Читать книгу Velniop taisykles! - Trish Wylie - Страница 1

– Olivija Branigan. Bleikas Kleitonas?

Ji timptelėjo švarkelį žemyn ir vos atgaudama kvapą žingsniavo pirmyn, kartodama seniai išmoktus žodžius.

– Esu Vagnerio, Lybstrehamo, Barkerio ir DeLuji atstovė ir…

Po ir ji turėjo pasakyti tai, kam iš visų jėgų priešinosi. Informuoti apie palikimą buvo viena, bet pranešti tai, kas buvo su juo susiję, visai kas kita, nesvarbu, kad tos žinios jau kelių savaičių senumo. Tas vyras, matyt, lindėjo kokioje nors oloje, jei nieko apie tai negirdėjo, o kol jiems pavyko jį rasti, praėjo visa amžinybė.

Virš durų iškelta valstijų vėliava papūtus vėjeliui supleveno tarsi kviesdama vidun, ir ji, giliai įkvėpusi, paspaudė skambutį.

– Man nemalonu, bet turiu jums pranešti…

Olivijai nepatiko ši frazė. Pastarąjį kartą, kai jai teko pranešti apie mirtį, buvo dar blogiau; tada buvo padėtas paskutinis taškas įvykių grandinėje, o Olivijos gyvenimas pasuko kita linkme.

Staiga plačiai atsivėrė durys ir stambus vyras su prakąstu sumuštiniu rankoje nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

– Ponas Kleitonas?

– Ei, Bleikai! – sušuko jis.

– Ko? – pasigirdo kažkieno balsas.

– Tau iškelta byla?

– Šią savaitę – ne.

– Manau, galite įeiti.

Vyriškis kreivai šyptelėjo ir galvos mostu pakvietė vidun.

Olivija, dalykiškai taukšėdama batų kulnais, nusekė paskui koridoriumi, galvodama apie vizito tikslą ir vyrą, kurį netrukus pamatys. Po minutėlės ji pagaliau išvys gyvą žmogų, kurio paveikslą stengėsi susikurti vaizduotėje nuo tada, kai pradėjo jo ieškoti, ir tam skyrė gana nemažai laiko. Jai nebereikės daugiau sukti galvos, nei kaip jis atrodo, nei kaip jis reaguos.

Paslaptis pagaliau išaiškės.

Olivijos nerimas augo su kiekvienu žingsniu: juk iš tiesų jos galėjo laukti nusivylimas neįtikėtinai drąsiomis fantazijomis, kankinusiomis pastaruoju metu. Kaip tik tokia mintis Olivijai dabar šovė į galvą, nes iš patirties žinojo, kad dirbant tokį kaip jos darbą rodyti jausmus nėra gerai.

Jai reikia susivaldyti, ir kuo skubiau.

Kambarys, į kurį įžengė, priminė statybų aikštelę. Iš keturių jame buvusių vyrų du kramsnojo sumuštinius, vienas tupėjo atsirėmęs į durų staktą, o dar vienas – į sieną ties didžiuliais langais matiniais stiklais. Kadangi tas, nuo lango, žiūrėjo į ją, Olivija priėjo prie jo ir ištiesė ranką.

– Pone Kleitonai, esu Olivija Branigan iš…

– Aš čia, meilute.

Sodrus, kiek gergždžiantis balsas privertė ją atsisukti į vyriškį, savo nugara trinantį durų staktą.

– Jūs – Bleikas Kleitonas? – Olivija apsigręžė. Kadangi ilgai nepavyko jo rasti, ji norėjo įsitikinti, ar nesuklydo. – Bleikas Andersas Kleitonas?

Ji išgirdo prunkštelėjimą.

– Malonu girdėti, ačiū. – Jis palingavo galvą, tada palenkė smakrą ir stodamasis ranka suėmė už veidą nuo dulkių saugančios kaukės. – Ką šį kartą iškrėčiau?

Ji pravėrė burną, ketindama jį nuraminti: kol bandė sutelkti mintis, jis nusiėmė kaukę ir pažvelgė tiesiai į akis. Kambarys susitraukė; jis staiga tapo mažas ir siauras, jame ėmė trūkti oro. Vaizdas aplink Oliviją susiliejo, nes ji žiūrėjo tik į Bleiką Kleitoną ir niekaip negalėjo atitraukti nuo jo akių. Tačiau ar mergina buvo kalta, kad žiūri?

