Читать книгу Aukštakulnių suviliotas - Trish Wylie - Страница 1

Kiekviena mergina žino, kad būna aukštakulnių dienos, bet kai kada tenka avėti ir batelius žema pakulne. Gerai pagalvojus, tai galėtų būti viso gyvenimo metafora. Pasistenkime, kad ši diena būtų aukštakulnių, gerai?

Kerinčiai raudoni ir pavojingai aukšta pakulne – tai seksualiausi bateliai, kokius Danielis Braniganas kada regėjo. Tyliai keikdamasis, kad tiek laiko sugaišo, kol įtvirtino duris, stebėjo už laiptų posūkio dingstančius batelius.

Tikrai norėjo pamatyti juos avinčią moterį.

Beveik mėšlungiškai spaudydamas mygtuką gaudė patį lėčiausią kada nors išrastą liftą. Po trijų prailgusių monotoniškų kelionių nutarė verčiau laipioti laiptais. Tačiau dabar reikia iš sunkvežimio į penktą aukštą susitempti visą turtą, todėl nėra iš ko rinktis.

Akies kamputyje šmėkštelėjo kažkas raudono.

Lyg taikinio akis.

Pasisukęs ankštoje erdvėje įvertino detales: plonyčiai raišteliai aplink dailias kulkšnis, blauzdas paryškinantis pėdos linkis – Danielis prisiminė, kad pirmiausia jam reikia pasveikti. Galėtų ji ir negyventi name, į kurį kraustosi jis. Bet kadangi tie bateliai taip veikia jo libido, rizikuoti verta.

Juk Pavojingojo Denio pravardę ne už dyką gavo…

Drebėdamas liftas netikėtai sustojo ir pagyvenusi moteris su mažučiu šuneliu ant rankų piktai dėbtelėjo į krūvą dėžių prie Denio kojų.

– Leidžiatės žemyn?

– Į viršų, – atžariai atrėžė šis.

Palinkęs į priekį alkūne paspaudė mygtuką.

Tik nepradink, mažute.

Kaip ir visada ką nors persekiojant, užplūdo adrenalinas. Jis užgniaužė dejonę pamatęs trumpučiu sijonėliu seginčią moterį. Išplatėjęs ties glotniomis šlaunimis jis švelniai apgaubė klubų apvalumus ir baigėsi siauru juosmeniu. Denis žvilgtelėjo į dailią ranką, apkabinusią glėbį pakuočių su etiketėmis, paženklintomis nieko nesakančiais vardais, ir šyptelėjo išvydęs, kad ant žiedui skirto piršto niekas nežiba. Aukštu žemiau, mergina stabtelėjo su kažkuo pasikalbėti. Taigi liftui girgždant pro šalį nepavyks pamatyti veido. Jam liko tik šūsnis ilgų tamsių garbanų ir linksmas moteriškas juokas. Grumdamasis su įkyriu narveliu jis padarė tai, ką turėjo padaryti pakilęs aną kartą, – į tarpą įspraudė dėžę. Liftui nutilus išgirdo ant laiptų žingsnius. Nugara nubėgo bloga nuojauta, Denio žvilgsnis pamažu kilo, kol susidūrė su tamsiomis akimis. Tos prisimerkė ir Denio šypsena išblėso.

– Džorja, – abejingai pasisveikino vyras.

– Danieli, – tokiu pat tonu atsakė ši, tada pakėlė galvą ir paklausė: – Ar tau nešovė mintis, kad šiandien dar kam nors gali prireikti lifto?

– Laiptai – labai sveika širdžiai.

– Tai reiškia – ne.

– Siūlaisi padėti persikraustyti? Kokia kaimyniška.

Jis ištiesė merginai dėžę nelaukdamas, kol ši paprieštaraus.

Skambtelėjo stiklas: dėžė nukrito tarp jųdviejų.

– Oi, – sumirksėjo mergina.

Oi. Kurgi ne. Kol Denis buvo užsienyje, jos drabužių spintoje įvyko įdomių pokyčių, tačiau pati liko tokia pat įkyri kaip ir tuos penkerius su puse metų.

