Читать книгу Gundantis prisilietimas - Trish Wylie - Страница 1

– Atsiprašau. Atleiskite. Šis paplūdimys privatus.

Roana Eliot nenoromis žengė arčiau. Mėnulio pilnaties nušviesti visi daiktai įgavo pilkšvai sidabrinį atspalvį, o tamsūs šešėliai, rodos, atsidusdavo su kiekviena atslūgstančia potvynio banga. Tačiau aplinka merginos nė kiek negąsdino, bet nepažįstamasis… Roana žinojo kiekvieną uolą, takelį, smėlio duburį, bet lygiai taip pat gerai žinojo, jog nuklydo per toli, kad galėtų prisišaukti pagalbą telefonu, jei kartais pakliūtų į bėdą…

Staiga ji suklupo. Taip nutiko ne dėl minties šauktis pagalbos, tiesiog ji priėjo arčiau ir pamatė, kad jis…

Roana išplėtė akis. O Viešpatėliau. Jis nuogas!

Negana to, dar ir sudėtas lyg Adonis. Sidabrinėje šviesoje šešėlių žaismas dailiai išryškino kiekvieną raumenį nuo plačių pečių iki liekno liemens, iki stangraus… Jai išdžiūvo burna.

Vyras atsisuko, tad Roana skubiai nusuko žvilgsnį ir pašnibždomis sau paliepė: Žiūrėk jam į veidą.

Kai pagaliau išdrįso akies kampučiu žvilgtelėti į nepažįstamąjį, nepaklusnios akys net nemanė elgtis kaip lieptos. Ir kas galėtų jas dėl to kaltinti? Vyriškis atrodė pritrenkiamai. Roana apsilaižė lūpas, tarsi ragaudama ore sklandančio jo kvapo, ir pažvelgė aukštyn, ignoruodama instinktyvų norą ištiesti delną ir jį paliesti.

– Paplūdimys yra privatus, – šiek tiek drąsiau pakartojo ji ir kilstelėjo smakrą, tarsi pagrįsdama savo teiginį. – Neturėtumėt čia būti.

– Vandenynas priklauso visiems. – Net jo balso tembras nuostabus.

Trauk jį devynios tą gilų, duslų, nepaprastai vyrišką balsą, kuris kažkaip neįprastai ir nesuprantamai veikė Roanos pulsą…

Oho, jo krūtinės ir rankų raumenys tikrai įspūdingi. Neišpūsti dirbtinai ar pripumpuoti steroidų. Jis atrodo kaip fizinį darbą dirbantis žmogus. Arba yra tiesiog gimęs būti sportininku, galbūt plaukiku… Ne, plaukikas būtų lieknesnis. Tai nereiškė, kad Roana pastebėjo riebaliukų, juk matyti galėjo viską, jei tik būtų atidžiau įsižiūrėjusi. O ir spoksoti galėjo kiek širdis geidžia, nes vyriškis nė kiek nesigėdijo savo nuogumo; tiesą sakant, jis netgi įsirėmė rankomis į klubus, tarsi provokuodamas merginą.

Laimei, Roanos žvilgsnis nuklydo link jo šešėlyje paslėpto veido, o ne žemiau, kur jai iš tikrųjų norėjosi pažvelgti…

Ji atsikrenkštė.

– Bet jūs stovite sausumoje. O krantas yra privatus. Verčiau eikite. Čia patruliuoja apsauga.

Tai buvo melas. Bet juk nepažįstamasis to nežinojo.

Nors jo veidas slėpėsi šešėlyje, iš balso buvo galima suprasti, kad vyras šypsosi.

– Tavo paplūdimys, ar ne?

– Jis priklauso šeimai, kuriai aš dirbu. Aš… – Roana vos neprasitarė, kad gyvena namelyje už kelių šimtų jardų. Be abejonės, po akimirkos juodu jau atsainiai šnekučiuosis apie orą. – Aš turiu leidimą čia būti.

Kai vyras žengė žingsnį pirmyn, ji instinktyviai atsiraukė.

– Aš moku savigynos, tad nė nebandyk nieko daryti. Turiu juodą džiukvondo diržą.

