Читать книгу Laikoma kalta - Тесс Герритсен - Страница 2

Šeperdo salos policijos nuovada buvo įsikūrusi perstatytoje universalinėje parduotuvėje, kuri per daugybę metų buvo suskaldyta į galybę mažyčių patalpų ir kabinetų. Čeiso atmintyje atgijo daug įspūdingesnis statinys, tačiau seniai jis nesilankė jo viduje. Tada jis buvo dar tik vaikis, be to, labai padūkęs, ir jam policijos būstinė kėlė grėsmę. Tą dieną, kai jį atitempė už sutryptas ponios Gordimer rožes– beje, nuniokotas netyčia,– šios lubos atrodė daug aukštesnės, kambariai erdvesni, o visos durys– tarsi siaubo vartai.

Dabar Čeisas pastatą matė tokį, koks buvo iš tikrųjų,– seną ir nušiurusį, kurį verkiant reikėjo perdažyti.

Lornas Tibetsas, naujasis policijos viršininkas, savo sudėjimu labai tiko šiam klaustrofobiškam mažų kabinetų labirintui. Jei darbui policijoje buvo nustatytas koks nors minimalus pareigūno ūgio reikalavimas, tai jis kažkokiu būdu peršoko šią kartelę. Tai buvo kresnas vyras, pasipuošęs vasarine rusvai žalsva uniforma, ūgį didinančia kepure, kuri, kaip spėjo Čeisas, slėpė plinkančią viršininko galvą. Čeisui jis priminė Napoleoną, vilkintį visą oficialią aprangą.

Nors Tibetsas ūgiu ir negalėjo pasigirti, socialinių įgūdžių jam netrūko. Jis vikriai išlaviravo pro daugybę netvarkingai sustumtų stalų, metalinių spintelių ir pasisveikino su Evelina, reikšdamas pernelyg didelį, manieringą susirūpinimą.

– Evelina! Man taip nesmagu, kad turėjau pakviesti čionai atvykti. – Jis užjaučiamai spustelėjo jai ranką, tačiau nuo jo prisilietimo Evelina tik krūptelėjo. – Tikriausiai ši naktis tau buvo siaubinga, ar ne? Tikras košmaras.

Evelina patraukė pečiais, iš dalies atsakydama į klausimą, iš dalies bandydama išsilaisvinti iš jo gniaužtų.

– Žinau, kad dabar sunkus metas ir nenorėjau tavęs trukdyti, tik ne šiandien. Bet juk supranti, kaip viskas vyksta. Reikia baigti ataskaitas. – Jis žvilgtelėjo į Čeisą apgaulingai nerūpestingu žvilgsniu. Mažasis Napoleonas, pastebėjo Čeisas, turėjo smalsias, pastabias akis.

– Čeisas, – pristatė Evelina persibraukusi ranka per palaidinės rankovę, tarsi norėdama nusivalyti viršininko Tibetso letenos atspaudą. – Ričardo brolis. Šį rytą atvažiavo iš Konektikuto.

– O, – pratarė Tibetsas ir jo akys blykstelėjo atpažinusios Čeisą. – Esu matęs tavo nuotrauką mokyklos sporto salėje. – Jis ištiesė ranką. Spustelėjimas buvo triuškinantis, tarsi juo žmogus norėtų kompensuoti ūgio trūkumą. – Žinai, tą, kur tu su krepšinio apranga.

Čeisas nustebęs sumirksėjo.

– Ji vis dar kabo?

– Tai vietinė šlovės alėja. Mokyklą baigei septyniasdešimt pirmaisiais? Žvaigždė vidurio puolėjas mokyklos krepšinio komandoje.

– Stebiuosi, kad visa tai žinote.

– Aš taip pat žaidžiau krepšinį. Madisono vidurinėje mokykloje, Viskonsine. Laisvų metimų ir įmestų taškų rekordininkas.

Čeisas puikiai tai įsivaizdavo. Lornas Tibetsas, pašėlęs krepšinio aikštelės neūžauga. Štai iš kur toks kaulus traiškantis rankos paspaudimas.

