Читать книгу Svaiginantis žaidimas - Taryn Leigh Taylor - Страница 1

– Nustok maivytis, Hol. Atrodai kaip pornožvaigždė.

Holė Evans pažvelgė į operatorių ir šalia stovinčią draugę.

– Na, ačiū, Džėjau. Dabar jaučiuosi daug geriau. Juk mes, profesionalūs sporto žurnalistai, tik ir siekiame būti panašūs į pornožvaigždes, ar ne taip, Kori?

Holė akimirksniu pasigailėjo uždavusi klausimą žurnalistui, kuris vos už kelių pėdų linoleumu išklotame koridoriuje ruošėsi filmavimui. Koris Baniukas – mylimas Portlando sporto pasaulio autoritetas… bent jau kol kas.

Sklinda gandai, kad ilgalaikiam Portlando žinių kanalo sporto laidų vedėjui Džimui Parceliui galvojant apie karjeros pabaigą, Koris nusitaikė į jo darbo vietą. O tai reiškia, kad visai netrukus gali atsilaisvinti Holės svajonių darbas, o ji tikrai nepraleis progos pasinaudoti susiklosčiusia situacija. Žinoma, jei nesusigadins reputacijos sporto barbės vaidmeniu, kurį atlikti turės ateinančius tris mėnesius.

– Žinoma, – Koris nusišypsojo gerai pažįstama maloninga šypsena, jau tapusia firmine šeštos ir vienuoliktos valandos žinių vinimi. – Gal galėtų kas nors aliejumi ištrinti mano krūtinę?

Jo operatorius sukikeno, o Holės skruostai, besivaržydami su jos ryškiai raudonais drabužiais, užkaitę nuraudo. Ji dalykiškai nusišypsojo – maža padėka už tai, kad nenuėjo lengviausiu keliu, bet tai buvo viskas, ką sugebėjo išspausti. Viešpatie, Holė taip pavydėjo Koriui klasikinio pilkais smulkiais raštais marginto kostiumo. Koris po švarku netgi dėvėjo baltus marškinius. Holė už marškinius būtų paaukojusi savo pirmagimį.

– Kaip tai nutiko? – Atsisukusi į Džėjų Bachananą sudejavo ji. – Aš esu protinga, išsilavinusi moteris, kuri eina iš proto dėl visko, kas susiję su sportu, – Holė nudelbė akis į savo apgailėtiną trumpą sijoną, bet per taip liemenėlės kilstelėtą krūtinę nelabai kas buvo matyti.

Eina velniop Viktorija su visomis savo paslaptimis.

– Kada aš tapau televizijos Hooters1 mergina?

Džėjus užvertė akis.

– Ei, tu žinojai, kur veliesi. Po galais, galiu lažintis, kad vos tik pamačius tavo atrankos vaizdajuostę, Lokhido galvoje ėmė suktis dolerio simboliai.

Jo žodžiai privertė Holę susigūžti.

– Tai nebuvo atrankos vaizdajuostė, – pabandė prieštarauti. – Dariau tau paslaugą. Ir kovojau prieš neteisybę.

Sutikusi bendradarbiauti su jauna prodiuserių kompanija ir nusifilmuoti juokingame vaizdo įraše Holė tikėjosi pristatyti satyrišką ir pašiepiantį požiūrį, kaip visuomenės akyse matomos sporto komentatorės moterys. Norėjo žmonėms parodyti stereotipus, su kuriais kasdien susiduria siekdama savo svajonės. Tačiau tapo tikra žaibiškai paplitusio vaizdo įrašo žvaigžde, kuri nieko nenusimano apie ledo ritulį, bet demonstruodama šalmą primenančią sušiauštų šviesių plaukų šukuoseną šąla ant ledo pusnuogį užpakalį.

Šiuo vaizdo įrašu susidomėjo Portlando profesionaliosios ledo ritulio komandos generalinis direktorius Ronas Lokhidas. Gaila, bet šis lėkštas pakvailiojimas prieš kamerą tapo geriausiu darbu, kurį jai pasiūlė nuo tada, kai ji baigė žurnalistikos mokyklą.