Nepažįstamasis iš pradžių sukikeno, o paskui pratrūko kvatotis ir nuleidęs rankas žengė dar vieną žingsnį.

– Mano drabužiai guli tau už nugaros. O šiaip žinok, kad yra džiudžitsu arba tekvondo. Puikus bandymas. Nebijok, neįkasiu.

Vyrui artinantis, Roana pasitraukė į šalį, o šiam pasilenkus ir tyliai pridūrus:

– Nebent pati paprašysi, – jos skruostai skaisčiai nuraudo.

Ji jau žiojosi kandžiai atkirsti, bet galvoje buvo taip tuščia, kad nepajėgė išspausti nė sakinio. Guodė save tik tuo, kad bet kuri moteris, turinti nors lašą kraujo, elgtųsi lygiai taip pat, susidūrusi su šitokia pagunda. Nepažįstamasis buvo iš tų vyrų, kurie gaudavo tai, ko norėdavo ir kada norėdavo. Ji tai jaučia. Visa situacija labai erotiška: juos supanti tamsa… jo nuogumas… Tokiai nepatyrusiai tai buvo pakankamai svarbi patirtis. Tačiau kokia ji moteris, kad ją taip sujaudino nuogas atklydėlis vidury nakties? Roana kaip įmanydama bandė sugalvoti priežastį, kodėl tebestovi kaip įbesta.

Noriu įsitikinti, kad jis nueis, – nusprendė.

Melagė, – paprieštaravo vidinis balsas.

Išgirdusi brūkštelint džinsų užtrauktuką, ji atsisuko į vyrą. Knebinėdamasis prie kelnių diržo jis pasidomėjo:

– Ar tu čia gyveni?

– Atsakydama į jūsų klausimą pasielgčiau neprotingai, ar ne?

– Mano manymu, tu jau pasielgei kvailai, nusprendusi prisiartinti prie nepažįstamojo. Ar ne?

Vyrui pažvelgus į vandenyną, jo veidą nušvietė mėnulis. Akimirką Roana negalėjo atsitokėti pamačiusi, koks jis gražus. Paprastai taip apie vyrus nesakoma, bet jis tikrai toks buvo. Blausioje šviesoje nematyti nei jo plaukų, nei akių spalvos, bet mergina nujautė, kad tai neturės jokios įtakos jo išvaizdai.

Vyro veidas buvo toks taisyklingas, kokio jai dar niekuomet neteko matyti – tarsi sukurtas. Du tamsūs duburiai, užuomina į dideles gilias akis, tobulai tiesi nosis, burna – o Viešpatie, kokia burna – putlios lūpos taip ir prašėsi būti bučiuojamos. Netgi jo žandikaulis – kampuotas.

Roana pasijuto pakerėta.

Nepažįstamasis pažvelgė į ją, ir jo veidą nušvietė nuodėmingai seksuali šypsena. Tai todėl, kad jis suprato, ar ne? Na ir kaip, būdamas toks išvaizdus, nesupras, kad moterys juo žavisi? Sprendžiant iš galingo motociklo, kurį Roana matė prie medinio tako į paplūdimį, šis vyras bastosi po visą šalį, paskui save palikdamas būrius pakerėtų moterų. Ir dar… nuo jo sklido užkrečiamas laisvės pojūtis; tarsi jo tikroji vieta visada yra ten, kur jis yra tą akimirką. Ir niekas nebūtų galėjęs jo sustabdyti, jei eitų kur tik nori kada panorėjęs, sugalvotų pasiplaukioti nuogas privačioje pakrantėje ar suvilioti moterį mėnesienoje…

Vyriškis galėjo lengvai ištiesti ranką ir prisitraukti Roaną, priglausti prie jos lūpas, paguldyti ją ant švelnaus smėlio, užgulti jos kūną savuoju ir…

Roanos mintyse blykstelėjo erotiniai vaizdiniai, papilvė skausmingai pulsavo vien nuo minties apie tokį suartėjimą. Nors kartą gyvenime. Mergina beveik galėjo girdėti trūksmingą alsavimą, jausti slidžią nuo prakaito odą…

Ji šiaip taip išlemeno:

– Prašau iš čia išeiti.

