Читать книгу Pažadėk, kad grįši - Тесс Герритсен - Страница 4

Dabartis. Bankokas, Tailandas

Generolas Džo Kistneris neprakaitavo, ir tai be galo stebino Vilę Džeinę Meitlend, nes ji pati jautėsi mirkstanti prakaite per praktiškus medvilninius apatinius, berankovę medvilninę palaidinę ir susiglamžiusį saržos sijoną. Kistneris atrodė panašus į žmogų, kuris tokiame karštyje turėtų žliaugti prakaitu. Raudonveidis vyriškis buldogo smakru, nosis išvagota raudonų venų tinklo, o sprandas toks storas, kad regėjosi – krakmolyta kariškos uniformos apykaklė tuoj plyš. „Visa esybe atrodo esąs stačiokiškas, tiesmukas, užsigrūdinęs senas kareivis, – pamanė ji. – Tik akys neramios, vengia žvilgsnio." Šios žvarbiai melsvos akys dabar žvelgė pro verandą. Tolimos, vešliai apaugusios Tailando kalvos tarytum garavo nuo popietės kaitros.

– Kvaila užmačia, panele Meitlend, – burbtelėjo generolas. – Praėjo dvidešimt metų. Turite pripažinti – jūsų tėvas miręs.

– Mano motina niekuomet su tuo nesusitaikė. Jai reikia kūno, kurį galėtų palaidoti, generole.

Kistneris atsiduso.

– Žinoma. Žmona yra žmona. Tiek moterų liko našlėmis, kad pasimiršta…

– Ji nepamiršo.

– Nežinau, ką jums pasakyti. Ką derėtų pasakyti. – Atsisukęs į merginą Kistneris įsmeigė į ją melsvų akių žvilgsnį. – Ir išties, panele Meitlend, kam to reikia? Tik tam, kad patenkinčiau jūsų smalsumą?

Vilė suirzo. Dėl jo žodžių užduotis pasirodė banali, o jaustis nereikšminga Vilė nekentė užvis labiausiai. Ypač prieš tokį pasipūtusį skustagalvį karo kurstytoją. Laipsnis nedarė jai jokio įspūdžio, tik jau ne po to, kai per pastaruosius mėnesius teko susidurti su šitiek kariuomenės stuobrių. Visi jie reiškė užuojautą, aiškino, kad niekuo negali padėti, ir negirdomis nuleisdavo klausimus. Tačiau Vilė kliūčių nesibaimino. Nesiliaudavo klausinėjusi, kol jie atsakydavo arba išvydavo lauk. Regis, pastaruoju metu ją visi tik ir veja tolyn nuo savęs.

– Šiuo reikalu reikėtų kreiptis į Nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų komisiją, – pareiškė Kistneris. – Ten suteiktų jums reikalingų žinių…

– Jie sako niekuo negalį padėti.

– Aš taip pat negaliu.

– Abu žinome, kad galite.

Įsivyravo tyla.

Generolas ramiai paklausė:

– Ar tikrai?

Vilė palinko į priekį, pasiryžusi panaudoti savo pranašumą.

– Pasidomėjau tuo, generole. Rašiau laiškus, šnekėjausi su daugybe žmonių – visais, kuo nors susijusiais su ta paskutine užduotimi. Ir kaskart prakalbus apie Laosą, „Air America" arba 5078 reisą – visi mini jus.

Generolas vos šyptelėjo.

– Kaip malonu, kad mane prisimena.

– Sužinojau, kad buvote karo atašė Vientiane. Jūsų įstaiga užsakė paskutinį mano tėvo skrydį. Ir jūs asmeniškai skyrėte tą paskutinę užduotį.

– Kur nugirdote šį gandą?

– Turiu pažįstamų „Air America". Seni tėvo bičiuliai. Pavadinčiau juos patikimu šaltiniu.

Iš pradžių Kistneris nieko neatsakė. Stebėjo Vilę atidžiai tarsi mūšio planą.

– Gal ir daviau tokį įsakymą, – prisipažino jis.

– Norite pasakyti, jog nebepamenate?

– Noriu pasakyti, kad neturiu teisės to aptarinėti. Tai įslaptinta informacija. Nutikimas Laose – itin jautri tema.

– Mes ir neaptarinėjame karinių paslapčių. Karas baigėsi prieš penkiolika metų!

Kistneris užtilo, priblokštas Vilės smarkumo. Juolab kad moteris buvo labai smulki. Akivaizdu, jog Vilė Meitlend, kurios ūgis basomis siekė penkias pėdas ir du colius, galėjo būti ne menkesnė peštukė nei šešių pėdų ūgio jūrų pėstininkas, ir ji kovos nebijojo. Nuo to akimirksnio, kai Vilė įžengė į jo verandą, atlošusi pečius ir užsispyrusiai iškėlusi smakrą, generolas suvokė: šios moters nepavyks nepaisyti. Ji priminė jam seną Eizenhauerio pokštą: „Svarbu ne šuns dydis peštynėse, o kovinė dvasia." Trys karai Japonijoje, Korėjoje ir Name išmokė Kistnerį niekuomet nenuvertinti priešininko.

Tad jis tikrai neketino nuvertinti Laukinio Bilo Meitlendo dukters.

Generolas pažvelgė per verandą į spindinčius žalius kalnus. Geležiniame narvelyje tupinti papūga rėksmingai sučirškė.