Galbūt tai paaiškinti padės keletas vyro išvaizdos detalių.

Metro devyniasdešimt trijų, gal net keturių, liekno liemens, plačių pečių, neklusniai į visas puses styrančios trumpos šokolado rudumo garbanėlės, tamsios akys blizga taip, kad merginos mama tikrai būtų įspėjusi saugotis tokio vaikino; Bleikas Kleitonas buvo gyvas karšto vyruko pavyzdys.

Jos žvilgsnis trumpai užkliuvo už šiek tiek atsikišusios putlios apatinės lūpos, kurios buvo neįmanoma nepastebėti, ir Olivija liežuviu perbraukė sau per dantis. Ar jį paliesti būtų taip pat malonu, kaip ir žiūrėti? Ji tuo neabejojo.

Moteris, glūdinti jos viduje, tai įvertinusi tyliai sumurkė. Tačiau būdama tikra profesionale Olivija privalėjo nutaisyti dalykišką balso toną.

– Atstovauju Vagnerio, Lybstrehamo, Barkerio ir DeLuji advokatų kontorai ir…

– Kertu lažybų, to šunksnukio pavardė gražiai atrodo ant vizitinės kortelės.

Jo lūpų kampučiai linksmai pakilo aukštyn.

Moteris tyliai pritarė atsidusdama, bet profesionalė susiraukė – jai buvo sunku susikaupti. Beribės fantazijos žlugo susidūrusios su liūdna tikrove.

– Gal galėtume pasikalbėti kur kitur?

– Mes gi kalbamės.

– Pone Kleitonai, bijau, kad turiu jums blogų žinių, – pasakė ji daug abejingiau, negu ketino.

– Jau girdėjau, – rūsčiai tarė jis, staiga pasikeitęs.

Ji sušvelnino balsą.

– Apgailestauju dėl jus ištikusios nelaimės.

– Neverta. – Praėjęs pro ją vyras pasiėmė nuo stalo puodelį su kava, prisėdo šalia pusryčiaujančio bendradarbio ir, ištiesęs ilgas, džinsais aptemptas kojas, pakėlė puodelį prie burnos. – Na?

Vyrai žiūrėjo į ją taip, lyg būtų stebėję kabareto programą. Negali būti, kad jis norėtų…

– Galite sakyti viską, ką turite pasakyti, jiems girdint, – pridūrė jis tarsi būtų skaitęs Olivijos mintis.

Olivija nuoširdžiai vylėsi, kad mintys, atėjusios jai į galvą pamačius Kleitoną, jam vis dėlto liks nežinomos.

– Draugai neturi paslapčių, – pridūrė tas, kuris atidarė jai duris. – Siūlykite padorią sumą ir mes jums papasakosime tai, dėl ko jį būtų galima suimti bent šešiose valstijose.

– Ir Kanadoje, – pridūrė visi vienu balsu.

– Tikriausiai jums reikia mano parašo ant kokio nors dokumento, – tarė Bleikas aidint juokui. – Viską, ką gausite mano vardu, galite persiųsti man paštu.

– Deja, negaliu, – kantriai paaiškino Olivija. – Esate vienintelis paveldėtojas. Jis viską paliko jums.

– Viską?

– Taip.

– Absoliučiai viską?

– Taip. – Ji linktelėjo galvą. Atrodo, jis to nežinojo. Iš to, kaip abejingai paklausė savo žemu balsu, galima buvo spręsti, jog neapsidžiaugė. Tokiais atvejais žmonės paprastai ima vartytis kūliais.

– Ir kito nėra?

Nustebusi, kad vyras to klausia nes Olivija ką tik įvardijo jį kaip vienintelį paveldėtoją, linktelėjo galvą.

– Ne. – Čarlzo Voreno valia, jo sūnus tapo turtingiausiu, didžiausią galią Amerikoje turinčiu žmogumi. – Suprantama, šiek tiek baugu imtis atsakomybės dėl…

– Tokių didelių turtų? – Jis kilstelėjo tamsų antakį aukštyn. – Klystate, panele… kokia, sakėte, jūsų pavardė?

– Branigan. – Ji nurijo nuoskaudą, kad jis neprisiminė jos vardo. – Olivija Branigan.