Nepažįstamasis kalbėjo lėtai, jo balsas buvo toks duslus, kad merginos nugara net šiurpuliukai nubėgo.

– Išsigandai, mažute?

Roana susiraukė. Kodėl šie žodžiai pasirodė tokie girdėti? Ji nežinojo, kas tas vyras, tačiau kažkuria savo esybės dalimi jautė, kad galėtų jį atpažinti.

– Ar mes pažįstami?

– Niekas čia manęs nepažįsta.

Vyriškiui pasilenkus susirinkti likusių savo daiktų, jo nugara nuslydo šešėlis, pasislėpdamas nedideliame plyšelyje už džinsų juosmens. Mergina nesiliovė grožėtis išpuoselėtais jo pečių raumenimis, ilgomis rankomis, kai įsibrovėlis neskubėdamas susirinko ant smėlio gulinčius batus, marškinius ir švarką. Jokių apatinių. O tuomet, vis dar laikydamas drabužius, atsisuko į Roaną.

– Juk žinai, kad rizikuoji tamsoje prisiartindama prie nuogo nepažįstamojo paplūdimyje, ar ne, mažute?

Kodėl jis taip ją vadina? Na gerai, palyginti su juo, ji tikrai yra mažutė. Jo ūgis neabejotinai siekė šešias pėdas, o Roanos tebuvo penkios pėdos ir penki coliai. Dar turint omeny puikiai treniruotus vyro raumenis ir įgimtą jėgą, ji atrodė lyg silfidė. Tad vyras, pavadinęs ją, dvidešimt septynerių metų merginą, mažute, turėjo atrodyti lyg tėvas. Tačiau Roanai tas pavadinimas skambėjo ypač… seksualiai… ir ji buvo tikra, kad vyriškis tą supranta.

– Juk sakiau, kad netrukus pasirodys apsaugos vyrukai…

– Ne, nepasirodys.

Mergina pajuto užplūstančią paniką.

– Jūs negalite to žinoti.

– Taip… – Vyras nenuleido žvilgsnio. – Aš žinau.

Kas jis? Martos Vynuogyno prieigos, kur juodu susitiko, nėra populiari vietelė rinktis blogiukams su motociklais. Po teisybei, žmogus, nepažįstantis salos, niekuomet nebūtų suradęs šio paplūdimio. Kita vertus, didysis namas ant skardžio neabejotinai viliojo įvairiausio plauko vagiūkščius. Gal šis jaunuolis kaip tik stebėjo Brajantų būstą? Ar todėl jis čia atsibeldė? Kad paplūdimy palauktų, kol visi sumigs?

Roanos vaizduotė visada buvo labai laki.

Nepažįstamasis perėmė drabužius kita ranka ir laisvąją ištiesė merginai. Ji staigiai atšoko, ir vyras suirzo.

– Nesiruošiu tavęs skriausti.

– Iš kur man žinoti?

– Tu vis dar stovi čia, vadinasi, kažką nujauti, nes kitaip jau seniai būtum pasipusčiusi padus. – Jis pamojo ilgais savo pirštais. – Eikš.

– O kam?

– Noriu į tave pasižiūrėti.

– Kodėl?

Nekantriai atsidusęs vyras žengė artyn ir, sulenktu smiliumi kilstelėjęs Roanos smakrą, atsuko jos veidą į šviesą, o ši spoksojo į jį didžiulėmis akimis. Mergina nejudėjo – nerado jėgų pakrutinti nė piršto. Jai atrodė, kad sapnuoja.

Sučiupęs Roanos smakrą nepažįstamasis pasilenkė ir lėtai apžiūrinėjo jos veidą, nejučia švelniai braukydamas nykščiu. O tuomet staiga paleido, palikdamas deginančio prisilietimo pėdsakus ant švelnios merginos odos.

– Šiek tiek paaugai, ar ne, mažute?

Kol Roana sutrikusi mirkčiojo, vyriškis nusisuko ir tyliai nuėjo mediniu takeliu. Mergina pasileido jam iš paskos.