Galiausiai Kistneris tarė:

– 5078 reiso lėktuvas pakilo iš Vientiano su trijų žmonių komanda – jūsų tėvu, krovinių metiku ir antruoju pilotu. Jie pateko į Šiaurės Vietnamo teritoriją, kur, kaip spėjame, lėktuvas buvo pašautas priešų. Išsigelbėti pavyko tik krovinių metikui Luisui Valdesui, kurį iškart paėmė į nelaisvę vietnamiečiai. Jūsų tėvo taip ir nerado.

– Tai nereiškia, kad jis žuvo. Juk Valdesas išgyveno…

– Nepavadinčiau to žmogaus likimo „išgyvenimu".

Abu trumpai patylėjo, pagerbdami vyrą, kuris penkerius metus ištvėrė karo belaisvių stovykloje, o grįžęs į civilizaciją palūžo. Luisas Valdesas parvyko namo šeštadienį ir tą patį sekmadienį nusišovė.

– Kai ko nepaminėjote, generole, – tarstelėjo Vilė. – Girdėjau, dar buvo keleivis…

– Ak. Taip, – net nekrūptelėjęs atsakė Kistneris. – Pamiršau.

– Kas jis buvo?

Kistneris gūžtelėjo pečiais.

– Laosietis. Jo vardas nesvarbus.

– Ar jis dirbo Slaptajai tarnybai?

– Ši informacija, panele Meitlend, įslaptinta. – Generolas nusisuko, leisdamas suprasti, kad klau sinėdama apie laosietį Vilė peržengė ribą. – Kai lėktuvas nukrito, – pratęsė jis, – pradėjome paiešką. Tačiau mus nuožmiai apšaudė nuo žemės. Buvo akivaizdu – jei kas ir išgyveno, pateko į priešų rankas.

– Taigi palikote juos.

– Kam be tikslo aukoti gyvybes, panele Meitlend. Štai kuo būtų virtusi gelbėjimo operacija – beprasmiškai prarastomis gyvybėmis. Gyvų vyrų siuntimu gelbėti mirusiųjų.

Taip, Vilė suprato jį. Kistneris – karo taktikas, nepasiduodantis sentimentams. Net ir dabar sėdėjo tiesiai it mietą prarijęs ir ramiai stebėjo žaliuojančias kalvas aplink savo vilą, tarsi nuolat tikėdamasis pamatyti kokį priešą.

– Taip ir nenustatėme, kur nukrito lėktuvas, – pratęsė generolas. – Tačiau tose džiunglėse bet kas galėtų pranykti. Slėnius dengia migla, medžiai tankiai suaugę, žemės dažnai nė spindulėlis nepasiekia. Tačiau gana greitai jūs ir pati tuo įsitikinsite. Kada išvykstate į Saigoną?

– Rytojaus rytą.

– Vietnamiečiai sutiko aptarti šį reikalą?

– Aš neužsiminiau apie tikrąją atvykimo priežastį – bijojau negauti vizos.

– Protingas sprendimas. Prieštaravimais vietiniai nesižavi. Ką gi vis dėlto jiems pasakėte?

– Kad esu paprasta turistė. – Vilė papurtė galvą ir susijuokė. – Išsirengiau į prabangią individualią kelionę, aplankysiu šešis miestus per porą savaičių.

– Štai taip ir dera elgtis Azijoje. Nekelti ginčytinų klausimų, o juos apeiti. – Dirstelėjęs į laikrodį Kistneris leido suprasti, kad pokalbis baigtas. Abu atsistojo. Spausdama generolui ranką Vilė pajuto, kaip šis paskutinį kartą vertinamai ją nužvelgė. Rankos paspaudimas buvo skubus ir dalykiškas – to ji ir tikėjosi iš seno kariškio.

– Sėkmės, panele Meitlend, – linktelėdamas tarė generolas. – Tikiuosi, rasite, ko ieškote.

Nusigręžęs Kistneris pažvelgė į kalnus. Tada Vilė pirmąsyk pastebėjo prakaito lašelius, tarsi deimantus blizgančius ant jo kaktos.

***

Generolas Kistneris stebėjo, kaip lydima tarno moteris grįžta prie namo. Jautėsi nesmagiai. Pernelyg aiškiai prisiminė Laukinį Bilą Meitlendą, o duktė buvo labai į jį panaši. Kils rūpesčių. Priėjęs prie kavos staliuko paskambino sidabriniu varpeliu. Skambesys perskrodė erdvią verandą, ir po kelių akimirkų pasirodė Kistnerio sekretorius.

– Ar atvyko ponas Barnardas? – paklausė Kistneris.

– Laukia jau pusvalandį, – atsakė sekretorius.

– O panelės Meitlend vairuotojas?

– Išsiunčiau jį, kaip ir liepėte.

– Puiku, – linktelėjo Kistneris, – puiku.

– Ar palydėti poną Barnardą pas jus?

– Ne. Pranešk, kad atšaukiu visus susitikimus. Rytoj taip pat.

Sekretorius susiraukė.

– Jį tai suerzins.

– Taip, tikiu, – atrėžė Kistneris ir nusisukęs patraukė į kabinetą. – Bet tai jau jo rūpestis.

