Читать книгу Tegul bus taip! - Vykintė Vitaitė - Страница 4

[Poezijos šaltiniai pateikiami knygos pabaigoje (čia ir toliau – aut. pastabos).]

Dievinu draugių gimtadienius! Ir vėl akys žaižaruoja ryškiau nei vynas taurėse. O kurtinantys juoko pliūpsniai tolydžio gožia labiau nei visada sausakimšo „Tamstos“ klubo šurmulį. Nenuostabu, kad net ir pakančiausi draugių vyrai kaipmat praranda paskutinius savitvardos likučius, vos išgirdę, jog ir vėl nusimato nekaltas gimtadieninis moteriškas pasisėdėjimas. Tiksliau, nenuspėjamas amazonių žygis į pagundomis ir pavojais masinančio naktinio Vilniaus gelmes. Iki pat pirmųjų gaidžių. Kad ir ką sakytum, vis dar nemėgsta mūsų vyrai dovanoti savo antrosioms pusėms laisvės. Nei vienadienės, nei vienanaktės. Ir ne be reikalo… Kad dar išgirstų tokių naktinėjimų kalbas kalbeles, amžiams suakmenėtų kaip tas bėdžių vestuvininkų pulkas vėlių upėje – Neryje, prie Grabijolų kaimo, neatsitiktinai apsupto alkų ir pilkapynų.

– Vakar su bendradarbėmis nusprendėme, kad norint absoliučios laimės metas visiems laikams išskraidinti savo vyrelius į atvirą kosmosą, – karštai, kaip ji viena temoka, apreiškia sukaktuvininkė, trijų šaunių vaikų mama Liūnė (beje, kaip tik paveldėjusi sodybą minėtoje vietoje), ir pražysta savo neprilygstama šypsena. – Tik bėda, kosminio laivo nuoma gali būti mums ne pagal kišenę.

– Tai jau taip, kosminis turizmas vis dar gerokai brangesnis už politinį, – autoritetingai patvirtina Gabija (dėl tobulų lininių garbanų ir neįtikėtino romumo nuo seno mūsų praminta Severiute). Patvirtina iš patirties. Juk jos sutuoktinis, jau kadais sėkmingai neršiantis Seimo vandenyse, dar vieniems rinkimų skersvėjams įsismarkavus vos spėja bėgioti iš partijos į partiją.

– Baikit, mergaitės, kam taip žiauriai, – įterpiu trigrašį ir aš. – Štai mano buvusysis pats laisva valia į senatvę atgal pas tėvus išėjo. Ir pigiau, ir humaniškiau…

Nuvilnija dar viena juoko banga. Kvatojuosi iš širdies su draugėmis, nesitverdama džiaugsmu, kad gaivalinga gyvenimo tėkmė baigia nuplauti ir savigailos ašarų liūtis, ir tūžmingos savimeilės drumzles, glėbdama iš naujo atrasta vaduojančia ramybe.

– Siūlau keisti vietą, kol Liūnė vėl nepradėjo planuoti vasaros ekspedicijos į Neries senvagę nuodingosios nuokanos šaknų teisėtų vyrų galabijimui ieškoti, – netikėtai pareiškia Miglė. Visos nuo neatmenamų laikų ją vadiname Migele – dėl nakties juodumo kiek įkypų akių ir gelstelėjusios pergamento spalvos odos. O dar dėl įtartinai nelietuviško būdo… – Žinokit, jau ne tik ją, bet ir mane ima kraugeriškai veikti tie žemi muzikos dažniai, sprogdinantys ausų būgnelius.

– O man visai patinka, – ryžtingai paprieštarauja vilkės apetitu garsėjanti ugniaplaukė ir vis dar lanksti it žilvičio šaka Živilė. Ji amžiais nenustygsta vietoje, už tai ir pelnė Spirgės pravardę. – Ar pameni, Grase, The roof, the roof, the roof is on fire laikotarpį, kuris praplėtė mūsų požiūrį į muziką, o ir visiems laikams užgrūdino?