– Kas jūs?

Vyras neatsisuko, tik nakties tylą pertraukė duslus jo balsas:

– Labanakt, Roana.

§

– Sveiks, Džeikai!

Roana ristele pasivijo draugą, pastebėjusi jį kitos dienos rytą žingsniuojantį keliuku, vedančiu nuo svečių apartamentų link pagrindinio namo.

– Palauk manęs.

Vaikinas atsisuko ir, pamatęs ją, plačiai nusišypsojo.

– Sveika, saulute.

– Labas. – Ji negalėjo susilaikyti neatsakiusi tokia pat nuoširdžia šypsena ir nuėjo kartu. Juodu buvo neišskiriami draugai nuo vystyklų. Ir, nors dauguma moterų kaipmat pasiduodavo aukšto, tamsiaplaukio, išvaizdaus vaikino žavesiui, Roana niekuomet nežvelgė į jį apdujusiomis nuo svajų akimis. Džeikas jai buvo tarsi brolis.

– Ar dvare yra naujas svečias? Vakar eidama namo kai ką sutikau paplūdimy.

Džeikas kilstelėjo tamsius antakius.

– Nejaugi?

– Aha… ir žinai, kas buvo keisčiausia? – Roana susigrūdo rankas į džinsų kišenes ir nutylėjo svarbesnes detales, tokias kaip apnuogintos nepažįstamojo grožybės ir jos sielą sukrėtusi moteriška reakcija į jas. Kai kurių dalykų mergaitės su broliais tiesiog neaptarinėja. – Pasirodė, kad jis mane pažįsta.

Džeikas nejučia pasuko smakrą į šalį ir nužvelgė svečių namelį.

– Tikrai? Na, tuomet… Įsitikinkime, ar tai tikrai tas pats žmogus, apie kurį aš galvoju, gerai?

Roana sutrikusi susiraukė, o Džeikas apkabino ją ilga ranka per pečius, prisitraukė arčiau ir sąmoksliškai sukuždėjo:

– Dvare iš tiesų yra naujas svečias…

Roana, tebelaikydama rankas kišenėse, leido Džeikui nuvesti ją žolėmis apaugusiu taku pro praviras duris į namą, kuriame lengvai būtų sutilpę bent tuzinas tokių namukų, kokiame gyveno ji. Brajantų dvare svečius apsupdavo tokia prabanga, kokios nerastum nė penkių žvaigždučių viešbutyje.

Vienas malonumų buvo nuostabūs vandenyno vaizdai, atsiveriantys iš talentingiausių architektų suprojektuoto, pagal užsakymą pastatyto namo. Antrasis buvo tas, kad dvarą supo maždaug penkiolika akrų ošiančių medžių ir išpuoselėtų sodų, besidriekiančių iki nuosavos įlankos. O kur dar pats namas, užimantis dešimtis tūkstančių kvadratinių pėdų, kuriame buvo penki miegamieji, gurmaniška virtuvė ir nesuskaičiuojama daugybė kitokių prabangių patogumų, įskaitant šeimininkų apartamentus su sūkurine vonia, didžiąją salę su skliautuotomis lubomis ir akmeniniu dviaukščiu židiniu ir, na…

Šiandien Europos karališkosios šeimos tikriausiai gyveno prasčiau.

– Ei! – Jiems žengiant į bukmedžiu iškaltą virtuvę, skendinčią auksinėje šviesoje, besiskverbiančioje pro didžiulius langus, Džeikas paleido merginą. – Ar kas nors yra namie?

Jis sustojo taip staiga, kad Roana vos neatsitrenkė jam į nugarą. Ji susiraukusi apėjo Džeiką, pasiruošusi tarti žodelį apie tai, koks puikus dalykas yra perspėjimas, kai jai staiga atvipo žandikaulis.

Paslaptingasis Roanos sutiktas vyriškis akies kampučiu nužvelgė ją ir kreipėsi į Džeiką:

– Kavos?

– Taip, dėkui.