Tailandietis tarnas su krakmolytu baltu švarku palydėjo Vilę aidinčiu, katedrą primenančiu prieškambariu į priimamąjį. Stabtelėjęs jis mandagiai pasidomėjo:

– Norėtumėte, kad iškviesčiau taksi?

– Ne, dėkui. Mano vairuotojas parveš mane namo.

Tarnas atrodė sutrikęs.

– Juk jūsų vairuotojas prieš kurį laiką išvyko.

– Tai neįmanoma! – pasipiktinusi Vilė žvilgtelėjo pro langą. – Jis turėjo palaukti, kol…

– Galbūt jis pastatė automobilį medžių paunksnėje, aš tuoj patikrinsiu.

Pro įstiklintas duris Vilė stebėjo, kaip tarnas grakščiai leidžiasi laiptais iki kelio. Dvaras buvo didžiulis ir tankiai apsodintas, tokiose džiunglėse nesunkiai galėjo pasislėpti net automobilis. Už įvažiuojamojo keliuko sodininkas karpė jazminų gyvatvorę. Tvarkingai nubarstytas žvyru takelis sukosi nuo pievelės per medžių šešėlių temdomą sodą su gėlėmis ir akmeniniais suoliukais. Tolumoje mėlynavo virš Bankoko tvyranti pasakiška migla.

Staiga Vilė išgirdo kostelint vyriškį. Apsisukusi pastebėjo tolimesniame priimamojo kampe stoviniuojantį vyrą. Šis kilstelėjo galvą, taip atsainiai pasisveikindamas. Vilei krito į akis kreiva jo šypsena ir neklusni rudų plaukų garbana, krintanti ant įdegusios kaktos. Vyras vėl nusisuko ir įsmeigė žvilgsnį į senovinius sienų apmušalus.

Keista. Nepanašu, kad tokį vyruką galėtų dominti kandžių sukapoti siuviniai. Ant žalsvai rusvų marškinių nugaros juodavo prakaito dėmė, rankovės buvo nerūpestingai atraitotos iki alkūnių. Kelnės atrodė taip, lyg būtų su jomis miegojęs visą savaitę. Šalia ant grindų stovėjo portfelis su JAV kariuomenės ID laboratorijos ženkleliu, tačiau vyras Vilei neatrodė panašus į kariškį. Jo laikysenoje nebuvo nė lašo disciplinos. Regis, jam labiau tiko veltėdžiauti bare, o ne lūkuriuoti marmuru grįstame generolo Kistnerio priimamajame.

– Panele Meitlend?

Sugrįžęs tarnas apgailestaudamas papurtė galvą.

– Turbūt įvyko nesusipratimas. Sodininkas teigia, kad jūsų vairuotojas grįžo į miestą.

– Ak, ne! – sutrikusi Vilė vėl pažiūrėjo pro langą. – Kaip man grįžti į Bankoką?

– Galbūt jus parvežtų generolo Kistnerio vairuotojas? Šiuo metu jis išvažiavo su užsakymu, tačiau greitai turėtų grįžti. Jei norite, galite kol kas pasivaikščioti sode.

– Gerai. Taip, manau, būtų neblogai.

Išdidžiai šypsodamasis tarnas atvėrė duris.

– Sodas labai žymus. Generolas Kistneris yra išauginęs garsią orchidėjų kolekciją. Rasite jas takelio gale, netoli karpių tvenkinio.

Išėjusi į garuojančią vėlyvos popietės kaitrą, Vilė ėmė žingsniuoti žvyro takeliu. Aplink buvo visiškai tyku, tik tolumoje ciksėjo sodininko žirklės. Ji pasuko link medžių guoto. Tačiau pusiau perėjusi pievą staiga sustojo ir grįžtelėjo į namą. Iš pradžių tematė nuo marmurinio fasado atsispindinčią saulę. Tada nukreipė žvilgsnį į paradines duris ir viename iš langų išvydo vyro siluetą. Gal tarnas?

Nusigręžusi Vilė nuėjo toliau. Tačiau kas žingsnį nemaloniai jautė – kažkas ją stebi.

Gajus Barnardas stovėjo prie įstiklintų durų ir stebėjo moterį, per pievą einančią link sodo. Žavėjosi saulės spindulių žaismu trumpai kirptuose medaus geltonumo plaukuose. Gajui taip pat patiko jos judesiai, smarki, spyruokliuojanti eisena. Žvilgsnis priekabiai nuslinko žemyn, per berankovę palaidinę ir, deja, padoraus ilgio sijoną, ir įvertino esminius dalykus. Lieknas liemuo. Patrauklios šlaunys. Dailios blauzdos. Gražios kulkšnys. Žavios…

Jis prisivertė nutraukti trikdančią minčių tėkmę. Dabar nedera blaškytis. Vis dėlto nesusilaikė dar kartą vertinamai nenužvelgęs mažytės figūrėlės. Gerai, mergina kiek liesoka, tačiau kojos išties puikios. Neabejotinai puikios kojos.

Marmuro grindimis nuaidėjo žingsniai. Atsisukęs Gajus pamatė Kistnerio sekretorių, nesišypsantį, švariai nusiskutusį tailandietį.

– Pone Barnardai, – kreipėsi sekretorius, – atsiprašome dėl sugaišto laiko, bet iškilo neatidėliotinas reikalas.

