Читать книгу Svaiginantis žaidimas - Taryn Leigh Taylor - Страница 2

– Galima sakyti, kad Audra beveik visą žaidimą žaidė ne visos sudėties, todėl prastas BS smūgiuotojų žaidimas, be abejo, prisidėjo prie šiandienos pralaimėjimo. Gal galite paaiškinti, kas privertė Audrą tiek kartų prasižengti?

Holė sustabdė vakar dienos įrašą ir susirangė ant sofos šalia geriausios draugės Peidžės Halet.

– Ar girdėjai? Tai mano klausimas. Koris Baniukas ką tik Lukui Magvairui uždavė mano klausimą. Ir tas asilas nuėjo šalin nepasakęs nė žodžio? Ne. Jis stovėjo ir atsakinėjo. Kvailys!

– Kai uždavei šį klausimą, jis tave ignoravo? – įsižeidusi draugės vardu paklausė Peidžė.

– Na, ne. Jis mane ignoravo, kai paklausiau, ar ketina užsiauginti atkrintamųjų barzdą. Tačiau paskui aš norėjau paklausti būtent šio klausimo. Tai puikus klausimas!

Peidžė sugrįžo prie skaitomo žurnalo.

– Patikėsiu tavo žodžiu. Praradau susidomėjimą, kai jis pradėjo kalbėti apie Kiniją. Be to, kodėl Audra visą kėlinį žaidė ne visos sudėties? Taip tikrai nelaimėsi.

Holė atsiduso ir padėjo televizoriaus pultą ant kavos stalelio.

– Ne visos sudėties Audra žaidė ne visą kėlinį. Sportininkai gavo dvidešimt baudos minučių, todėl šiose varžybose be vieno žaidėjo žaidė tiek laiko, kiek trunka vienas kėlinys. Ir žurnalistas nesakė „Pekinas“, jis pasakė „BS smūgiuotojai“. Kai komanda gauna baudą, į aikštelę siunčia geriausius baudinių smūgiuotojus – savo baudinių smūgiuotojų grupę.3

– O kodėl jis tiesiog taip nepasakė?

– Pasakė! Jis pasakė, o Lukas Magvairas jam atsakė, nes tai buvo rimtas klausimas, kurį uždavė rimtas sporto žurnalistas.

Peidžė į ją pažvelgė užuojautos kupinu žvilgsniu.

– Tu esi rimta sporto žurnalistė.

– Ne, aš esu savo lyties išdavikė. Vakar segėjau trumpą sijonėlį, avėjau aukštakulnius ir šaipiausi iš visko, kas man svarbu.

– Kodėl save taip grauži? Aš tau išrinkau kelias tikrai gražių batų poras. Be to, savo lyties išdavike tave galima vadinti nebent todėl, kad tavo namuose nėra moteriškų žurnalų, – pagrįsdama savo žodžius Peidžė iškėlė Iliustruoto sporto žurnalą. – Rimtai. Jei šie vyrukai nebūtų pusnuogiai, žurnalą sviesčiau į kitą kambario galą. O, palauk, – Peidžė svajingai nusišypsojo. – Kas jis? Ak, vyruti.

Holė pažvelgė į dviejų puslapių dydžio blizgančią nuotrauką su seksualiu bemarškiniu ledo ritulio žaidėju. Jo rudi plaukai buvo tobulo ilgio: nei skustas plikai, nei apaugęs gaurais. Mėlynos akys buvo ryškios kaip niekad. Vyras sėdėjo persirengimo kambaryje, žemiau liemens buvo su visa apranga (kelnės, kojinės ir pačiūžos), o nuo liemens į viršų tik raumenys ir nuostabi bronzinė oda. Už nugaros užrašytas jo vardas ir didelis skaičius aštuoniolika, baltai šviečiantis tamsiai mėlyname Audros marškinėlių spalvą atkartojančiame fone.

