Читать книгу Norėk atsargiai - Vicki Lewis Thompson - Страница 3

– Suzana, tau reikia pakaitinio vaikino. – Terė Edvards siurbtelėjo gurkšnį iš vandens buteliuko ir toliau risnojo bėgtakiu šalia Suzanos. Terė buvo puikios formos, todėl galėjo šnekėtis bėgdama.

Suzana bėgdama kalbėti negalėjo, juo labiau įsitvėrusi vandens buteliuką. Ji vos įstengė išsilaikyti nenugriuvusi ant to negailestingo siaubūno, ką jau kalbėti apie sakinių formulavimą.

– Pakaitinio… vaikino? – Ji niekada nemanė, kad bėgimo takelis gali būti toks išbandymas, o svarmenis kilnoti taip… sunku.

Vos įėjus vidun sporto salė jai pasirodė labai įspūdinga: degė ryškios lempos, švytėjo džiugios spalvos, ore tvyrojo uoliai sportuojančių žmonių prakaito kvapas. Klubo lankytojai vilkėjo sportinius drabužius, kaktas buvo apsijuosę juosta. Ant registracijos stalelio stovėjo itin graži kalėdinė eglutė. Suzana neįsivaizdavo, kur jie rado miniatiūrinių štangų ir sportinių batelių eglutei papuošti, bet buvo sužavėta. Be to, iš muzikinio centro sklido jos mėgstamiausia kalėdinė Varpelių giesmė.

Į visa tai ji pažvelgė kaip į ženklą, pasirašė ant punktyrinės linijos ir sumokėjo už narystę Visa kortele. Dar prieš valandą lankyti sporto klubą jai atrodė puiki mintis. Buvo girdėjusi, kad mankšta pakelia nuotaiką.

– Pakaitinio vaikino, – pakartojo Terė. – Nuostabaus kūno vyruko draugystei be jokių įsipareigojimų, tokio, su kuriuo normaliomis aplinkybėmis visai negalvotum susitikinėti. Įsileidusi tokį vaikiną kelioms savaitėms į savo gyvenimą greitai pamirštum Džeradą.

– Seniai jį… pamiršau. – Suzana suklupo ir iš visų jėgų įsikibo į turėklą. – Tiesiog… turiu… per daug… laisvo laiko.

Terė pažvelgė į ją.

– Tu žingsniuoji nuožulnuma, meilute, todėl tuoj nugriūsi. Geriau trauk kojas po savimi ir stokis.

– Teisingai. – Ji sugriežė dantimis ir pamėgino užsiropšti atgal ant judančios juostos. Tačiau nuėjo per toli ir turėjo žengtelėti atatupsta, kad nenukristų ant užpakalio.

– Perjunkime ant penktos padalos. – Terė pasilenkė prie Suzanos ir išjungė jos bėgtakį.

– Dėkoju. – Suzana pakibo ant turėklo sunkiai šnopuodama. O muzikinis centras be perstojo grojo Skambančių varpelių roką. Tas nesibaigiantis linksmumas ėmė nervinti. – Ačiū, išgelbėjai gyvybę. – Ji metė žvilgsnį į Terę. – Ar esu tau sakiusi, kad nekenčiu eskalatorių? O nuo judančių takelių O’Hero oro uoste man prasideda dilgėlinė. Nesu gimusi sportui, Tere. Jau geriau kolekcionuosiu pašto ženklus.

– Nesąmonė. Dar tik pirma diena. Beje, jau sumokėjai už visus metus. Eime, atsigersime sulčių bare, o tada pasitreniruosime su lipyne.

Sulčių baras Suzanai tiko. Tikras baras būtų dar geriau. Pasijustų laiminga, jei dabar galėtų išgerti kavos su Baileys likeriu. Nuo bėgtakio ji nulipo labai atsargiai, bet kai pamėgino eiti, atrodė, žemė siūbuoja po kojomis.

