Читать книгу Kai meilė atima protą - Victoria Dahl - Страница 3

Nuo vandenyno tiško šalti purslai, Kloja Turner sėdėjo prisimerkusi ir stebeilijo į nesvetingus, banguojančius vandenis. Odą gaivino vėjas. Keltas nėrė į bangą, ir vanduo pakilo, tarytum kėsindamasis įsitraukti Kloją gelmėn. Ji loštelėjo galvą, lyg norėdama išsisukti nuo šlapios letenos. Nespėjo atsipeikėti iš baimės, kai laivas pakilo ant kitos bangos keteros. Audra užklupo iš giedro dangaus. Kloją kamavo nuojauta, kad viskas gali baigtis labai blogai.

Grakšti ranka suėmė jos petį ir spustelėjo, siūlydama paguodą.

– Tikriausiai čia ir žūsime, – sumurmėjo Kloja.

– Dėl Dievo meilės, Kloja, mes suknistame kelte! Atsikvošėk.

Ji dėbtelėjo į geriausią draugę Dženę.

– Prasidėjo audra. O mes vidury vandenyno!

– Visų pirma, mes ką tik išplaukėme iš įlankos. Antra, pažvelk į tą devynmetį vaiką – ši diena yra geriausia jo gyvenime!

Keltą kilstelėjo dar viena audringos jūros banga, Klojos širdis nusirito į kulnus. Vaikigalis net suklykė iš laimės.

– Pusgalvis, – pažvelgusi jo pusėn suniurzgėjo Kloja.

Dženė vėl pliaukštelėjo jai per petį.

– Jeigu tave išgirstų koks reporteris, būtų galas.

– Kelte jie manęs neieškos. Argi ne dėl to leidomės plaukti tiesiai į audros sūkurį?

– Tai gražiai elkis, nes pati pakviesiu juos čia.

Kloja gūžtelėjo pečiais ir nusibraukė nuo veido permirkusią rudų plaukų sruogą.

– Kai pasidažysi lūpas ir imsi demonstruoti savo iškirptę, iškart suprasiu, kad jų lauki.

Draugės lūpų kampučiai pakilo į viršų.

– Praeitą šeštadienį atrodžiau viliojamai.

Kloja taip pat nusišypsojo.

– Taip. Ypač tada, kai delnu uždengei fotoaparato objektyvą ir sušukai: Ji ne koks gyvūnas!

– O Dieve, – sudejavo Dženė ir ta pačia ranka užsidengė veidą. – Vis dar sunku patikėti, kas įvyko. Tikras chaosas!

– Gera žinia, kad skambino iš Londono devyniolikto amžiaus išsigimėlių cirko – jie pasiūlė man garbės pakylą. Sako, galėsiu pasilikti pusę visų monetų, kuriomis mane apmėtys žiūrovai.

Dženė nusipurtė, neperpučiamos striukės kapišonas nuslydo nuo galvos ir atidengė jos dailius šviesius plaukus.

– Tau niekada nepabos šis pokštas, ar ne?

– Niekada.

Nustojusi juoktis Kloja žvilgtelėjo per petį ir pamatė Virdžinijos pakrantę.

– Kaip manai, jie mus seka?

– Fotografai? – Dženė susirūpinusi prisimerkė, ir Kloja pasijuto kvailai. Juk net automobilis viršijęs greitį nesivijo jų nuo Ričmondo. Joks juodas autobusiukas nestabtelėjo prie kelto ir iš jo nepasipylė būrys paparacų. Gal ji ir jaučiasi nepelnytai persekiojama dėl prastos buvusio sužadėtinio reputacijos, bet niekas jos nemedžioja dieną naktį. Na, ne visai.

– Kloja, niekas nematė, kad mes išvažiuojame.

– Žinau, žinau. Atsiprašau. Tiesiog… – Keltas pasviro priekin, ir duslus trinktelėjimas nubangavo per kojas iki pat kelių. – Baigta. Skęstam!

Neslėpdama pasipiktinimo Dženė papurtė galvą.

– Švartuojamės prieplaukoje, bailele tu.

– Juokauji? – Kloja apsidairė išplėtusi akis – priešais ją iš miglos išniro šešėliuose skendinti prieplauka. – Mums pavyko? O Viešpatie, mums iš tiesų pavyko!

– Man taip pat palengvėjo, kad tau neteks kautis su tuo berniuku dėl vietos gelbėjimosi valtyje.