– Taigi, Live, – jis pasilenkė į priekį, – jus tikriausiai jau kas nors perspėjo, kad man nusispjauti į turtus, kad ir kokio dydžio jie būtų. Man jų nereikia.

Gal jis kvailas?

– Jums tikriausiai reikia laiko viską apgalvoti, ap…

– Čia nėra ko svarstyti. – Vyras pastatęs puodelį pašoko ant kojų. – Man rūpi tik vienas dalykas: dirbti savo darbą.

Sumišusi Olivija nutilo, o jis praėjo pro ją ir susirinko savo įrankius. Į tokią neįtikėtiną padėtį ji pateko pirmą kartą. Ko jis tikisi? Kad grįžusi į savo kontorą nueis pas viršininką ir jam pasakys: Atleiskite, nieko nebus, turime rasti kitą žmogų, kuriam galėtume perduoti ne vienu milijardu įkainotą turtą? Galima būtų surengti loteriją.

Kadangi Olivija nesijudino iš vietos, vyras stebėjo ją akies krašteliu.

– Laukiate arbatpinigių?

Nejaugi jis rimtai?

Advokatė žengė žingsnį pirmyn ir kreivai šyptelėjo.

– Tikriausiai manęs nesupratote, pone Kleitonai. Dar kartą jums sakau: tai jūs. Norite to ar ne, esate vienintelis Čarlzo Voreno testamente nurodytas paveldėtojas.

– Čarlzo Voreno? – abejodamas paklausė balsas šalia jos.

– Tokia yra jūsų tėvo valia.

– Tėvo? – nepatikėjo tas pats balsas. – Gal juokaujate?

O sakė, kad draugai neturi paslapčių…

Jis žengė žingsnį pirmyn ir pritildė balsą.

– Klausykite, panele, suprantu, kad vykdote savo pareigą, bet jei nesupratote, dar kartą jums aiškinu: aš ne tas, kurio ieškote. Tad verčiau spjaukite į tuos dokumentus ir teisinius reikalus, neškite atgal tą savo portfelį į Manhataną ir liepkite Vagneriui, Lybstrehamui, Barkeriui ir DeLuji – tiems, kam pelnote duoną, – paieškoti kokio tolimo Voreno giminaičio, kuriam galėtų visa tai užkrauti. Aš gyvenu savo gyvenimą. Ir kitokio nenoriu.

– Šitaip nieko neišsiaiškinsime, – nenusileido ji, stengdamasi kalbėti ramiai, kad neparodytų, kaip jaudina jo artumas.

– Gal ir ne, – sutiko jis. – Bet man jau aišku.

Jis kažką minėjo apie savo gyvenimą, bet ką? Olivija pagavo save svarstant, ar jis turi moterį; tokią, kuri jo ilgėtųsi jam išvykus. Kažkodėl abejojo, ar jis iš tų vyrų, kurie ilgai lūkuriuoja prieš suartėdami. Sprendžiant iš adresų, kuriuos aptiko įvairiose valstijose – kai kur jis gyveno vos kelias savaites – jo santykiai turėjo būti trumpalaikiai. Taip atrodydamas jis tikrai neturėtų stokoti draugijos.

Olivija atsitiesė, įkišo ranką į Kleitonui jau matytą portfelį, tada ištiesė kortelę.

– Paliksiu jums savo vizitinę kortelę. Po kurio laiko, kai viską gerai apgalvosite…

– To nebus.

Olivija laikėsi ryžtingai.

– Tikiuosi, duris susirasite pati?

Puiku. Jei jis nusprendė nedaryti jokių kompromisų, ji irgi jų nedarys. Nuleidusi žvilgsnį į plačią jo krūtinę, ji atsistojo laisviau, žengė žingsnį į priekį ir, sustojusi prie pat masyvios figūros, lėtai pakėlė blakstienas ir įdėmiai pažiūrėjo į tamsias akis. Liežuviu apsilaižiusi lūpas kietai jas sučiaupė, o pastebėjusi, kad jis nuleido žvilgsnį žemiau ir šyptelėjo, suraukė antakius. Kai prabilo, kalbėjo tyliai, bet taip, kad girdėtų ir kiti.

– Ryt ryte… visoje valstijoje… tūkstančiai Voreno įmonių darbininkų taps bedarbiais. Esant tokiai ekonominei padėčiai, būtų gerai, jei galėčiau juos nuraminti, jog po mėnesio jie vėl turės darbą. – Ji pakreipė galvą į šoną. – O jūs pats ką apie tai manote?