– Tai Lukas Magvairas. Mano pastarųjų dvidešimties minučių mantros tema. Vyras ekrane, – Holė pamojo į gražų to kvailio veidą televizoriaus ekrane.

– Ei, kodėl nepasakei, kad jis – tikras gražuolis? Būčiau klausiusis įdėmiau. – Tikriausiai pirmą kartą nuo atvykimo Peidžė nukreipė akis į ekraną. – Mmm… Galbūt tu teisi. Turėčiau dažniau žiūrėti ledo ritulį.

Holė nusišypsojo. Ji stengėsi draugę sudominti sportu beveik dešimt metų. Kodėl nesuprato, kad tai padaryti galima tik ją sugundžius?

– Žinai, kad esi nepataisoma?

Peidžė draugiškai nusišypsojo.

– Esu išsiskyrusi moteris, kurios horizonte nesimato jokių rimtų santykių perspektyvų. Naudojuosi kiekviena galimybe pavarvinti seilę, – ji vėl pažvelgė į ekraną. – O panašu, kad šis vyrukas tikrai žino, kaip elgtis su moterimi.

Holė nedrįso prieštarauti. Ir dėl to kažkur giliai pasąmonėje pyko dar labiau. Ant vieno mėgstamiausių ledo ritulio žaidėjų. Viena diena kvailos žurnalistės kailyje ir jos sporto pasaulio supratimas sudužo į šipulius. Stabilus atlyginimas kol kas buvo vienintelis džiugus dalykas, kurį atnešė ši avantiūra. Ypač po tokio gėdingo pirmo vakaro. Šį darbo pasiūlymą priėmė tik todėl, kad pasirodytų prieš kamerą. Vienas žingsnelis arčiau svajonės vesti televizijos sporto laidą. Tačiau dabar…

– Man ramybės neduoda mintis, kad priėmusi šį pasiūlymą nesuklydau, – prisipažino Holė.

Pabaigusi universitetą sporto srityje ji dirbo anonimiškai rašydama straipsnius įvairiems sporto tinklaraščiams. Ledo ritulys, krepšinis, beisbolas, futbolas, golfas… ji rašė apie viską. Tik niekas apie tai nežinojo, nes visus jos kruopščiai parašytus straipsnius pasirašydavo tinklaraštininkas. Tačiau tai buvo vienintelis būdas, leidęs pragyventi iš rašymo. Kiekvieną laisvą minutę ji bandydavo prastumti vieną iš savo analitinių straipsnių.

Holei patiko rašyti tokius straipsnius: užuot dėsčius faktus, statistiką ir rezultatus, ji galėjo juos interpretuoti, analizuoti, spėlioti, kodėl komandai pasisekė, patarti, ką sportininkai galėtų padaryti geriau, kritikuoti kvailus vadybinius sprendimus ir prastai pasirodžiusius žaidėjus.

Tokia gili žaidimo analizė yra raktas, atversiantis duris ten, kur Holės vieta – televizijoje, kurioje dirbo jos mama. Mergina norėjo garsiai skaityti savo tekstus, jais dalytis su sportą mylinčiais žmonėmis. Visi gali skaityti televizijos suflerį, bet Holė norėjo keisti žmonių pasaulį.

– Turiu galvoje, mes su Džėjumi tą Moterų ledo ritulio šou kūrėme juokais. Tačiau jis man padėjo priartėti prie tikslo labiau nei visi mano straipsniai, – laupydama raudoną nagų laką, kurį Peidžė privertė užsitepti ant trumpų nagų, Holė nuleido akis. – Tačiau nesijaučiu gerai. Jausmas toks, tarsi parsidavinėčiau. Aš verta pajuokos. Ar įsivaizduoji, ką apie tai pagalvotų mano mama?

– Ei, nustok savęs gailėtis. Neleisiu naudoti mamos kortos. Ji tave mylėjo ir norėtų, kad būtum laiminga. Hole, net jei tavo mama būtų gyva, savo kelią turėtum pasirinkti pati.