– Ar dabar jis su manimi susitiks?

Sekretorius nesmagiai mindžikavo.

– Deja…

– Laukiu nuo trečios valandos.

– Suprantu, bet atsirado kliūčių. Regis, generolas Kistneris negalės su jumis susitikti, kaip buvo planuota.

– Gal galiu priminti, kad ne aš prašiau susitikti. Pasiūlė generolas Kistneris.

– Taip, bet…

– Paskyriau jam laiką, nors mano dienotvarkė įtempta… – Gajus leido sau sutirštinti spalvas. – Atvykau tokį kelią ir…

– Suprantu, bet…

– Bent pasakykite, kodėl jis reikalavo susitikti.

– Teks pačiam jo paklausti.

Iki šiol slopinęs susierzinimą Gajus staiga išsitempė. Nors nebuvo ypač aukštas, visa galva pranoko sekretorių.

– Ar generolas paprastai taip derina reikalus?

Sekretorius vos gūžtelėjo.

– Atleiskite, pone Barnardai. Planai pasikeitė visai netikėtai. – Jo žvilgsnis trumpam nuslydo šalin ir įsmigo į kažką už stiklinių durų.

Gajus pasekė vyriškio žvilgsnį. Pro stiklą pamatė, į ką stebeilijasi sekretorius: į moterį medaus spalvos plaukais.

Sekretorius neramiai sukrutėjo rodydamas, kad jo laukia kiti darbai.

– Užtikrinu jus, pone Barnardai: jei paskambinsite po kelių dienų, sutarsime dėl kito susitikimo.

Gajus pasičiupo portfelį ir pasuko link durų.

– Po kelių dienų aš jau būsiu Saigone, – atkirto jis.

„Iššvaisčiau visą popietę", – pasipiktinęs pagalvojo Gajus, leisdamasis laiptais. Įžengęs į tuščią įvažiuojamąjį keliuką jis prapliupo keiksmais. Jo automobilis stovėjo už šimto jardų, ugniamedžio paunksnėje. Vairuotojo niekur nebuvo matyti. Pažinodamas Puapongą, Gajus spėjo, kad tas turbūt flirtuoja su sodininko dukra.

Pavargęs Gajus nupėdino link automobilio. Saulė kaitino kaip kepimo grotelės, nuo žvyrkelio kilo karščio bangos. Pusiaukelėje iki automobilio Gajus pažvelgė į sodą ir pastebėjo šviesiaplaukę, sėdinčią ant akmeninio suoliuko. Atrodė prislėgta. Nieko keisto – laukė ilga kelionė namo, ir vienas Dievas težino, kada jai pasiseks grįžti.

„Et, velniop", – pamanė Gajus, pasukdamas moters pusėn. Jam praverstų draugija.

Mergina atrodė giliai susimąsčiusi – net nepakėlė akių, kol jis nesustojo tiesiai priešais ją.

– Sveikutė, – tarstelėjo Gajus.

Vilė pašnairavo į jį.

– Labas, – pasisveikino neutraliai: nei draugiškai, nei priešiškai.

– Nugirdau, kad jus reikėtų pamėtėti iki miesto?

– Ačiū, aš jau susitariau.

– Gali tekti ilgai laukti, o aš vis tiek ten važiuoju.

Mergina nieko neatsakė, tad Gajus pridūrė:

– Tikrai, man visai nesunku.

Ji vėl nudelbė jį tiriančiu žvilgsniu. Tos atviros, nemirksinčios sidabriškai pilkšvos akys, regis, skverbėsi į pačią esybę. Ši moteris tikrai ne kokia jautri mimoza. Vėl žvilgtelėjusi atgal į namą ji tarė:

– Mane parveš Kistnerio vairuotojas…

– Bet aš esu čia, o jis – ne.

Ji ir vėl įsmeigė į jį tardantį žvilgsnį. Turbūt nusprendė, kad viskas gerai, nes galiausiai atsistojo.

– Ačiū, būčiau labai dėkinga.

Juodu drauge patraukė žvyrkeliu iki jo automobilio. Priartėjęs Gajus pamatė plačiai atlapotas užpakalines duris, pro jas kyšojo purvinos rudos pėdos. Ant sėdynės išsidrėbęs vairuotojas priminė negyvėlį.

Moteris stabtelėjo ir įsispoksojo į nekrutantį kūną.

– Viešpatie, jis juk ne…

Automobilį sudrebino palaimingas knarkimas.

– Ne, – nuramino Gajus. – Ei, Puapongai! – jis pabeldė į automobilio stogą.

Vyriškis atsakydamas suknarkė garsiau nei griaustinis.

– Pabusk, Miegančioji gražuole! – Gajus vėl pabeldė. – Atsikelsi, ar teks pirmiau tave pabučiuoti?

– Ką? Kaip? – sustenėjo Puapongas, tada pasimuistė ir pramerkė vieną užraudusią akį. – Labas, bose. Taip greitai sugrįžote?

– Gerai išsimiegojai? – maloniai paklausė Gajus.

– Neblogai.

Gajus maloningai mostelėjo Puapongui, kad šis užleistų užpakalinę sėdynę.

– Klausyk, nenoriu tau įkyrėti, bet gal neprieštarautum? Pasisiūliau pavėžėti šią damą.