– Kur vėliavėlės Sveikas sugrįžęs namo? – pasidomėjo jis.

– Gal tai užuomina, kaip džiaugiuosi tave čia regėdama?

– Jei gyvendamas šiame name tave erzinu, kodėl tylėjai, kai pateikiau prašymą gyventojų komitetui?

– O kodėl manai, kad tylėjau?

– O kaip dar suprasti žodžius pritarta vienbalsiai? – Vyras gūžtelėjo. – Ką galiu pasakyti? Žmonėms patinka, kai jų name apsigyvena policininkas. Jaučiasi saugesni.

Ji nusiviepė sacharinine šypsena.

– Pagyvenusi moteris, kurią apiburbėjai dviem aukštais žemiau, vadovauja gyventojų komitetui. Nereikės nė savaitės, ir ji imsis tavo iškeldinimo.

Danielis giliai įkvėpė. Nesutiko kitos moters, kuri taip nervintų – tarsi nagais rėžtų per lentą.

– Žinai, kokia didžiausia tavo bėda, mažute?

– Nevadink manęs mažute.

– Neįvertini, koks puikus galiu būti, kai noriu. Nepraėjus nė dviem dienoms dama su pudeliu jau keps man sausainius.

– Su bišonu.

– Ką?

– Šuniukas. Jis bišonų veislės.

– Ar jis turi vardą?

– Geršvinas. – Ji išpūtė akis susivokusi, ką daro. – Bijau, kad šiandien mano paslaugumo rezervai išseko.

Pasilenkęs Denis pakėlė dėžę, pridėjo prie ausies ir pakratė.

– Tu skolinga pustuzinį taurių.

– Paduok į teismą, – tėškė ji ir apsisuko ant kulno.

Danielis stebėjo koridoriumi tolstančią merginą, akys nejučia nuslydo prie siūbuojančių klubų, bet tada prisiminė, į ką spoksąs. Kitados prikrėtė kvailysčių, bet vėpsoti į Džorją Doson – naujas paikumo lygmuo. Net jei tai būtų paskutinė moteris visoje Niujorko valstijoje, Denis verčiau duotų skaistybės įžadus, nei susidėtų su tokia. Jis netgi turi priežasčių sąrašą.

Atsainiai nubraukusi nuo peties spindinčius plaukus, ji pasirausė rankinėje ir sustojusi prie buto durų atsisuko.

– Turbūt neketini pasirodyti per sekmadienio pietus, juk dar nebūsi išsipakavęs. Tavo motina apsidžiaugtų.

Šešta priežastis iš sąrašo: Šeimos kišimasis.

Denis pažvelgė merginai į akis.

– O tu ten būsi?

– Tikrai nepraleisčiau.

– Perduok linkėjimų.

– Nori pasakyti, kad neini dėl to, kad ten dalyvauju aš?

– Nesipūsk. – Jis paėmė dėžę į vieną ranką, kišenėje susirado raktus. – Jei mano gyvenimas suktųsi apie tave, nesikraustyčiau į butą priešais taviškį, bet kaip puikiai žinai, – vyras palinko ir tęsė tyliau, – išsikraustysi pirmiau negu aš.

– Nesi ilgiau kaip pusę metų užsibuvęs vienoje vietoje, – kategoriškai pareiškė mergina. – Ir tai tik todėl, kad armija siuntė.

– Laivynas, – tučtuojau pataisė Denis. – O jūreiviai, kaip visi žino, nesitraukia.

– Gyvenu čia ilgiau nei ketverius metus. Neketinu kraustytis.

– Tada manau, kad dažnai matysimės.

Jei nuoširdžiai, jis ir be to puikiai apsieitų.

Nors jai neišsitars, bet Džorja – pagrindinė priežastis, dėl kurios svarstė, ar eiti gyventi į šį butą. Ji šnipė, viską atraportuos kitiems Braniganams per savaitinius pokalbius prie kepsnio ir sūrio torto nuo Jaunėlio. Danielio nuomone, norėdama žinoti, kaip jam sekasi, šeima gali tiesiog paklausti. Kai teiraujasi, jis jau aštuonerius metus atsako vienodai. Šį tą prideda, kad šeimynykščiai pamestų pėdsaką.