– Aš tikrai jį įveikčiau, – po nosimi sumurmėjo Kloja sekdama tilteliu Dženei iš paskos.

Matyt, Dženė vis tiek išgirdo, nes atsisuko ir įdėmiai nužvelgė Kloją.

Dar prieš mėnesį Kloja buvo miela, laiminga mergina. Tokia, kuri niekada nejuokautų, kad susiims su vaiku dėl vietos gelbėjimosi valtyje. Galbūt giliai širdyje ji vis dar tokia pat kaip anksčiau, bet per kelias pastarąsias savaites sulaukė tiek žiaurių gyvenimo smūgių, kad visus jos jausmus užgožė bukas skausmas – tarsi kūną būtų nusėję mėlynėmis.

Nereikia apie tai galvoti. Tik ne šią savaitę. Dženė suorganizavo kelionę, kad Kloja ištrūktų iš sumaišties, kuri kilo nutrūkus jos sužadėtuvėms. Žemyne jos atsikratė paparacų; čia, vandenyje, nematyti jokių valčių, tykančių jas nufotografuoti.

Dženė patikino, kad nedideliame viešbutyje Baltųjų uolų saloje nėra televizorių, tik keletas prastai radijo bangas gaudančių atgyvenusių antenų. Tikėkimės, čia Klojos niekas neatpažins. Kelto trapas nusileido ant siauros medinės prieplaukos. Kloja giliai įkvėpė ir pamatė, kaip pro debesų plyšį prasiskverbė lopinėlis saulės šviesos. Mergina pažvelgė į pilkšvą dangų kaip tik tą akimirką, kai saulė sudraskė debesį – tai geras ženklas. Kloja pamanė, kad likimas keičiasi į gera. Iš rytų pūstelėjo šilto vėjo gūsis ir nuvijo šaltuką, kuris iki šiol ją stingdė.

– Eime! – šūktelėjo Dženė modama lipančiai į prieplauką negausiai grupelei keleivių. Gegužės pabaigoje oras labai permainingas, todėl į mažytę salą atvyko nedaug žmonių. Štai ką tik siautėjo klastinga audra, o dabar debesys jau traukiasi ir darosi vasariškai šilta.

Prieplauka siūbavo ne ką mažiau negu keltas, bet žengusi žingsnį Kloja pagaliau nurimo.

Dženė įsikibo jai į parankę:

– Ar pasiruošusi atsipalaiduoti?

– Taip.

– Viešbučio darbuotojai atveš mūsų lagaminus. Pakeliui nusipirksime maisto ir pirmyn.

Kai merginos pasuko prie pastatų, susispietusių aplink nedidukę prieplauką, joms po kojomis ėmė girgždėti smėlis. Dženė sakė, kad vilų kompleksas stovi vos už pusės mylios, todėl nusipirkti maisto galės ateiti pėsčiomis ar atvažiuoti dviračiais.

– Juk pasiėmei visko, ko reikia „Margaritos“ kokteiliui?

Dženė patapšnojo per išsipūtusią rankinę, ir Kloja išgirdo kažką tyliai teliūskuojant.

– Saugojau kaip savo akį.

– Nusipirksime šaldytų dietinių „Lean Cuisine“ pietų komplektų ir spurgų, gerai?

– Visiškai pritariu.

Į produktų sąrašą jos dar įtraukė traškučius, gvakamolės padažą ir dietinę kolą. Taip pat zefyrus ir šiek tiek vynuogių, kad numalšintų sąžinės graužatį dėl per didelio nenaudingų kalorijų kiekio. Po pusvalandžio merginos jau sėdėjo pajūryje išnuomoto namelio verandoje ir susikėlusios kojas ant turėklų laikė plastikinius puodelius su ledine „Margarita“.

– Mūsų laukia puiki savaitė, – žvaliai pareiškė Dženė.

Kloja nebuvo tuo tikra, bet kuo ilgiau galvojo, tuo labiau linko pritarti draugei. Ričmondo teismo rūmai ir buvęs Klojos sužadėtinis liko labai toli. Atrodo, kitame pasaulyje. Dženė nemelavo: nedidelėje viloje yra du miegamieji, virtuvė, vonios kambarys, veranda, nuo kurios galima stebėti banguojančią jūrą, ir nė su žiburiu nerasi televizoriaus. Maža to – mobiliojo telefono ekrane žybsi vos viena ryšio padala, todėl jeigu koks nors reporteris ir gautų jos telefono numerį, tai nieko nekeistų. Čia jos niekas nesuras, pamanė Kloja. Ji buvo pasirengusi sutirpti iš laimės čia pat, verandoje, senoviniame papilkėjusio medžio krėsle.

