Читать книгу Velniop taisykles! - Trish Wylie - Страница 2

– Atmink, kad mums nevalia prarasti kliento.

Būti pasiruošusiai susimokėti? Jis ima viską? Kaip jis drįsta? Mintyse Olivija su panieka nusijuokė. Tačiau ką ji apgaudinėja? Nepajėgdavo atsispirti norui susiremti jau nuo antros klasės.

– Galimą klientą, – pataisė ji ir, prispaudusi telefoną prie peties, ėmė raustis rankinėje. – Ir dar nežinau, ar galėsiu dirbti su šiuo vyruku. Jis…

– Vertas nuodėmės? – paklausė Džoja tokiu tonu, jog buvo aišku, kad šiuo metu ryškina blakstienas.

– Tai nepadės.

Raukydamasi iš skausmo, keliamo vis didėjančios pūslės, Olivija pasitikrino ant lapelio užrašytą adresą ir pažiūrėjo į tvarkingai rausvame smiltakmenyje įrėžtus numerius virš durų. Ji buvo priversta pereiti Bruklino tiltą plieskiant vidudienio karščiui avėdama kurjerei visiškai nederamais aukštakulniais bateliais – nederamas buvo ir jo reikalavimas pristatyti dokumentus nedelsiant.

Sunkių klientų Olivija nesibaidė. Niršo dėl seksualinio potraukio vyrui, su kuriuo gali tekti kasdien susitikti darbo reikalais, ir ne tik – o kadangi paprasčiausias biliardo žaidimas šiek tiek priminė mylėjimąsi…

Pamačiusi šiukšlių konteinerį, išstumtą priešais vieną namą, ji perėjo gatvę, prieš tai pažiūrėjusi, ar nėra automobilių.

– Žinai, kas galėtų padėti? – paklausė Džoja.

– Neketinu su juo mylėtis, – tvirtai pareiškė Olivija, stebėdamasi, kad įtikinėja draugę. – Jis yra klientas.

– Galimas klientas, ir nesakyk, kad apie tai negalvoji.

To prisiekti Olivija nebūtų galėjusi. Leido sau pasvajoti, ypač neramiai vartydamasi lovoje iki sučirškiant žadintuvui.

Numeris ant durų sutapo su užrašytu lapelyje. Olivija tyliai sumurmėjo:

– Štai ir atėjome.

– Tik norėjau pasakyti… – nesiliovė balsas jai prie ausies.

– Žinau. Klausyk, laikas baigti. Aš jau vietoje.

– Ei, pažadėk paskambinti ir viską smulkiai papasakoti. Man viskas įdomu. Kaip jis apsirengęs? Kaip atrodo? Ką sakė? Nepraleisk nieko pro akis!

Olivija nusišypsojo.

– Baigiu pokalbį.

Įdėjusi telefoną į šoninę rankinės kišenę ant berankovės palaidinės apsivilko švarkelį, užsisagstė lipdama laiptais, tada stabtelėjo, nusiėmė akinius nuo saulės ir apžiūrėjo save šalia esančio lango stikle. Iš viršutinio aukšto sklido garsi muzika ir ji, peržengusi koridoriuje suverstas statybines lūženas, sunkiai atsiduso. Oro kondicionieriaus nebuvo. Ką gi.

– Ar čia kas nors yra?

Žemutinio aukšto kambariuose buvo tuščia, bet palypėjusi iki pirmojo aukšto ji nuėjo į vieną kambarį, iš kurio buvo girdėti garsus elektrinio grąžto cypimas, ir ėmė mojuoti rankomis, kad atkreiptų į save dėmesį.