Viskas gerai, dėkui. Aišku, labai smagu būti namie. Ne, visai nebūtų sunku sugrįžti į dalinį. Taip, jeigu pašauks, jis turbūt ir vėl eis.

Daugiau jiems nieko nereikia žinoti.

– Žinai, kokia tavo bėda, Danieli? – Ji erzinamai palenkė galvą – tą puikiai moka. – Manai, kad jei esi čia, aš šnipinėsiu, o tiesa ta, kad man visai nerūpi, kur esi, ką veiki ir su kuo.

– Tikrai?

– Aha. – Mergina linktelėjo. – Aš ne iš tų, kurios vien nuo tavo šypsenos ima vapėti. Tikiuosi, tavo savimeilė tai iškęs.

– Atsargiai, Džo, galiu pamanyti, kad meti iššūkį.

Vėl pliūptelėjo linksmas juokas kaip pirma laiptinėje, ir Danielis susimąstė, kodėl to kvatojimo iš karto neatpažino. Gal dėl to, kad būdama su juo Džorja mažai tesijuokė. Atrodydavo, kad jau nusikvatos, bet jis ką nors leptelėdavo ir sugadindavo nuotaiką. Jam tai puikiai sekėsi nė nesistengiant.

– Nė nenumaniau, kad turi humoro jausmą, – užgauliai nusistebėjo Džorja ir Denis vėl susierzino.

Bet įkąsti nespėjo: mergina pravėrė buto duris ir žengė per slenkstį. Atsiduso, nužvelgė kaimyną nuo galvos iki kojų ir atgal, skambiai nusikvatojo ir užtrenkė duris.

Danielis papurtė galvą. Po velnių, ji varo iš proto.

***

Velnias, jis mane varo iš proto.

Atsirėmusi į duris Džo giliai įkvėpė ir susiraukė, kad širdis plaka smarkiau nei įprastai. Jei jau lipti laiptais su aukštakulniais taip sunku, gal verta pamąstyti apie sporto salę.

Kaltas ir susierzinimas, kad nesugeba pasikalbėti su Danieliu nesusikivirčijusi.

Juk ne vien ginčijasi. Juodu pažadina vienas kitame visa, kas blogiausia, – švelniai sakant.

Per atvirą svetainę nužingsniavusi į miegamąjį mergina atsispyrė pagundai susimedžioti pūkuotas šliures ir pižamą. Jei jau pirmą vakarą Danielis privers ją apsivilkti ledų valgymo drabužius, kitų trijų mėnesių ji tikrai neišgyvens. Kai po valandos suskambo mobilusis, Džorja pirma perskaitė vardą ekrane ir tik tada atsiliepė.

– Vis dar negaliu patikėti, kad taip padarei.

Olivija šypsodamasi atsakė:

– Kuria dalimi netiki? Kad išsikėliau, įsiūliau tau pamergės suknelę ar kad užsiminiau Danieliui apie butą šalia tavojo?

– Žinai, apie ką kalbu, – sarkastiškai šaipėsi Džo. – Man reikėjo naujo geriausio draugo, į tą butą galėjo atsikraustyti mano svajonių vyras, jei tik nebūtum apie jį užsiminusi ponui Asmenybei.

– Ir nuo kada ieškai idealaus vyro? Vis tiek jis čia neužsibus. Nuoma trumpalaikė, prisimeni?

– Jei pratęs, pasidarysiu lėlytę ir susmeigsiu į ją tuzinus smeigtukų. – Palikusi veidrodį, prieš kurį režisavo asmeninį madų šou pačioms kritiškiausioms akims, mergina pasuko į virtuvę. – Bet žinai, jis mano, kad pirma išsikraustysiu.