– Niekam nerūpi, kokio formato buvo ta laida. Moterų ledo ritulio šou tapo tikra YouTube sensacija! Žmonės negali nuo jos atsitraukti ir mėgaujasi kiekviena sekunde. Kalbant apie kostiumus, tu esi gyvas, kvėpuojantis ir aukštakulnius avintis visraktis, padėsiantis atrakinti duris į trokštamą moteriškos auditorijos pasaulį.

– Ir jie kažkodėl sugalvojo, kad šį kilnų tikslą padės pasiekti trumpas sijonas? – tempdama žemyn tą patį apkalbėtą sijoną pasišaipė Holė.

– Po galais, ne! Tai padės išlaikyti vyrų dėmesį, kol tu kalbėsi apie moteriškus reikalus, tokius kaip žaidėjų šukuosenos.

Holė giliai įkvėpė gumos, cemento ir prakaito kvapais atsiduodančio ledinio arenos oro, kaip išmoko kvailoje jogos pamokoje, kurią prieš dvejus metus iškentėjo geriausios draugės Peidžės paliepimu. Paistalai apie minčių ir kūno vienovę, vidinę taiką ir gilų kvėpavimą ir… ai, velniop visa tai.

Susiimk, princese.

Džėjus teisus. Ji priėmė Portlando Audros pasiūlymą per atkrintamąsias varžybas dirbti jų internetinės svetainės žurnaliste ir jei tam, kad priartėtų prie savo svajonių darbo, privalės rengtis kaip ištvirkusi merga, ji taip ir padarys. Patvirtindama savo mintis Holė užtikrintai linktelėjo ir užtrenkė įsivaizduojamas duris, už kurių slėpėsi visos abejonės.

Sirena paskelbė žaidimo pabaigą ir neseniai atsiradusi drąsa kažkur išgaravo. Štai ir jis. Jos debiutas.

Holė nervingai stebėjo, kaip artėja dvidešimt stambių vyrų su pačiūžomis ir visa amunicija.

O kalbant apie seksualumą…

Štai ir jis – Lukas Magvairas: komandos kapitonas, aštuonioliktas numeris, geidžiamiausias kairysis kraštas su geriausiu savo karjeroje trisdešimt septynių įvarčių rezultatu per šių metų sezoną. Jau neminint fakto, kad seksualusis velniūkštis vis dar turi visus dantis – itin retas atvejis šešerius metus žaidžiant profesionalų ledo ritulį. Šis vyras atrodė tiesiog įspūdingai: aukštas, išmuštas prakaito ir įtūžęs dėl pirmojo pralaimėjimo prieš Koloradą.

Holė pagavo jo žvilgsnį ir pasijuto taip, tarsi vienu metu būtų draskoma geismo ir pareigos. Kai Luko akys užkliuvo už jos per krūtinę ankšto švarkelio užsegimo, ji pasijuto tarsi susigėdusi patelė. Vaikinas sulėtino greitį ir pakėlęs savo gražias mėlynas akis nuo jos tarpkrūčio prie veido, atsiskyrė nuo likusių ledo ritulio žaidėjų, kad atsakytų į klausimą. Jos klausimą.

Pagaliau. Didžioji akimirka. Trisdešimt sekundžių su vienu geriausių varžybų žaidėjų. Tačiau užuot paklaususi ko nors reikšmingo, pavyzdžiui, jo nuomonės apie blankų Audros žaidėjų pasirodymą arba precedento neturinčias dvidešimt baudos minučių, ji pagal sutartį buvo įsipareigojusi pasakyti šiuos žodžius:

Aš esu Holė Evans iš Moterų ledo ritulio šou ir šalia manęs stovi Portlando Audros kapitonas Lukas Magvairas! Lukai, prasidėjo atkrintamųjų sezonas, laikas, kai prisimenami prietarai ir visi lygos žaidėjai nustoja skustis, nors apklausos rodo, kad keturioms iš penkių moterių labiau už barzdą patinka švariai skustas vyro veidas. Ar manai, kad tavo skusta barzda galėjo nulemti šios dienos rezultatą? Ar įsibėgėjus atkrintamųjų maratonui galime tikėtis, kad tavo pozicija barzdos klausimu keisis?

