Читать книгу Aistringos Kalėdų naktys - Tawny Weber - Страница 2

Heilei Nort šventės labai prie širdies.

Spindesys ir linksmybės. Džiaugsmingi besišypsantys veidai, paslaptingumas ir jaudulys. Ir dovanos. Dovanos ir mįslingumas žadina ypatingą jaudulį. Ypač tos dovanos, kurių buvo sunku nusipelnyti ir kurios įteikiamos per prašmatnų kostiumų pokylį. Kaip dabar, banketų salėje, pilnoje Šiaurės Kalifornijos mados pasaulio turtingų ir įtakingų atstovų, apsirengusių šventiniais animacijos herojų kostiumais.

Turėtų apimti ekstazė. Ji turėtų pasijusti kaip devintame danguje.

Šį vakarą Heilė galutinai įsitikins, kad jos moteriško apatinio trikotažo įmonė metų pabaigoje nenugrims užmarštin.

Pastaruosius porą mėnesių rūpindamasi finansiniais reikalais ir nerimaudama, kaip teks išlaikyti įmonę, vos nepateko į beprotnamį.

Ją supo madų demonstruotojai ir turtingi dizaineriai, žaviausi vyrai visoje San Fransisko įlankos pakrantėje. Bet smarkiausiai kraują kaitino šešių su puse pėdų ūgio apversto trikampio formos figūros vyras, apsirengęs žaliais kailiniais ir apsiavęs sniego batais.

Heilė net pašnairavo, norėdama įsitikinti.

Visai ne. Prie baro stovintis vyriškis anaiptol neatrodė patrauklus. Tačiau vyro žavesys traukė ją kaip liepsna drugelį. Jaudino.

Žali kailiniai, kad juos kur.

Vaje. Keletas mėnesių be sekso, matyt, pakenkė sveikata trykštančios moters lytiniam potraukiui.

O gal tai dėl metų, praleistų siekiant suderinti seksą su romantika. Ar dėl to, kad gilinosi į romantines svajones ir ieškojo būdų, kaip skoningai jas perteikti siuvant moteriškus apatinius drabužius. Heilė stengėsi įrodyti moterims, jei jos jaučiasi patrauklios, taip ir yra.

O gal dėl taurės šampano, kurią, vos įžengusi į banketų salę, išmaukė vienu ypu, kad lengviau sektųsi bendrauti su pačiais įtakingiausiais, kurių piniginėse buvo didesnės pinigų sumos nei jos banko sąskaitoje. Ir visi čia susirinko, kad padarytų įspūdį nepadoriomis linksmybėmis pagarsėjusiam Rudžiui Rudolfui, universalinių parduotuvių tinklo magnatui, kuris siūlė vietą savo pavasario mados tendencijų pristatyme.

Ji dirstelėjo į tuščią šampano taurę, tada į barą. Turėtų paimti stiklą nealkoholinio gėrimo. Kad nevirpėtų iš susijaudinimo dėl žalių ir niurgzlių šventės dalyvių.

Grinčas nusibraukė gaurus, kad pasižiūrėtų, kiek valandų. Kai tie įsipainiojo į odinę laikrodžio apyrankę, jis nekantriai nusitraukė pirštines ir numetė jas ant baro.

Heilė pamiršo troškulį ir stebėjo, kaip jis siekė gėrimo. Ranka ilga ir daili, su smailėjančiais pirštais. Net iš kitos salės pusės matyti, kad delnas platus. Ji mintyse perkratė visas delno ir penio ilgio sąsajas ir padarė teisingą išvadą.

Grinčo jis ilgas.

Tik ar jam patinka žavios fėjos? O gal jam rūpi tik paties įmonė? Gal jai reikėjo persirengti Kasiuku?

Jai knietėjo sužinoti, tad žengė porą žingsnių į priekį, kol neapsigalvojo.

Ne. Ji čia dėl verslo reikalų.