Staiga atsidarė nuovados durys. Moteris sušuko:

– Ei, Lornai!

Tibetsas liūdnai atsisuko į ką tik iš gatvės įsiveržusią lankytoją.

– Ir vėl grįžai, Ana!

– Kaip tas netikras pinigas! – šūktelėjo moteris ir persimetė aplamdytą rankinę ant kito peties. – Kada galų gale gausiu oficialią ataskaitą?

– Kai tokią turėsiu. O dabar nešdinkis.

Visai nesutrikusi moteris pasisuko į Eveliną. Abi galėjo pozuoti madų žurnalui. Prie Anos– susivėlusiais plaukais, dėvinčios per didelį sportinį nertinį, nušiurusius džinsus– nuotraukos būtų parašyta „Prieš tai“.

– Ponia Tremein? – mandagiai kreipėsi ji. – Žinau, kad dabar netinkamas metas, bet aš vėluoju atiduoti straipsnį ir man reikia trumpo komentaro…

– Dėl Dievo meilės, Ana! – užriaumojo Tibetsas. Jis pasisuko į prie registratūros stalo sėdintį policininką. – Elisai, išvesk ją iš čia!

Elisas kaip žaislinis spyruoklinis klounas iš dėžutės stryktelėjo nuo kėdės.

– Eime, Ana. Žygiuok pro duris, nebent norėtum rašyti straipsnį sėdėdama už grotų.

– Einu. Einu, – sumurmėjo Ana ir atplėšė lauko duris. Jai išeinant jie išgirdo šnabždesį. – Jergutėliau, jie net neleidžia merginai dirbti savo darbo…

Evelina pasižiūrėjo į Čeisą.

– Tai Ana Berenger. Viena geriausių Ričardo reporterių. O dabar didžiausia kenkėja ir įkyruolė.

– Negali kaltinti, – tarė Tibetsas. – Juk už tai jai ir mokate, ar ne? – Jis paėmė Eveliną už parankės. – Eime, reikia pradėti. Tiesiai į mano kabinetą. Tai vienintelė nuošali vieta šiame akvariume.

Lorno kabinetas buvo tolimiausiame koridoriaus gale, praėjus daugybę spintos dydžio kambarėlių. Beveik kiekvienas kvadratinis colis užgrūstas baldais: stalas, dvi kėdės, knygų spinta, metalinės spintelės. Suglebęs, niekieno nepastebimas papartis kampe. Nors kabinetas ankštas, visur atrodė švaru, dulkės lentynose nuvalytos, visi dokumentai tvarkingai sudėti į dėžutę su užrašu „Siunčiamieji“. Ant sienos, visiems matomoje vietoje kabojo plakatas: „Kuo mažesnis šuo, tuo aršesnė kova.“

Tibetsas su Evelina atsisėdo. Trečią kėdę atnešė sekretorei, turėjusiai užrašyti pokalbį. Čeisas atsistojo kampe. Džiaugėsi galįs stovėti ir judinti sustingusius sąnarius.

Bent jau pirmas dešimt minučių buvo gera. Tada Čeisas pajuto, kad svyra į šoną, beveik negirdi, apie ką kalbama. Jautėsi kaip tas apgailėtinas, pamažu vystantis papartis.

Tibetsas uždavinėjo klausimus, o Evelina atsakinėjo įprastu šnabždančiu balsu, galinčiu kiekvieną užmigdyti žiemos miegu. Ji smulkiai nupasakojo to vakaro įvykius. Įprastas vakaras, sakė ji. Šeštą valandą visi vakarieniavo. Valgė ėrieną su šparagais, citrininį suflė desertą. Kaip visada Ričardas išgėrė taurę vyno. Kalbėjosi kasdieniškai, apie naujausias laikraščio paskalas. Dėl mažėjančio tiražo, kylančių spaudos išlaidų. Kėlė nerimą galimas teismo procesas dėl šmeižto. Aptarė paskutinį straipsnį, kuris supykdė Tonį Grefemą. Tada kalba sukosi apie Filipo egzaminus, Kesės pažymius. Apie nuostabias šiais metais alyvas, remontuotiną įvažiuojamąjį keliuką į garažą. Tipiškas pokalbis per šeimos vakarienę.