Roanai tebespoksant, vyriškis nusisuko ir pripylė du puodelius. Ji buvo teisi manydama, kad visai nesvarbu, kokios spalvos yra nepažįstamojo plaukai ir akys. Tiesą sakant, dienos šviesoje jis atrodė dar įspūdingesnis nei mėnesienoje. Dabar ji žinojo, kad trumpai kirpti vyro plaukai rusvi, su šviesiomis sruogelėmis, kur ne kur švystelinčiomis pašiauštuose dygliukuose, tarsi jis ką tik būtų brūkštelėjęs per plaukus ilgais savo pirštais. O štai vyriškio akys… Na, gali būti, kad jai teks prieiti šiek tiek arčiau, kad visiškai įsitikintų, bet jau ir iš čia jos atrodė pakankamai puikios…

– Taigi, radai raktą, – pasakė Džeikas.

– Regis, taip. – Vyriškis atsisuko ir įbruko jiems po puodelį kavos, net nepasiteiravęs Roanos, ar ji norėtų. – Patys įsiberkite cukraus ar įsipilkite pieno – viskas padėta ant bufeto.

Tuomet jųdviejų žvilgsniai akimirkai susitiko; žalsvomis dėmelėmis nusagstytos stulbinamos rudos nepažįstamojo akys gudriai žėrėjo.

– Labas rytas, Roana.

Ir staiga ji suprato, kas jis.

– Adamai?

Džeikui pėdinant prie virtuvės stalo Adamas tingiai nusišypsojo ir palenkęs galvą sušnabždėjo:

– Štai dabar ji mane prisimena.

Roanai nespėjus nieko atsakyti jis nusisuko ir įsitaisė ant lenkto suolo priešais brolį.

– Nemanai, kad truputį perspaudei su ta detektyvų agentūra?

Džeikas gūžtelėjo pečiais.

– Juk nesiųsdavai mums kasmet Kalėdinių atvirukų, kad žinotume, kaip su tavim susisiekti.

– Ir tam greičiausiai buvo priežastis…

Džeikas papūtė lūpas, kai Roana, pajutusi būtinybę išsklaidyti tarp brolių kylančią įtampą, akimirksniu įsitaisė ant suolo šalia jo ir ėmėsi erzinti.

– Tu pasamdei detektyvų agentūrą, kad jį surastum? Man to neminėjai. Ar detektyvas vilkėjo lietpaltį ir buvo panašus į seklį?

Džeikas šyptelėjo.

– Ne, tiesą sakant, aš net šiek tiek nusivyliau.

– Reikėjo man pasakyti, tikrai būčiau pasistengusi tokį surasti. Bent jau būtume pasilinksminę. – Ji nusišypsojo vyrukui. Tačiau širdyje vis tiek jautė nuoskaudą, kad jis neužsiminė ieškąs Adamo. Toks Džeiko elgesys nebuvo nereikšminga smulkmena. Roana puikiai atminė laikus, kai jie galėdavo kalbėtis apie viską.

Kitoje stalo pusėje įsitaisęs palaidūnas Brajantas ramiai sau drybsojo, užmetęs ilgą ranką ant suolo atkaltės, tamsus jo įdegis saulės spinduliuose atrodė dar ryškesnis. Tačiau toks abejingumas greičiausiai buvo tik kaukė. Nepaisant to, kad vyriškis nerūpestingai klausėsi kitapus stalo vykstančio pokalbio, kartkartėmis mirktelėdamas neįprastai tankiomis blakstienomis, Roana galėjo jausti nuo jo sklindančią įtampą.

Jųdviejų žvilgsniams susitikus, jos širdis nusirito į kulnus. Ir kaip jis taip padaro vien tik žvilgsniu?

Adamas nusisuko į Džeiką.

– Ar jam labai blogai?

– Būna visokių dienų, geresnių ir blogesnių. – Laikydamas puodelį tarp rankų Džeikas palinko į priekį. – Stengiamės, kad jis nuolatos laikytųsi režimo, tai padeda.

Roanos balsas sušvelnėjo.

– Jis apsidžiaugs, tave pamatęs.