Heilė spoksojo jam iš už nugaros į dukslius nukarusius gaurus. Ji tikrai čia ne dėl linksmybių. Kad ir kokie platūs to linksmintojo delnai.

– Heile, brangute.

Heilei palengvėjo, kad ją atitraukė nuo geismingo domėjimosi Grinču ir atsirado žmogus, kuris ją pažįsta, ji atsisuko.

Ji liovėsi mandagiai šypsotis ir nuoširdžiai apsidžiaugė pamačiusi vyrą, dėl kurio šis vakaras jai taps naudingas. Džaredas Džounsas, turtingiausio – ir ekscentriškiausio – universalinių parduotuvių verslo magnato padėjėjas.

Džaredas priglobė ją po savo sparnu aną vasarą, kai jie susitiko lifte. Heilė buvo pakeliui į moteriškų apatinių drabužių pristatymą pardavimo vadovams, o Džaredas padejavo, kad jam praplyšo marškiniai. Jiems besikeliant į šeštą pastato aukštą, ji rado lipnios juostelės ir tam kartui sutaisė marškinius, taip pelnė jo dėkingumą ir amžiną prieraišumą.

Matyt, mados pasaulyje žingsnis ne į tą pusę kai kam reiškia pasaulio pabaigą.

– Džaredai, – pasisveikino Heilė ir palinko į jį, bet atsargiai, kad nesusidaužtų galvomis. Ji sugaišo net dvidešimt minučių, kol prisisegė prie garbanų varpeliais apkabinėtą fėjos skrybėlaitę ir susitvarkė, kad plaukai neatrodytų lyg pūkuotos pudelio ausys.

– Man patinka tavo imbierinio žmogeliuko kostiumas. Ar tai tavo mėgstamiausias švenčių personažas? – ji sprigtelėjo į linksmai nuteikiančią didžiulę sagą. Perskaičiusi raudono plastiko užrašą Suvalgyk mane ji iš nuostabos išsprogino akis ir garsiai nusijuokė.

– Valgoma gėrybė, štai kas aš, – mirktelėjo Džaredas. Tada pasuko galvą kairėn ir mostelėjo smakru. – Jei viskas bus gerai, kai baigsis vakaras, štai tas mažasis būgnininkas galės manęs paragauti.

Žinodama, koks jis energingas ir seksualus, Heilė tiriamai nužiūrėjo mažąjį būgnininką ir persimetė reikšmingais žvilgsniais su aistringuoju imbieriniu draugu.

– Bet tik pažiūrėk, – postringavo jis, ne tiek norėdamas pagirti Heilės kostiumą, kiek garsiai reiškiamu užsidegimu siekdamas atkreipti mažojo būgnininko dėmesį. – Žinai, šį vakarą mačiau bent dešimtį fėjų, bet tu geriausia. Pasakiška. Ar viskas, ką dėvi, tiesiai iš tavo apatinių drabužių linijos?

– Tik sijonėlis ne. – Ištiesusi į šalis rankas Heilė sukosi rodydama visas grožybes. Dryžuota lyg ledinukas liemenėlė, papuošta raudono atlaso juostele ir baltais nėriniais, puikiai derėjo su raudonomis kojinėmis, kurių baltos siūlės iš nugaros pusės baigėsi kaspinėliais, sumaniai prisiūtais po pat žalio tiulio balerinos sijonėlio kraštu. Tinkamai parinkus apatinius drabužius kiekviena moteris jausis geidžiama.

Nieko nėra geriau, kai ta moteris dar kokius metus pasportuoja, valgo maistą be angliavandenių ir gražiai įdega saulėje.

Deja, per pastaruosius metus ji tik kokius keturis kartus apsilankė sporto salėje, angliavandenius mėgsta labiau už viską pasaulyje, ir jos oda balta lyg žiemą, o ne įrudusi saulėje.

Bet tai ir buvo Linksmosios našlės apatinio trikotažo paslaptis. Nereikia atrodyti kaip supermodeliui, kad jaustumeisi nuostabi.