– Na, taaaaip, kur neprisiminsiu, – nutęsiu, mintimis persikeldama į tą nesibaigiantį stogų važiavimo metą, kai mūsų sūneliai vienturtėliai ankstyvoje paauglystėje vieningai dievino grupę „Bloodhound Gang“. Ir netikėtai užstaugiu dar vieną jų tuo metu itin mėgtą gabalą, griaudėdavusį ne tik namuose, bet ir visų šeimynykščių, net kaimynų galvose kiekvieną mielą dieną, nuo ryto iki vakaro: – How much is the fish?

– Va va, aš ir sakau: nei melodijos, nei žo džių, – dėbtelėjusi iš pradžių į Živilę, paskui į mane nieko gera nežadančiu žuvišku žvilgsniu, konstatuoja Migelė. Aš žinau, ginčytis beviltiška. Juk ji baigusi chorinį dirigavimą (nors pagal specialybę nedirbo nė vienos dienos).

– Net sunku patikėti, kad dabar visas jaunimėlis supranta angliškai, – svajingai nutęsia Liūnė. – Žalios jaunystės laikais man žiauriai patiko grupė „Nazareth“. O labiausiai daina „Love hurts“. Bet kad tai reiškia „Meilė žeidžia“, supratau tik post factum. Visada galvojau, jog dainos pavadinimas – „Love hearts“, suprask, „Mylinčios širdys“.

– Na, tu ir pasakysi! – nusistebi Severiutė (nebūtų diplomuota anglistė) ir visai ne iš blogos valios užtraukia savo giesmelę: – O mudviem su Skirmantu labai patinka angliški saldainiukai love hearts. Tokie širdutės formos, pastelinių spalvų, įvairių vaisių skonio. Gali kramtyti, čiulpti. Kai tik būname Londone, visada perkame jų tokioje jaukioje parduotuvėlėje prie…

– Atsipeikėk, Severija, kam rūpi, ką tu ten kramtai ir čiulpi, – kaip kirviu nukerta Migelė. – Pasistojo klausimas, einame lauk ar mirkstame čia iki paryčių su visais tais elektros srovės purtomais mažvaikiais. Gospelo choro pasirodymas baigėsi, o juk dėl jo ir, žinoma, dėl Liūnės gimtadienio mes čia. Siūlau negaišti brangaus laiko ir šuoliuoti į širdžiai mielesnes ganyklas. Tarkim, į rašytnamį. Juk menasi man, kad sukaktuvininkė šią naktį svajojo atsišokti…

– Baik, tu. Šoklūs poetai tenai jau seniai ne su mūzomis, o su dausomis šnekasi. Ant molinių kojų pasilinguodami, – abejodama kraipo galvą Živilė. – Gal geriau skambtelėk, kaip tarėmės, savo atžalėlei. Kalėdinis firmos vakarėlis jau aiškiai bus įpusėjęs. Tegul atšauna abi su Gabriele ir galų gale tesi pažadą – parodo mums, senoms kabykloms, kur ir kaip šiandienos jaunimėlis linksminasi.

Derėtų išsyk paaiškinti, kad „senos kabyklos“ – firminis Živilės tėčio kreipinys, kuriuo jis kadaise, kai mes dar buvome vos apsiplunksnavusios mergaičiukės, išdrįsdavo „pamaloninti“ monumentalios išvaizdos žmoną ir itin karingą uošvę. O jų dėl to su žemėmis maišomas nė nesapnavo, kad amžiams sėja mūsų pagauliose širdyse meilę taikliam žodžiui… Tiesa, anuomet ir mes nė už ką nebūtume patikėjusios, kad sulauksime tokio amžiaus, kai galėsime prisitaikyti šį kreipinį sau kaip kokią mielą senamadišką prijuostę su rauktinukais.

Migelei nenumaldomai spaudžiant, pasikedenusios plunksnas galiausiai išplasnojame iš klubo ir akimirksniu nuščiūvame nuo prieš akis atsivėrusio vaizdo. Pasirodo, už Dievo antklodžių purtymą atsakingi angelai, įkvėpti veržlių gospelo choro giesmių, taip uoliai atliko savo darbą, kad per kelias valandas pilka Subačiaus gatvė virto blausiai tviskančiu kalėdiniu atviruku. Kitaip nė būti negali, tai – ženklas. (Pasirodo, visos iki vienos, tarsi susitarusios, tą akimirką pagalvojome tą patį. Tiesa, paaiškėjo tai gerokai vėliau, visai kitur ir gana mįslingomis aplinkybėmis.)