Puapongas išsirangė lauk, mieguistas nukėblino į vairuotojo vietą ir susmuko prie vairo. Kelis kartus papurtęs galvą, ant grindų susiieškojo automobilio raktelius.

Atrodė, kad moterį apninka vis daugiau abejonių.

– Jūs tikras, kad jis pajėgs vairuoti? – pakuždomis paklausė ji.

– Šis vyras, – pareiškė Gajus, – turi katino refleksus. Kai būna blaivus.

– O jis blaivus?

– Puapongai! Ar tu blaivus?

Įžeistas iki širdies gelmių vairuotojas atrėžė:

– Negi nematyti, kad nesu girtas?

– Štai ir atsakymas, – tarė Gajus.

Moteris atsiduso.

– Pasijutau kur kas geriau.

Ji ilgesingai žvilgtelėjo į namą. Ant laiptų pasirodęs tailandietis tarnas mojavo atsisveikindamas.

Gajus mostelėjo moteriai lipti vidun.

– Laukia ilga kelionė atgal, į miestą.

Ji tylėjo, automobiliui riedant vingiuojančiu kalnų keliuku. Nors abudu sėdėjo ant užpakalinės sėdynės, daugiausia dviejų pėdų atstumu vienas nuo kito, atrodė nutolusi per milijonus mylių. Žvelgė į gamtovaizdį.

– Ilgokai šnekėjotės su generolu, – prabilo Gajus.

Moteris linktelėjo.

– Turėjau galybę klausimų.

– Jūs žurnalistė?

– Ką? – ji pakėlė akis į Gajų. – Ak, ne. Tai tiesiog… senas šeimos reikalas.

Gajus laukė, ar ji nepasakys daugiau, bet moteris vėl nusisuko į langą.

– Turbūt tas šeimos reikalas be galo svarbus, – tarstelėjo Gajus.

– Kodėl taip sakote?

– Jums išėjus, generolas iškart atšaukė visus susitikimus. Taip pat ir su manimi.

– Jums nepavyko su juo pasimatyti?

– Šnektelėjau tik su sekretoriumi. O juk Kistneris pats pasiūlė susitikti.

Moteris susiraukė akivaizdžiai sutrikusi. Tada gūžtelėjo pečiais:

– Neabejoju, kad aš čia niekuo dėta.

„O aš esu velniškai tikras, kad tai dėl tavęs", – netikėtai sudirgęs pamanė Gajus. Viešpatie, kodėl ta moteris jį taip erzina? Ji sėdėjo visiškai rami, tačiau Gajaus neapleido nuojauta, kad toje dailioje galvutėje bręsta audra. Ji vis dėlto gražutė, nors ir rimtuolė, galiausiai nusprendė jis. Gerai, kad nenaudoja kosmetikos – jei dažytųsi, paprasti merginos bruožai atrodytų banalūs. Anksčiau Gajus nesidomėdavo tokio tipo merginomis. Greičiau jį traukė laisvesnės, gatvės mergiotės. Tačiau ši buvo kitokia. Dūmų spalvos akys, valingas smakras, maža plokščia nosytė, nusėta vos pastebimomis strazdanomis. Moters lūpos, jei pasitaikytų tinkama proga, atrodė sukurtos bučiniams. Nesusimąstydamas Gajus paklausė:

– Kaip ilgai jūs būsite Bankoke?

– Praleidau čia jau dvi dienas. Rytoj išvykstu.

„Po šimts", – pagalvojo Gajus.

– Į Saigoną.

Iš nuostabos jis net išsižiojo.

– Į Saigoną?

– Arba Ho Či Miną. Kad ir kaip jį šiais laikais vadintų.

– Čia tai bent sutapimas, – tyliai tarė Gajus.

– Koks?

– Po poros dienų pats keliausiu į Saigoną.

– Tikrai? – Moteris pažvelgė į jo portfelį, ant kurio buvo įspaustas užrašas „JAV kariuomenės ID laboratorija". – Valstybiniai reikalai?

Gajus linktelėjo.

– O jūs ko skrendate?

Ji žvelgė tiesiai priešais save.

– Šeimos reikalais.

– Aha, – burbtelėjo Gajus, svarstydamas, į kokius velniškus reikalus bus įsipainiojusi jos šeima. – Kada nors lankėtės Saigone?

– Kartą. Bet man tuomet buvo vos dešimt metų.

– Tėvas ten dirbo?

– Panašiai. – Moteris vis dar žvelgė kažkur į tolį. – Mažai prisimenu apie miestą. Dulkėta, karšta, daug automobilių. Nuolatinės spūstys. Ir daug dailių moterų.

– Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Automobilių labai sumažėjo.

– O dailių moterų?

Gajus nusikvatojo.

– O, jos niekur nedingo. Taip pat karštis ir dulkės. Tačiau visa kita pasikeitė.

Kurį laiką jis tylėjo. Tada, lyg būtų šovusi netikėta mintis, pridūrė:

– Jei ten užtruktumėte, galėčiau aprodyti miestą.

Ji dvejojo, akivaizdžiai suviliota jo pasiūlymo. „Nagi, nagi, sutik", – ragino mintyse Gajus. Tada pažvelgė į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir pastebėjo, kaip Puapongas išsišiepė ir klastingai jam mirktelėjo.

Gajus vylėsi, kad moteris to nepamatė.