Padėjusi vizitinę kortelę ant lentų krūvos viršaus ji apsisuko ant kulno ir patraukė atgal link koridoriaus. Prieš nuspausdama durų rankeną išgirdo, kaip kažkas paklausė:

– Tas Čarlzas Vorenas – tavo senis?

Tyla.

– Ar žinai, kad mano pusbrolis Maikas dirba pas Voreną mechaniku? Jis turi šeimą ir tris vaikus.

Olivija šypsodamasi atidarė duris. Nė kiek neabejojo, kad jai dar kartą teks su juo susitikti.

Jau dabar nekantraudama laukė, kada tai įvyks.

Miestai Bleikui visados patiko labiau nei maži miesteliai. Mieste galėjai likti nežinomas, niekas nekaišiojo nosies į tavo reikalus, buvo lengva ištirpti minioje. Taip bent būdavo anksčiau…

– Ar čia ne ta pati advokatė, kuri buvo atėjusi pas tave?

– Ta pati.

Jis pastebėjo ją iškart, ryškiai išsiskiriančią savo draugų būryje. Jo žvilgsnis perpildytame bare nukrypo tiesiai į ją tarsi į šilumą reaguojanti raketa.

– Vos pažiūrėjus, džinsai ima veržti, – tarstelėjo Martis.

– Krisė tikrai apsidžiaugtų, jei išgirstų.

– Esu vedęs, bet ne aklas.

Su paprastais drabužiais ji, be jokios abejonės, atrodė kitaip. Šlaunis aptempiantys džinsai ir palaidinė gilia apskrita iškirpte, šviesi oda ir iškili krūtinė iškart krito į akis vos jai įėjus. Jei būtų žinojęs, kad jų keliai vėl susitiks, niekada nebūtų sutikęs eiti, kaip buvo įpratęs pasibaigus darbo savaitei, su Marčiu išgerti alaus ir pažaisti amerikietiškojo biliardo į barą, esantį arčiausiai nuo jų restauruojamo objekto vakarinėje miesto dalyje. Bet dabar jau buvo per vėlu. Ji buvo čia, tame pačiame kambaryje.

Bleikui pasilenkus ir taikantis smūgiuoti, jo žvilgsnį patraukė nepaprastai moteriškos, džinsais aptrauktos šlaunys kitoje stalo pusėje.

– Ponai…

Tai buvo ji.

Kamuoliukui įriedėjus į netoli nuo jos esančią kišenę, Bleikas atsitiesė, įrėmė lazdos galą į grindis ir tvirtai suspaudęs pirštais pažiūrėjo į merginą.

Amerikietiškos biliardinės kažkada buvo vieta, kur karaliaudavo vien vyrai – čia jie rūkydavo cigarus, gerdavo alų, triukšmaudavo ir spjaudydavo tabaką. Jauni patarnautojai valydavo stalus ir grindis, sustatydavo kamuolius naujai žaidimo partijai, šitaip po truputį mokydamiesi ne tik lošti biliardą, bet ir sukčiauti. Tai buvo nepasiturinčių vyrų klubai, kuriuose moterys nesilankydavo.

Galvodamas apie Oliviją Branigan Bleikas mąstė, kad geriau jau niekas nebūtų pasikeitę.

Nes, kai pažvelgė į ją dar kartą, jį apėmė toks pat jausmas, kaip pažvelgus pirmąjį. Jam kilo nenumaldomas noras panerti pirštus į kupetą glotniai tamsių plaukų ir sutaršyti juos, kad užkristų ant veido, kaip būna aistringai, iki prakaito pasimylėjus, nors jis abejojo, ar ji išvis yra tai patyrusi. Jam norėjosi nykščiu perbraukti jai per putlias lūpas, tada jas pabučiuoti ir, uždėjus delną ant liemens, prisitraukti ją kuo arčiau savęs, kad galėtų…

Jis įkvėpė.

– Tikriausiai norite sužaisti?

– Norėčiau.

Iš to, kaip nušvito mėlynų akių žvilgsnis, galima buvo spėti, kad jai tai buvo iššūkis. Jos balsas, nors tylus, skambėjo aistringai, ir tai nepraslydo Bleikui pro ausis.

– Tikitės mane sudoroti?