Lukas kilstelėjo vieną rudą antakį – vienintelis ženklas, kad bent jau išgirdo klausimą. (Jeigu šį žodžių kratinį galima taip vadinti.)

Tada griebė komandos rankšluostį, kurį kažkoks Sporto šalies padėjėjas užmetė jam ant peties, nusivalė nuo veido prakaitą ir nuėjo šalin.

– Aukštyn nosį, kapitone. Ko toks liūdnas?

Lukas giliai atsiduso ir ėmė raitotis elastinį bintą, užvyniotą ant kojinių ir blauzdikaulių.

– Turi omenyje, be to, kad šiandien, kai mus nušvilpė mūsų pačių arenoje, užsidirbome rekordinį baudos minučių skaičių ir po visko turėsiu pasirodyti spaudos konferencijoje, dar turiu žurnalistams įrodinėti žinąs, kad susimovėme?

Kalbant apie Luką, jų pralaimėjimas Koloradui rezultatu 5:0 turėjo tik vieną teigiamą aspektą – treneris Tagertas buvo toks susikrimtęs, kad uždraudė žiniasklaidai pasirodyti persirengimo kambaryje. Lukas bent kiek netrukdomas galės palįsti po dušu, persirengti ir išsilaižyti žaizdas.

Bretas Silingeris, aštuntu šaukimu pakviestas Audros žaidėjas, ranka persibraukė per prakaituotas garbanas.

– Na, žinoma. Kai taip sakai. Tačiau pažvelk į šviesiąją pusę! Mes vartomės piniguose, o moterys pačios puola mums po kojomis! Po galais, juk mes turime patį geriausią darbą pasaulyje. Ir patekome į atkrintamąsias, mažuti!

Lukui ėmė mausti skrandį.

– Naujoke, patikėk manimi, aš tikrai žinau, kad patekome į atkrintamąsias.

Ar galėtų pamiršti? Tai buvo ypač svarbu keliems labai turtingiems žmonėms, užimantiems itin aukštas pareigas, kurie… nekantravo pamatyti puikų komandos pasirodymą atkrintamosiose varžybose pirmą kartą nuo tada, kai jie prieš penkerius metus pateko į lygą. Kai komanda užsitikrino vietą atkrintamosiose, šis faktas buvo gana akivaizdžiai – ir pakartotinai – pateiktas Lukui.

Be to, pirmą kartą po baisiausio jo gyvenimo vakaro, Lukas vėl žaidė atkrintamosiose. Nors praėjo jau treji metai, bet žaizda buvo kaip niekad gili.

Jis nubruko baisiausius prisiminimus į įsivaizduojamą tamsų stalčių, o kad rankose laiko savo šalmą, suprato tik tada, kai save pagavo nykščiu braukantį per dešimto numerio lipduką, kurį pats priklijavo šalmo viduje – talismanas, kuris neleido pamiršti. Giliai atsidusęs Lukas pasistiebė ir padėjo šalmą ant viršutinės lentynos.

Dabar aš – komandos kapitonas, – sau priminė Lukas. – Privalau dirbti savo darbą, todėl turiu susitvarkyti su asmeninėmis problemomis. Juk nenuvesiu į pergalę komandos, kuri netikės, kad aš viskuo pasirūpinsiu. Tačiau dabar atrodo, kad komandą vedu tik į ankstyvą iškritimą iš atrankinių varžybų. Jie visi privalo susivokti, kas vyksta aplinkui.

– Mes tikrai ilgai neišsilaikysime atkrintamosiose, jei žaisime taip, kaip žaidėme šiandien. Aš žinau, kad baisu. Ši komanda dar niekada nebuvo patekusi į atkrintamąsias ir nė vienas iš mūsų niekada nelaimėjome čempionato. Bet tai nesvarbu. Privalome parodyti geriausią formą, pergalės troškimą ir ryžtą.