– Ak, brangute, – tyliai ištarė susižavėjęs Džaredas, kai baigė apžiūrą.

Heilei nė nereikėjo pasekti jo akių, ji ir taip žinojo, kurlink krypsta žvilgsnis. Galų gale, vyrukui gal ne taip įdomu, kas po tais drabužiais slepiasi, bet apie madas jis supranta.

O jos aulinukai – tikras saldainiukas.

Baltus kompanijos Manolo aulinukus jai iš anksto prieš Kalėdas padovanojo tėvas. Na, iš tiesų padovanojo ne tėvas, nes jis niekada nežinojo, ką padovanoti. Bei ji nusipirko batus aną mėnesį gavusi iš jo pinigų čekį, taigi ši dovana nuo jo.

– Heile, renkiesi puikius batus, – atsiduso Džaredas. – Šie idealūs. Puikiai sujungia grožį ir madą.

– Ačiū. Ar ponas Rudolfas greitai pasirodys? – mindžikavo ji. Pakrutino kojų pirštus, lyg primintų sau, kad dėvint tokius nuostabius batus galima įveikti visus sunkumus. – Jis praneš, kurioms įmonėms bus suteikta išskirtinė teisė dalyvauti pavasario mados pristatymuose, tad ar neturėtų to padaryti, kol dizaineriai dar blaivūs?

Ir kol ji dar gana įkaušusi, kad panaudotų gautą išskirtinę teisę kaip dingstį Grinčui suvilioti.

– Girti dizaineriai suteiks Rudžiui daugiau smagumo, – šelmiškai šyptelėjo Džaredas. Jis nesakė nė žodžio apie sutartis. Heilė suprato, kad Džaredas žino, ką pasirinks. O jam buvo aišku, kad ji supranta. Bet abu žinojo, kad ji nepaklaus.

– Nebesuk sau galvos. – Džaredas niuktelėjo ją petimi ir paliko jai ant rankos blizgučių ruožą.

– Ar neverta patikrinti mažojo būgnininko lazdelių? – Ji pakreipė galvą link būgnininko, kurį Džaredas taip atidžiai nužiūrinėjo. – Negaliu blaiviai mąstyti, tad negaliu sudaryti tau malonios draugijos.

– Brangioji, noriu mėgautis vakarėliu su mylimiausia savo dizainere. Jei galėčiau padėti atsipalaiduoti, kad mėgautumeisi vakarėliu, kaip jis to vertas, aš – tavo paslaugoms. Ir žinai – aš nepasakoju apie savo meilės nuotykius.

Heilė nebesuvaldė jaudulio, bet prisiminusi, kad čia atvažiavo taksi, pakeitė tuščią šampano taurę į pilną ir pažvelgusi į Džaredą kilstelėjo antakį.

– Na, gerai. Aš nepasakoju įmonės paslapčių. – Jis padvejojo, suraukė nosį ir palinko arčiau. – Bent jau tų, dėl kurių mane atleistų iš darbo.

Jis ir vėl dirstelėjo pro šalį. Šį kartą susidomėjo ne geismą žadinančiomis linijomis. Jis visas įsitempė.

– Nemanau, kad ši žinia ilgai išliks paslaptyje, – jis parodė pirštu, kad Heilė apsisuktų aplink.

– Nagi, nagi.

Heilė kartu su kitais apsigręžė ir įsitempė kaip Džaredas. Lydimas dviejų pagalbininkių, kurių kūnus dengė vien balto kailio juostelės, ant scenos užkopė liesas Kalėdų Senelis.

Palinkusi į priekį Heilė įdėmiai stebeilijo į trijulę. Vidinis jaudulys nuslopo, ir ji spoksojo nustebusi.

– Vaje. Ponas Rudolfas visai kitaip atrodo be kaklaraiščio.

