Читать книгу Kai vienos nakties per maža - Wendy S. Marcus - Страница 1

Ligoninės slaugytoja Elison Foršei žvilgtelėjo į laikrodį, kabantį ant baltutėlės personalo kabineto sienos Skubios pagalbos skyriuje, ir pagalvojo, kaip gerai būtų gebėti pagreitinti laiką vienu pirštų spragtelėjimu. Tuomet aštuonios valandos ir šešios minutės, likusios dirbti per paskutiniąją gydytojo Džeredo Pedžeto pamainą, išnyktų akimirksniu.

Kaip ir jis pats.

Aleliuja!

Elės galvoje garsiai uždainavę sopranų balsai ir jų privatus koncertas netikėtai nutilo, kai atsidarė durys ir iš koridoriaus ataidėjo balsų klegesys, nuslopinęs visą džiaugsmą.

Elė susigūžė, įsmeigė akis į atverstą paciento kortelę ant apskrito stalo ir pamėgino susikaupti skaitydama mažosios Molės Dokins, pirmosios to vakaro pacientės, duomenis. Ši trejų metų neklaužada šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis bandė įkąsti priimamojo slaugytojai ir įspyrė Elei, kuri rengėsi apžiūrėti sužeistą mergytės kojos nykštį. Tada pasirodė gydytojas Pedžetas, pagyrė Molės rožine spalva nudažytus kojų nagelius, dailias auksines grandinėles ant kulkšnies ir riešo, ir tatuiruotę su princesės atvaizdu jai ant rankos. Per keletą minučių jis sužavėjo mažąją pacientę, ir ši ramiai leido nuauti basutę, o tai tik patvirtino Elės įtarimus. Nė viena moteris, nesvarbu kokio amžiaus, neįstengia atsispirti to vyro žavesiui.

Jei tik būtų vakcina, galinti apsaugoti nuo jo, Elė nedvejodama paprašytų dvigubos dozės.

Džeredo artėjimą visuomet pajusdavo iš švelnaus oro dvelksmo, panašaus į elektrostatinę trauką, dėl kurios Elės plaukeliai ant rankų pasišiaušdavo ir pakrypdavo į gydytojo pusę, širdis imdavo greičiau plakti, o jiedviem kalbant – jei tik būdavo vienu du – užimdavo kvapą. Akies krašteliu ji pamatė Džeredą, vilkintį mėlyną gydytojo uniformą ir avintį raudonas gumines gydytojo klumpes. Jis pritraukė kėdę prie Elės, atsisėdo ir palietė delnu jos ranką. Aišku, tyčia, žaltys.

– Ėmei manęs vengti, – ištarė gydytojas Pedžetas.

– Ar tu ne pernelyg geros nuomonės apie save? – atkirto Elė, nors ir žinojo, jog jis teisus.

– Pirmadienį išvykstu.

Puiku! Pagaliau! Jo pasirodymas prieš tris mėnesius įsuko Elės gyvenimą į neramų verpetą. Dabar, kai laikinas paskyrimas baigiasi ir Džeredas rengiasi išvykti, Elė galės grįžti į įprastas vėžes, daugiau jis jos įkyriai nebeerzins nei darbe, nei atsitiktinai sutikęs laisvomis dienomis. Abejingai mostelėjusi ranka, Elė atsakė:

– Tu čia ar kitur, gyvas ar miręs – man vis tiek.

– Kas tau, Katyte Ele? – paklausė jis ir čiupo jos rašiklį. – Juk žinai, kad kalbi netiesą.

– Įkyrėjai kaip rakštis užpakalyje, – atšovė Elė šnairuodama į jį. – Be to, puikiai žinai, jog nemėgstu, kai mane šitaip vadini.

– Aha, – tarstelėjo Džeredas, jo skaidrios žalios akys žaismingai žybtelėjo ir veide pasirodė gundanti tobula šypsena ir skruostų duobutės, kankinusios Elę sapnuose. Džeredas atsilošė ir tebelaikydamas Elės rašiklį sunėrė savo ilgus pirštus už galvos. – Štai todėl man taip linksma.