Devintą vakaro Ričardas išvažiavo į darbą užbaigti kelių reikalų– bent jau taip sakė. O Evelina?

– Pakilau į antrą aukštą miegoti, – pasakė ji.

– O Kesė su Filipu?

– Jie kažkur išėjo. Atrodo, į kiną.

– Taigi visi patraukė savais keliais.

– Taip, – atsakė Evelina ir nudyrė akis į savo rankas. – Ir viskas. Pusę pirmos nakties sulaukiau skambučio…

– Grįžkime prie pokalbio vakarienės metu.

Viskas buvo dar kartą pakartota. Kelios papildomos smulkmenos, bet šiaip ta pati istorija. Čeisą apleido paskutiniai budrumo likučiai, jis pasinėrė į pusiau nesąmoningą būseną. Kojos nutirpo, smegenys atbuko, akys lipo nuo miego. Traukė grindys. Jis pajuto, kad pamažu slysta…

Staiga pašokęs susigriebė, jog visi spokso į jį.

– Kaip jautiesi, Čeisai? – paklausė Evelina.

– Atleiskite, – sumurmėjo jis. – Tikriausiai esu labiau pavargęs nei maniau. – Papurtė galvą. – Gal galėčiau kur nors išgerti kavos?

– Koridoriaus gale, – pasakė Tibetsas. – Pilnas kavinukas ir sofa, jei reikia. Gal ten mūsų ir palauk?

– Eik, – patarė Evelina. – Aš tuoj baigsiu.

Čeisas su palengvėjimu išsliūkino ieškoti palaiminto kavinuko. Eidamas koridoriumi pasižiūrėjo pro pirmas duris ir pamatė prausyklą. Kitos durys buvo užrakintos. Atidarė trečias. Prieblandoje išvydo sofą, kelias kėdes ir kitus baldus kambario kampe. Šoninėje sienoje pamatė langą. Susidomėjęs pro jį įžiūrėjo moterį, sėdinčią anapus prie stalelio kambaryje.

Ji jo nematė. Žvelgė į stalą priešais save. Galbūt nuo jos sklindanti ramybė prikaustė Čeiso dėmesį. Jis pasijuto tarsi medžiotojas, netikėtai miške pastebėjęs snaudžiančią elnę.

Čeisas tyliai įslinko į tamsą. Durys užsivėrė. Priėjo prie lango. Žinoma, tai buvo vienpusis veidrodis. Tik Čeisas galėjo stebėti ją. Moteris nežinojo, kad jis čia, vos už pusės colio storio stiklo. Čeisas pasijuto tikras niekšas, paslapčia spoksantis į ją, tačiau pasitraukti negalėjo. Jį užvaldė sena fantazija būti nematomam, tarsi musei, tupinčiai ant sienos.

Ir dar moteris.

Ji nebuvo gražuolė. Drabužiai ir šukuosena neparyškino jos pranašumų. Mūvėjo nublukusius mėlynus džinsus ir keliais dydžiais per didelius Bostono „Red Socks“ marškinėlius. Kaštoniniai plaukai– nerūpestingai supinti. Kelios neklusnios sruogos krito ant smilkinių. Nepasidažiusi arba pasigražinusi labai mažai, tačiau kosmetikos jai ir nereikėjo. Tokį veidą gali pamatyti „Patagonijos“ katalogo nuotraukose, kuriose moterys grėbsto lapus ar tupi apsikabinusios ėriuką. Sveikas, vos įdegęs veidas. Šviesiai pilkos arba melsvos akys nelabai tiko prie bendro vaizdo. Iš pabrinkusių vokų Čeisas suprato, kad ji verkė. Ir dabar kilstelėjusi ranką nusibraukė nuo skruosto ašarą. Pasižiūrėjo į stalą kažko ieškodama. Tada susierzinusi truktelėjo marškinėlių kraštą ir nusivalė juo veidą. Tai buvo bejėgiškas veiksmas, taip pasielgtų liūdintis vaikas. Ji atrodė pažeidžiama. Čeisas susimąstė, kodėl ji šiame kambaryje sėdi viena, visų apleista. Liudytoja?