Holė krestelėjo ant sofos.

– Žinau, bet vis tiek nerimauju, kad galiu ją nuvilti. Priimdama šį pasiūlymą vadovavausi mintimi, kad svarbiausia būti viešumoje. Dabar nebežinau.

Ji persibraukė rankomis per veidą.

– Lukas Magvairas galvoja, kad aš – tikra idiotė! Kaip dabar turėčiau iš jo paimti išsamų interviu? Ir aš net neturiu leidimo keliauti su komanda! Uždavinėju pačius kvailiausius klausimus. Aš net neverta vietos privačiame lėktuve.

Virš nuotraukos su bemarškiniu Los Anželo Lakers žaidėju išlindo Peidžės akys.

– Ei, pralinksmėk. Praėjo tik viena diena. Šis darbas – tai kertinis akmuo, surinkęs daugiau nei šimtus tūkstančių YouTube peržiūrų. Juk negali žinoti, kur ši avantiūra tave nuves. Be to, kaip manai, ką dabar veikia tavo sporto žurnalistikos bendrakursiai? Kalbina komandos talismanus ir pranešinėja, kas pelnė daugiau įvarčių dvylikamečių futbolo varžybose. Esu tikra, kad pasiekei daug daugiau nei kuris nors iš jų, – Peidžė užvertė žurnalą ir numetė ant kavos stalelio. – Tu dirbi su profesionalia ledo ritulio komanda ir kalbini geriausius žaidėjus. Ir taip, galbūt tai nėra tobulas darbas, bet, patikėk manimi, gali būti daug blogiau. Kaip sako vienas mano draugas… – Peidžė kilstelėjo tobulos formos antakį. – Susiimk, princese. Daryk tai, ką reikia daryti.

Holė atsiduso.

– Nekenčiu, kai būni teisi.

– Tada tikriausiai manęs nekenti nuolat, – draugė pasišaipė su žaisminga šypsena, išnykusia po akimirkos. – Pakėliau motyvaciją? Jei vis dar nori apie tai pasikalbėti, atšauksiu pasimatymą ir galime nueiti kur nors išgerti.

– Ei, tikrai! Tu eini į pasimatymą, – Holė papurtė galvą. – Visai pamiršau, nes nieko nepasakoji apie savo paslaptingąjį vyrą.

– Viskas taip šviežia. Mes vis dar tikriname vienas kitą. Visas smulkmenas papasakosiu tada, kai geriau vienas kitą pažinsime, – Peidžė yra vienintelis žmogus pasaulyje, mokantis taip užtikrintai mirktelėti akį.

– Net neabejoju. O dabar keliauk ir pasilinksmink. Be to, aš patekau į patį sportinės krizės įkarštį. Tikrai neturiu kantrybės aiškinti, kad futbole niekas nemėto kamuolio į krepšį.

Peidžė nusikvatojo iš kandžios pastabos.

Holė gūžtelėjo pečiais.

– Kaip jau sakiau, priėmiau sprendimą. Vykdysiu susitarimą. Galbūt net juos įtikinsiu, kad leistų padaryti tikrą reportažą. Oho, jei tik man leistų rimtai ir oriai, taip, kaip žaidėjai to nusipelnė, papasakoti apie pirmąjį Audros pasirodymą atkrintamosiose.

– Štai kur dvasia! Parodyk tiems vyrams, kas čia viršininkas, – vos tik Peidžei atsistojus suskambo telefonas. – Matai? Tai tikriausiai koks tavimi susižavėjęs ledo ritulio pasaulio titanas, kuris skambina norėdamas tave prisivilioti į savo komandą.

– Ar galėtų būti kas nors kitas? – Holė ironizavo. – Perduok linkėjimus savo vaikinui.