Ji pamėgino pagriebti rašiklį, stengdamasi nesušiaušti jo dailiai sušukuotų tamsių plaukų. Džeredas iškėlė ranką, kad Elė nepasiektų, žvilgsniu kviesdamas prieiti artyn.

Elė nejudėjo.

Džeredas numetė rašiklį ant stalo.

– Girdėjau, jog šįvakar einate švęsti mano išvykimo, – pasakė Džeredas nepaminėdamas, kad jo niekas nekvietė.

Elė patraukė pečiais norėdama nuvyti šalin mintį apie kitą, ne tokią džiugią, šio vakaro priežastį.

– Norėdamos pašėlioti merginos gali prisigalvoti daugybę priežasčių. Be to, tai žymiai paprasčiau, nei svarstyti, kaip sudeginti tavo iškamšą.

Džeredas palinko artyn, pasidėjo alkūnes ant stalo ir įsispoksojo į ją.

– Nori mane įžeisti, Katyte? – švelnus žemas balsas kiaurai persmelkė Elę.

Praėjus keturioms iš dvylikos neramių naktinės pamainos valandų Džeredas vis dar drįso kvepėti gaiviai, lyg ką tik išėjęs iš dušo. Elė mintyse nevalingai įsivaizdavo, kaip aukštu stangriu nuogu kūnu sruvena putotas vanduo. Ji tvardėsi iš visų jėgų, kad tik neimtų kumščiais trankytis galvos.

– Įdomu, kas dedasi toje mažytėje dailioje galvelėje? – paerzino Džeredas įsistebeilijęs jai į veidą, tarsi norėdamas permatyti kiaurai ramią – kaip Elė vylėsi – jos išorę.

Dievulėli, nejaugi jam pavyko? Ištisus mėnesius ji vijo šalin mintis apie Džeredą. Iš pradžių lyg ir sekėsi, bet dabar nebepavyksta.

Tik atstumas viską išspręs, tad Elė susirinko pacientų korteles ir pakilo eiti.

Džeredas atsistojo, užtvėrė jai kelią ir atsidūrė taip arti, kad Elė netgi įžiūrėjo mažytį šlakelį ant jo odos prie trikampės kaklo iškirptės, primenantį šokolado trupinėlį, kurį norėjosi švariai nulaižyti. Gaivus Džeredo kvapas svaigino ir neleido blaiviai mąstyti.

Elė baiminosi, jog Džeredas pastebės jos jaudulį, todėl norėdama išvengti jo žvilgsnio, nukreipė akis tiesiai į jo raktikaulį.

– Prašau pasitraukti man iš kelio.

– Juk iš tiesų nori, kad pasilikčiau, o ne pasitraukčiau.

– Moki skaityti mintis? – Elė žengtelėjo atgal. Toliau. Kuo toliau nuo jo. Būtų geriausia, jei jis išsinešdintų į kitą žemyną, tačiau pakaks ir į kitą Niujorko valstijos pakraštį, priešingoje pusėje nuo čia, kur buvo gavęs laikiną paskyrimą.

– Taip, – atsakė Džeredas ir palinko prie Elės. – Ir jūsų, slaugytoja Foršei, mintys ne visai padorios.

– Vadink kaip patinka, bet tuoj tikrai trenksiu stetoskopo galvute. Traukis šalin. – Elė atstūmė jo ranką. – Turiu grįžti prie darbo, tu – taip pat.

Džeredas akimirką surimtėjo.

– Ar kada nors man atleisi?

– Atleisti galima tik tam, kuris tau rūpi, – atkirto Elė ir įsmeigė žvilgsnį jam į akis. – O tu man – niekas. Visiškas niekas.

– Tau tereikia pabandyti.

Ir vėl viskas iš pradžių.

– O aš visai nenoriu. Nuo pat pirmos tavo paskyrimo dienos, paskyrimo, kurį tavo draugas – mano buvęs vaikinas – rekomendavo tau, jei jau kalbant atvirai, tu iš kailio nėreisi, kad mus išskirtum.