Adamas trumpai į ją pažvelgė ir vėl nusisuko į Džeiką.

– Aiškaus proto?

– Nuo pat pradžių neteko trumpalaikės atminties… Kartais būna sutrikęs, piktas, linkęs į nuotaikų kaitą…

Nors Adamas nusisuko nuo jų ir žvelgė pro langą į tolį, buvo aiškiai matyti, kaip persikreipė jo lūpos.

– Tuomet nedaug kas ir pasikeitė…

Džeikas nesišypsojo.

– Taip, tai vis dar tas pats tėtis. Tačiau tik laiko klausimas, kada sutriks kalba, dings ilgalaikė atmintis ir, juslėms nykstant, jis užsisklęs. Paprastai po tokios diagnozės pacientai išgyvena vidutiniškai septynerius metus. O jam diagnozę nustatė prieš dvejus. Tad, jei nori su juo susitaikyti, geriausia tai padaryti dabar.

Roana susiraukė, nes Adamas nesiteikė nieko atsakyti. Juk jis, be abejonės, nebūtų sugrįžęs namo, jei negalvotų susitaikyti su tėvu, kol dar nevėlu? Mergina nežinojo, kodėl Adamas išvyko, tačiau juk jis visuomet būdavo labai paslaptingas. Tada jai buvo vos penkiolika, Džeikas – metais vyresnis, ir juodu buvo neišskiriami. O maištingasis Adamas buvo dvidešimt vienų. Suaugusiesiems šešerių metų skirtumas nėra didelis, bet anuomet jis atrodė milžiniškas. Adamas jau buvo jaunas vyras ir, po teisybei, baisiai nelaimingas. Jam visai nesinorėjo leisti tykių begalinių vasarų su dviem nerūpestingais paaugliais.

Džeikas ir vėl ėmėsi spaudimo.

– Jei, prieš priimdamas sprendimą, nori peržvelgti verslo dokumentus, tai…

– Reikia paskubėti, ar ne?

Viešpatie, jis toks atšiaurus! Roana pajuto nugara nubėgančius šiurpulius ir kiek įmanydama valdėsi, kad nesudrebėtų, paveikta šaltos jo reakcijos, o Adamas ramiai kilstelėjo puodelį prie lūpų. Jei jam iš tiesų nerūpėjo, ko gi jis tuomet sugrįžo namo? Kodėl ir toliau nepasiliko dingęs be žinios, kokį šeima jį laikė pastaruosius dvylika metų?

– Taip, – patvirtino Džeikas.

Roana sumirksėjusi įsispoksojo į savo draugą. Kas čia vyksta?

Akivaizdu, kad Adamas žino.

– Išpirksi visas mano akcijas, ar ne?

– Jei prireiks.

Džeikas linktelėjo.

Mergina alkūne atsirėmė į medinį suolelio ranktūrį ir parėmė skruostą smiliumi, kitais pirštais uždengė burną. Adamas Brajantas gal ir gražus pažiūrėti, tačiau nekokia asmenybė. Nejaugi jis nė kiek nesigailėjo, visą naštą ant pečių užkrovęs jaunesniajam broliui? Gal Roana ir nežinojo visų detalių, tačiau pastebėjo, kad Džeikas pastaruoju metu atrodė įsitempęs, nuolat užsiėmęs ir netgi kažkaip pasenęs… Brajantų imperijos valdymas atsiliepė vaikino sveikatai.

Tarsi nujausdamas jos nepritarimą, Adamas dėbtelėjo į ją, bet tuoj pat nusuko akis į Džeiką. Atvirai kalbant, Roaną tai ėmė erzinti. Ji jautėsi taip, tarsi vyriškis ignoruotų jos dalyvavimą – lyg, jo manymu, jai nederėtų čia būti. Bet jei Džeikas taip manytų, juk nebūtų jos čia atsivedęs. Išgirdusi brolių pokalbį mergina nusprendė, kad Džeikui tikriausiai reikia moralinės paramos.

– Norėsiu pamatyti skaičius, – tarė Adamas Džeikui.