– Pamiršai vandenį ir rankšluostį. – Terė užmetė rankšluostį Suzanai ant kaklo, į rankas įspraudė buteliuką ir nuvedė prie kėdutės sulčių bare. – Regis, nejuokavai sakydama, kad niekada nesilankei sporto klube.

Suzana papurtė galvą.

– Tikrai nejuokavau.

– Tai kaip tau pavyksta nesustorėti? Ne, neatsakyk. Matyt, esi iš tų, kurių medžiagų apykaita labai greita, o aš visai nenoriu apie tai girdėti.

– Tikriausiai. – Suzana susmuko ant baro kėdės. Jos kūnas vis dar virpėjo.

– Vakar biuro kalėdiniame vakarėlyje suvalgiau dvi Romo bobas, jeigu šiandien nepalaipiosiu laiptais papildomai dešimt minučių, jos virs riebalais man ant šlaunų. – Terė užšoko ant kėdutės šalia Suzanos. – Užsisakyk mangų ir braškių kokteilį. Labai gardus.

Suzana užsisakė mangų ir braškių kokteilį, jis išties buvo neblogas, bet kava su Baileys likeriu būtų buvusi geriau. Ji stengėsi negalvoti apie pinigus, kuriuos paklojo už metų narystę šiame kankinimų klube. Po trijų savaičių, per Kalėdas, ketino praleisti dvi dienas pas motiną, kuri gyveno valstijos pietuose. Negalėtų pasakyti, kad nekantriai laukė šio vizito, bet dabar tai bus pateisinama priežastis nenueiti į sporto klubą.

Terė paplekšnojo jai ranką.

– Nesirūpink. Netrukus priprasi. Nors tau nereikia mankštos svoriui numesti, daugiau judėdama jausiesi nepalyginamai geriau. Gilus kvėpavimas puikiai padeda atsikratyti streso ir nerimo. Patikėk. Darbas prie rašomojo stalo kenkia mūsų sveikatai.

– Man šis sporto klubas su visais treniruokliais kaip tik sukelia stresą ir nerimą, – pareiškė Suzana. – Gal geriau kolekcionuosiu monetas. Vaikystėje man tai patiko. Kur nors dar turėčiau jų turėti…

Terė sudejavo ir nuleido galvą ant baro stalo.

– Kas tau darosi? Kalbu apie visiškai priimtiną užsiėmimą. Daugybė žmonių šiuo metu renka pinigus, kaip tik išleidžiama į apyvartą nauja ketvirčio dolerio moneta. Tiesą sakant, aš jau pradėjau jas rinkti.

Pakėlusi galvą Terė pažvelgė į Suzaną.

– Tau nereikia laisvalaikio pomėgio. Tau reikia vyro.

Nuo šių žodžių Suzanai sugniaužė paširdžius – taip dažnai pasitaikydavo, kai ją paliko Džeradas.

– Anksčiau ar vėliau susirasiu. Dabar verčiau rinksiu ketvirčio dolerio monetas.

– Kaip tu susirasi vyrą ieškodama tokiu greičiu? Jau prabėgo šeši mėnesiai, o tu nieko neprisileidi. Dar daugiau, vaikštai nutėškusi tokią išraišką, kad tik bukaprotis nesuprastų, jog prie tavęs negalima artintis. Akivaizdu, bijai prasidėti su vyrais.

Suzana pravėrė burną norėdama užginčyti.

– Nekaltinu tavęs, – tęsė Terė. – Juk Džeradas per daug neišgyveno dėl išsiskyrimo.

– Jei turi omenyje jo žodžius, kad esu pedantiška sniego karalienė, gal ir galima su tavimi sutikti.

Suzana išmoko tarti šią frazę su šypsena, norėdama parodyti, jog jai nė motais. Aišku, tai netiesa.

– Tokie žodžiai tik rodo, koks nesaugus jis jaučiasi, – pasakė Terė.

