Читать книгу Gundantis prisilietimas - Trish Wylie - Страница 2

– MVY bokštui… Zenitas penki aštuoni devyni du N pasiruošęs riedėti ir laukia nurodymų… Dešinysis apvažiavimas, vykstam pietryčių kryptimi.

Tik pakilus į penkių su puse tūkstančių pėdų aukštį Roana pajuto tai, dėl ko dievino skraidymą: ramybę, kontrolę ir pakilią nuotaiką. Juos iš visų pusių supo mėlynas dangus, apačioje bangavo akvamarino spalvos vandenynas. Buvo taip ramu, kad ji be vargo galėjo įjungti autopilotą. Tačiau tuomet jai liktų laiko užmegzti pokalbį su keleiviu, kuris jau ir taip sugadino jai nuotaiką, įsitaisydamas lakūno kabinoje, užuot sėdėjęs gale, kur mergina jo nematytų ir galėtų apskritai apie jį pamiršti. Tad Roana persigalvojo.

Tačiau negalėjo susilaikyti nepažvelgusi į šalį ir pastebėjo, kaip ilgi jo pirštai nerimastingai barbena į šlaunį, taip pat ritmingai virpančią, nes Adamas nė akimirkai nenustojo mušti kulnimi į grindis. Supratusi, kas vyksta, mergina pajuto, kaip krūtinę užlieja maloni ironijos banga.

– Tu nekoks skraidytojas, ką?

Ji prikando lūpą, kad sulaikytų kylančią šypseną, o Adamas susiraukė.

– Viskas gerai. Ačiū.

– Hm. – Ji linktelėjo, negirdomis nuleisdama jo sarkastišką padėką. – Trepsėjimas koja yra vienas iš atsipalaidavimo ženklų.

Koja akimirksniu nurimo, o ilgi pirštai susigniaužė į kumštį. Tik iš pabalusių krumplių Roana galėjo spręsti, kiek daug jėgų jam reikia, kad išlaikytų koją ramią. Pirmą kartą nuo tada, kai juodu susitiko paplūdimyje, mergina jautėsi viršesnė – tai jai suteikė ypatingos galios, ypač turint omeny, kad kaskart pažvelgus į Adamą jos hormonai akimirksniu įsiaudrindavo. Vyrui pasirodžius oro uoste, Roanai net širdis apsalo – taip nuostabiai jis atrodė su tamsiu kostiumu. Užteko vieno žvilgsnio, kad ji kaipmat pamirštų, jog jai svarbiausia – vyro protas, sąmojis ir dvasios giminingumas. Akivaizdu, kad kovą laimėjo giliai įsišaknijęs genetinis poreikis susiporuoti su stipriausiu giminės atstovu, kad žmonių padermė neišnyktų…

Tačiau išvydus jo reakciją per skrydį, Roanos kaip pilotės pareiga reikalavo užmegzti neįpareigojamą pokalbį ir bent taip padėti keleiviui šiek tiek atsipalaiduoti. Kartais ji nuoširdžiai trokšdavo, būti kur kas bjauresnio charakterio.

– Dangus nuo čia iki pat Niujorko visiškai giedras, tad nėra jokių galimybių pakliūti į audrą. Garbės žodis.

– Puiku.

Roana kurį laiką stebėjo įsitempusį keleivio profilį, tuomet giliai atsiduso ir nepaisydama atsargumo nusprendė sakyti tai, ką galvoja.

– Tu nekoks pašnekovas, ar ne?

Adamas atsakė taip tyliai, kad ji nebūtų išgirdusi nė žodžio, jei ne ausinės su mikrofonais, kuriuos juodu turėjo.

– Nuobodaus pašnekovo paslaptis yra sakyti viską, kas šauna į galvą.

Roana apstulbusi įsispoksojo į jį. Negali būti, kad jis šneka rimtai.

– Ir kur nusičiupai šitą pasiaiškinimą?

– Iš Voltero.

Mergina kilstelėjo antakius.

– Dienos citata?

Jis vos pastebimai šyptelėjo.

– Ne.

Taip, nuostabus pasiplepėjimas. Jei Roana jo nepažinotų, galėtų pagalvoti, kad jis specialiai stengiasi atrodyti paslaptingas. Tačiau jai dar nespėjus pasukti pokalbio tokia linkme, kuri galbūt padėtų bent kiek perprasti vyriškį, Adamas garsiai atsiduso, atsilošė sėdynėje ir palenkęs galvą ėmė apžiūrinėti galybę prietaisų ir ciferblatų.

– Papasakok, kaip tai veikia.

Jis pageidauja skraidymo pamokėlės? Kiek Roana žinojo, paprastai žmonės, bijantys skraidyti, taip nesielgdavo. Galbūt jis turi omeny teoriją? Na gerai… Ji gali išdėstyti jam teorijos pagrindus.

– Minutėlę. – Roana įjungė autopilotą ir atsilošė, sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Dabar lėktuvas skrenda pats. Tačiau jei žemė staiga ims artėti, šauk.

– Labai juokinga.

– Nagi, pasižiūrėkim. – Roana kurį laiką spoksojo į lubas, o tada pradėjo nuo to, ką buvo kažkur perskaičiusi. – Iš esmės viskas sukasi aplink Niutono idėją, kad kiekvienam veiksmui yra atoveiksmis.