– Netiesa, – paneigė Džeredas iškėlęs smilių. – Tą dariau tik tada, kai supratau, kad judu nesate laimingi.

Tiksliau sakant tada, kai Džeredas nusprendė, jog Elė netinkama jo draugui.

– Aš buvau laiminga, – atkirto Elė pagalvojusi, kad kur kas labiau tiktų pasakyti: Man buvo patogu. – Ir Maiklas. Viskas buvo gerai, kol pasirodei tu. Staiga ji suabejojo savo žodžiais. Elė dirbo netausodama savęs, kad tik taptų tokia moterimi, kokios reikėjo Maiklui.

– Tu jo nemylėjai, – priminė Džeredas.

Ji tikrai jo nemylėjo. Tačiau gydytojas Maiklas Šefordas jai puikiai tiko. Pastovus. Patikimas. Nuspėjamas. Be to, jis tyliai, nesavanaudiškai rūpinosi Ele. Galbūt vėliau, praėjus daugiau laiko, ji būtų pamilusi Maiklą. Kurgi ne, Ele, – ištarė ji mintyse.– Juk praėjo ištisi metai.

– Nenoriu kalbėti apie gyvenimą su Maiklu, – pasakė Elė, nutrenkė ant stalo segtuvus ir nusisuko nuo Džeredo. – Tai tu jį nusivedei į barą, prigirdei ir išsiuntei namo su Venda iš Pediatrijos skyriaus. Juk žinojai, kad ji įsižiūrėjusi Maiklą.

– Ele, aš nesodinau jo į automobilį jėga. Nenurengiau ir nepargrioviau į jos lovą.

Po galais, Elė nenorėjo vėl įsivaizduoti, kaip viskas vyko.

– Bet tu ir nebandei jo sulaikyti. Koks gi tu draugas?

Džeredas jai tikrai ne draugas. Jei ne jis, Elė gražiai ir tyliai gyventų su Maiklu, kuris, ligi Džeredui pasirodant, niekuomet neužsibūdavo darbe ilgiau nei iki vienuoliktos vakaro, niekuomet neidavo išgerti su draugais ir niekuomet nėra rodęs susidomėjimo jokia kita moterimi. Elė būtų iš visų jėgų stengusis padaryti jį laimingą ir susikurti tylų, ramų gyvenimą, apie kurį ji svajojo nuo pat vaikystės.

– Pastarąjį mėnesį mes daug apie tai kalbėjomės, – pasakė Džeredas ir nepaisydamas, kaip atrodys, – o tai jam visiškai nebūdinga – suleido pirštus į plaukus. – Jei būčiau manęs, kad Maiklas daro baisią klaidą, visais įmanomais būdais mėginčiau jį sustabdyti. Bet Maiklas ir Venda tinka vienas kitam.

Tą patį kalbėjo ir Maiklas prieš keturias savaites, kai ketino atsiprašyti Elės už melą. Tačiau ji negalėjo atleisti vienintelio dalyko. Dažniausiai tykus Maiklas netvėrė kailyje ir švytėjo iš laimės dėl naujo romano, jis garbstė tobulosios Vendos savybes netyčia nurodydamas visus, jo manymu, Elės trūkumus. Jokio apgailestavimo dėl nutrūkusių santykių.

– Juodu laimingi, – tarė Džeredas.

Juodu. Bet Elė nelaiminga.

– Medicinos mokykloje Maiklas buvo geras mano draugas, – tęsė Džeredas. – Toks ir liko. Bet jis pats nuobodžiausias žmogus, kokį teko pažinti. Maiklas – kaip paprasti klasikiniai vaniliniai ledai, o tu – ledai su tirpdyto šokolado sluoksniais ir spalvotais pabarstukais. Jis – kaip daug ląstelienos turintys dribsniai su liesu pienu pusryčiams, o tu – blyneliai su šilauogėmis, apšlakstyti šiltu klevų sirupu. Tu užgesai jam atsiradus. Jis tikras nuoboda, aptemdęs tavo švytėjimą. Nejaugi tenori trūks plyš ištekėti ir diena iš dienos gyventi nuobodžiai, be aistros?