– Netrukus paaiškės, tiesa?

Kodėl gi ne.

– Sustatyk juos, Marti.

Martis atidavė savo lazdą ir iš kišenių ėmė rinkti kamuoliukus, o Bleikas apėjo apie stalą ir perspėdamas tarė tyliu balsu:

– Tik nesumanykite aiškinti, kaip man pasisekė gavus tokį palikimą.

– Ką jūs, aš nieko apie jus nežinau, – tarė ji linksmai, – be to, mano darbo laikas jau pasibaigęs.

Akies krašteliu jis matė, kad ji pasižiūrėjo į savo dailaus rankinio laikrodžio ciferblatą. Plaukų garbana užkrito ant veido, bet netrukus Olivija pakėlė smakrą ir pridūrė:

– Jau visa valanda ir dešimt minučių.

– Jūs gi iš tų, kurios dirba visą parą.

– Taip nekalbėtumėte, jei geriau mane pažintumėte.

– Kas tai – raginimas susipažinti?

– Viskas paruošta, – pasakė Martis.

Bleikas mostelėjo ranka.

– Moterims pirmenybė.

– Manote, kad man nepavyks?

Apeidamas jis pasilenkė prie jos.

– Aš to nesakiau.

– Ar ji supranta, ką daro? – paklausė Martis, sėsdamasis šalia Bleiko prie baro.

Laikas parodys. Biliardo stalas, kurių galėjai rasti kiekviename mieste, buvo vienas iš pastoviausių dalykų Bleikui augant. Jis žinojo, kad žaidžiant biliardą viską lemia fizika. Stebėdamas vyrus, prie stalo praleidžiančius didžiąją gyvenimo dalį, jis sužinojo viską apie kampus, veiksmą ir atoveiksmį, žinojo, kada reikia didesnės jėgos, o kada pakanka menko prisilietimo. Žaisdamas biliardą išmoko daug vertingų gyvenimo pamokų. Žiūrint į žaidžiančią Oliviją Branigan ir biliardas atrodė kitoks: jam žaisti fizikos žinių nepakako, dar reikėjo ir aistros.

Nesvarbu, iš kurios pusės mergina pasirinkdavo smūgiuoti, į ją krypo visų vyrų akys. Jai stovint stalo gale pasilenkus virš lazdos, vyrų žvilgsniai eidavo kiaurai palaidinę iki spalvoto kaspinėlio, gundžiusio ne mažiau nei Rojaus obuolys. Olivijai pasisukus šonu, Bleikas su malonumu apžiūrinėjo nugaros linkį, dailios sėdynės apvalumus ir kojas, kurios tikriausiai būtų buvusios dar ilgesnės, jeigu ne grindys.

Kadangi neabejotinai buvo energingas vyras, jo kūno reakcija buvo visiškai suprantama. Nepageidautina, atsižvelgiant į jos profesiją, bet suprantama. Jis tai suprato kaip įspėjimą, kad, matyt, per ilgai dirbo ir seniai nesilinksmino. Ir kad šią padėtį reikėtų ištaisyti, ir nedelsiant.

Olivija atsitiesė, einant aplink stalą jų žvilgsniai susitiko ir mergina šyptelėjo. Ji pasisuko ir pasilenkusi ieškojo padėties naujam smūgiui, lengvai kraipydama klubus: tiesiai priešais jį.

– Šaunuolė, – pagyrė Martis, kai kamuoliukas, atsimušęs nuo krašto, įkrito tiesiai į šoninę kišenę.

Bleikas tylėdamas pagalvojo tą patį, tik to nesiejo su jos žaidimo įgūdžiais. Pastatęs savo butelį ant stalo, jis žengė prie jos.

– Gudraujate, Live?

– Mano vardas Olivija, – pataisė ji ir pasisukusi ant kulno meiliai jam šyptelėjo. – Jei gudraučiau, prieš žaidimą būčiau susilažinusi ir apsimetusi, kad blogai žaidžiu.

– Vadinasi, čia užsukote tik tam, kad su berniukais draugiškai pažaistumėte biliardą?

Nejudėdama iš vietos ji ilgai ir kruopščiai, braukydama trumpais staigiais judesiais, trynė kreida lazdos galą, tada vėl apėjo stalą.

– Ar tai draudžiama?

– Jūs advokatė. Jūs ir pasakykit.

