Читать книгу Urantijos Knyga - Urantia Foundation - Страница 586

^{(483.1) 42:12.1} Mechanizmų evoliucija rodo ir pažymi kuriančiojo proto paslėptą buvimą ir viešpatavimą. Mirtingojo intelekto sugebėjimas suvokti, sumanyti, ir kurti automatinius mechanizmus demonstruoja žmogaus proto aukštesnes, kūrybines, ir tikslines savybes kaip viešpataujančią įtaką planetoje. Protas visada linksta į:

^{(483.2) 42:12.2} 1. Materialių mechanizmų kūrimą.

^{(483.3) 42:12.3} 2. Paslėptų paslapčių atradimą.

^{(483.4) 42:12.4} 3. Nutolusių situacijų tyrinėjimą.

^{(483.5) 42:12.5} 4. Protinių sistemų formulavimą.

^{(483.6) 42:12.6} 5. Išminties tikslų siekimą.

^{(483.7) 42:12.7} 6. Dvasinių lygių pasiekimą.

^{(483.8) 42:12.8} 7. Dieviškųjų likimų-aukščiausiojo, galutiniojo, ir absoliutaus—įgyvendinimą.

^{(483.9) 42:12.9} Protas visada yra kūrybingas. Atskiro gyvūno, mirtingojo, morontiečio, dvasinio kylančiojo, ar pasiekusiojo užbaigtumą proto dovana visada yra kompetentinga sukurti tinkamą ir naudingą kūną gyvai tvarinio tapatybei. Bet asmenybės reiškinio buvimas arba tapatybės modelis, kaip toks, nėra energijos, fizinės, protinės, ar dvasinės, pasireiškimas. Asmenybės forma yra gyvos būtybės modelinis aspektas; ji pažymi energijų konfigūraciją, ir šitai, plius gyvybė ir judejimas, yra tvarinio egzistencijos mechanizmas.

^{(483.10) 42:12.10} Net ir dvasinės būtybės turi formą, ir šitos dvasinės formos (modeliai) yra realūs. Net dvasinių asmenybių aukščiausiasis tipas turi formas—asmenybės buvimus visomis prasmėmis analogiškus Urantijos mirtingųjų kūnams. Beveik visos būtybės, kurios yra sutinkamos septyniose supervisatose, turi formas. Bet šita bendroji taisyklė turi keletą išimčių: Minties Derintojai atrodo turi būti be formos tol, kol nesusilieja su savo mirtingųjų partnerių išliekančiomis sielomis. Atsiskyrusieji Žinianešiai, Trejybės Įkvėptosios Dvasios, Begalinės Dvasios Asmeniniai Padėjėjai, Gravitacijos Žinianešiai, Transcendentiniai Registruotojai, ir kai kurie kiti taip pat neturi matomos formos. Bet jie yra tipiški toms kelioms išimtims; didžioji dauguma turi bona fide asmenybės formas, formas, kurios turi individualias savybes ir kurios yra atpažįstamos ir asmeniškai atskiriamos.

^{(483.11) 42:12.11} Kosminio proto ryšys ir pagalbinių proto dvasių tarnavimas sukuria tinkamą fizinį tabernakulį besivystančiai žmogiškajai būtybei. Lygiai taip ir morontinis protas individualizuoja morontinę formą visiems išlikusiems mirtingiesiems. Kaip mirtingas kūnas yra asmeniškas ir būdingas kiekvienai žmogiškajai būtybei, taip ir morontinė forma tikrai bus labai individuali ir adekvačiai būdinga tam kuriančiajam protui, kuris joje viešpatauja. Nėra dviejų morontinių formų, kurios viena į kitą būtų labiau panašios negu du žmogiškieji kūnai. Morontinės Energijos Prižiūrėtojai suteikia, o patarnaujantys serafimai parūpina, nediferencijuotą morontinę medžiagą, su kuria morontinė gyvybė gali pradėti veikti. Ir po morontinio gyvenimo paaiškės, jog dvasinės formos lygiai taip yra skirtingos, asmenės, ir būdingos jų viduje gyvenantiems atitinkamiems dvasiniams protams.

^{(483.12) 42:12.12} Materialiame pasaulyje jūs galvojate apie kūną taip, kad jis turi dvasią, bet mes žiūrime į dvasią taip, kad ji turi kūną. Materialios akys yra iš tikrųjų iš dvasios gimusios sielos langai. Dvasia yra architektas, protas yra statybininkas, kūnas yra materialus pastatas.

^{(484.1) 42:12.13} Fizinės, dvasinės, ir protinės energijos, kaip tokios ir savo grynuose būviuose, nevisiškai tarpusavyje sąveikauja kaip reiškininių visatų aktualai. Rojuje šios trys energijos yra lygiavertės, Havonoje jos yra koordinuotos, tuo tarpu visatų ribinės veiklos lygiuose turi būti sutinkami materialaus, protinio, ir dvasinio viešpatavimo visi spektrai. Laiko ir erdvės neasmenėse situacijose, atrodo, jog dominuoja fizinė energija, bet taip pat pasirodo, jog, kuo labiau dvasinio proto veikimas artėja prie tikslo dieviškumo ir veiksmo aukštybės, tuo labiau dvasinė fazė tampa viešpataujanti; kad galutiniame lygmenyje dvasinis protas gali tapti viešpataujančiu beveik iki galo. Absoliučiame lygyje dvasia tikrai yra viešpataujanti. Ir iš čia tolyn į išorę per laiko ir erdvės sferas, kur tik yra dieviškoji dvasinė tikrovė, kada tik veikia tikrasis dvasinis protas, ten visada yra tendencija sukurti materialią ar fizinę tos dvasinės tikrovės kopiją.

^{(484.2) 42:12.14} Ši dvasia yra kuriančioji tikrovė, ši fizinė kopija yra tos dvasinės tikrovės laiko-erdvės atspindys, dvasinio proto kūrybinio veiksmo fizinė pasekmė.

^{(484.3) 42:12.15} Protas valdo materiją visur, net ir taip, kaip savo ruožtu jis reaguoja į galutinę dvasinę virškontrolę. O kai dėl mirtingojo žmogaus, tai tiktai toks protas, kuris pats laisvai atsiduoda tam, jog būtų valdomas dvasios, gali tikėtis po laiko-erdvės mirtingosios egzistencijos išlikti kaip Aukščiausiojo, Galutiniojo, ir Absoliuto: Begaliniojo, amžinojo dvasinio pasaulio nemirtingas vaikas.

^{(484.4) 42:12.16} [Pateikta Galingojo Žinianešio, savo pareigas atliekančio Nebadone, ir paprašius Gabrieliui.]