– Jokiu būdu. Pati susirask sau vyrą. Ir tikiuosi, kad tai padarysi greitai. Tavo gyvenime beviltiškai trūksta kokio nors erotiško nuotykio, – eidama prie durų pareiškė Peidžė. – Tikiuosi, kad šis darbas bent tai suteiks.

Tyliai atsisveikindama Holė pabalino akis ir griebė telefoną, kurio ekrane nušvito Džėjaus vardas. Jis Peidžei nelabai patiko, bet žurnalistikos mokykloje Holė ir Džėjus buvo lyg dvi obuolio puselės.

Vos tik sužinojo, kad Audra leidžia pačiai pasirinkti operatorių, Holė nedvejodama persiviliojo Džėjų, tuo metu dirbusį vestuvių ir vietinių istorijų operatoriumi. Ji džiaugėsi, kad bent su vienu žmogumi nereikėjo apsimetinėti kvaila višta.

– Labas. Puikus siužetas, – nors pripažinti buvo sunku, Džėjus puikiai suredagavo Luko ir kitų komandos narių interviu, kurie virto profesionaliu ir linksmu vaizdo įrašu, kurį bus galima publikuoti portlandstorm.com tinklalapyje.

– Smagu, kad taip manai, nes bosas galvoja lygiai taip pat.

– Ką?

– Todėl ir skambinu. Pasitikrink žinutes.

– Arba gali man tiesiog pasakyti, nes, žinai, mes kalbame telefonu, – pastebėjo Holė.

– Gerai, proto bokšte. Panašu, kad tavo pūstaplaukis alter ego pasiteisino. Po vakarykščio interviu Audros puslapio apsilankymai išaugo dvidešimt procentų. Dažniausiai po pralaimėjimo puslapio lankytojų skaičius krinta, todėl jie nusprendė mums duoti papildomą užduotį.

– O, Dieve, – Holė krito ant kelių. Negalėjo susivaldyti. Dvidešimties procentų augimas? Tačiau net tai nepadės vykdyti operacijos pavadinimu Žurnalistinė garbė. Ji nepasistūmės į priekį, jei ir toliau uždavinės klausimus apie mėgstamiausius vaikystės pusryčių dribsnius ir neminės tokių svarbių faktų kaip Luko Magvairo įvarčių sausra, kuri tęsiasi jau dvidešimt varžybų.

Žvelgiant iš gerosios pusės, kadangi komandos kapitonas taip susierzino dėl jos klausimo apie atkrintamųjų barzdas, ji galėjo daugiau dėmesio skirti lėkštiems klausimams, kuriuos uždavinėjo kitiems komandos žaidėjams.

– Ką turėsime filmuoti?

– Rytoj po rytinės treniruotės filmuosime kelis lengvo turinio interviu su vaikinais. Vadovybė sugalvojo juos rodyti tarp kėlinių, kad pritrauktų daugiau svetainės lankytojų. Pradėsime nuo didžiojo trejeto, o paskui kalbinsime tiek komandos narių, kiek sugebėsime.

Didysis trejetas: vartininkas Žanas Klodas Lakroksas, centras Erikas Džeikobsas ir, ak, likimo ironija, kapitonas ir kairysis kraštas Lukas Magvairas. Tarsi nujausdama, kad nutiks kažkas blogo, Holė negalėjo ištarti nė žodžio.

Smūgis.

Lukas vėl nepataikė į tinklą.

Tas – smūgis – prakeiktas – smūgis – šunsnukis – smūgis…

– Magsai!

Pakėlęs akis nuo sistemingai svaidomų ritulių Lukas pamatė žaidėjų ložėje stovintį Žaną Klodą Lakroksą, kurį komandos draugai vadino tiesiog Džeisi. Jis vilkėjo Audros sportinę aprangą primenančius tamsiai mėlynus marškinėlius, kuriuos žaidėjai vilkti per spaudos konferencijas.

Dar kartą tyliai nusikeikęs Lukas pričiuožė prie suolelio.