– Tikrai nesiveržiu ištekėti, – atkirto Elė. Kokia kvailė. Nesitvardydama ji garsiai treptelėjo koja. Išties nesiveržia. Tikrai. Po visko, ką privertė iškentėti jos kvanktelėjusi motina, kuri be perstojo vedžiojosi į namus įvairius nevykėlius ir vis bandė užmegzti nieko gera nežadančius nesuskaičiuojamus romanus, kurie prasidėdavo euforija ir baigdavosi siaubingais išsiskyrimais ir scenomis, kada kaimynai susidomėję lįsdavo lauk paspoksoti į reginį ir bent keletą kartų per metus kviesdavo policiją, – Elė troško gyventi ramiai, be barnių, su patikimu, atsidavusiu vyru. – O tu nekišk nosies į mano reikalus.

– Ilgiau su juo pagyvenusi taptum nelaiminga. O paskui ir jo gyvenimą paverstum pragaru. Mačiau, kaip tai nutinka. Po galais, pats taip gyvenau.

– Nelaiminga jaučiuosi tik per jus, gerbiamas gydytojau Pedžetai.

– Tau reikia tikro vyro, Ele. Tokio pat aistringo kaip ir tu, o ne susikausčiusio drovuolio, kuris gali mylėtis tik tamsoje ir tik kartą per savaitę – trečiadieniais – kaip ponas Šefordas.

Elė išsižiojo negalėdama patikėti, kad Maiklas kalbėjo apie tai su draugu.

– Leisk man tau parodyti, ką gali tikras vyras, – pasakė Džeredas spinduliuodamas pasitikėjimu savimi, dėl kurio atrodė labai patrauklus. Tada ėmė kalbėti tyliau:

– Paskui tu jau niekada negalėsi pasitenkinti vidutinybe.

Džeredo žodžiai velniškai viliojo. Visa savo esybe Elė troško praleisti naktį jo stipriose rankose ir pajusti, kaip patyrę pirštai ima valdyt visą jos kūną. Kad jis kur prasmegtų! Elė nenorėjo nusižeminti pasitenkindama viena malonumų naktimi ir leisti Džeredui patenkinti savo geidulius, kai tai gali padaryti bet kuri kita moteris.

– Ar taip saldžiai suokdamas suvilioji daug gražuolių?

Džeredas nusijuokė. Elė nesiliovė:

– Jeigu sugriovei mudviejų su Maiklu santykius norėdamas apsukti man galvą, prašovei. Tu manai, kad Maiklas man netiko, o iš tiesų blogiausia, kas man gali nutikti, tai susidėti su tavimi.

Elei tik ir trūksta tokio, kaip jos sijonų besivaikantis tėvas. Flirto meistro. Gražbylio. Mergišiaus, kuris nesirenka priemonių, trokšdamas įsiversti ką į lovą.

Jųdviejų asmenišką pokalbį nutraukė atsivėrusios priimamojo durys. Tarpdury kyšojo Tanės, Skubios pagalbos priimamojo skyriaus registratorės, keista, garbanota, juoda kaip naktis ševeliūra ir, kaip visada, kontrastingai blyškus veidas.

– Atvažiuoja greitoji. Keturiasdešimt septynerių metų vyras, apie šimtą keturiasdešimt kilogramų, sustojo širdis, paramedikai bando atstatyti jos veiklą ir kvėpavimą, tačiau nepavyksta intubuoti. Turėtų atvykti po keturių minučių.

Džeredas akimirksniu virto rimtu profesionalu.

– Supratau…

– Paruošiu pirmąjį traumatologijos kabinetą, – užbaigė Elė.

– Parenkite…

– Įvairių dydžių tracheostominių vamzdelių ant padėklo šalia pirmosios lovos, pridėkite ir porą pediatrinių, jei prireiktų, paruoškite lašelinę ir reanimacijos įrangą.