– Teisybė. – Aš taip pat, – pagalvojo Suzana. Per tuos metus, kuriuos praleido su Džeradu, ji taip ir neprisiderino prie jo gyvenimo ritmo. Jos pastangos pateisinti Džerado lūkesčius buvo labai panašios į mėginimą šįvakar išsilaikyti ant bėgtakio. Džeradas priklausė tokiam sporto klubui kaip šis. Jis mėgo triukšmingus vakarėlius, veiksmo filmus ir sekso maratoną.

Jie niekada netiko vienas kitam, bet Džeradas tvirtino, kad viskas bus gerai, jei tik ji išmoks atsipalaiduoti. Tačiau Suzana neišmoko. Kai juodu išsiskyrė, jai palengvėjo, todėl nusprendė niekada jo nemylėjusi, tik įsikalbėjusi meilę.

Tačiau kai kurių dalykų dabar trūko. Jo losjono kvapo vonioje, vyriško juoko skambesio, jaukaus sėdėjimo ant sofutės apsikabinus. Nors Džeradas tuo pernelyg nesižavėjo, vis dėlto jie taip praleido keletą lietingų popiečių.

Terė šiaudeliu pamaišė rausvą gėrimą. Paskui atsargiai prabilo:

– Ar tau kas nors mūsų name yra kalbėjęs apie Gregą?

– Visų galų meistrą? Kaip kalbėjęs?

– Paprastai – tiesiog kalbėjęs.

– Na, ne.

Kiekvieną kartą, vos pagalvojus apie tą meistrą, Suzaną užplūsdavo uždrausto malonumo jaudulys. Kai atsikraustė gyventi į tą namą ir pirmą kartą jį pamatė, iš karto pajuto seksualinę trauką. Niekada anksčiau joks vyras jai nebuvo kėlęs tokių pojūčių.

Nuo tada Suzana dažnai pasinerdavo į seksualines fantazijas apie Gregą, o juk jai tai buvo visai nebūdinga. Ne kartą sapnavo apie jį erotinius sapnus, tie sapnai vis dažnėjo. Tačiau ji neketino jų paversti tikrove. Nebuvo pratusi žengti pirmo žingsnio.

– Manai, turėčiau susitikinėti su meistru?

Lyg jai pakaktų drąsos pakviesti jį į pasimatymą. Nieku gyvu. Niekada.

– Nebūtinai susitikinėti. – Terė atidžiai pažvelgė į Suzaną. Paskui pritildė balsą. – Privalai pažadėti, kad niekam neišplepėsi to, ką tau dabar pasakysiu. Gregas yra mielas vaikinas, bet jeigu jo bosas apie tai išgirs, atleis.

– Apie ką išgirs? – Suzaną nupurtė neaiškios nuojautos drebulys. Naujausias sapnas buvo pats karščiausias. Jie duše…

– Pameni, kaip buvo siaubinga, kai aš išsiskyriau su Leniu?

Suzanos dėmesys vėl nukrypo į pokalbį.

– Klausyk, sutinku, kad tu greičiau atsigavai nei aš Džeradui išėjus, bet tai ne tas pats…

– Už savo stebuklingą atsigavimą turiu būti dėkinga Gregui, – paaiškino Terė.

– Tikrai?

Drebulys virto maloniu dilgčiojimu pilve. Bet nusprendė, kad Gregas tikriausiai turi draugę. Taip gerai atrodantis vyras negali būti laisvas.

– Kalbėk tyliau. – Terė prisilenkė prie jos. – Dženiferė iš 24 C buto man patikėjo paslaptį. Atrodo, kad Grego specializacija – karjeros siekiančių mūsų namo merginų sudaužytų širdžių gydymas.

– Nori pasakyti?.. – Vadinasi, jis niekam nepriklauso. Greičiausiai yra Kazanovos tipo, kaip apmaudu. O panašus į vyrą, kuris būna ištikimas vienai moteriai. Sapnuose Gregas prisiekė mylėti tik ją.

– Tikrai tai ir noriu pasakyti, – patikino Terė. – Jis nuostabus, Suzana. Labai tinkamas būti pakaitiniu vaikinu. Yra žavus ir supratingas, be to, suvokia, kad tokie santykiai jo niekur nenuves, turint galvoje kitokį jo gyvenimo būdą. Atrodo, jam tai patinka.