Stebuklų stebuklas – ji pagaliau atsipalaidavo! Vėl beveik jaučiasi savimi, nors nevisiškai. Tapo kiek atšiauresnė, kaip ant smėlio besikaitinanti laukinė katė. Atlėgo ir raumenų įtampa. Kloja užsidėjo akinius nuo saulės ir visu kūnu bei siela atsidavė paplūdimio malonumams.

Maksas Salivanas sugrubusiomis rankomis nusitvėrė laivo turėklą ir tarė sau, kad viskas bus gerai. Prie naujosios jachtos vairalazdės stovi jo brolis – pasirodo, jis greitai mokosi – o audra pamažu traukiasi. Eliotui puikiai sekėsi, tačiau Maksas vis tiek nepajėgė atplėšti žvilgsnio nuo jo nugaros vis tikėdamasis, kad brolis atsisuks. Galiausiai Eliotas atsisuko.

– Gal nori pats prišvartuoti?! – perrėkdamas vėją sušuko Eliotas ir palinko viršum vairalazdės. – Nesu tikras, kad man pavyks.

Maksas giliai įkvėpė ir paleido turėklą. Jis nemėgo plaukioti. Bet dar labiau nemėgo to daryti per audrą su žmogumi, kuris nieko nenutuokia apie laivus. Tačiau pats prisivirė košės. Juk negalėjo leisti broliui plaukti į atvirą jūrą vienui vienam, kad išmoktų valdyti jachtą. Žmonės šitaip ir žūsta. Todėl Maksas tik įprastai šyptelėjo ir neskubėdamas žengė prie kapitono kėdės.

– Gerai, – linktelėjo jis, – prišvartuosiu šitą mergytę.

– Mergytę? – sukluso Eliotas. – A, jūreivių žargonas.

Eliotas nusipirko jachtą norėdamas įrodyti sau, jog nėra darboholikas. Bet dabar jam nerimą kėlė mintis, kad teks išmokti pramogauti.

– Viskas bus gerai, – kuo žvaliausiai ramino Maksas, nors prieš akis vis dar tyvuliavo jūra ir nesimatė žemės. Vienas neapgalvotas judesys, ir vandenynas praris juos pasigardžiuodamas. Maksas visada saugojo Eliotą nuo pavojų ir dabar pasijuto išsekęs.

Po trijų mėnesių, praleistų Viduržemio jūroje ieškant lobio, šešios savaitės sausumoje atrodė kaip tikras rojus. Makso gyvenimas tobulas, ir jis negali to pakęsti. Bet nėra toks nedėkingas, kad leistų tai suprasti kitiems. Jis grįžtelėjo į Eliotą – šis tvarkė įrangą. Eliotas turėtų mokytis, reikėtų pasikviesti brolį prie vairo, parodyti, kaip manevruoti prieplaukoje, bet Maksas nutarė palaukti geresnio oro. Kita vertus, jeigu Eliotas kaip reikiant trinktelėtų jachtos šonu į prieplauką, prireiktų remonto ir būtų galima pamiršti šias vadinamąsias atostogas.

Lyg bausdama už tokias mintis jachtą krestelėjo banga ir Maksas nuskriejo vairo link.

– Gerai jau, gerai, – sumurmėjo jis pavėjui ir pamojo broliui. – Eikš. Padėsiu tau prišvartuoti. Pats niekada neplauk į tokią vėtrą, negali žinoti, kas nutiks atviroje jūroje.

Maksas kantriai aiškino Eliotui apie pavojus, kylačius plaukiant siauru molu ir kiek ramesne nediduke prieplauka. Po kelių minučių Maksui jau maudė kietai surakintus žandikaulius ir įtemptus rankų raumenis, bet jachta stovėjo saugiai prišvartuota.

– Puikiai padirbėjai, – pagyrė Eliotą jis, nors iš tiesų norėjo drėbti: „Kodėl negalėjai tenkintis golfu, kaip kiti iš CDC1 biuro?“

Eliotas užšoko ant prieplaukos, Maksas jam padavė krepšius, ir abu rengėsi nedelsdami traukti išsinuomotos vilos link.

– Kaip radai šitą vietą?