– Praneškite…

– Respiracinės terapijos ir Radiologijos skyriams, kad būtų pasirengę. – Elė pagriebė savo popierius ir nulėkė prie durų. – Aš padėsiu.

Kai juodu nesikivirčydavo, darbas eidavo kaip iš pypkės.

Po keturiasdešimties minučių Džeredas stovėjo sukryžiavęs ant krūtinės rankas Skubios pagalbos skyriaus prieangyje ir žvelgė į tamsią automobilių stovėjimo aikštelę, medžiais apaugusios kalvos siluetą tolėliau ir tolimas greitkelio šviesas. Gaivus lapkričio oras pravėdino galvą, o tvyranti tyla apramino. Pamažėl įtampa ėmė slūgti.

– Kodėl tu jo neišgelbėjai! – sukliko įtūžęs paauglys pertraukdamas Džeredo mintis. – Juk tavo darbas – gelbėti žmones!

Džeredas pasisuko kairėn. Prieš keletą akimirkų jis pranešė, kad paciento išgelbėti nepavyko, ir dabar penkiolikmetis mirusiojo sūnus užsipuolė Džeredą. Ilgaplaukis vaikinukas plačiomis apsmukusiomis kelnėmis ir auskaru antakyje buvo pasirengęs pribaigti gydytoją.

Džeredas atsitraukė nuo atramos, prie kurios buvo palinkęs, ir guodėsi bent tuo, kad kaltinimai pasipylė lauke, o ne sausakimšame priimamojo koridoriuje. Pro automatines stiklines duris jis matė Elę, viena ranka prilaikančią vaikinuko motiną, kita – jo verkiančią mažąją sesutę, ir bandančią jas abi paguosti.

– Man labai gaila, – atsiprašė Džeredas.

– Gaila?! – šaukė berniukas trūkinėjančiu balsu ašaroms srūvant pykčio iškreiptu veidu. – Ir kas man iš to? Tėtis mirė, nes tu… – jis sustojo prie Džeredo ir dūrė jam smiliumi į krūtinę, – neatlikai savo darbo.

Džeredas giliai įkvėpė norėdamas išlikti ramus, nes žinojo, kad tokiu atveju lengviausia kaltinti gydytoją, o akivaizdi tiesa – pacientas turėjo milžinišką antsvorį, kasdien surūkydavo du pakelius cigarečių ir nesivargino daugiau judėti – nesugrąžins keturiasdešimt septynerių metų vyro ir tėvo.

Ir nors padarė viską, kas buvo įmanoma, Džeredui nepavyko jo atgaivinti.

– Kartais, – kalbėjo Džeredas žvelgdamas į ašarotas rudas akis, iš visų jėgų stengdamasis išlaikyti ramų balsą ir neparodyti savo paties pykčio ir nusivylimo, – kad ir kaip stengiamės, įvyksta tai, ko negali pakeisti.

Beliko sudėlioti šiuos žodžius į skambų posmą ir turėsi dainą apie savo gyvenimą, – pamanė sau, o garsiai pasakė:

– Nežinau, kaip dar galėjau pagelbėti tavo tėvui.

Pasipiktinęs paauglys netikėtai suklupo verkdamas:

– Nenorėjau jo mirties. Ką aš dabar darysiu?

Džeredas norėdamas išlaikyti berniuką ant kojų tvirtai suėmė jį į glėbį, tačiau tam prireikė nemažai jėgų.

– Aš irgi patyriau tą patį, – guodė Džeredas ir kentėjo žinodamas, kas laukia vaikio artimiausiomis dienomis, savaitėmis, mėnesiais. – Reikia laiko, kad atsitiestum. – Džeredas suprato, jog lengva nebus, ir berniukas niekada nepamirš šios dienos.

– Jis rėkė, kad išjungčiau muziką, – kūkčiodamas pasakojo jis, – o aš nekreipiau dėmesio. Jei tik būčiau įsiklausęs, gal būčiau išgirdęs, kaip jis mane kviečia. Galbūt dabar jis būtų gyvas.