Tačiau Vilė kuo puikiausiai matė Puapongo mirktelėjimą bei šypsnį ir išsyk suvokė jų potekstę. „Štai ir vėl prasideda, – pavargusi pamanė ji. – Dabar jis paklaus, ar norėčiau kartu pavakarieniauti, aš pasakysiu, kad negaliu, tada jis paklaus, o gal noriu išgerti. Aš nusileisiu ir sutiksiu, nes jis sumautai žavus vyras…"

– Paklausykite, šįvakar aš laisvas, – tarė vyras. – Gal norite kartu pavakarieniauti?

– Negaliu, – atsakė Vilė, mąstydama apie tai, kas sukūrė šį įgrisusį pokalbio modelį ir kaip būtų įmanoma iš jo ištrūkti.

– Tai gal išgerkime kartu? – vyriškis kreivai šyptelėjo ir Vilė pasijuto svirduliuojanti ant aukštos uolos krašto. Juokingiausia, kad iš tiesų vyras net nebuvo gražuolis. Nosis kreivoka, tarsi būtų susilaužęs, o paskui nepasivarginęs tinkamai atitiesinti. Plaukai prašėsi kirpėjo rankos arba bent šukų. Vilė spėjo, kad jam apie keturiasdešimt, nors amžių išdavė nebent akys, kurių kampučiuose buvo giliai įsirėžusios juoko raukšlelės. Ne, jai yra tekę sutikti daug patrauklesnių vyriškių. Vyrų, kurie galėjo pasiūlyti daugiau nei prakaituotas vienos nakties nuotykis užsienio viešbutyje.

Tai kodėl šis vyras taip traukia?

– Tik vieną gėrimą, – pakartojo jis.

– Dėkui, – atsakė Vilė, – bet negaliu.

Jos palengvėjimui, vyras nebespaudė. Linktelėjo, atsilošė ir nusisuko į langą. Pirštais barbeno į portfelį. Beprasmis ritmas varė Vilę iš proto. Ji bandė nekreipti dėmesio, kaip kad jis ignoravo ją, bet nesisekė. Vyras buvo pernelyg pastebimas.

Kai jie pasiekė „Rytų" viešbutį, Vilė buvo pasiruošusi liuoktelėti iš automobilio. Beveik taip ir padarė.

– Dėkui, kad pavežėte, – tarė Vilė ir užtrenkė duris.

– Ei, palaukite! – pro atvirą langą šūktelėjo vyras. – Taip ir neišgirdau jūsų vardo!

– Vilė.

– O pavardę turite?

Lipdama viešbučio laiptais Vilė grįžtelėjo.

– Meitlend, – pasakė per petį.

– Dar pasimatysime, Vile Meitlend! – riktelėjo vyras.

„Nemanau", – pamanė ji. Tačiau pasiekusi vestibiulio duris nesusilaikė ir žvilgtelėjo atgal. Automobilis jau suko už kampo. Vilė susigriebė nė nežinanti to vyro vardo.

***

Sėdėdamas ant lovos „Laisvės" viešbutyje Gajus svarstė, kas jį sugundė apsigyventi tokioje lindynėje. Turbūt nostalgija. Ir mažas valstybės tarnautojo atlyginimas. Po karo keliaudamas į Bankoką visuomet apsistodavo čia ir niekad netroško pokyčių. Iki dabar. Taip, šioje vietoje buvo susikaupę daug prisiminimų. Gajus niekad nepamirš tų karštų, geidulingų 1973-iųjų naktų. Jis buvo išsiųstas poilsio dvidešimtmetis kareivis, ji – trisdešimtmetė kariuomenės slaugė. Darlena. Taip, toks buvo jos vardas. Paskutinį sykį, kai ją matė, Darlena rūkė kaip kaminas, turėjo tris vaikus ir apie penkiasdešimt svarų antsvorio. Gaila. Moteris, kaip ir viešbutis, neabejotinai nusirito žemyn.

„Galbūt ir aš", – pavargęs pamanė Gajus, pro purviną langą stebeilydamasis į Bankoko gatvę. Kadaise taip mylėjo šį miestą: ištisas dienas klaidžiodavo po turgus, kur ryškios spalvos net rėžė akį, naktimis vaikštinėdavo po Pat Pongo gatveles, kur niekad netildavo muzika ir merginų balsai. Tomis dienomis Gajui niekas nekliuvo – nei triukšmas, nei karštis, nei kvapai. Netgi kulkos. Jautėsi nepažeidžiamas, nemirtingas. Kulka visuomet pataikydavo į ką nors kitą, kas nors kitas būdavo parsiunčiamas namo karste. Jei būtum galvojęs kitaip, jei per daug ir per ilgai būtum nerimavęs dėl savo mirtingumo – iš tavęs būtų išėjęs prastas kareivis.

Galiausiai jis toks ir tapo.

Gajų vis dar stebino, kad jis išgyveno. Niekaip nepajėgė suvokti paprasto fakto, jog grįžo gyvas. Ypač prisimindamas visus kitus vyrus, pakilusius transportiniu lėktuvu iš Da Nango. Tai buvo jų bilietas namo, stebuklinga paukštė, turėjusi visus parskraidinti iš tos beprotybės.

Gajus tebeturėjo randus, likusius po lėktuvo sudužimo. Jį vis dar kamavo paniška skrydžių baimė.