– Dievulėliau, net nesitiki, kad visa tai tikra. Kaip vaikystėje! – net suploja rankomis Liūnė ir ima suktis, atvėrusi delnus snaigėms. Smulkioms ir švytinčioms, lyg cukraus kruopelytėms. O paskui netikėtai prašo Gabijos: – Būk gera, paskolink trumpam savo prabangųjį šalį.

– Čia dabar kas. Kam? – nustemba ši.

– Duok ir sužinosi, – rimtai, net pernelyg, atsiliepia Liūnė.

Kai tik burgundiško vyno spalvos kašmyro šalis atsiduria jos rankose, ateina mano eilė atlikti lemtingą vaidmenį.

– Eikš, Grasilda, noriu, kad tuojau pat užrištum man akis ir po septynis kartus pasuktum į vieną, o paskui į kitą pusę. Taip šešissyk.

– Tada akimirksniu atsidursi septintajame septintojo dangaus skliaute? – juokais pasidomiu.

– Ne, ne, juk nesu kokia šventuolė, – nekantriai atšauna Liūnė. – Eikš, negaišk. Paskui viską paaiškinsiu.

– Tai jau tikrai turėsi paaiškinti, – sako Miglė, – kitaip imsiu manyti, kad metams bėgant pradėjai nedovanotinai vaikėti.

Kai nesuprantamas sukinių ritualas, visoms nežinia kodėl monotoniškai pusbalsiu skaičiuojant, galiausiai baigiasi, nei iš šio, nei iš to stoja dar labiau nesuprantama rimtis. Tarytum veržlūs Dievo patalų purtytojai būtų akimirksniu užleidę vietą nesuskaičiuojamam būriui savo paslaptingųjų tylos brolių. Argi tai ne jų plačiai išskleisti švelnūs pilkšvi sparnai plazdena (lengvai kliūdami vieni už kitų) virš neįtikėtinai apmirusio mūsų, šiaip jau nepataisomų kleketuoklių, būrelio? Liūnė, kurios akis tebedengia šalis, tarsi suakmenėjusi stūkso pusiau iškeltomis rankomis. Aš sutrikusi stypsau jai iš dešinės. Turėčiau pasitraukti iš jos asmeninės erdvės rato ir prisijungti prie taisyklingu puslankiu tolėliau išsirikiavusių draugių, bet kažkodėl nepajėgiu pajudėti iš vietos. O ir jos įtartinai ilgai nesijudina; visos tyli, įsmeigusios akis į plačiai atvertus Liūnės delnus. Kažin ar pastebi, kaip godžiai išskėsti jos pirštai?

– Na, štai ir viskas, – galiausiai nutraukia tylą pati Liūnė, nusiimdama nuo akių šalį. Kurį laiką paukštiškai sukioja galvą, regis, gręždama skvarbiu žvilgsniu viską, kas tik telpa akiratin: kiekvieną iš mūsų, dabar tiesiai jai už nugaros dunksantį barbakaną, iš kairės artėjantį pilką praeivio siluetą… Galiausiai dar priduria nei į tvorą, nei į mietą: – Dabar jau aišku, kur atsidūriau.

– Kažin kur, – rėžia Miglė. – Tebestovi toje pačioje vietoje kaip įkasta, o laikas bėga.

– Niekur jis nepabėgs, – mąsliai mosteli ranka Liūnė. – Kartais reikia sustoti, kad žinotum, ar jau metas žengti už rato.

– Ir kaip, metas? – netikėtai pagyvėjusi klausia Gabija, tarsi nuo atsakymo priklausytų jos pačios gerovė.

– Taip! – trumpai patvirtina Liūnė.

– Tai gal būsi tokia maloni ir teiksiesi paaiškinti, kaip visa tai suprasti? – atgauna žadą ir Živilė.

– Na, man reikėjo atsakymo, – sako Liūnė. – Ir aš jį gavau.

– Mes, aišku, tuojau sužinosime, į kokį klausimą, – mėginu gudrauti aš.

– Ne! – kirste nukerta Liūnė. – Ne dabar.

– O kada? Kada?! – suskanta kvosti Gabija su jai nebūdingu įkarščiu. – Taip nesąžininga!

– Kalbi lyg maža mergaitė, kuriai nedavė žadėto širdutės formos saldainiuko, – atlaidžiai šyptelėjusi subara Liūnė.