O gal dėl to, kad tas senas gašlūnas po prabangiu raudonu švarku nedėvėjo marškinių. Argi jam ne septyniasdešimt? Nekoks vaizdelis. Pabūgusi ilgiau žiūrėti, kad neapaktų, Heilė nukreipė akis į susirinkusiuosius. Nė vienas neatrodė nustebęs.

– Dėkoju, – tarė Kalėdų Senelis, – kad dalyvaujate Rudolfo universalinių parduotuvių surengtame kasmetiniame šventiniame kostiumų vakarėlyje. Kaip matote, mano mėgstamiausias personažas – Kalėdų Senelis. Šis personažas čia tinka, nes šįvakar dalysiu dovanas.

Heilė nagais įsikirto į delnus ir išpūtė orą bandydama išsklaidyti susikaupusią įtampą.

Ir tai viskas. Toks tas svarbusis pranešimas.

Ją supykino.

– Šiais metais, užuot paprasčiausiai įteikęs sutartis tiems, kurie kurs pavasarinę moterų drabužių liniją, pasielgsiu žaismingiau. Išsirinkau po du patikusius kiekvienos srities dizainerius. Moteriškų drabužių, batų ir moteriško apatinio trikotažo. Visą šventinį laikotarpį šie dizaineriai varžysis dėl pirmos vietos.

Heilei sudirgo skrandis. Varžytis? Prastos naujienos. Ir ji ne viena taip manė, nes salė murmėjo ir šnarpštė.

Gniauždama nusivylimą, ji metė į Džaredą sumišusį žvilgsnį. Tai sutarčių šį vakarą neįteiks? Betgi jai reikia žinoti. Negavusi sutarties, neteks verslo.

Džaredas nepaisė žvilgsnio ir reikšmingai pakreipė galvą, kad ji atkreiptų dėmesį.

Suraukusi kaktą ji nusuko akis į sceną. Kilus šurmuliui, Rudolfas ne tik nesutriko, bet atrodė patenkintas. Jis nebesišypsojo, bet atvirai kikeno ir pakėlė ranką prašydamas tylos.

Per keletą akimirkų jis suvaldė minią.

– Kad nekiltų daugiau triukšmo, skelbiu moteriškų drabužių dizainerių finalo dalyvius, – pranešė. Jam pasakius dizainerių pavardes, pasirodė tų dviejų linijų drabužius demonstruojantys modeliai ir perėję per sceną atsistojo už jo.

Heilė sunkiai nurijo seiles stumdama gerklę sugniaužusį kamuolį. Ji jaudinosi ne dėl to, kad pasielgė neatsakingai susiedama viltis su šiuo sandoriu. Visa ritosi žemyn, o šis sandoris buvo vienintelė galimybė.

Ji mindžikavo nuo kojos ant kojos norėdama pajusti, kokie puikūs jos batai. Rudolfas paskelbė batų dizainerių finalo dalyvius. Bet Heilės nerimo nenumaldė nė puošnūs juodos odos smailiakulniai.

Atėjo eilė moteriškam apatiniam trikotažui.

Su didžiule viltimi ji nenuleisdama akių žiūrėjo į uždangą, iš už kurios turėjo pasirodyti modeliai.

Išžingsniavo mergina su itin gundančiais odiniais drabužiais. Jie nė kiek nepriminė įmonės Linksmoji našlė stiliaus, akį rėžė seksualumas. Provokuojantis gašlūniškus geidulius.

Heilė suraukė kaktą. Žinoma, kad ne jos stilius. Bet patrauklus. Tiems, kuriems priimtini gašlūniški geiduliai.

Ar jai priimtini tokie geiduliai? Heilei jų patirti neteko. Kažin ar Grinčas domisi odiniais drabužiais? Nespėjo sau į tą klausimą atsakyti, nes nerimas išstūmė iš galvos mintis apie seksą. Ji sulaikė kvapą.