Neleido sau galvoti apie būsimą skrydį į Saigoną. Deja, darbas vertė keliauti oru, tai tik dar vienas skrydis, kurio Gajus negali išvengti.

Atsegęs portfelį jis išsitraukė šūsnį aplankų ir pasidėjo ant lovos, ketindamas perskaityti. Pirmoji atsiversta byla – viena iš tuzino, atsivežtų iš Honolulu. Kiekvienoje buvo vardas, laipsnis, serijinis numeris, nuotrauka ir išsamiai – kuo išsamiau – aprašytos dingimo aplinkybės. Dabar žvelgė į karinio jūrų laivyno lakūno, vyresniojo leitenanto Judžino Stodardo bylą: paskutinį sykį jį matė už keturiasdešimt mylių nuo Hanojaus katapultuojantis iš sugadinto bombonešio. Byloje buvo įsegta dantų diagrama ir sena rentgeno nuotrauka su ataskaita apie paauglystėje patirtą rankos lūžį. Trūko tik žinių apie neesminius dalykus – žmoną, vaikus, neatsakytus klausimus.

Visuomet kildavo klausimų, kai kareivis dingdavo vykdydamas užduotį.

Gajus pervertė lapus, įsidėmėjo keletą dalykų ir pasiėmė kitą bylą. Šiuose dokumentuose užfiksuotos vyrų istorijos buvo labiausiai tikėtinos, nes geriausiai atitiko neseniai aptiktus palaikus. Vietnamo vyriausybė perdavė trijų žmonių skeletus, Gajui teko užduotis patvirtinti, kad jie ne vietnamiečių, kiekvienam priskirti vardą, laipsnį ir serijinį numerį. Darbas – ne iš maloniųjų, bet jį reikėjo atlikti.

Atidėjęs į šalį antrą bylą, Gajus pasiėmė kitą. Be nuotraukos. Tai buvo papildoma byla, kurią Gajus paskutinę akimirką nenoriai įsimetė į portfelį. Ant viršelio juodavo antspaudas „Slapta informacija" ir po daugelio metų uždėta žymė „Išslaptinta". Atvertęs pirmą bylos puslapį Gajus susiraukė.

Kodinis vardas: Vienuolis Tukas

Statusas: atviras (nustatytas 1985 10)

Bylos turinys:

1. Liudininkų apklausų santrauka

2. Galimos tapatybės

3. Paieškos statusas

Vienuolis Tukas. Kiekvienam kareiviui, kuris kovėsi Name, žinoma legenda. Karo metu Gajus manė, kad pasakojimai apie niekšą, priešui tarnaujantį Amerikos lakūną, – tik prasimanymai.

Tačiau prieš keletą savaičių sužinojo, kad yra kitaip.

Gajus dirbo prie savo stalo kariuomenės laboratorijoje, kai jo kabinete pasirodė du vyrai ir prisistatė esą organizacijos „Ariel" atstovai.

– Turime pasiūlymą, – pareiškė tuodu. – Žinome, jog artimu laiku lankysitės Name, norime, kad surastumėte karo nusikaltėlį.

Jie ieškojo Vienuolio Tuko.

– Turbūt šaipotės? – prunkštelėjo Gajus. – Nesu karo policininkas. O tokio žmogaus apskritai nėra, tai tik pramanas.

Užuot atsakęs, vienas iš vyrų jam ištiesė dvidešimties tūkstančių dolerių čekį – kaip paaiškino, „padengti išlaidoms". Gausiąs ir daugiau, jei atves išdaviką į teisingumo rankas.

– O jei nenoriu imtis šio darbo? – paklausė Gajus.

– Vargiai galite atsisakyti, – nuskambėjo atsakymas. Tada vyrai išklojo Gajui, ką apie jį žino: apie jo praeitį ir ką padarė karo metu. Kraupi paslaptis galėjo jį sunaikinti, jis slėpė šią paslaptį už baimės ir pasibjaurėjimo savimi sienos. Vyrai pasakė, kas Gajaus lauktų, jei tai būtų atskleista. Žiniasklaidos antpuoliai. Teismas. Kalėjimo vienutė.

Įvarė jį į kampą. Gajus paėmė čekį ir laukė, kol su juo vėl susisieks.

Dieną prieš išvykstant iš Honolulu ši byla buvo atgabenta atskiru siuntiniu iš Vašingtono. Net neperžiūrėjęs Gajus įsimetė popierius į portfelį.

Dabar, pirmąsyk skaitydamas bylą, stabtelėjo prie spėjamų tapatybių sąrašo. Kelis vardus at pažino – vežėsi šių per karą dingusių vyrų bylas. Sąrašas jį pribloškė – tokia neteisybė. Vyrai dingo vykdydami užduotį, greičiausiai jau nebegyvi, įrašyti juos kaip galimus išdavikus tolygu sutepti jų atminimą.

Vieną po kito Gajus skaitė įtariamų išdavyste ir negalinčių to paneigti pilotų vardus. Įpusėjęs sąrašą sustojo ir įsistebeilijo į įrašą: „Viljamas T. Meit lendas, „Air America" pilotas. Viršuje buvo žvaigždutė, o apačioje – išnaša: „Žiūrėti bylą Nr. M-70-4163, Gynybos žvalgyba. (Įslaptinta)."