– Ir negalime pasiduoti padidėjusiam žiniasklaidos spaudimui. Ypač dabar, kai skandalingas istorijas ir interviu medžioja net nieko bendra su sportu neturinti žiniasklaida. Viena blondinė manęs paklausė, ar nemanau, kad šiandien pralošėme todėl, kad nusiskutau barzdą.

Kol Lukas atsirišo pačiūžas, visas persirengimo kambarys paskendo stingdančioje tyloje. Jis nužvelgė nebylius komandos draugus.

– Ką?

– Na, mes tikrai pralaimėjome…

Luko veidas persikreipė iš pasibjaurėjimo.

– Jūs gal juokaujat? Tai pirmosios varžybos! Nė vienas iš mūsų net neužsiauginome barzdos. Jūs tikrai tikite šiais nesiskusiu barzdos paistalais?

Naujokas persibraukė per apgailėtinus vienos dienos šerelius.

– Žinau tik tai, kad atėjau laimėti. Jei Grizlio Adamso2 įvaizdis padės patekti į čempionatą, tada auginsiu barzdą, kaip senas hipis augina žolę.

– Tu supranti, kad trys iš keturių moterų nemėgsta barzdų? – Irzdamas, kad pacitavo žurnalistės pateiktą statistiką, Lukas nusitraukė nuo kojos pačiūžą.

Silindžeris filosofiškai pažvelgė jam į akis.

– Nusiskusi – pasiguldysi vieną merginą. Užsiauginsi barzdą – laimėsi čempionų žiedus ir panos ant kaklo karsis visą likusį gyvenimą. Tu rimtai, Magsai? Jei moteris su tokia kaip tos žurnalistės figūra pavadintų mane karščiausiu mėnesio ledo ritulininku, atsakyčiau net ir į patį kvailiausią klausimą.

Bandydamas atlaisvinti kitą pačiūžą Lukas nutilo.

– Apie ką tu kalbi?

– Tu rimtai? – Silindžeris akivaizdžiai stebėjosi. – Holė Evans? Moterų ledo ritulio šou?

Lukas abejingai gūžtelėjo.

– Vyruti, ji – tikra YouTube žvaigždė! Ji sukūrė tą žaibiškai paplitusį mergaitišką vaizdo įrašą apie ledo ritulį. Ir jame tave pavadino karščiausiu lygos žaidėju. Aukščiausi vadovai tiesiog maldavo, kad ji per atkrintamąsias būtų mūsų internetinės svetainės reportere! Ar galite patikėti? Mūsų saldainiukas nežino, kas tokia Holė Evans!

Silindžerio pareiškimas iššaukė švilpimo ir juoko bangą. Lukas atsisuko į savo puolėją Eriką Džeikobsą. Galingas centras tik gūžtelėjo plačiais pečiais ir papurtė galvą. Lukui palengvėjo, kad jis ne vienintelis, kuris nesupranta, apie ką sukasi kalba.

– Gerai gerai, – Lukas palaukė, kol nutils triukšmas persirengimo kambary. – Vyručiai, nesiblaškykime. Galbūt varžybos pasibaigė, bet mūsų darbas toli gražu dar nebaigtas.

Darbas, kai tenka analizuoti baisiausią žaidimą, kokį žaidė per daugelį metų. Žurnalistai, ta šakalų gauja, suvalgys mane gyvą, – liūdnai pagalvojo Lukas. Jis nusivilko likusius drabužius ir patraukė į dušą.

Tačiau tokią kainą moka žmogus, ant kurio marškinėlių puikuojasi raidė K. Kaina norint gyventi darant tai, ką gyvenime mėgo labiausiai. Garbė ir privilegija, jau nekalbant apie tai, kad kai kuriems žmonėms niekada net nebuvo suteikta tokia galimybė. O iš kitų ją atėmė. Lukas atsiduso.

Na, jį bent jau mėsinės ne dėl barzdų statistikos ar kitų prietaringų nesąmonių. Ir visgi Lukas įtarė, kad Holė Evans kelia didesnę grėsmę nei visi likusieji reporteriai…