– Trečią valandą po pietų Manhatane vyks valdybos susirinkimas. Roana galės tave nuskraidinti, ar ne, Ro?

Ar ji privalo tai daryti? Mergina nusišypsojo.

– Žinoma.

Adamas net nepažvelgė į ją.

– Vyksiu automobiliu.

– Važiuodamas sugaiši mažų mažiausiai pusšeštos valandos… Vadinasi, turėtum išvykti jau po valandos, – pasakė Roana. – Skrydis netrunka nė poros valandų, tad galėtum čia pabūti iki pusiaudienio. Esu tikra, kad, prieš išvykdamas, norėsi kuo daugiau laiko praleisti su tėčiu…

Pastebėjusi Adamo žvilgsnį, ji kilstelėjo antakius. Tik jo tai anaiptol neveikė. Atvirkščiai, vyriškis ramiai, bet tvirtai atrėmė merginos žvilgsnį, tarsi įrodydamas, kad gali žvelgti jai į akis be jokio sąžinės graužimo.

– Tu skraidai?

– Taip. – Roana patyliukais vylėsi, kad jis nesusilaikys nepakomentavęs, jog tai yra šioks toks žingsnelis aukštyn nuo vairuotojo ir visų galų meistro pareigų, kurias didesnę savo gyvenimo dalį ėjo jos tėvas.

Bet jis nepratarė nė žodžio. Tik giliai įkvėpė, ir jo krūtinė, aptempta tamsiai žaliais marškinėliais, išsipūtė, ir jis vėl nusisuko į Džeiką.

– O kada kitas valdybos susirinkimas?

– Po dviejų savaičių.

– Aišku. – Adamas žiūrėjo pro langą, jam mąstant skruostas įsitempė, akys prisimerkė nuo skaisčios šviesos. Pagaliau jis linktelėjo. – Gerai. Skrisiu.

Roana nuleido ranką ir pasižiūrėjo į Džeiką.

– Užsakysiu vietą skrydžiui. Ar tu vyksi kartu?

– Ne, aš vyksiu pirmas. Jau turiu užsisakęs vietą.

Tai reiškė, kad jai vienai teks skristi su Adamu. Nuostabu. Turbūt prisiplepės iki valiai. Roana negalėjo prisiminti, kad kada nors būtų leidusi laiką su žmogumi, kuris ją taip traukė ir kartu buvo toks atstumiamas.

Džeikas kumštelėjo jai į pašonę, duodamas suprasti, kad norėtų pakilti iš už stalo.

– Nuvesiu Adamą į namą.

– Aš dar prisimenu kelią.

Roana papūtė lūpas ir pakilusi nuo suolo nužingsniavo prie plautuvės, kur išpylė net nepaliestą kavą. Už nugaros išgirdo ramų Džeiko balsą.

– Šiaip ar taip, aš einu į tą pusę.

Vaikinui prisiartinus prie plautuvės, Roana pažvelgė į jį ir tik lūpomis paklausė: Viskas gerai?

Jis mirktelėjo ir taip pat lūpomis atsakė: Taip.

Roana paėmė draugo puodelį ir išskalavo kartu su savuoju, tuomet dar išplovė lėkštę ir kelis įrankius, sudėtus prie plautuvės, nė nepastebėdama, kaip Džeikas nueina, tuomet staiga pasisuko ir… veidu atsitrenkė tiesiai į tvirtą Adamo krūtinę. Jis didžiule ranka skubiai sugriebė merginos alkūnę, ir ji susvyravusi ėmė trauktis atatupsta, kol nugara atsirėmusi į bufeto kraštą tegalėjo išplėstomis akimis spoksoti į ją laikančią ranką.

Jautėsi tarsi prisilietusi prie elektros laido, kuriuo teka srovė.

Roaną nukrėtusi žiežirba kilo ranka aukštyn, skverbėsi po jos oda, užliejo gyslas ir sumišo su įsišėlusios širdies ritmu. O tuomet dilgčiojimas apėmė jos apnuogintus pečius ir akimirksniu nusileido prie krūtinės, paversdamas jos spenelius kietais pumpurėliais.