– Tu išties žadėjai, o dabar štai sukčiauji, – karštai palaikau Gabiją.

– „Pažadėjai – patiešijai, netesėjai – negriešijai.“ Taip, regis, sakydavo Živilės močiutė savo kaimynėms, kai šios siusdavo dėl nesibaigiančių smulkių jos suktybių, – atšauna man Liūnė. – Mieloji tu mūsų Donkichana, kada pagaliau suprasi, jog pasaulis netobulas, ir priimsi tai kaip akivaizdų jo tobulumo įro- dymą?

– Tik nemanyk, kad jei pripuolamai studijuoji karminius horoskopus, tai iki galo supranti, kaip dera gyventi, – nenusileidžiu, bet mintyse sutinku: pats laikas prisipažinti, jog draugės neatsitiktinai mane apdovanojo šia pravarde. Iš tiesų amžinai kaunuosi su visomis (tikromis ir menamomis) pasaulio neteisybėmis tarsi su milžiniškais vėjo malūnais ant septynių žvilgsniu neaprėpiamų kalvų. Nesakyčiau, kad visai nesėkmingai, bet… pasaulis nuo sizifiškų mano pastangų kažkodėl tobulėja ne taip sparčiai, kaip norėtųsi.

– Kad jau taip nenori sakyti, Liūne, bent kokią užuominą pametėk, – nerimsta savame kailyje Živilė. – Duok peno mūsų priblėsusiai vaizduotei.

– Tiek tai galiu, – netikėtai geranoriškai sutinka Liūnė, ir tuo pat metu jos, regis, bedugnės rankinės gilumoje reikliai suskamba mobilusis telefonas. O mes, išgirdusios puikiai pažįstamą „pacifistinį“ šaukinį, reikšmingai susižvalgome. Įdomu, ar Andrius žino, kokią melodiją išsirinko žmona jo skambučiams?

Duok, duok, duok! Į snukį duok! Kad man širdis neleidžia, – plyšoja telefonas, kol Liūnė nenoriai ieško jo tarp begalės daiktų daiktelių. – Duok, duok, duok! Į snukį duok! Geriau jūs man suduokit. Duok, duok…

– Klausau. Įdėmiai, – vargais negalais atradusi įkyrųjį technikos stebuklą per akimirksnį nupuolusiu balsu lyg pagauta atsiliepia ji ir ilgai klausosi Andriaus monologo. Paskui puse lūpų sniaukroja: – Ne. Nežinau. Dar galvojam. Nepradėk…

Panašu, kad anapus vis dėlto pradeda, nes dar kurį laiką pasiklausiusi Liūnė išspaudžia net keturis žodžius:

– Pasikalbėsim, kai grįšiu. Viskas.

Pamačiusi, kokiu greičiu mobilusis telefonas nugarma atgal į besotės rankinės gelmes, Miglė tragikomiškai konstatuoja:

– Šeima atstoja viską. Todėl prieš ją kuriant verta pagalvoti, kas tau svarbiau – viskas ar šeima.

– Pati sumąstei? – niūriai pasidomi Liūnė.

– Baik tu. Kur jau čia man. Buvo tokia rusų aktorė Ranevskaja.

– A, žinau, žinau, – linksi Liūnė ir jau vėl pražysta šypsena. – Jai priklauso ir kita ne mažiau sparnuota mintis, kuri, jei neklystu, skamba taip: Visą gyvenimą praplaukiojau klozete „baterflai“ stiliumi.

– Sakykit, ką norit, vienas dalykas mūsų jaunystės laikais buvo neabejotinai geresnis, – nusikvatoja Živilė. – Jokio pavojaus, kad sumaus nuotaiką ne laiku suskambėjęs telefonas. Be to, grįžus po vidurnakčio ar net rytą, visada buvo galima pasiteisinti: „Neturėjau dviejų kapeikų“.

– Pamenu, pamenu, kiek tėvas tau jų padovanojo, kai sulaukei dvidešimtojo gimtadienio, – prajunku ir aš. – Ko jau ko, o humoro jausmo jam niekada netrūko.

– Trūko tik vieno – kad mama įvertintų, kokį lobį gavusi, – apmaudžiai krestelėjusi galvą sako Živilė.