– Ir paskutinė, bet ne prasčiausia moteriško apatinio trikotažo įmonė Linksmoji našlė. – Pasirodė mergina, dėvinti balto atlaso naktinius marškinėlius, papuoštus mažyčiais rožių pumpurėliais, šį modelį Heilė pavadino Saldžia vilione.

Jai galvoje pokšėjo fejerverkai, plieskė ryški šviesa, aidėjo garsūs trenksmai, sukilo neįveikiamas jaudulys.

– Dievulėliau, dievulėliau, dievulėliau, – kartojo ji šokinėdama aukštyn žemyn savo prašmatniaisiais batais. Apsisuko aplink, stipriai suspaudė glėbyje Džaredą, tada ir vėl pasileido šokinėti. – Čia mano. Čia mano. Man pavyko.

Jai pavyko. Dabar ji turi progą.

Pralėkė valanda, o galva tebesvaigo. Heilė neturėjo sutarties, bet jai neatsakė. Iš jaunų dienų išmoko priimti viską, kas duodama.

– Šaunu. – Rudolfui paskelbus naujienas žmonės nesiliovė jos sveikinę. Ir tai gerai. Nors dar maloniau buvo klausytis, kaip gyrė jos kurtus drabužius, kuriuos demonstravo salėje.

Ji jautėsi lyg roko žvaigždė.

– Taip rūpinuosi dėl tavęs, brangioji. Gaila, kad tai dar negalutinis atsakymas, – tyliai kalbėjo Džaredas, nutaisęs neįprastai rimtą veidą. – Žinau, kaip tau reikia šios sutarties, ir reklamavau tave kaip įmanydamas. Bet Rudis smarkiai įsikalė sau į galvą, kad dėl tų varžybų bus daugiau viešumo ir pramogų. Nors jis turi apsispręsti iki Naujųjų metų. Dėl rinkodaros tikslų.

– Ką duos tas viešumas? – Populiarumą? Naudą? Gal pritrauks naujų klientų, gal mados žurnaluose išspausdins straipsnių? Heilei vėl ėmė kirbėti viduje.

– Na… – numykė Džaredas ir suraukė žvilgančią nosį. – Tikrai nemanau, kad jis numatęs daug viešų renginių. Susidarė įspūdis, kad jis tik iš kiekvienos linijos išrinks po dizainerį. Bet penktadienį jis tarėsi su rinkodaros žinovu, tas įtikino, kad reklama bus geresnė, jei ne praneš, o surengs varžytuves.

– O kieno rankose galutinis sprendimas? – pasidomėjo ji.

Džaredas nusivaipė ir gūžtelėjo pečiais. Jam aiškiai nepatiko būti visažiniu, kaip jai – nieko nežinoti.

Bet Heilė nieko daugiau nebepaklausė, nes prie jų priėjo dabita, apsirengęs šventiškai nusiteikusiu elniu su peteliške iš žalio ir raudono vilnonio audinio.

– Sveikinu, ponia Nort. Aš Trentas Leinas, Rudolfo universalinių parduotuvių tinklo fotografas. Džiaugiuosi turėdamas progą pamatyti jūsų kurtų drabužių. Padariau kiekvieno dizainerio pateiktų modelių bandomųjų kadrų, ir man labiausiai patiko jūsiškiai.

– Tikrai?

– Taip. Alsuoja romantika. Jaudinančia romantika. Primena erotinę fotosesiją, o ne tai, ką rodo naktinis televizijos kanalas Hustler.

Heilė sukikeno – kažin ar kanalas Hustler rodo odinius drabužius.

– Ir man patinka, – sutiko Džaredas. – Taip ir pasakiau, kai pamačiau šią drabužių liniją. Tobula. Kito sezono mada – ilgesys su aistros potekste. Nuotakai teikia gaivumo, o moteriai pasitikėjimo.

Heilė suraukė nosį – vargu ar Džaredas susivokė, kad apibūdino jos puikiuosius drabužių modelius lyg reklamuodamas moterų higienos produktus.