– Tai išties nuostabu. – Žinoma, ji niekada neturės drąsos pasinaudoti padėtimi ir įsitempti Gregą į lovą. Tokią patirtį turintis vyras ją baugintų. Tačiau žinios apie jo laisvalaikio pomėgį suteikė naują atspalvį fantazijoms. Akivaizdu, kad jis nėra jos slaptas sielos draugas, galų gale, taip galvoti vaikiška. – Lyg ir kokia miestietiška legenda ar panašiai.

– Taigi. Name susibūrė savotiška seserija, mes visos prisiekėme neišduoti Grego, kad jis neprarastų darbo. Pasakodama viską tau, įsileidžiu tave į seseriją, bet privalai niekada niekam nieko neišplepėti. Nebent būtum tikra, jog radai mūsų name moterį, kuri yra visiškai patikima ir kuriai reikia Grego paslaugų.

– Suprantu. Ačiū, kad taip pasitiki manimi.

– Žinoma, pasitikiu. Kitaip nebūčiau nieko sakiusi. Tačiau tu pati turi pasikalbėti su Gregu ir leisti jam suprasti, kad jo darbui nesukelsi pavojaus. Suprantama, pats jis nežengs pirmo žingsnio. Įprasta pakviesti jį į savo butą ko nors pataisyti, o tada pradėti pasakoti apie nutrūkusius santykius. Jis ims veikti.

– Neįsivaizduoju.

– Ne? Tik nesakyk, kad nepastebėjai, koks jo kūnas.

Suzana išraudo.

– O, tai aš pastebėjau. – Tiesą sakant, jos sapnai buvo labai aiškūs, ji juose matė kai kurių Grego kūno dalių ir formą, ir dydį. – Tik neįsivaizduoju, kad galėčiau žengti pirmą žingsnį norėdama su juo užmegzti santykius. Nedrįsčiau parodyti iniciatyvos. Tai mano silpnoji vieta, o šio vaikino aš beveik nepažįstu.

Be to, jis visai kitoks, nei Suzana įsivaizdavo.

– Čia ir visas žavesys. – Terė pastūmė į šalį tuščią stiklinę. – Juk nekalbame apie ilgalaikius santykius. Skubi pagalba – ir vėl gali riedėti savo keliu.

– Ne, aš taip negaliu. – Viskas atrodė kažkaip lėkšta, nors ir žaisminga. Seksualiniai nuotykiai jai nebuvo įprastas dalykas. Fantazijos – viena, bet paverstos tikrove jos neišvengiamai tampa širdies skausmu, pavyzdžiui, tėvų skyrybos.

– Nežinai, ką prarandi, – pareiškė Terė. – Pagalvok. Tai vyksta jau dveji ar treji metai, vadinasi, Gregas turi nemenką merginų širdžių gydymo patirtį.

Ką jau kalbėti apie tai, kad jis turi pakankamai patirties sustyguoti ir visa kita. Ši mintis užkaitino Suzanai kraują, ir visai nesvarbu, buvo ji nusiteikusi tai pripažinti ar ne.

– Niekada neišgirsi, kad Gregas ką nors vadintų pedantiška sniego karaliene, – tęsė Terė. – Galvą guldau, jog jis neįtikėtinai romantiškas. Toks buvo ir anksčiau, bet sužinojęs, kokių bjaurių dalykų prikalba ir prikrečia kai kurie vyrai, jis tikrai sugeba padaryti moterį laimingą.

Suzana pažvelgė į draugę, žvitriai maskatuojančią į uodegą surištais plaukais, vilkinčią raudonos ir violetinės spalvų sportinį kostiumą. Jeigu jai kada teko sutikti moterį, tvirtai laikančią gyvenimo vairą savo rankose, tai tokia buvo Terė. Pati Suzana buvo linkusi leisti įvykiams klostytis savaime. Turėjo pripažinti, kad jai pasitaikantys dalykai ne visada buvo tokie jau puikūs – pavyzdžiui, Džeradas. Jis užmezgė santykius su ja tikriausiai tik iš savanaudiško įsitikinimo, jog sugebės ją paversti seksualia katyte.