Visi, kas kada nors yra gyvenę Manhatane, puikiai supranta, ką toks butas reiškia niujorkiečiui, todėl nebūtina aiškinti, kaip kvaila Danieliui tikėtis, kad ji kur nors pajudės.

Butas, kurį dalijosi su Olivija – ir kartkartėmis tebesidalija su Džese, – tai keli šimtai kvadratinių metrų, kuriuos ji gali vadinti nuosavais.

Džo ne tam taip sunkiai dirbo, kad vėl atsidurtų ten, kur prisiekė nebepateksianti.

– Tai jau matei jį? Ar laiptinėje daug kraujo?

– Dar ne. Bet palauk kelias savaites ir tik vienas iš mudviejų liks gyvas. – Džorja pakėlė tuščią kavos puoduką, koridoriuje smarkiai sudundėjo ir mergina sunkiai atsiduso. – Girdėjai? – Palaikė telefoną ištiestoje rankoje.

– Mano brolis ir klasikinis rokas dera kaip…

– Velnias ir nesibaigiantys kankinimai? – užbaigė Džo.

– Gal ne pats geriausias laikas užsiminti, kad jis sutiko dalyvauti vestuvėse, ar ne?

– Aš su juo neisiu.

– Gali imti Tailerį.

Puikus pasiūlymas. Taileris Braniganas jai patinka. Su juo linksma.

– Maniau, kad Danielis tvirtai pasiryžęs nesivilkti beždžionės kostiumo. Kaip įkalbėjai?

– Denį? Visai taip pat kaip prišnekinau dalyvauti dukterėčios gimtadienyje praėjusį mėnesį. Tik šį kartą padėjo Bleikas…

Prakišo lošimą. Džo šyptelėjo pagalvojusi apie Livės sužadėtinį ir brolius Braniganus, pokerio vakarą susimokiusius prieš vieną saviškių. Ji įbėrė kavos į kavinuko sietelį. Pirmyn, Bleikai.

– Kaip jis atrodo?

Išgirdusi klausimą Džo sumirksėjo ir atsargiai pasakė:

– Kaip ir visada. O ką?

– Spėju, kad žinių šiandien nežiūrėjai.

– Ne. – Ji įėjo į svetainę ir paspaudė televizoriaus pultelį. – Ką pražiopsojau?

– Luktelėk…

Vietinio kanalo naujienose beveik akimirksniu sumirgėjo reportažas. Nepagarsinusi televizoriaus Džo negirdėjo, kas sakoma, todėl skaitė ekrano apačioje bėgančią eilutę. Rašė apie neįvardytą gelbėtoją, kuris traukdamas iš bėdos žmogų ant Viljamsburgo tilto atsisegė saugos diržus. Jei jis yra tas, apie kurį pagalvojo, Džo pasakytų jiems atsakymą. Kamera bandė priartinti mojuojančią rankomis trupinio dydžio būtybę, įstrigusią tarp tilto lynų kaip tik tą akimirką, kai prie jos prisiartino kitas taškelis. Jie vos nenukrito, žioplių minia suaikčiojo. Dar keletas taškelių apsupo juos ir ištempė į saugią vietą.

Iš ekrano aidint plojimams Džo papurtė galvą.

– Turbūt juokauji.

– Suprantu. – Olivija atsiduso. – Mama lipa sienomis. Jau ir Denio kelionių po užjūrius užteko…

– Skambinai jam?

– Nekelia.

Džo dėbtelėjo į duris.

– Aš perskambinsiu.

Koridoriuje teko kelis kartus pabelsti į medines duris, kol muzika pritilo ir durys prasivėrė.

– Paskambink motinai, – pareikalavo Džo kišdama Deniui telefoną.

– Kas nutiko?

Nepaisydama to, ką jo balse beveik galėjai palaikyti susirūpinimu, ji apsuko ranką, greitai surinko numerį ir pakėlė telefoną prie ausies.

– Tu – nerūpestingas subingalvis, – tėškė.

Vos tik mama atsiliepė, ji vėl įgrūdo telefoną Deniui ir prisilietus šiltiems pirštams staigiai patraukė ranką.