– Pakylos vidurį papuošime jūrų augalų ornamentu. Užuolaida bus iš atlasinio audinio. Gal įneštume gulimąjį krėslą su besiilsinčia Kleopatra, – garsiai mąstė Trentas, ir Heilė bematant susivokė, kad jiedu su Džaredu, kaip įpratę, svarsto kūrybinius sumanymus.

– Gulimąjį krėslą. Puiku, – pritarė Džaredas. Tapšnodamas sau per smakrą pridūrė: – Gal jį neštų keturi raumeningi vergai?

– Neromantiška, – paprieštaravo Trentas. – Juk žinai, kad Rudis šį sezoną nori būti mados pasaulio lyderis. Jei pasiūlytum vergus, jis rimtai mąstytų, ar nepanaudojus moteriškų drabužių linijoje Kasijos Karver sukurtų permatomų rankovių.

Heilė vos nesudrebėjo. Kasijos sukurtoje linijoje daugiausia mini ir maksi avangardiniai drabužiai, jie naujoviški ir skirti pramogai, tad vargu ar derės prie Linksmosios našlės trikotažinių apatinių. Ji suraukė kaktą – jie labiau tiks prie Milanų įmonės odinių drabužių.

Paprasta sutartis, kurią tikėjosi pasirašyti, tapo paini. Pasirinktos linijos turėjo būti suderintos, kad įsilietų į pavasario sezonui skirtą pristatymą.

– Net jei Rudis užsigeistų permatomų audinių ir vergų, rinkodaros specialistai nesutiks, – nusprendė Džaredas. – Užvers jį siaubą keliančiais pardavimo duomenimis nuo to laiko, kai permatomus audinius pradėjo demonstruoti ant podiumo.

O, taip. Taškas jos naudai. Ar to pakaks, kad laimėtų? Heilė sulaikė kvapą – o, kad taptų nepastebima. Gal vyrai pamirš, kad ji čia, ir paskleis apie savo įmonę dar žinių, kuriomis ji galėtų panaudoti.

– Na, Rudis pageidauja, kad Čerė Bela demonstruotų visą pavasario drabužių liniją, o Linksmosios našlės gaminiai jai tobulai tiks.

Heilei ištrūko jaudulio šūksnis.

Jos modeliai? Puiku? Čerė Bela?

Dievulėliau. Laimės paukštė skrenda taip arti, kad net gali paliesti.

– Ji gražiai atrodys ir su Linksmosios našlės, ir su Milanų drabužiais, – pritarė Trentas. – Baigsis tuo, kad Čerė pati pasirinks, ką nori dėvėti. Spėju, kad jos žodis ir bus lemiamas.

– Pirmiausia Rudis turės pasirūpinti, kad ji pasirašytų sutartį. Iki šiol ji susidomėjimo neparodė.

Trentas dirstelėjo į kairę. Džaredas ir Heilė padarė tą patį. Tada jis pažvelgė į dešinę. Jiedu paklusniai pasekė jo akis. Pamiršusi, kad turėtų būti nepastebima, Heilė palinko arčiau, kad geriau girdėtų.

– Sklinda gandai, kad Rudis daro, kas tik įmanoma. Kraustosi iš galvos, kad tik Čerė pasirašytų. Išbandė viską. Pažadėjo aukso kalnus. Bet iki šiol jokių rezultatų. Dabar apipylė pažadais jos atstovą. – Trentas pažvelgė į abu išplėtęs akis ir sumosavo elnio ausimis, kad būtų aiškiau. – Kas pristatys jam Čerę Belą. Tam bus gerai.

Per Heilės kūną nuvilnijo jaudulys, ji net sudrebėjo. Jos drabužėliai kuo puikiausiai tiks Čerei. Ši įspūdingos figūros raudonplaukė pradėjo karjerą kaip sentimentalių dainų atlikėja, vėliau tapo modeliu, vaidino keliuose nereikšminguose spektakliuose. Linksmosios našlės gražiai krentantys moteriški drabužiai jai tiks lyg siūti pagal užsakymą.