– Tai geras sumanymas, Suzana, – neatlyžo Terė.

– Žinai, galiu įsivaizduoti, kad tu šito imiesi, nes moki atkakliai siekti tikslo. O aš… aš ne tokia.

Terė žvilgtelėjo į ją.

– Žinau, brangute. Iš dalies dėl to ir pasiūliau lankyti sporto klubą. Čia neįmanoma būti pasyviai.

– Taip, tu čia puikiai tinki, bet pažiūrėk į mane! Aš jaučiuosi apgailėtinai, lyg iš vandens ištraukta žuvis. Nemanau, Tere, kad tai padės man greitai atsigauti. Visuomet buvau atsargi, tai paaiškina, kodėl dirbu finansų analitike, o ne Prekybos skyriuje kaip tu. Ačiū, kad pasitikėjai manimi ir pasidalijai informacija. Pažadu išsaugoti paslaptį.

– Klausyk, galėtum pakeisti savo įpročius ir imtis šio reikalo. Tu tikrai…

– Eime, išmėginsime lipynę.

Tai buvo radikalus būdas užbaigti pokalbį, juo labiau žinant, kaip Suzana bijo lipti ant to treniruoklio, bet kitos išeities neliko, tik grįžti prie Terės numylėtų treniruoklių ir taip atidėti pokalbį apie Gregą, pakaitinį vyrą.

Suzanai pavyko ištverti lipynę ir irklavimo treniruoklį, nors raumenys įspėjo, kad vėliau jai teks sumokėti už šią beprotybę. Terė neminėjo Grego, kol jos įėjo į namo, kuriame gyveno, vestibiulį.

Anksčiau Suzana visuomet nurimdavo įėjusi į šį pastatą iš raudonų plytų. Tvirta Jungtinių Amerikos Valstijų centrinei daliai būdinga jo architektūra ir vieta šalia Šiaurės vakarų universiteto jai patiko labiau nei daugiaaukščiai iš plieno ir stiklo prie Mičigano ežero.

Vestibiulį puošė tikri augalai, ne plastikiniai, o gyva eglė skleidė spygliuočių kvapą. Minkšti baldai priminė vaikystę – panašius turėjo jos tėvai prieš skyrybas, kai gyvenimas dar atrodė saugus. Ji čia išsinuomojo butą, nes vieta atrodė nepavojinga, bet dabar, kai sužinojo apie Gregą, namų jaukumas prapuolė. Jį paplovė povandeninė nevaldomo juslingumo srovė.

Nevaldomas juslingumas Suzaną nervino. Ji buvo tikra, kad kaip tik dėl jo tėvas įsivėlė į romaną su jauna sekretore ir sugriovė ramų jųdviejų su Bilu, jos broliu, gyvenimą.

– Ar pagalvojai apie tai, ką anksčiau aptarėme? – pasiteiravo Terė, kai jos įėjo į liftą.

– Ne, – tarė Suzana. Tai buvo melas. Kiekvieną akimirką, kai negalvojo apie savo žalojamą vargšą kūną, ji mąstė apie Gregą ir jo įdomų papildomą užsiėmimą.

– Padarysi sau meškos paslaugą, jeigu nepasidomėsi juo.

– Pagalvosiu apie tai, – pažadėjo ji norėdama, kad Terė užsičiauptų. Nė neketino tuoj pat pasinaudoti jos patarimu. Mielai būtų kuo greičiau ištrynusi visą informaciją apie tai iš smegeninės, bet neatrodė, kad pavyks, juo labiau kad tai buvo pats keisčiausias dalykas, išgirstas pastaruoju metu.

Terei nespėjus pratęsti reklaminės kalbos apie Gregą, liftas sustojo trečiame aukšte ir Suzana išlipo su sportiniu krepšiu rankoje.