– Kas vienam lobis, kitam – prapultis, – netikėtai blyksteli išmintimi Gabija ir, net pati nustebusi, skubiai priduria: – Gal jau judam, nes taip ir rytas išauš…

Būna vietų, kurias atrandi pats. Yra vietų, kurias, regis, paveldėjai kartu su gyvastimi. Baugiai brangių vietų su visais jose telpančiais nesuskaičiuojamais pasauliais. Esamais. Sapnuojamais. Dingstančiais. Atsirandančiais. Susipinančiais. Ir nuo pirmos iki paskutinės gyvenimo akimirkos saugomais neišsenkamuose sielos šuliniuose, neretai to visai nė nežinant. Taip jau sutapo, kad mūsų septynetui (su penkiomis iš jo ką tik spėjote susipažinti) tokia ypatinga vieta – Subačiaus gatvė. Tiksliau trumputė jos atkarpa nuo barbakano iki sankirtos su pagrindine senamiesčio arterija, mūsų jaunystės laikais teturėjusia vieną, o šiandien vėl net keletą pavadinimų. Kas pasakys, kelintą sykį dabar matuosime šią neišmatuojamą atkarpą žingsniais ir širdimi?..

Stengiuosi nepaleisti iš akių palengva tolstančių draugių nugarų, bet žvilgsnis pats susiranda dešinėje snaudžiantį dviaukštį namą. Seną ir seniai bematytą bičiulį. Langai jau nebe tie. Kaip ir aklinai užverti vartai. Protu suvokiu, kad už jų nebėra nei svyruoklio gluosnio, nei senelio balandinės, regis, net besikilnojančios nuo alsaus burkavimo, nei beprotiško močiutės darželio. Darželio, kuriame tarp kanapių, durnaropių, regėtų ir neregėtų daržovių bei piktžolių kasmet tarsi pamišusios, lyg patį paskutinį kartą žydėdavo rožės. Tikrai žinau, kad didžiulį kiemą jau kadais prislėgusios vienodos pelenų spalvos trinkelės. Bet kodėl tada burnoje vėl netikėtai pajuntu nepakartojamai gaivų andainykščių rožių žiedlapių uogienės skonį? Dieviškos uogienės, kurios vos po mažutėlaitį sidabrinį šaukštelį gaudavau neišbrendamos žiemos vakarais, kad, anot močiutės, vasara greičiau sugrįžtų. Beje, ilgai tikėjau, jog tai ir yra būtina jos sugrįžimo sąlyga.

– Aūūū, Grase, eikš čionai, pamiršk savo rožių darželį, – išgirstu Živilės balsą. Kam, jei ne jai, geriausiai žinoti, kur esu šią akimirką.

– Ateinu, – atsiliepiu nejučia braukdama delnais akis ir skubiai nukaukšiu prie kitų, kurios, pasirodo, irgi netoli tenuėjusios. Stypso užvertusios galvas prie aukščiausio ir, be abejo, puošniausio visoje gatvės atkarpoje namo, apjuosto grakščia kaldinta tvora.

– Jis man vaikystėje atrodė toks paslaptingas, – prisipažįsta Liūnė. – Beveik kiekvieną šeštadienį traukdavome pro jį į svečius pas mamos seserį. Aš tiesiog nesitvėriau apmaudu, kad teta gyvena ne jame, o kažkokiame apšiurusiame nameliūkštyje, kitoje gatvės pusėje.

– Na, taip, iš kur galėjai žinoti, kad tas apšiuręs nameliūkštis iš tikrųjų daug vertingesnis nei šis saldokas secesijos stebuklas, – įsiterpia Gabija ir priduria: – Bet ir aš vaikystėje ilgai galvojau, kad tai – princesių būstas. Išpaikintų, viskuo pertekusių, bet truputį vienišų. Na, kaip iš animacinio filmuko apie dvylika mėnesių. Nė neįsivaizduojate, kaip nusivyliau sužinojusi, kas kadaise šiame name dėjosi.

– Ko gi taip? – ironiškai pasidomi Migelė. – Juk visi tavo pažerti apibūdinimai kuo puikiausiai tinka ir parsidavinėjusioms moterims iš seniau čia veikusio viešnamio. Gal tik vienatvės jų gyvenime būta kiek daugiau nei trupučio, nepaisant nesibaigiančios kasdienės šventės?