– Ne, čia aš. Man viskas gerai. Jei ne, kas nors jau būtų paskambinęs. Juk pati žinai. – Vyras žengė atbulas ir užtrenkė duris Džo prieš nosį.

Sugrįžusi į butą mergina staiga sustojo kaip įbesta ir nusikeikė: pas Denį liko telefonas. Visas jos gyvenimas tame technologijų stačiakampyje. Nužingsniavusi į virtuvę pakėlė namų telefono ragelį, pasitikslino ant storai apklijuotų šaldytuvo durelių prilipintame lapelyje ir surinko naująjį jo sesers numerį.

– Dabar jis kalbasi su tavo motina.

– Ką jam padarei? – perklausė Livė.

– Pasakiau, ką apie jį galvoju.

– Tiesiai į akis?

Džo ėmėsi to, ką buvo pradėjusi: paspaudė kavavirės mygtuką.

– Man niekada nebuvo sunku jam tiesiai šviesiai išrėžti, ką galvoju. Juk žinai.

Į duris tvirtai pabeldė.

– Luktelėk.

Pravėrusi duris ir pamačiusi primerktas mėlynas akis ji paėmė iš Danielio telefoną, o į jo vietą įbruko tą, kurį laikė rankoje.

– Tavo sesuo.

Keldamas ragelį prie ausies Denis peržengė slenkstį.

– Labas, sesute, kas nutiko?

Džo sumirksėjo. Kaip šis vyras atsidūrė jos bute?

Užstūmusi duris apsisuko ir sugrįžo į virtuvę.

Tegul nemano, kad dažnai čia lankysis. Leisti laiką su juo – toks malonumas kaip nusilupti nagus. Mergina apsidairė staiga sumažėjusiame kambaryje ir susiraukė pamačiusi, kad Denis akies kampeliu ją stebi. Jis nužvelgė jos kūną, kiek ilgiau užtruko prie kojų. Kas čia dabar? Džo susilaikė nedirstelėjusi, ką vilki. Drabužiai tinkami. Dengia daugiau nei tada, kai juodu matėsi paskutinį kartą. Jai patinka, kad su juodomis kelnėmis aukštu liemeniu kojos atrodo ilgesnės, ypač kai dar apsiauna tamsiai raudonus aukštus kaip dangoraižiai Louboutins batelius. Penkių pėdų ir šešių colių, ji ir taip nėra mažutė. Tačiau paskaičiavus, kiek modelių lyg amazonių sukinėjasi aplinkui darbo valandomis, ji dėkinga už kiekvieną papildomą ūgio colį.

Džo papurtė galvą. Ir ko rūpintis, ką Denis mano? Šio vyro žinios apie madą tilptų ant mažojo pirštelio. Puikus įrodymas – jo džinsai.

Sprendžiant iš to, kaip išdėvėti per kelius ir aplink kišenes ant…

Džo staigiai pakėlė akis. Jei Denis pamatys spoksančią į sėdmenis, erzins iki gyvenimo galo.

Jau ir taip vaikino ego sulig Teksasu.

– Toks mano darbas, – nekantriai kalbėjo jis, žingsniuodamas aplink kambarį. – Virvė buvo per trumpa… Neužteko laiko… Žinojau, kad jie mane saugo. Jau baik, neabejoju, kad tavo draugei reikia paskambinti dar bent trims…

Nesidrovėdama Džo paėmė savo mėgstamiausią puodelį ir padėjo ant spintelės. Tikėjosi, kad Livė duos jam velnių, juo labiau kad tik ką prisipažino kvailai elgęsis. Koks idiotas atkabina saugos lyną tokiame aukštyje? Negi negirdėjo apie tokį niekutį kaip sunkio jėga?