Heilė turi daryti viską, kad sudarytų tą sandorį.

Ji susiras Čerės atstovą ar atstovę ir įkalbės išklausyti, kaip tobulai Linksmosios našlės kurti drabužiai tiks šiai retro stiliaus dainų atlikėjai.

– Ar kiti dizaineriai tai žino? – balsu pasvarstė ji. Pamačiusi susidomėjusius veidus, ji suraukė nosį ir gūžtelėjo pečiais. Ką? Ji nėra nepastebima. – Tik įdomu.

– Apie tai nutylima, nes daugelis konkurentų norėtų pirmi patekti į Rudolfo pavasario drabužių pristatymą. Abejoju, kad kas nors žinoma, nebent kiti dizaineriai išgavo informaciją iš Rudžio personalo.

Džaredas prunkštelėjo labiau pašaipiai nei linksmai.

– Tai reiškia ne, – atsakė jis į klausiamą Heilės žvilgsnį.

– Tavo konkurentai solidūs ir turi puikiausią reputaciją, brangioji. Kitaip nei tu, jie didžiausi savimylos. Nė nemato reikalo bičiuliautis su Rudžio pagalbininkais. Jie kalbasi tik su Rudžiu arba nė nepraveria burnos.

Ji žvalgėsi po minią – gal pastebės salėje moterišką apatinį trikotažą demonstravusių modelių? Atsiduso, kai pro šalį praplaukė lanksti blondinė, apsirengusi Linksmosios našlės kurtais naktiniais marškinėliais. Medvilninis audinys laisvai krito žemyn. Nėriniai vilnijo. Priekyje spindėjo perlinės sagutės, plona medžiaga gludo prie tobulo moters kūno.

Kaip romantiška.

Pats tas Rudolfo verslui, ypač jei reklamos veidu taps Čerė.

Gal tai neatneš nelaimės, bet mintyse ji jau sukosi pergalės šokio žingsneliais.

– Kažin kodėl Čerės patikėtinis neragina sudaryti sandorio. – Heilė mąstė, ką dar jie slepia. – Sudariusi sutartį su Rudolfo universalinių parduotuvių tinklu ji bematant taptų žinoma ne tik šalyje, bet ir užsienyje, argi ne taip?

– Tikrai, – sutiko Džaredas, jo kaktą išvagojo raukšlės, ir jis virto nusiminusiu imbieriniu žmogeliuku. – Nė nenutuokiam, kur čia šuo pakastas. Kad ir plikas, Rudis rausis plaukus.

– Gal patikėtiniai priklauso korporacijai. Su kiekvienu klientu jie dirba visi kartu. Sprendžia bendru susitarimu. Nė nežinome, kuris patikėtinis atėjo į pobūvį. Niekas nenumano, tai vyras ar moteris, – virkavo Trentas ir dėl to, kad nebeturėjo apie ką liežuvauti, niurzgėjo kaip elnias, kuriam sumažino pašarų racioną. – Kaip sakiau, tam, kuris ją įkalbės, smarkiai pasiseks.

Jo dėmesį patraukė modelis su lenktos ledinukų lazdelės tinkliniu kostiumu, nusagstytu klaustuko formos blizgučiais. Trentas pasitaisė peteliškę, išsiblaškęs šyptelėjo Džaredui ir Heilei ir pakreipė galvą.

– Na, šnektelėsiu su modeliais ir sužinosiu, gal kam nors atstovauja tiek patys patikėtiniai kaip Čerei.

Šelmiškai nusišypsojęs jis nuėjo.

– Kaip manai? Gal ir man pabandyti? – Trentui nutolus paklausė Heilė. Ji apžvelgė salę – gal tam neišsiskiriančiam iš minios patikėtiniui – dėl juoko – ant kaklo kabo koks neoninis ženklas? Jei rastų tą patikėtinį, pristatytų savo drabužius. Jei jis susidomėtų, Heilė užmegztų naudingus ryšius. Ir sandoris įvyktų.