Džeredas prisiminė labai panašią jei tik istoriją, kurią jis išgyveno būdamas tokio pat amžiaus kaip šis vaikis, kada jam vienam teko spręsti, ką daryti, kai tėvas patyrė širdies priepuolį. Jei tik jo mama nebūtų išėjusi į vaistinę pirkti skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų ir nebūtų palikusi jo vieno rūpintis sergančiu tėvu. Jei tik Džeredas nebūtų paklusęs tėvui, neleidusiam skambinti pagalbos telefonu, ir nedelsęs, greitoji būtų atvykusi laiku. Jei tik dešimtoje klasėje jis būtų lankęs pasirenkamą pirmosios pagalbos dalyką. Jei tik jis būtų susipratęs nubėgti pas kaimynę, ponią Alvares, dirbusią slaugytoja, pasižiūrėti, ar ji grįžusi, o ne stypsotų šalia tėčio laikydamas jo ranką ir matydamas, kaip jis miršta.

– Tavo tėtis nebuvo sveikas, – kalbėjo Džeredas plekšnodamas berniukui per nugarą. – Jis patyrė labai stiprų širdies priepuolį. Nei tu, nei aš, nei kas kitas nebūtų galėjęs jam pagelbėti.

– Ir ką man dabar daryti? – tyliai paklausė berniukas.

Džeredas uždėjo rankas jam ant pečių ir šiek tiek atsitraukė, kad galėtų matyti berniuko akis.

– Grįžk į kabinetą. Paimk už rankos sesutę, pasakyk, kad tu šalia ir kad tikrai sugebėsi pasirūpinti ja kaip tėvas. Pabučiuok mamą ir pasakyk, jog myli ją, būsi šalia ir kaip galėdamas jai padėsi. – Džeredas supurtė berniuką norėdamas įsitikinti, kad šis klausosi. – Ir ne šiaip sau kalbėk. Parodyk, ką jauti. Būk drąsus. Ir kas benutiktų, neleisk mamai tavęs atstumti, – pasakė Džeredas pagalvojęs, jog taip turėjo pasielgti ir jis – galbūt tada jo gyvenimas nebūtų sugriuvęs.

Galbūt tuomet jis būtų galėjęs išpildyti paskutinį tėvo prašymą: Pasirūpink motina.

– Štai kur jūs, – priėjusi tarė Elė. Džeredas negirdėjo, kaip atsidarė durys. Kaip ilgai ji čia stovėjo? Ką girdėjo? – Ar tu Džimis? – paklausė berniuko, o tas palinksėjo. – Tavęs ieško mama.

Džimis nusisuko nuo Elės, virpėdamas įkvėpė oro ir nusišluostė akis.

– Užjaučiu dėl tėtės, – pasakė Elė ir švelniai paglostė Džimiui pečius.

– Ačiū, – atsakė jis; Džeredas didžiavosi vaikinuku, kuris susitvardė, giliai įkvėpė, atsitiesė ir nuėjo į kabinetą.

Džeredas pasisuko į automobilių aikštelės pusę, kad keletą minučių pabūtų vienas ir atgautų savitvardą – jį prislėgė prisiminimai, kaip anuomet jis grįžo iš ligoninės, kaip pyko motina, kokie baisūs buvo jos kaltinimai ir kaip vėliau daugybę metų ji elgėsi taip, tarsi Džeredas būtų tuščia vieta.

Tikėdamasis nuvyti šalin skaudžius prisiminimus, kurie vėl ėmė veržtis iš atminties užkaborių, Džeredas ėmė galvoti apie smagiausią pastarųjų savaičių dalyką. Apie slaugytoją Elę Foršei.

Jis prisiminė jųdviejų pirmąjį susitikimą ankštoje išblizgintoje pagalbinėje patalpoje, kai dar nežinojo, kad Elė – jo draugo mergina. Džeredas netyčia prisilietė prie Elės siekdamas juostos ritinėlio, juodu sustingo ir suglumę, nes abiem buvo malonu, susižvalgė. Staiga Džeredas sutriko suvokęs, jog Elė taip jį traukė, kad jis vos nepuolė apkabinti ir bučiuoti moters, kurios net vardo nežinojo.