Eliotas gūžtelėjo pečiais ir tarė:

– Kažkas rekomendavo viename iš interneto forumų apie jachtas.

– Neblogai atrodo, – Maksas taip pat užšoko ant prieplaukos, kurį laiką broliai ėjo tylėdami. Po kiek laiko Maksas pastebėjo, kad Eliotas įsitempęs.

– Eliotai, – prasižiojo nežinodamas, ar dera kalbėti apie buvusią brolio žmoną. Et, velniop! – Juk nepradėjai plaukioti vien dėl Rebekos, ką?

Maksas sunerimo, ar nebus įskaudinęs brolio, bet Eliotas neatrodė nei nustebęs, nei įsižeidęs.

– Ji buvo teisi.

– Eina ji velniop, – burbtelėjo Maksas. – Tu puikus vyrukas. Ar suvoki, kiek moterų išsinertų iš kailio, kad tik jas vestum? Tavimi galima pasitikėti šimtu procentų. Nebijai sunkaus darbo, esi nuoširdus ir…

– Nesu kietas, per daug dirbu, po velniais, ir esu baisus nuoboda.

– Nusišneki!

– Nenusišneku.

Maksas dėbtelėjo į brolį ir persimetė krepšį ant kito peties.

– Tu dievini savo darbą.

– Taip, dievinu, bet darbas negali tapti visu gyvenimu. Visada dirbau per daug, bet po pastarosios gripo epidemijos… Žinai, nenustebau, kad ji mane paliko. Buvo perspėjusi daugybę kartų.

Maksui prieš akis iškilo Rebekos veidas – blizgantys juodi plaukai, šviesios mėlynos akys – ir jis nusipurtė. Pirmą kartą Rebeką pamatė brolio vestuvių repeticijoje, tada ji paliko puikų įspūdį. Linksma, gyvybinga mergina, gal kiek per daug susirūpinusi, kad vestuvės būtų tobulos.

Kai po pusmečio Maksas sugrįžo iš įprastos kelionės po jūrą, jam pasirodė, kad Rebekos linksmumas prigeso, ji pasidarė nerami, nepakanti. Nuolat priekaištavo, jog Eliotas dirba savaitgaliais ir negalėjo atsigėrėti jo darbu – kelionės, nuotykiai, savaičių savaitės egzotiškose vietovėse. Rebeka taip ėmė aikčioti iš susižavėjimo, kad Maksas pasijuto nejaukiai ir pasistengė kuo anksčiau atsisveikinti.

Iš tikrųjų gyvenimas jūroje baisiai nuobodus, tik retkarčiais nutinka kas netikėto. Žmonės apsigauna pamatę įdegusį kūną ir vėjo nugairintus plaukus. Bet Rebekos paaiškinimai nedomino. Jai rūpėjo tik paerzinti savo vyrą. Maksas nė kiek nenustebo sužinojęs, kad ji paliko Eliotą kitą dieną po pirmųjų vestuvių metinių. Akivaizdu, jog Eliotui tai irgi nebuvo staigmena.

Maksas atsikrenkštė.

– Juk neketini jos susigrąžinti?

Maksas nustebo išgirdęs Elioto juoką.

– Juk nesu visiškas kvėša. Suprantu, kad mudu nebuvome skirti vienas kitam. Nenoriu kartoti tų pačių klaidų.

– Su kuo nors susitikinėji?

– Jei taip būtų, negi gaiščiau savaitę paplūdimyje su tavimi?

– Po galais, pats sakei, jog nemoki elgtis su moterimis. Nežinau ar susiprastum, kad merginą reikia pasiimti kartu.

– Pabučiuok man į užpakalį, – suburbėjo Eliotas.

– Na, apie tai verčiau tarkis su mergina.

Eliotas kumštelėjo Maksui į petį, šis aiktelėjo iš skausmo. Nors Eliotas prasėdi biure šešiasdešimt valandų per savaitę, nėra ištižėlis – matyt, užsigrūdino vaikystėje mušdamasis su broliu. Ir taip pat kaip vaikystėje Maksas apsimetė, jog neskauda, nusijuokė ir taip stumtelėjo Eliotą, kad šis net susverdėjo.

Ausyse vis dar šniokštė vandenynas, Elioto juokas, kūnas kvepėjo jūra – Maksas nusprendė, kad atostogos, ko gero, bus šaunios. Bet dėl viso pikto jis išliks budrus. Vandenynas moka pateikti staigmenų.