– Jei jau po šimto metų stoviniuojame vos ne prie kiekvieno namo, užsukime valandėlei ir į mano buvusį kiemą, – staiga kažkaip gailiai paprašo Živilė. – Papasakosiu, kaip mudu su broliu kartą irgi surengėme didžiulę šventę miestui ir pasauliui.

– Nagi nagi, to iš tikrųjų dar negirdėjome, – suklūstu aš, nes tariausi žinanti apie Živilę beveik viską. Kaip ir ji apie mane.

Vartai į gerai pažįstamą kiemą (kitaip nei į mano senelių pasaulį) dar atverti ir mes sugužame į jį stengdamosi netriukšmauti. Antrojo aukšto buto, kuriame kadaise gyventa Živilės šeimynykščių, langai lieja slopią jaukią šviesą. Regis, užuolaida tučtuojau prasiskleis ir suboluos veidas. Kieno? Mamos? Tėčio? Dvynio brolio? Močiutės? Deja, nė vieno iš jų jau nebėra. Ne tik čia, bet ir šiapusiniame pasaulyje. Tačiau to nepasakysi apie mūsų vizijas ir sapnus, kuriuose jie vis dar tokie dažni bei godotini svečiai. Gal ne veltui sakoma, kad nė nežinia, kur mes gyvename tikrąjį gyvenimą – realybėje ar nakties (o ir dienos) regėjimuose.

– Tarsi per sapną regiu tą be proto troškią dulkiną viduvasario popietę, – pradeda pašnibždomis pasakoti Živilė ir mes nesitarusios apsupame ją glaudžiu ratu. – Buvome kokių ketverių metukų. Tėvai, aišku, dirbo. Močiutė trumpam išlėkė į parduotuvę ir, matyt, kaip visada sutiko kokią pažįstamą. O mudu, nesulaukdami žadėtų ledų (su sąlyga, jog būsime geri vaikučiai), sumanėme, kad mums reikia bent jau žiemos. Šią akimirką. Tuojau pat. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Pirmiausia nusprendėme pasipuošti, nes stebuklai neturi nieko bendra su kasdienybe. Brolis, lyg žinodamas, kas jo laukia ateityje, pasidabino plonais, perregimais, nėrinių putose skendinčiais nailoniniais mamos naktiniais marškiniais, besivelkančiais per žemę. (Už nežmonišką kainą nusipirkusi tokią nerealią puošmeną iš pirmame aukšte gyvenusios senutės, gaudavusios siuntinių iš Amerikos, mama saugojo ją kaip savo akį.) Aš kažkodėl išsitraukiau šleikščiai rausvą atlasinę neįsivaizduojamo dydžio močiutės liemenėlę ir neką mažesnes tokios pat spalvos apatinukes. Visą tą grožį vargais negalais užsimaukšlinau kaip papuolė tiesiai ant ne itin švarios suknytės. O apatinukes dar apdairiai pasirišau per liemenį plačiu juodu mamos chalato diržu.

Tada atėjo laikas sniegui. Mūsų laimei ar nelaimei, močiutė tuo metu buvo šventai įsitikinusi, kad netrukus vėl kils karas. Su čekais, amerikiečiais, kinais ar dar su kuo. O kur karas, ten ir badas. Taigi, kad šeimai netektų jo patirti, pradėjo pašėlusiu greičiu kaupti atsargas. Žodžiu, nors tėvai protestavo, visi namai buvo prikaišioti jos pačios siūtų nebalintos drobės maišelių su miltais, cukrumi, druska, kruopomis, makaronais, sulipusiais ledinukais… Visus tuos maišelius mudu su kraugerišku pasmerktųjų uolumu iš pradžių susinešėme į balkoną. O paskui pradėjome dar uoliau vieną po kito purtyti, visa gerkle plyšodami: „Vaziavo ziema ledo tiltais! Vaziavo, vaziavo ir atvaziavo! Visi sionai! Visi i svente!!!“

Kai pagaliau pasirodė močiutė, mūsų spigiems, bet, Dievas mato, širdingiems raginimams jau buvo paklusęs gražus būrys pačių margiausių vietos gyventojų ir prašalaičių. O labiausiai džiūgavo ir mus skatino mano slaptos draugės, čigonaitės iš gretimo namo, mama su gražiu būriu kažką nesuprantama kalba kleketuojančių gentainių. Kaip visada užsukusių pas ją po be galo turiningos dienos, praleistos buriant, derantis ir vagiliaujant Halės turguje. Miela malonu buvo žiūrėti, kaip jos žeriasi mūsų sniegą į ryškiaspalves bedugnes prikyštes.