– Ką tik kalbėjau su žurnaliste, o dabar su ja kalbasi Erikas. Jei nori palįsti po dušu, galime vietoj tavęs nusiųsti ką nors kitą, bet jei nori išvengti valdžios pykčio, patarčiau nesislėpti.

Lukas nusitraukė pirštinę ir nusiėmęs šalmą padėjo ant suolo.

– Taip, po minutės būsiu.

– Vyruti, tau viskas gerai?

Lukas ranka persibraukė per prakaituotus plaukus.

– Žinoma. Kodėl klausi?

Džeisi pažvelgė keistu žvilgsniu.

– Per treniruotę sulaužei dvi lazdas ir vis tiek nenustoji svaidyti ritulį. Tu ir pasakyk.

Lukas vertino draugo taktiškumą. Juk problema buvo akivaizdi.

Jis nepataiko į vartus.

Per dvylika pastarųjų varžybų jis nepataikė nė vieno įvarčio – tai ilgiausia sausra jo ledo ritulininko karjeroje. Tačiau nors nuolat treniravosi ir tobulino smūgį, prasidėjus varžyboms Lukas tarsi sustingdavo. Ir visi tai pastebėjo. Lukas skaitė nepasitenkinimo kupinus laikraščių straipsnius, žiūrėjo kritikuojančias televizijos laidas. Po galais, žmonės netgi rašė Twitter žinutes, kad jis nevykėlis. Jei greitu metu nesusiims, privalomąja tvarka jam bus paskirtas susitikimas su sporto psichologu. O tai reiškia, kad teks kalbėti apie Etaną – temą, kurios bandė išvengti bet kokia kaina.

– Man viskas gerai, – tikėdamasis, kad draugas paliks jį ramybėje, nukirto Lukas.

Nepatikėjęs draugo melu Džeisi papurtė galvą. Lukas turėjo žinoti, kad jis kitaip nepasielgs. Jie kartu su pertraukomis ledo ritulį žaidė nuo keturiolikos metų. Jo vartininkas jį permatė kiaurai.

– Tikrai ne viskas gerai, žmogau. Nustok apie tai galvoti. Be to, komandai gali padėti ne tik įvarčiais.

– Tau lengva sakyti. Tavo atmuštų įvarčių procentas šį sezoną yra 916. Tu puikiai žaidi, bet mes nelaimėsime, jei ritulys neatsidurs priešininkų komandos vartuose. – Prisiminęs su juo susijusius lūkesčius Lukas įtempė pečius: vadybininkai, gerbėjai, komandos draugai… – Daugiau nei mėnesį nepataikau į vartus. Ką turėčiau daryti?

– Atsipalaiduok ir žaisk taip, kaip žaidei anksčiau.

Išgirdęs šį patarimą Lukas užvertė akis.

– Kodėl žmonės nemėgsta vartininkų? Jūs esate grupelė susireikšminusių šmikių.

Džeisi nusišypsojo.

– Pasimatysime viršuje?

Lukas linktelėjo ir pagriebęs savo pirštinę ir šalmą patraukė į persirengimo kambarį tikėdamasis, kad dušas ir švarūs drabužiai padės praskaidrinti mintis laukiant susitikimo su Hole Evans. Jo atmintyje iškilo dailios, ryškiai raudonais drabužiais vilkinčios blondinės vaizdas. Dar vienas trikdis, kurio jam visai nereikėjo. Juk praeitą vakarą jis pasielgė itin kvailai.

Keiksnodamas pats save Lukas atidarė naują naršyklės langą ir YouTube paieškos laukelyje suvedė žodžius Moterų ledo ritulio šou.

Ir štai pasirodė ji – Holė Evans – ilgais šviesiais plaukais, didelėmis rudomis akimis ir putliomis, sultingomis krūtimis. Tiesą pasakius, ji buvo beveik tobula… kol pradėjo kalbėti apie seksualiausią mėnesio ledo ritulininką.