Atsisukusi į pradėjusią burbuliuoti kavą klubu atsirėmė spintelėn, sunėrė rankas ir stebėjo žingsniuojantį Danielį. Šis sukando dantis, plati krūtinė kilnojosi po Giants marškinėliais. Atrodė… nusivaręs? Ne, nusivaręs netikslus žodis. Gal pavargęs – lyg pastaruoju metu prastai miegojęs. Nelabai rūpi, bet kad Livė klausinėjo, kaip jis atrodo, reikėjo apžiūrėti kiek atidžiau, o kad jau pradėjo… Gerai, jei kas sušvirkštų tiesos serumo, gal Džo ir pripažintų suprantanti, kodėl Deniui nusišypsojus moterys virsta iš klumpių. Gyvos mėlynos akys, rusvi plaukai, tvirtas smakras su švelniu šešėliu… Dar pridėjus ilgą liekną, raumeningą kūną Manhatane neliks nė vienos mergužėlės, kuri nepasiūlytų savo telefono numerio. Tik ilgiau šio vyro dėmesio nepavyks išlaikyti.

– Jau gali liautis. Man viskas gerai. Negi tau nereikia planuoti vestuvių? Juk prižadėjau, būsiu. – Denis apsidairė kambaryje. – Ji tau perskambins.

Jam dar nespėjus padėti ragelio Džo jau buvo perskridusi butą ir su plačia šypsena atvėrusi duris.

Tik Denis nesusiprato, didžiule ranka uždarė medines duris ir įsirėmė delnu jai už galvos. Visu kūnu palinko artyn. Jei juodu būtų lauke, užstotų saulę.

– Mums būtinai reikia pasikalbėti, – nukirto.

Ne, nereikia. Išeikvojusi kantrybės likučius Džo sugriežė dantimis. Jau svarstė, kaip į Denio batus smigtų jos kulniukas, bet šis atsidusęs pridūrė:

– Gal kitiems ir patinka, kai kaišioji mažą nosytę į jų reikalus. Tik ne man.

– Pabandyk atsiliepti telefonu, ir nereikės kištis. – Mergina pakėlė antakį. – Negi nesupranti: tavo šeima manė, kad nori žūti.

– Nenoriu žūti.

– Atkabinti saugos lyną – standartinė procedūra, ar ne?

– Atsistok ant kėdės.

Džo atšoko:

– Ką?

– Ką girdėjai.

Mergina nė nekrustelėjo, todėl Denis suėmė jos riešą dviem pirštais ir nusivedė per kambarį. Karščio banga nusirito per ranką, Džo pakėlė smakrą ir susiraukė.

Jis dar ir liečia ją? Niekada nelietė. Vis atrodydavo, kad ji karantino zonoje.

– Ką darai? – paklausė Džo.

– Rengiu pasirodymą…

Vyras paleido riešą, čiupo už liemens ir užkėlė ant minkštos kėdės. Džo išplėtė akis.

– Ką sau leidi? Nelipk ant mano baldų!

Išskėtęs kojas pečių plotyje ant minkštų sofos pagalvėlių jis kelis kartus šoktelėjo – išmėgino spyruokles, tada mostelėjo smakru:

– Šok.

– Ką?

– Šok.

Na, to jau per daug. Džo nenusiteikusi žaidimams. Kiek jam – penkeri?

Kai mergina bandė nusikabaroti nuo kėdės, vyras ilga ranka apkabino ją per liemenį ir ji pakibo ore. Paskui pajuto atsitrenkusi tarsi į karščio sieną ir garsiai aiktelėjo. Pakėlusi galvą pažvelgė jam į akis, abiejų nosių galiukai beveik susiglaudė.

Kas. Per. Velnias?

– Matai… – hipnotizuojamai sududeno jis, – …viską lemia pusiausvyra…

Danielis keistai nužiūrinėjo merginos veidą – lyg nematęs. Dar labiau trikdė, kad nebuvo nė vienos vietos, kuria jie nesiliestų. Džo krūtys taip prisispaudė jam prie krūtinės, kad buvo sunku kvėpuoti, pilvu vilnijo erotiški virpesiai. Kaip ji gali žavėtis šiuo vyru, jei šitaip jo nekenčia?

Kai pagaliau ją nuleido – nepakeliamai lėtai per visą ilgą kūną, – pėdoms palietus pagalvėles Džo beliko tik kibtis į plačius pečius. Ji susvyravo. Akimirką net pasijuto apsvaigusi.