Adamas taip staiga ją paleido, kad ji netikėdama pažvelgė jam į akis.

Pastebėjusi, kaip susiaurėja vyro akys, Roana apstulbusi sumirksėjo. Nejau jis tai pajuto? Ir, dėl Dievo meilės, kas tai buvo? Tai anaiptol nepanėšėjo į statinę elektros iškrovą… Tik jau ne tada, kai oda liečiasi prie odos. Ar taip gali būti? Pagaliau juk Roanai niekuomet nesisekė tikslieji mokslai.

– Ro, eini kartu? – Pro praviras duris atsklido Džeiko balsas.

– Mmm… hm, taip. – Ji susiraukusi ratu apėjo Adamą, išsiblaškiusi trindama vietą, kurią jis palietė, lyg norėdama nutrinti nematomą ženklą.

Adamas žengė žingsnelį link jos taip, kad Roana petimi brūkštelėjo jam per ranką, balsas buvo duslus, o ištarti žodžiai – dviprasmiai.

– Iki pasimatymo. Mažute.

Mergina stabtelėjo ir nusišypsojo kokčiai saldžia šypsena.

– Kiek dar, sakei, ketini čia pasilikti?

– Nesakiau.

Skubiai žvilgtelėjusi į duris pamatė, kad Džeiko jau nebėra. Staiga Roana pasijuto nejaukiai. Jos dvejonės nė kiek nepagerino situacijos, nes pakėlusi akis į Adamą suprato, kad ir jis tai pastebėjo.

– Pagaliau pavyko jį pričiupti, ar ne?

Ką? Supratusi, ką Adamas turėjo omeny, Roana išsižiojo.

– Aš niekada… – Jai nepatiko, kad privalo teisintis. – Mano santykiai su Džeiku yra ne tavo reikalas.

Ji pradėjo trauktis, Adamas ištiesė ranką ir sučiupęs jos riešą kilstelėjo, kad galėtų apžiūrėti.

– Nėra žiedo.

Roana truktelėjo ranką.

– Paleisk.

Adamas tebelaikė jos delną.

– Kaip čia taip?

Roana nebuvo labai prityrusi santykiuose su vyrais, bet jai dar niekuomet neteko sutikti tokio laukinio. Dėl Dievo meilės, tas vyras kone urzgia!

Ji vėl truktelėjo ranką, šįkart stipriau, stengdamasi nekreipti dėmesio į vis stiprėjantį pulsavimą pilve.

– Tai vis tiek ne tavo reikalas.

Kelias akimirkas paspoksojęs į merginos riešą Adamas šiek tiek patraukė pirštus, žvilgterėjo į Roaną, ir jo lūpų kampučiuose sušvito šypsenėlė. Matydama, kaip patamsėja jo akys, kaip šypsenėlė iškreipia jo lūpas, ji pamiršo viską pasaulyje. Bent jau iki tol, kol suprato, dėl ko jis šypsosi…

Adamas paprasčiausiai užčiuopė jos rieše šokčiojantį pulsą. Jis suprato, kaip jo prisilietimas veikia nepaklusnų merginos kūną. Dar daugiau – atrodė tuo nepaprastai patenkintas! Tas pasipūtęs…

Adamas paleido jos ranką.

Tad Roana pasielgė labai brandžiai ir išbėgo iš kambario. Tegu jis mano, ką tik nori ir, jei jam tai patinka, įsivaizduoja, kad juodu su Džeiku yra pora. Žinoma, dėl to jos reakcija į Adamą atrodė dar nepriimtinesnė, bet bent jau Roanai neteks dėl to sukti galvos, nes juk jis, be jokios abejonės, nedrįs meilintis brolio merginai.

Bailė, – primygtinai spygavo vidinis balselis, priekaištaujantis, kad naudojasi Džeiku kaip priedanga. Tačiau Roana nusprendė nekreipti dėmesio. Urviniai vyrai ir anksčiau jos netraukė, tad kodėl turėtų pradėti dominti dabar?

Net jei Adamas Brajantas pasirodys esąs blogas vyrukas, kokį kiekviena mergina slaptai svajoja sutikti.