– Susitiksime ryte, jei tik galėsiu paeiti.

– Viskas bus gerai. Pagulėk vonioje su ta žoline druska, kurią padovanojau gimtadieniui.

– Pagulėsiu.

Kai tik lifto durys užsidarė, Suzana leido sau šiek tiek atsipalaiduoti. Treniruotė buvo žudanti ir vėl važiuoti į sporto klubą po dviejų dienų ji troško ne labiau nei irkluoti valtį Mičigano ežere. Gerai pagalvojus, irkluoti būtų dargi lengviau, nors jau yra užšalusių plotų. Net suprasdama, kaip tai beprasmiška, sporto klube už šią beprotybę ji paklojo didžiulius pinigus.

Vis dėlto ji grįš į klubą; jei jau kartą leidosi Terės įtraukiama į tokią avantiūrą, tai ją tęs. Jai pačiai būdavo sunku ką nors pradėti, bet jei jau ko imdavosi, pusiaukelėje nemesdavo.

Pasiūlymas pamirkti vonioje su žoline druska buvo geras. Suzana atidarė buto duris, o įėjusi rūpestingai jas užrakino. Butas buvo toks, kokį paliko – tvarkingas. Tai retai pasitaikydavo jai gyvenant su Džeradu. Jis ne tik visur išmėtydavo daiktus, – Suzana labai stengėsi prie to priprasti, – bet dar ir tyčiodavosi iš jos tvarkingumo, būdingo po Mergelės ženklu gimusiems žmonėms. Dabar, kai Džeradas išėjo, o jo tvirtos asmenybės poveikis priblėso, ji jau galėjo pažvelgti į praeitį iš perspektyvos ir suvokė, kaip ją žeidė jo pastabos. Šiaip ar taip, čia jos butas ir ji norėjo, kad jame būtų galima rasti savo daiktus.

Džeradas, kurio tėvai po senovei gyveno kartu, nepajėgė suprasti, kad tvarka ją ramina. Suzanos tėvų skyrybos buvo audringos, su siaubingais kivirčais. Nors nuo to laiko prabėgo jau dešimt metų, mama vis dar putojo iš apmaudo. Suzana to pakeisti negalėjo, bet pati nusprendė įsikurti ramioje aplinkoje. Tokį tikslą turėdama ji ir puošė šį savo vieno miegamojo lizdelį. Balta erdvė su baltais baldais geriausiai atrodė neužgriozdinta. Vienintelis spalvinis akcentas kambaryje – raudono aksomo pagalvėlė įstrižai padėta dramblio kaulo spalvos sofos viduryje.

Spalvos derėjo prie kalėdinių dekoracijų. Jau kelerius metus ji tyliai kovojo stengdamasi susigrąžinti džiaugsmą, kurį jausdavo per šventes. Jai dar ne visai pavyko tai pasiekti, bet pasiduoti neketino.

Kambario kampe ant staltiese užtiesto staliuko stovėjo beveik metro aukščio Kalėdų eglutė. Iš pradžių Suzana galvojo kambarį išpuošti baltomis lempelėmis ir baltais papuošalais, derančiais prie baldų, bet galiausiai išsirinko įvairiaspalves lempeles ir papuošalus, labai panašius į tuos, kuriais vaikystėje namus puošdavo jos tėvai. Medinė prakartėlė ant televizoriaus spintelės šiais metais buvo nauja. Ji neturėjo supratimo, kur dingo senoji tėvų prakartėlė, bet mama visada apsiašarodavo, kai Suzana apie ją užsimindavo, todėl ji nusipirko naują, kuri priminė senąją.

Kalėdiniame bendrovės vakarėlyje ji išlošė loterijoje puansetiją, gėlė puošniai atrodė ant kavos staliuko. Kambaryje tvyrojo šventinė nuotaika, bet ji neprilygo tam džiugesiui, kuris tokiu metų laiku pripildydavo jos tėvų namus. Dabar mamą reikėdavo įkalbinėti, kad pasipuoštų kalėdinę eglutę.