– Na, kiek suprantu, ledų tą vakarą negavote? – užjaučiamai palingavau galvą aš.

– Tai jau taip. Be to, pasirodė, kad močiutė tuokart buvo apdairiai nusprendusi papildyti atsargas žirniais, kurių, nepaisydama šutros, visa suplukusi atsivilko didžiausią ryšulį. Ant jų klūpančius skirtingose šešėliuotose didžiojo kambario kertėse (liepsnojančiomis ausimis bei subinėmis, veik negyvai nusižliumbusius) mus ir aptiko tėtis. Laimei, sugrįžęs iš darbo anksčiau nei mama. Perėmęs ant savo vargšės galvos didžiąją dalį perkūnijomis, žaibais, rupūžėmis ir rožėmis besitrankančios močiutės rūstybės, vargais negalais jai įrodė, kad ištuštėjusius maišelius galima iš naujo pripildyti. Net jeigu tam tektų paaukoti tiek laiko išsvajotam teleskopui kauptas santaupas.

– Tu taip pasakoji, kad, regis, matau viską savo akimis, – susižavi Liūnė. – Bet kodėl niekada anksčiau apie tai nė žodeliu neužsiminei?

– Tikrai. Kodėl? – nekantrauju ir aš, nes man tai rūpi nepalyginti labiau nei kitoms.

– Tikriausiai tik dabar galutinai supratau, ką instinktyviai žinojau visada – tas nutikimas buvo ne atsitiktinis, o, galima sakyti, takoskyrinis, – iš lėto, tarsi rinkdama žodžius arba svarstydama, ar verta apie tai kalbėti, ima aiškinti Živilė. – Nors abu su broliu vienodai aktyviai jame dalyvavome, paveikė jis mus skirtingai. Aš nuo to laiko įtikėjau tokia tiesa: jeigu atvira širdimi rengsi šventes visiems, būsi išjuoktas, paniekintas, o galiausiai dar gausi kailin.

– Dabar aišku, iš kur ta parodomoji Živilės panieka altruizmui, – suplojusi rankomis sako Gabija.

– O Vidui?! Kokia tiesa, tavo supratimu, atsivėrė Vidui?! – paskubomis klausiu aš, jau nesijaudindama, kad balsas gali mane išduoti. Be galo trokštu įsitikinti, ar pasitvirtins netikėtai mano galvoje kilusi prielaida.

– O jam… – akimirksniu, tarsi tik ir būtų laukusi šito klausimo, atsiliepia Živilė, bet netikėtai persigalvojusi įsmeigia į mane, regis, kiaurai skrodžiantį žvilgsnį: – O kodėl tau tai parūpo?

– Jeigu būčiau žinojusi šią istoriją anuomet… – pradedu nesavu balsu, bet Živilė neleidžia užbaigti.

– Tai ką būtum pakeitusi? – su gerai man pažįstama apsimestine pašaipa klausia ji.

„Viską!!! – springdama šaukiu jai mintyse. – Savo elgesį. Jo elgesį. Trumparegišką savo tėvų požiūrį. Tavo mamos abejingumą jam ir močiutės neapykantą man. Jis tebebūtų gyvas. Aš bent žinočiau, kad jis yra. Net jei nebūčiau kartu su juo.“ Šaukiu ir jaučiu, kad esu neteisi. To, ką suprantu dabar, nesupratau septynioli kos. Lygiai kaip to, ką supratau septyniolikos, nebesuprantu dabar. Todėl neatlaikiusi gildančio Živilės žvilgsnio dar kartą nukreipiu akis į antrojo aukšto langus ir pasiduodu:

– Tavo tiesa, nieko.

Tarsi patvirtindami mano žodžius netikėtai užgęsta vis dar tokie brangūs langai viršuje. Ir jau ne pirmą kartą šią neįprastą naktį stoja pilkšvų sparnų plazdenimo sklidina tyla.