– Žinojau, ką darau.

Nulipęs pastatė ant grindų, lyg ji būtų besvorė.

Džo tuojau žengė atbula, rankos nusviro. Akys įsmigo jam į krūtinę. Buvo įsiutusi, negalėjo patikėti, kad Denis turėjo įžūlumo ją paliesti, o dar blogiau – kad šitaip sureagavo jos kūnas. Džo patiko, kai pasaulis tvirtai stovėjo, nuoširdžiausiai ačiū, o jei Denis sužinos, ką jai padaręs…

Sunėrusi rankas ant sunkių krūtų vėl užrietė smakrą.

– Tie milžiniški pėdsakai, kuriuos palikai ant mano sofos, tikrai kompensuoja pusę tuzino taurių.

– Jei daugiau neturi ko veikti, pliurpk su šeima apie mane – įsitaisysi hobį.

Ji kostelėjo iš nuostabos.

– Tikrai turiu kuo užsiimti.

– Tik ne pasimatymais, – ramiai metė jis.

– Ką turi omenyje?

– Gal ir buvau primiršęs, kodėl taip ilgai gyveni viena, bet per pastarąją valandą atmintis sugrįžo. – Jis irgi sunėrė ant krūtinės rankas. – Bent pamąstyk, kad nors retkarčiais maloniai elgdamasi turėtum šansų pasimylėti.

– Nuo kada mano seksualinis gyvenimas tapo tavo reikalu?

– Manau, kad kaip tik tada, kai mano santykiai su šeima tapo tavo reikalu.

Sukaupusi jėgas, kurios praeityje padėjo laimėti dar ne tokius ginčus, Džo saldžiai nusišypsojo.

– Pasistenk, kad išeinant durys netrinktelėtų per sėdynę.

– Tiek tegali? – pakėlė antakius Denis. – Trūksta praktikos. – Jis tvirtai linktelėjo: – Nesijaudink, tuojau tave parengsime mūšiui.

Džo sunkiai atsiduso ir pasuko prie durų. Ji nežiūrėjo, kaip vyras žingsniuoja per kambarį. Bet dėl kažkokios nežinomos priežasties išgirdo save sakant:

– Ar tu nepavargsti?

Iš kur tai?

Danielis sustojo, pasuko galvą ir įdėmiai ją apžiūrėjo.

– Išvarai, mažute?

Ji susiraukė, nes švelniai ištartas klausimas kažkaip keistai paveikė krūtis.

– Nevadink manęs mažute.

Vyras nepajudėjo, ir atrodė, kad oras tirštėja. Nelemti hormonai – net jei ji būtų rinkoje, Danielis – tikrai paskutinis vyras…

– Tarsimės dėl paliaubų?

Bala žino, kas ją patraukė už liežuvio, o dabar Danielis siūlo tapti draugais? Džo nusikvatojo.

– Negi susidarė įspūdis, kad mojuoju balta vėliava? Kalbu apie tave, ne apie save. Atrodai pavargęs, Danieli, – pasipūtė ji. – Negi išsibaigė energija, padedanti prieš visus vaidinti mielą vaikinuką?

Jo akys patamsėjo:

– Abejoji dėl mano pajėgumo, mažute?

Ta mažutė rimtai erzino.

Denis žengė žingsnį artyn ir palenkė galvą taip, kad ji pajuto šiltą alsavimą ant skruosto.

– Prastai sumanei, – perspėjo jis.

Nepaisydama smarkiai plakančio pulso Džo išsitiesė. Nuo vaikystės gyveno pagal savo kodeksą, dar ir dabar nelengva jį pažeisti net dėl keleto žmonių, kuriuos įsileido į slapčiausią širdies kamputį. Pasirodyk silpna, ir galas. Tik dėl kaukės išgyveno tą gyvenimo periodą, kai jautėsi nematoma. Karjeros pradžioje visi kritikavo manydami, kad profesionalūs žodžiai neskaudina. Taigi nors širdis plakė neritmingai, veidas buvo ramus lyg dzenbudizmo mokytojo.