Nešina sportiniu krepšiu Suzana nuėjo į miegamąjį. Ji neprisiminė, kada dar buvo taip nežmoniškai pavargusi, bet pagulėjusi vonioje iš ryto gal įstengs pajudinti kojas. Nors ir labai iš lėto, Suzana šiaip taip nusirengė ir paleido vandenį į vonią.

Tada pasilenkė paimti vonios druskos iš spintelės po kriaukle. Stiklainis skendėjo vandens balutėje.

Ji keletą sekundžių spoksojo į balutę, vandeniui iš čiaupo kliokiant į vonią. To tai tikrai neturėjo būti, bet lašantis vanduo per vamzdžių sujungimą po kriaukle įrodė, kad būna.

Paėmusi rankšluostį nuo kabyklos pakišo po lašais. Kol kas bus gerai ir taip. Jei nuolat keis rankšluostį, atidės neišvengiamą darbą dar kelioms dienoms. Tačiau ji ne toks žmogus, kad ilgai pakęstų varvantį vamzdį.

Ne šįvakar, gal net ne rytoj, bet galiausiai teks išsikviesti meistrą.

Kai Suzana Talbot paskambino Gregui dėl varvančio vamzdžio po kriaukle, jo širdis ėmė plakti smarkiau. Jis slapta troško tos moters iš 36 C buto, geidė nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą susidūrė su ja koridoriuje maždaug prieš pusantrų metų. Nuo to laiko iškart pajusdavo ją, kai tik būdavo netoliese.

Gregą žavėjo, kaip nuo menkiausios drėgmės susigarbiniuoja jos raudonmedžio spalvos plaukai. Dažniausiai ji mėgindavo juos sutramdyti kaspinu, segtuku arba gumute, bet keletą kartų jis matė juos pasklidusius ant pečių ir tas vaizdas užėmė kvapą.

Kuklumas, verčiantis ją susirišti plaukus, atsispindėjo ir aprangos stiliuje. Jos figūra buvo nuostabi, tačiau Gregas tai pamatė tik atidžiai ją stebėdamas. Darbo dienomis ji vilkėdavo neutralių spalvų griežtus kostiumėlius, paprastai juodus. Savaitgaliais pirmenybę teikdavo apdribusioms sportinėms kelnėms ir per dideliems marškiniams. Atrodė, ji tyčia stengiasi sumenkinti savo patrauklumą.

Dėl to ji buvo Gregui dar įdomesnė. Kai galiausiai vieną dieną pažvelgė jai į akis, iš karto užkibo ant kabliuko. Jam visada patiko žydros akys, o Suzanos akys buvo kaip Siamo katės. Intelektas, šviečiantis tose akyse, vos neprivertė jo sulaužyti taisyklės nesusitikinėti su šiame name gyvenančiomis moterimis.

Vieną dieną akiratyje pasirodė biržos makleris Džeradas ir apsaugojo Gregą nuo šios klaidos. Protas paėmė viršų. Jis galėjo sau leisti rodyti tik paviršutinišką dėmesį čia gyvenančioms vienišoms moterims. Jos visos siekė karjeros ir dirbo gerai mokamus darbus, jei galėjo nuomotis būstą tokiame name.

Kalbėtis su jomis apie jų meiles ir joms patarti buvo gana rizikinga. Tačiau Gregas nenorėjo atsisakyti malonumo, kurį patirdavo padėjęs joms atgauti savigarbą, kai per daug išsimokslinę ir per gerai uždirbantys vaikinai jas pamesdavo. Tai nereiškia, kad jis iš tų moterų norėjo ko nors daugiau nei draugiškumo. Jis neketino su jomis gultis į lovą, nors kelios ir lindo prie jo.

