Читать книгу Tegul bus taip! - Vykintė Vitaitė - Страница 1

Buvo metas, kai nuoširdžiai stengiausi suprasti, ko iš manęs tikisi mylintys ir mylimi vyrai. Tačiau grįžtamasis ryšys kaskart pasirodydavo esąs toks prieštaringas, kad galiausiai vėl atsidurdavau aklavietėje. Minčių, žodžių, jausmų, potyrių.

Kažkodėl vyriškoji giminė vis mėgina mane įtikinti, kad esu katės būdo – išdavikė naminio gyvūnėlio kailiu. Bet ar nujausti santykių virsmą ir ieškoti savų kelių – išdavystė? O išsilaižius žaizdas ir nugalėjus baimę vėl paklusti atpažintam vidiniam poreikiui versti dalį gyvenimo aukštyn kojomis, kad sugrįžtum į vienintelius tikruosius namus – į save?

Laimei, šioje nesibaigiančioje sugrįžimo kelionėje turiu užuovėją – draugystę. Moterišką. Draugėms nereikia tūkstančius kartų aiškinti to paties. Su jomis paprasčiausiai galima tūkstančių tūkstančius kartų kalbėti (ir tylėti) apie tą patį. O dar verkti ir juoktis. Jos nebijo ašarų. Nebijo juoko. Nebijo būti juokingos. Tiesiog nebijo būti! Tos mano draugės…

Kai sakau „tos mano draugės“, turiu galvoje ne tik save ir jas (buvusias, esamas, būsimas), bet ir visų mūsų promotes, močiutes, mamas, tetas, seseris, pusseseres, dukras, dukterėčias, krikštaduktes… Visą tą neparklupdomą moteriją, be kurios šiandien paprasčiausiai neturėčiau nei poreikio, nei žodžių perteikti tai, ką jaučiu.

Kita vertus, tik iš pažiūros nepažeidžiamam vyrų pasauliui taip pat esu dėkinga už netikėtus atpažinimus, lemtingus susitikimus, dar lemtingesnius išsiskyrimus. Už tai, kad ne tik bando paskandinti aklinoje tamsoje, bet ir dovanoja akinamų šviesos pliūpsnių, kai visiškai nesitikiu.

Taigi ačiū visoms ir visiems iki vieno, pripildantiems (iš šiapus ir anapus) mano dienas būties ir žinojimo, kad vi`sa bus, kol būsiu.

Vykintė Vitaitė