– Žinau, kad Niujorko valstijoje tai neuždrausta. – Ji pasilenkė virš stalo. – Kokios taisyklės galioja Kanadoje – nežinau, reikėtų pasidomėti.

Dar vienam kamuoliukui nuriedėjus nuo stalo, ji patenkinta nusišypsojo ir atsitiesė.

– Kalbu ne apie testamentą.

– Apie jį ir neklausiu.

– Netrukus paklausite.

– Žinote, kas netrukus įvyks? – Jos akys linksmai sužibo. – Gal žinote ir kitos savaitės loterijos numerius? – Ji gūžtelėjo pečiais ir pajudėjo į priešingą pusę.

– Betgi jie jums nereikalingi.

– Žinote, galėčiau apriboti veikimo laisvę bet kuriam jūsų bendrovės darbuotojui, jei reikėtų…

– Būtų daug pavardžių.

– Ir žinau, kas būtų pirmas.

Jis įsirėmė delnu į medinį stalo kraštą, o ji, vėl palinkusi prie lazdos, trumpai kilstelėjo aukštyn blakstienas tarsi dvejotų. Ar ji suvokia, kad susidūrė su tikrais žaidėjais? Gerai. Kokios jos galimybės? Pusėtinos. Žiūrėdama išilgai lazdos ji vėl ėmė judinti klubus ir tą judesį neprityrusi akis būtų galėjusi priimti kaip pasirengimą smūgiuoti. Bleikas jame įžvelgė tai, ką jis iš tikrųjų reiškė.

Labiausiai Bleiką erzino tai, kad ši gudrybė veikė.

– Nežinojau, kad jus čia rasiu, jeigu tai domina, – pasakė Olivija dalykišku tonu.

Tai jau buvo arčiau tiesos. Iš kur ji galėjo žinoti, jei ir pats apie tai sužinojo vos prieš valandą? Nuo vieno penktadienio iki kito apie tai paprastai negalvodavo. Tokia buvo jo darbo specifika, jo gyvenimo dalis.

Pasigirdo garsus stuktelėjimas ir dar vienas kamuoliukas pataikė į taikinį.

– Kadangi jau esame čia, galėtume pasikalbėti apie tai, kas jums trukdo.

– Galėtume. – Jis pasviro į priekį, o ji tuo metu atsitiesė. – Bet juk sakiau, kad nenoriu apie tai kalbėti.

– Pats pradėjote.

– Gailitės, kad dabar ne jūsų darbo valandos, tiesa?

Ji atsiduso.

– Turtai per daug dideli, kad nekreiptumėte dėmesio.

Jei pinigai tikrai būtų jam svarbūs tiek, kiek ji manė, gal ir būtų buvusi teisi. Vėl atsitiesęs Bleikas nužvelgė baro lankytojus. Klausė savęs, ką ji pagalvotų sužinojusi, kad jam būtų geriau, jei nebūtų nė cento. Jis nenorėjo būti atsakingas už tūkstančių žmonių gyvenimus. Kalno akmenėlis, pakeliui aplipęs visokiu šlamštu, papėdėje gali išaugti iki Uolinių kalnų dydžio.

– Žinau, kad perspektyva valdyti tokią didelę bendrovę gali bauginti – jos balsas sušvelnėjo ir paveikė jį deginamai, kaip pirmas nuryto škotiško viskio gurkšnis. – Tet yra žmonių, bendrovėje dirbančių ne vieną dešimtmetį.

Vėl bando lošti kaltės korta? Kai jis pažvelgė į Livę akies krašteliu, ši staiga švelniai nusišypsojo ir pridūrė:

– Jie galėtų ją valdyti vietoj jūsų.

– Kaip tik šito aš ir…

Bleikas įrėmė delną Marčiui į krūtinę, kai tas žengė į priekį, norėdamas įsiterpti į pokalbį.

– Manote, kad to vengiu, nes nesugebėčiau iš staliaus pareigų peršokti į vadovo kėdę?

– Aš to nesakiau.

Ji atsargiai renkasi žodžius. Turi gerą nuovoką.

Suspaudęs lazdą per sulenktą alkūnę jis sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Ir kaip ketinate elgtis toliau? Gąsdinsite ir viliosite susigundyti? Padėsite išsirinkti eilutę, tinkamą dėvėti įstaigoje? Laikysite mane už rankos, kai derėsiuosi su garsiais tūzais? – Niūriai dėbtelėjęs jis kreivai šyptelėjo. – Nemanykite, kad nesuprantu, kur sukate, meilute.