Žinoma, jos tikriausiai norėdavo linksmybių ir žaidimų, buvo gyva pagunda, tačiau Gregas sugebėdavo nekreipti dėmesio į fizinį jų patrauklumą ir atidžiai klausydavosi, ką jos sako. Labai atidžiai. Klausydamasis sužinojo, kad šios karjeros siekiančios moterys jokiu būdu nesusietų savo gyvenimo su visų galų meistru, neturinčiu universitetinio išsilavinimo. Galiausiai jos paliktų jį, kaip padarė Amelija, arba pamėgintų pakeisti. Tačiau Gregas neketino keisti savo gyvenimo būdo, kad kam nors įtiktų, juo labiau dabar, kai nugalėjo vidinius demonus ir buvo patenkintas pasirinktu keliu. Netgi tokia kaip Suzana Talbot, tikras moteriškumo įsikūnijimas, neatrodė verta, kad jis atsisakytų individualumo.

Tvirtai įsikibęs į šią mintį Gregas pasiėmė sunkią medinę įrankių dėžę, paveldėtą iš tėvo, ir avariniais laiptais užlipo į trečią aukštą. Po perkūnais! Ir tuo jis skiriasi nuo kitų – nemėgsta liftų. Vyrukas, nemėgstantis liftų, netoli tenueitų verslo pasaulyje. Visos šiltos darbo vietelės dažniausiai būna viršutiniame aukšte, o jeigu iki jų koptum laiptais, tai Armani kostiumas būtų dėmėtas nuo prakaito.

Kai taip pagalvodavo, suprasdavo, jog Amelija padarė paslaugą jį palikdama, kai jis nusprendė mesti koledžą, o santaupas atiduoti našlei motinai. Jei Amelija būtų likusi su juo, jis tikriausiai būtų iš visų jėgų plėšęsis dėl pinigų, kad galėtų grįžti į koledžą ir galiausiai tapti jos pasaulio dalimi. Dabar jau būtų vienas iš žiaurios konkurencijos dalyvių. Nuo šios minties Gregas net sudrebėjo.

Sergėk Dieve, būtų tapęs toks kaip Džeradas – visą laiką su mobiliuoju telefonu prie ausies ir jaučiantis savo vertę. Likimas Gregui pašykštėjo daugybės materialių dalykų, bet galiausiai jis suprato, kad jie jam net nėra svarbūs.

Gregas tikrai nesekė, kas atsikrausto ar išsikrausto iš šio namo, bet Suzanos gyvenimą stebėjo. Todėl iškart pamatė, kad jos vaikinas, biržos makleris, dingo. Tokiam vaikinui pasirodžius jo sunku nepastebėti, todėl be jo tapo daug ramiau. Užkliuvo ne tik mobilusis telefonas ir savo svarbos demonstravimas, Gregui nepatiko ir tai, kad Džeradas žemino Suzaną.

Negana to, paaiškėjo, jog jis neturi humoro jausmo, o tai Gregas laikė dideliu trūkumu, ypač kai tas vyras būna su Suzana, kuri pasirodė esanti be galo jautri. Vieną šeštadienį Džeradas pasikvietė Gregą, kad šis įleistų jį į butą, nes išeidamas pabėgioti nepasiėmė rakto, o Suzana tuo metu išvažiavo į maisto parduotuvę. Tas niekšelis viskuo apkaltino Suzaną.

Dabar, kai arogantiškasis biržos makleris išnyko, Suzanai tikriausiai daug geriau, bent jau Gregas taip manė. Galbūt ji liūdi, o juk yra gera Terės draugė, tai Terė galėjo patarti pasikalbėti su juo.

Jei taip, tai gerai. Gregas mėgo pakrutinti smegenis. Flirtuoti taip pat. Terė buvo iš tų moterų, kurios jį bučiavo, o jis atsakė į bučinį. Negalima smerkti vaikino už tai, kad jis kartkartėmis pasibučiuoja su mergina. Tačiau su Tere, kaip ir visais kitais atvejais, jis pasistengė neužmegzti artimesnių santykių.

Nors Gregas liepė sau nusiraminti, vis tiek jaudinosi spausdamas Suzanos durų skambutį.