Lukas galvojo, kad supyks.

Tačiau pasijautė keistai pamalonintas.

Žinoma, jo visai nežavėjo mintis, kad Holė panaudojo praeito mėnesio Iliustruoto sporto nuotrauką, kurioje jis buvo be marškinėlių, bet po visų šio mėnesio ant ledo patirtų kančių pajuto, kad iš putlių, blizgančių merginos lūpų nuskambėjęs padrąsinimas pamažu grąžina jo aplamdytą pasitikėjimą savimi.

Holė jį sužavėjo ne tik savo krūtine: ji paminėjo jo labdaringą veiklą, padedančią beglobiams gyvūnams, projektą Vaikai ant ratukų ir pristatė jo tikslą sukurti specialias sporto programas neįgaliems vaikams. Po galais, ji netgi paminėjo, kad Lukas tapo neįgaliųjų ledo ritulio gerosios valios ambasadoriumi, kuriuo būti jam buvo didžiausia garbė ir privilegija.

Jei nebūtų taip griežtai nusiteikęs prieš žurnalistus, galbūt net būtų pagyręs už tai, kad nuo nereikšmingų detalių nukreipė dėmesį į tai, kas iš tiesų svarbu. Tačiau iš tiesų svarbu tik viena – laimėti – ir susižavėjimas šia žavia žurnaliste tikrai nepadės įmušti ritulio į tinklą.

Visas ramybės neduodančias mintis atidėjęs į šalį, kad įžengęs pro duris vėl pajėgtų tyčiotis iš sporto, kurį mylėjo visa širdimi, Lukas stovėjo prie persirengimo kambario.

Pasigailėjęs, kad ryte patingėjo nusiskusti, Lukas pasikasė smakrą. Nenorėjo, kad Holė galvotų, kad paskatino jį auginti barzdą. Jei tik būtų žinojęs, kad šiandien teks pasilikti viename kambaryje su panele Atkrintamųjų Barzda, jis tikrai būtų parodęs vidurinį pirštą visoms abejonėms, kurias Holė ir jo komandos draugai pasėjo dėl pralaimėjimo. Tačiau iki šiandienos treniruotės nebuvo jokių įspėjamųjų ženklų. Lukas nė kiek neabejojo, kad karma yra tikra šaltakraujė kalė.

Giliai atsidusęs jis įžengė į vidų ir pamatė, kad komandos draugas kaip tik buvo bebaigiąs interviu.

– Erikai, buvo puiku, – šiltas ir seksualus Holės balsas užliejo mintis kaip saldus medus. Lukas pasąmoningai atsisuko į tą pusę.

Velniai rautų, ši moteris išties stulbina. Ji vėl vilkėjo ryškų kostiumėlį, tik šį kartą jo spalva priminė melsvą bangos keteros spalvą ant Audros marškinėlių (spalva, kuri, anot Moterų ledo ritulio šou spalvų paletės, atspindi energingą asmenybę, kurios vidinės dramos slepiasi po išorine ramybės kauke).

Holė avėjo mylios aukštumo aukštakulnius, segėjo trumputį sijoną ir vilkėjo palaidinę gilia iškirpte, o jos galvą puošė pūstų plaukų šukuosena, kuri realybėje priminė šieno šalmą, bet per televizorių atrodė gana seksualiai. Dabar, kai Holė nebebuvo tik personažas jo kompiuterio ekrane, o tikra, gyva moteris, kuri savo šypsena privertė patogiai jaustis iš prigimties kuklų Eriką Džeikobsą, jis pagavo save galvojant, kaip ji atrodytų su džinsais ir paprastais marškinėliais.

Luką ši mintis erzino. Jis tik norėjo viską kuo greičiau užbaigti, kad galėtų visą dėmesį sutelkti tam, kas iš tiesų svarbu. Pavyzdžiui, kaip laimėti ledo ritulio varžybas. Jis žengė pirmyn.