„Viljamas T. Meitlendas", – pagalvojo Gajus, stengdamasis prisiminti, kur yra girdėjęs šį vardą. Meitlendas, Meitlend… ir tada prisiminė Kistnerio viloje sutiktą moterį, neaukštą šviesiaplaukę dailiomis kojomis. Sakėsi atvykusi šeimos reikalais. Ir dėl to kalbėjosi su generolu Džo Kistneriu, kuris yra neabejotinai susijęs su Gynybos žvalgyba.

„Dar susitiksime, Vile Meitlend."

Per daug sutapimų. Vis dėlto…

Vėl atsivertęs pirmą puslapį Gajus iš naujo perskaitė Vienuolio Tuko bylą, nuo pradžios iki galo. Skyrelį apie paieškos statusą perskaitė du kartus. Tuomet pakilo nuo lovos ir ėmė žingsniuoti po kambarį, svarstydamas galimybes. Nė viena jam nepatiko.

Gajus nemėgo naudotis žmonėmis. Tačiau statymai – dideli, o grėsmė – skausmingai asmeniška. „Kiek vyrų grįžo iš karo be didelių paslapčių? – klausė savęs Gajus. – Paslapčių, apie kurias nekalbame? Paslapčių, kurios galėtų mus sunaikinti?"

Gajus užvertė bylą. Šioje byloje nepakako informacijos – prireiks tos moters pagalbos.

„Bet ar įstengsiu šaltakraujiškai ja pasinaudoti?"

„O ar gali sau leisti to nedaryti?" – sukuždėjo neišvengiamybės persmelktas vidinis balsas.

Teko priimti bjaurų sprendimą. Tačiau Gajus neturėjo iš ko rinktis.

Penktą popiet „Bong Bong" klube veiksmas dar nebuvo įsisiūbavęs. Ant scenos kaip trys gyvačiukės rangėsi iki spindesio aliejumi įsitrynusios kūną moterys. Iš seno stereogrotuvo griaudėjo muzika – nenuilstantis, primityvus ritmas, drebinantis tamsią patalpą.

Siangas stebėjo aplinką nuo savo mėgstamo kampinio staliuko: vyrai gurkšnojo gėrimus, padavėjos nėrėsi iš kailio dėl arbatpinigių. Tada vyras nukreipė žvilgsnį į sceną, į vidurinę merginą. Atrodė ypatingai. Putnios, apvalios šlaunys, plėšrūniškas rausvas liežuvis. Nebuvo tikras, kas slypi jos akyse, tačiau jos žvelgė taip… Ant siaurų kelnaičių buvo prisegta kortelė su septynetu. Vėliau jis pasiteiraus apie septintąją merginą.

– Labas vakaras, pone Siangai.

Pakėlęs akis Siangas pastebėjo šešėlyje stovintį vyriškį. Šio vyro ūgis kaskart padarydavo jam įspūdį. Net dabar, praėjus dvidešimčiai metų nuo pirmojo susitikimo, Siangas negalėjo atsikratyti pojūčio, kad yra tik vaikas greta šio milžino.

Vyras užsisakė alaus ir prisėdo prie stalo. Kurį laiką stebėjo sceną.

– Naujas šokis? – pasidomėjo jis.

– Mergina viduryje yra nauja.

– Ak, taip, gražutė. Jūsų skonio, ar ne?

– Teks pačiam išsiaiškinti. – Siangas gurkštelėjo viskio, neatplėšdamas akių nuo scenos. – Pranešėte, kad turite man darbo.

– Nedidelis reikaliukas.

– Tikiuosi, tai nereiškia ir mažo atlygio.

Vyras tyliai nusijuokė.

– Ne, ne. Juk visad buvau dosnus.

– Kuo vardu?

– Tai moteris. – Vyras numetė ant stalo nuotrauką. – Ji vardu Vilė Meitlend, trisdešimt dvejų. Ūgis penkios pėdos ir du coliai, tamsiai geltoni trumpai kirpti plaukai, pilkos akys. Apsistojusi „Rytų" viešbutyje.

– Amerikietė?

– Taip.

Siangas patylėjo.

– Užsakymas neįprastas.

– Ir neatidėliotinas.

„Aha, vadinasi, daugiau mokės", – pamanė Siangas.

– Kodėl? – paklausė balsu.

– Rytoj ryte ji išvyksta į Saigoną. Taigi teks atlikti šiąnakt.

Siangas linktelėjo ir vėl nusisuko į sceną. Su pasitenkinimu pastebėjo, kad vidurinė mergina žvelgia tiesiai į jį.

– Tiek laiko užteks, – pasakė jis.

Vilė Meitlend stovėjo ant upės kranto ir grožėjosi sūkuriuojančiu vandeniu.

Gajus pastebėjo ją pro restorano terasą – atsirėmusią į turėklą mažą figūrėlę vėjo kedenamais trumpais plaukais. Dėl susikūprinusių pečių ir susikaupusio žvilgsnio Gajui pasirodė, kad moteris nori pabūti viena. Stabtelėjęs prie baro jis pasiėmė puikaus olandiško „Oranjeboom" alaus, kurio nebuvo ragavęs jau daug metų. Valandėlę ten pastovėjo stebėdamas moterį, su pasimėgavimu prispaudęs prie skruosto šaltą butelį.