Auka?

Ji pasižiūrėjo tiesiai į jį. Čeisas instinktyviai pasitraukė nuo lango, nors ir žinojo esąs nematomas. Ji regėjo tik savo atvaizdą. Atrodė pavargusi. Abejinga. Tarsi galvotų: „Štai kaip apgailėtinai atrodau. Ir man tai nė kiek nerūpi.“

Duryse sugirgždėjo raktas. Moteris staiga išsitiesė, visas kūnas įsitempė. Dar kartą nusivalė veidą ir kovingai pakėlė smakrą. Nors akys paraudusios, marškinėliai drėgni nuo ašarų, ji ryžtingai nusimetė pažeidžiamumo skraistę. Čeisui moteris priminė mūšiui pasirengusį, bet mirtinai išsigandusį karį.

Durys atsidarė. Įėjo vyras pilku kostiumu, be kaklaryšio, rimtai nusiteikęs. Atitraukė kėdę. Čeisas krūptelėjo išgirdęs, kaip garsiai kėdės kojos brūkštelėjo per grindis. Suprato, kad kitame kambaryje yra mikrofonas, o garsas sklinda iš nedidelio garsiakalbio prie lango.

– Panele Vud, – tarė vyriškis. – Atleiskite, kad teko ilgai laukti. Aš – leitenantas Merifildas iš valstijos policijos. – Jis ištiesė ranką ir nusišypsojo. Ta šypsena daug ką pasakė: „Aš tavo bičiulis. Geriausias draugas. Atėjau tau padėti.“

Padvejojusi moteris paspaudė ištiestą ranką.

Leitenantas Merifildas atsisėdo ant kėdės ir pasižiūrėjo į ją ilgu, užjaučiamu žvilgsniu.

– Jūs tikriausiai pervargusi, – lyg geriausias draugas tarė jis. – Ar jums patogu? Ar galime pradėti pokalbį?

Ji linktelėjo.

– Ar jums perskaitė jūsų teises?

Ji vėl linktelėjo.

– Kaip suprantu, atsisakėte advokato?

– Aš neturiu advokato, – pasakė ji.

Tokio balso Čeisas nesitikėjo. Jis buvo švelnus ir duslus. Mieguistas ir širdį veriantis iš sielvarto.

– Galime skirti advokatą, jei norite, – pasiūlė Merifildas. – Tai šiek tiek užtruktų, taigi turėtumėte dar truputėlį kantriai palaukti.

– Dėkoju, nereikia. Aš tik noriu papasakoti, kas nutiko…

Leitenantas patenkintas šyptelėjo.

– Ką gi, – tęsė jis. – Pradėkime. – Jis padėjo magnetofoną ant stalo ir nuspaudė mygtuką. – Pasakykite savo vardą, pavardę, adresą ir darbovietę.

Moteris giliai įkvėpė, tarsi kaupdama drąsą.

– Mano vardas Miranda Vud. Gyvenu Gluosnių gatvėje, aštuonioliktame name. Dirbau teksto redaktore „Salos šauklyje“.

– Pono Tremeino laikraštyje?

– Taip.

– Pakalbėkime apie praėjusią naktį. Papasakokite, kas nutiko. Visus įvykius iki pat pono Ričardo Tremeino mirties.

Čeisas priblokštas nutirpo. Iki pono Ričardo Tremeino mirties. Jis prigludo prie šalto stiklo ir įsmeigė akis į Mirandos Vud veidą. Nekaltumas. Švelnumas. Štai ką jis jame įžiūrėjo. Kokią mielą kaukę ji dėvėjo, kaip puikiai mokėjo slėpti tikruosius jausmus.

„Mano brolio meilužė“,– staiga suprato jis.