– Turėčiau išsigąsti?

Vyras grėsmingai nusišypsojo.

– Toliau taip viliok, ir iš tikrųjų susidomėsiu. Ir gana greitai.

– O tu – tikras linksmuolis. Nežinojau, – pakėlusi ranką mergina paplekšnojo per plačios krūtinės vidurį. – O dabar būk paklusnus berniukas ir anksti eik į lovytę. Nesugriaukime to puikaus įspūdžio, gerai? – Džo pastūmė jį delnu, kad galėtų atidaryti duris. – Kaipgi sudarytum priešingai lyčiai įspūdį, kad esi tas išsvajotasis, jei remtumeisi tik savo asmenybe?

– Tu pasakyk.

Patraukusi ranką nuo krūtinės ji apsivijo pirštais raumeningą ranką ir stumtelėjo pro duris. Kai jis jau buvo koridoriuje ir šypsodamasis žiūrėjo į ją, Džo atsirėmė petimi į durų staktą ir atkišo smakrą. Prisimerkė. Atrodė, kad jis žino kažką, ko ji nenutuokia.

Ir tai jai nepatiko.

– Prisipažink, tau to trūko.

Pakėlusi akis mergina dėbtelėjo į lubas ir giliai įkvėpė:

– Ne, negalėčiau patvirtinti.

– Kas dar, be manęs, pasiųstų tave ten, kur tau reikia?

– Kalbi taip, tarsi gerai mane pažinotum ir suprastumei, ko man reikia. – Ji papurtė galvą. – Tu visai manęs nepažįsti, Danieli. Bijai pažinti.

– Tikrai? – ramiai paklausė jis.

– Taip, tikrai, nes jei pažintumei, paaiškėtų, kad klydai, o mes abu žinome, kaip nemėgsti prisipažinti klydęs. – Ji apsižvalgė koridoriuje lyg ieškodama galinčių nugirsti ausų ir tyliai pridūrė: – O blogiausia, kad galiu tau patikti. O šito negali būti, ar ne?

Džo žiūrėjo į jo per daug mėlynas akis svarstydama, ar jis beprisimena, kaip tas karas tarp jųdviejų prasidėjo. Pagalvojusi suprato, kad pati nebežino. O kas supriešino Danielį su kitais šeimos nariais?

Visi pasiekia tašką, kai bando susitvarkyti gyvenimą. Ji susitaikė su daugeliu dalykų, kurių negalėjo pakeisti. Danielis – vienintelis žmogus, šalia kurio ji elgdavosi ne kaip suaugusi, ir mergina susimąstė kodėl. Turbūt ne jam vienam reikia gero nakties miego.

Džo pati nustebo apimta akimirkos silpnumo.

– Pasakyk tai sau prieš užmigdamas.

– Miegu puikiai, – atkirto jis. – Gali dėl manęs nesirūpinti.

– Aš ir nesirūpinu…

– Tiesiog padaryk abiem paslaugą – nelandžiok į mano reikalus. Jei kišiesi, galiu ir aš kaišioti nosį į tavuosius.

– Neturiu ko slėpti, – pamelavo ji. – O tu?

– Nespausk manęs, mažute.

Jai pavyko prikąsti liežuvį neleptelėjus arba ką? Bet ne tik dėl to, kad norėjo elgtis kaip suaugusi. Buvo dar kažkas, Džo tai jautė. Ne tik atšalo jo žvilgsnis, bet ir pečiai įsitempė, balsas tapo grėsmingas. Kas tai?

Tarsi perskaitęs klausimą akyse Danielis susiraukė ir nusisuko. Įsitempė žandikaulių raumenys: ko gero, sukando dantis. Bet net jei būtų turėjusi teisę paklausti, kas nutiko, nespėjo – jis nelaukęs dingo. O Džo liko spoksoti į duris. Tik sumirksėjo ir papurtė galvą.

Puiku, pirmoji diena praėjo puikiai.

Kaip sulaukti antrosios?