– Tai vadinama noru padėti.

– Gal ir pavyks. – Jis linktelėjo galvą. – Pastabėlė ateičiai… abejojate mano protiniais gebėjimais? Ne itin vykusi pradžia.

Bleikas apėjo ją, priėjo prie baro ir paėmęs butelį pakėlė prie burnos. Žiūrėdamas į veidrodį, sekė ją žvilgsniu, kaip ir jinai jį.

– Nenorėjau jūsų užgauti, – tarė geidulingu balsu, pasiekusiu ne tik jo ausį, bet ir kirkšnį.

Bleikas sugriežė dantimis. Žinoma, kad nenorėjo.

– Kažin ar tai geriausias būdas užmegzti darbinius santykius?

Kokius darbinius santykius?

– Žinoma, man neturėtų rūpėti, kodėl nusigręžiate nuo milijardų. Bet atsakomybė, kaip sakiau, niekur nedingsta. Valdybos rankos surištos. Kontrolinis akcijų paketas priklauso jums – jie nieko negali imtis be jūsų palaiminimo. Šito pageidavo jūsų tėvas.

Toji moteris neturi supratimo, kada reikėtų liautis taukšti.

Ji pritildė balsą.

– Žinau, kad jūs vis dar gedite. Šiuo metu tikrai nenorėsite…

– Gedžiu? – Bleikas prapliupo sarkastišku juoku, su trenksmu pastatė butelį ant baro ir pasisuko į ją, piktas ir nusivylęs. – Panele, jūs nieko nežinote apie…

– Bleikai…

Martis suėmė jo ranką virš alkūnės ir palaukė, kol šis nusiramins; jis kalbėjo ramiai, kaip senais laikais, kai Bleikui tekdavo atsilaikyti prieš dvigubai aukštesnius už save vyrukus. Tikras prakeiksmas būti kitokiu, o kadangi Bleikas visados toks buvo…

Bleikas linktelėjo galvą duodamas suprasti, kad bus geras, ir Martis pasitraukė į šalį. Bleikas žvilgtelėjo į Oliviją ir pamatė, kad ši žiūri į jį nustebusi ir susidomėjusi. Dar pastebėjo, kad be jokios baimės. Po velnių, jis iš dalies ja didžiavosi, nes pažinojo vaikinų, daug už ją didesnių, kurie išsigąsdavo. Todėl nusprendė prieiti arčiau; ji ryžtingai laikėsi savo ir tai dar labiau sustiprino įsitikinimą, kad ji – moteris, turinti tvirtą nuomonę.

Jis papurtė galvą, nes sukilus geismui pradėjo lįsti mintys apie daugybę būdų, kaip būtų galima jį patenkinti. Dėl to buvo kaltos stiprios moterys, kurioms jis nesugebėdavo atsispirti nei miegamajame, nei už jo ribų – bet širdies joms paprastai neatiduodavo. Taip buvo visada, taip bus ir ateityje.

Bleikas įkvėpė.

– Maniau, kad būsite įkyresnė.

Ji pakėlė vieną antakį.

– Ar tai atsiprašymas?

– Galite manyti, kad taip. – Jis liūdnai šyptelėjo puse lūpų. – Jums jo turėtų pakakti.

Pakreipusi galvą ji nužvelgė jį ir paklausė:

– Žinote, ko dar iš jūsų norėčiau?

Jam tai visiškai nepatiko.

– Girdėjote apie Voreno fondą?

Jis vėl apsimetė idiotu.

– Jie pradėjo kaupti lėšas maždaug prieš dvi savaites. Jei pasirodytumėte jūs, bent valandai ar dviem, žmonės imtų daugiau aukoti, kad įtiktų naujajam bendrovės savininkui. – Olivija gūžtelėjo pečiais, tarsi jai nelabai rūpėtų, pasirodys jis ten ar ne. – Galėtumėte ne tik padėti, bet ir susitikti su žmonėmis, besirūpinančiais jūsų darbuotojų socialine gerove.

– Jūs primenate man moterį, įsiveržiančią pas vyruką vidury nakties, kad pasakytų jam, jog skamba jo telefonas.