„Mano brolio žudikė.“

Pašiurpęs klausėsi jos prisipažinimo.

– Panele Vud, prisiminkite kelių mėnesių įvykius. Kai pirmą kartą sutikote poną Tremeiną. Papasakokite apie jųdviejų santykius.

Miranda žiūrėjo į savo sunertas rankas ant įprasto bjauraus stalo, kokių pilna įvairiose įstaigose. Pastebėjo išraižytus J.M.K. inicialus. Susimąstė, kieno jie galėjo būti. Gal susiklosčius panašioms aplinkybėms čia sėdėjo jis arba ji, taip pat nekalti? Staiga pajuto artimą ryšį su nežinomu pirmtaku, kuris kovojo ant tos pačios karštos kėdės už brangų gyvenimą.

– Panele Vud, prašau atsakyti į klausimą.

Ji pakėlė akis į leitenantą Merifildą. Besišypsantis naikintojas.

– Atleiskite, – tarė ji. – Negirdėjau jūsų klausimo.

– Apie poną Tremeiną. Kaip su juo susipažinote?

– Laikraštyje. Prieš metus pradėjau ten dirbti. Susipažinome darbo metu.

– Ir?

– Ir… – Ji giliai įkvėpė. – Pradėjome susitikinėti.

– Kuris iš jūsų rodė iniciatyvą?

– Jis. Pradėjo kviesti mane priešpiečių. Sakydavo, tik darbo reikalais. Pasikalbėti apie laikraštį. Apie jo pasikeitimus.

– Argi ne keista, kai leidėjas taip artimai bendrauja su teksto redaktore?

– Gal didmiesčio laikraštyje ir būtų keista, bet „Šauklys“ – tik mažo miestelio laikraštėlis. Visi darbuotojai atlieka pačius įvairiausius darbus.

– Vadinasi, darbo metu artimiau susipažinote su ponu Tremeinu.

– Taip.

– O kada pradėjote su juo miegoti?

Klausimas jai nuskambėjo tarsi antausis. Moteris išsitiesė.

– Nieko panašaus nebuvo!

– Jūs su juo nemiegojote?

– Ne… tai yra, taip, bet tik po keleto mėnesių. Tai nereiškia, kad nuėjome kartu papietauti ir iš karto sukritome į lovą!

– Aišku. Vadinasi, viskas buvo… hm, romantiškiau. Ar tai norite pasakyti?

Ji sunkiai nurijo seiles. Tylėdama linktelėjo. Nauja frazė nuskambėjo kvailai. Romantiškiau. Dabar išgirdusi šį žodį, ištartą šaltame tuščiame kambaryje, suprato, kaip visa tai buvo kvaila. Visas pražūtingas romanas.

– Maniau, kad myliu jį, – sušnibždėjo Miranda.

– Ką sakote, panele Vud?

Ji ištarė garsiau:

– Maniau, kad jį myliu. Nebūčiau su juo miegojusi, jei nebūčiau mylėjusi. Man neįdomūs vienos nakties nuotykiai. Net meilės romanų neužmezgu.

– Šį kartą užmezgėte.

– Ričardas buvo kitoks.

– Kitoks nei kas?

– Nei kiti vyrai! Jis ne iš tų, kurie domisi vien automobiliais ir futbolu. Jam rūpėjo tie patys dalykai kaip ir man. Pavyzdžiui, sala. Paskaitykite jo straipsnius – suprasite, kaip jis mylėjo šią vietą. Mes valandų valandas apie tai kalbėdavomės! Ir tai atrodė pats natūraliausias dalykas pasaulyje… – pasakė ji ir suvirpėjusi iš sielvarto nuleido akis. Tada tyliai tarė: – Maniau, kad jis kitoks. Bent jau toks atrodė…

– Be to, jis buvo vedęs. Juk tai žinojote?

Ji susikūprino.

– Taip.

– Taip pat žinojote, kad turi du vaikus?

Ji linktelėjo.

– Ir vis tiek užmezgėte romaną. Ar jums nieko nereiškė, panele Vud, kad trys nekalti žmonės…