Jauduliui veržiantis per kraštus, Heilė dar kartą atidžiai apžvelgė salę. Akys nukrypo į Trentą, šis, matyt, liovėsi viliojęs moterį tinkliniu kostiumu ir dabar kalbėjosi su seksualiuoju Grinču.

Pamačiusi tą Grinčgalį, Heilė susijaudino dėl ko kito. Kostiumo gobtuvas buvo nutrauktas, ir ji matė plaukus, tokius juodus, kad juose atsispindėjo baltos ir mėlynos netoliese stovinčios Kalėdų eglutės švieselės, vyro garbanos susipynė su žaliais jo apykaklės gaurais.

Po prigludusia atlaso liemenėle jai dilgčiojo krūtų spenelius. Šlaunų raumenys virto minkšta mase, jas prilaikė vien permatomos raudonos šilkinės kojinės.

O, taip. Jis tikrai pilnas aistros ir geidulių.

Heilei beliko tik spoksoti, ji jaudinosi daug smarkiau nei su kuriuo savo meilužiu. Ar su jais visais kartu sudėjus.

Ji žiūrėjo vyrui į sprandą. O tai juk geriau nei domėtis gauruota nugara, tiesa?

Heilė kurį laiką negiliai kvėpavo, tada atsiduso – kaip būtų puiku nuplėšti tą bjaurų kailį ir pamatyti, kas gi po tuo kostiumu. Ar vyriškis toks patrauklus, kokį jį įsivaizduoja? Aukštas ir lieknas, stiprių šlaunų ir plokščiu pilvu? Su tokiais pečiais, kad ji galėtų įsikibti šuoliuodama ant jo lyg ant pašėlusio eržilo?

Heilė jau buvo bepagaunanti laimės paukštę. Argi nenusipelno malonumų? Kodėl nepabandžius? Nepakalbinus? Nepaklausus, ką jis mano apie geidulingą mylėjimąsi? Apie odą ar nėrinius. Rožes ar spyglius.

Dėl užplūdusios aistros ar dėl to, kad buvo sutrikusi, jai degė veidas, kaklas ir krūtinė, tad Heilė išgėrė, kiek taurėje dar buvo likę šampano, ir paėmė pilną iš pro šalį einančio padavėjo, kad burbulai atvėsintų pilve įsiplieskusias liepsnas.

– Heile, brangioji? Kur tu? Pasakoju apie visus Rudolfo parduotuvių šventinius planus, o tu nepratari nė žodžio. Kas gi tave taip išblaškė?

Nepripažindama bauginančios tiesos, kad seksualiai jaudinasi dėl vyro, kurį matė tik iš šono ir iš nugaros, apsirengusį vemti verčiančiais žaliais kailiniais, Heilė atplėšė akis ir atsiprašydama pažvelgė į Džaredą.

– Niekas. Tik svarstau, gal tas vyras, su kuriuo Trentas kalbasi, yra Čerės patikėtinis, – greitomis sumetė ji.

Pasistiebęs, kad geriau matytų, Džaredas atidžiai pažvelgė į baro pusę. Tada gūžtelėjo pečiais.

– Nenutuokiu. – Jis pažvelgė dar kartą ir pritariamai sumurmėjo. Akys tapo didžiulės kaip jo imbierinio žmogeliuko kostiumo sagos, jis ėmė ranka vėduotis veidą. – Nors būtų gerai sužinoti.

Heilė dar kartą dirstelėjo, norėdama suprasti, kas patraukė jo dėmesį.

Ir vos neparkrito, nes jai pakirto kelius.

O, jergutėliau.

Grinčas buvo nuostabus.

Patvirtindamos, kad yra sužavėtos, jos geidulių ląstelės sukilo ir ėmė šokti pergalės šokį.

Smegenys buvo bejėgės.