Olivija ramiai atlaikė jo žvilgsnį ir Bleikas paklausė savęs, ar ji kada nors apskritai praranda savitvardą. Ko reikėtų, kad Olivija Branigan atsiskleistų iki galo ir – tas klausimas iškart iškilo jam prieš akis – kaip toli ji ryžtųsi eiti, siekdama įgyvendinti savo norus?

Jam kilo pagunda tai išsiaiškinti.

– Tai vyksta Empire viešbutyje, – pridūrė ji linksėdama galvą, tarsi būtų gavusi jo pritarimą, o žvilgsnis nuslydo nuo jo krūtinės žemyn iki pat batų.

Susikišęs rankas į džinsų kišenes Bleikas nusisuko ir susiraukė, netikėtai sujaudintas jos žvilgsnio.

– Pagalvosiu apie tai.

– Tai oficialus renginys. Teks vilktis smokingą.

– Jau sakiau, pagalvosiu. – Jis numetė barmenui kelis banknotus ir dar kartą atsisuko į ją. – O jums patariu pagalvoti apie tai, kur kišate savo galvą.

– Ką turite omenyje?

Jis priėjo taip arti, kad Olivijai teko pakelti galvą. Sugavęs jos žvilgsnį pastebėjo, kad Livės akys žybtelėjo, bet mergina skubiai nuleido blakstienas. Bleikas šyptelėjo. Nejaugi jis ją jaudina, kaip ir jinai jį? Vadinasi, nesuklydo – ji puikiai žinojo, ką daro, sukiodamasi aplink biliardo stalą. Manė, kad valdo padėtį ir naudojosi savo seksualia išvaizda. Dėl pastarosios jis neturėjo jokių priekaištų, bet jei ji užsimanys suvilioti jį kuo nors daugiau nei žaidimu prie biliardo stalo, reikia, kad kai ką žinotų.

– Ogi tai, kad jei norite lošti, būkite pasiruošusi susimokėti, todėl siūlau gerai pagalvoti, iš ko lošite, meilute. – Jis prikišo veidą dar arčiau, nuleido akis į jos lūpas, tada staiga pakėlė jas ir įdėmiai pažiūrėjo į akis. – Nes aš viską paimsiu. Tikiuosi, supratote, ką noriu tuo pasakyti.

Olivija šiek tiek prisimerkė ir jis suprato, kad jo žodžiai pasiekė tikslą. Bleikas tingiai šyptelėjo, nes jau kitą akimirką jos akys nušvito, tarsi būtų norėjusi pasakyti, kad jai tai tik žaidimas.

Šį kartą pakaks.

Prasibrovęs pro minią iki durų jis plačiai jas atidarė ir žengė į nepakenčiamai tvankų orą, tada ėmė šaligatviu žingsniuoti pirmyn ir atgal laukdamas Marčio. Jam reikia kuo greičiau nusikratyti visa šia velniava. Kuo greičiau jis perleis tuos turtus kam nors kitam, atsikratys akcijų ir perrašys viską kitiems žmonėms, kurie to nori, tuo greičiau šie reikalai susitvarkys ir jis vėl galės gyventi, kaip gyveno. Taip elgtis būtų protingiau, nei laukti, kol užplūs širdgėla. Kadangi to nejautė, jį pradėjo kankinti mintis, kad yra tiesiog šunsnuk…

Ar jis iš tiesų nieko nejaučia? Žvilgtelėjo savo vidun, į tamsų kamputį, kur laikė užslėpęs prisiminimus apie praeitį, bet ten buvo tuščia: didelė juoda skylė. Turėjo dėl to pasijusti kaltas, bet net to nepajuto. Absoliučiai nieko. Tarsi būtų praradęs dalį savęs.

Vėl atsidarius durims jis staiga apsisprendė.

– Ar galėtum prižiūrėti brigados vyrukus?

– Žinoma. – Marčio truktelėjimas pečiu nekėlė didelio pasitikėjimo, bet Bleikas gerai jį pažinojo. – Daryk, ką tau reikia daryti, Andersai.

Ką gi, puiku. Jam į galvą šovė viena mintis ir likusį kelią iki metro stoties jis nuėjo šypsodamasis. Jei jau nusprendė eiti tuo keliu, gali šiek tiek ir pasilinksminti. Tegul niekas nemano, kad nesugeba dirbti kelių darbų iš karto.

Olivijos Branigan laukia įdomus gyvenimas.