Artima siela? Galbūt.

Jam patinkantis moters tipas? Jeigu galėtų, jis rinktųsi ją.

Graži. Protinga. Linksma.

Puiki slaugytoja, mokanti pavyzdingai elgtis su ligoniais.

Jeigu Džeredas būtų laisvas ir galėtų truputėlį pasilinksminti, Elė būtų pirmoji jo geidžiamųjų sąraše. Bet jis nebuvo laisvas – nei širdyje, nei įstatymo požiūriu.

– Ar gerai jautiesi? – paklausė Elė priėjusi arčiau.

– Tiesiog puikiai. O tu?

– Radai tinkamus žodžius Džimiui. Užjaučiu, kad taip anksti netekai tėvo.

Džeredas neįstengė pažvelgti į Elę.

– Todėl ir tapau gydytoju – norėjau apsaugoti vaikus nuo to, ką patyriau. Ir šiandien man pasisekė, ar ne?

– Tu ne visagalis. – Elė palietė Džeredo ranką ir jo kūnu nuvilnijo raminanti šiluma. Jis ilgesingai troško Elės prisilietimo, tas stiprus jausmas ir jaudino, ir trikdė.

– Tu gaivinai Džimio tėtį dvylika minučių ilgiau, nei tai būtų daręs bet kuris kitas mūsų gydytojas, – kalbėjo Elė. – Ką dar galėjai padaryti?

Džeredas pakreipė nuleistą galvą į šoną, pasižiūrėjo Elei į akis ir sulaikė žvilgsnį. Elės akyse buvo matyti nuoširdus susirūpinimas ir užuojauta. Ištisus jų bendro darbo mėnesius jis dešimtis ar net šimtus kartų matė, kaip tokiu žvilgsniu Elė žiūrėdavo į pacientus, bet niekada į jį. Tačiau užuot pasinaudojęs proga užmegzti atvirą pokalbį, Džeredas nusprendė nekreipti dėmesio į bauginančius, ilgai gniaužtus jausmus, ėmusius kirbėti giliai užgautoje širdyje, ir griebėsi galimybės pajuokauti ir užsimiršti.

– Saugokis, Katyte, – žaismingai sušnabždėjo Džeredas apsižvalgęs, ar kokia pašalinė ausis negirdi meilikavimo, kuris jį pralinksmino, o Elę suerzino. – Nes galiu pamanyti, kad imu tau patikti. – Džeredo nuotaika pasitaisė. – Kad ir kiek besistengtum, regis, aš tave nesuvaldomai traukiu.

– Nešnekėk niekų, – tarstelėjo Elė ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Toks mano darbas – padėti ir užjausti. Tau pasisekė, kad mano pamaina dar nesibaigė.

– Tai gerai, – pasakė Džeredas palinkęs prie Elės. – Gal eikime į kokią nuošalesnę vietelę, kur tu parodysi man dar daugiau savo uuuužuojautos.

Elė įžnybė Džeredui.

Šaunuolė. Drąsi mergina.

– Oi! – šūktelėjo jis trindamasis ranką. – Kur dingo tavo švelnumas?

Elė prisimerkusi pažvelgė į Džeredą.

– Neištversiu. – Džeredas pasitrynė sausas akis. – Regis, tuoj apsižliumbsiu.

Elė nusisuko ir nuėjo į priėmimo kambarį nė nežvilgtelėjusi į jį. Iš nugaros ji atrodė lygiai taip pat gražiai kaip ir iš priekio, jos šviesiai violetinės uniforminės kelnės dengė tobulų formų užpakaliuką, ilgi rudi plaukai buvo susukti į laisvą kuodą, o dailius ausų lezgelius, kuriuos taip ir traukė pabučiuoti, puošė kuklūs auksiniai žiedo formos auskariukai.

– Maniau, moterims patinka, kai vyrai rodo jausmus? – pavymui sušuko Džeredas.

– Geidulys – ne jausmas, gydytojau Pedžetai, – neatsisukdama atšovė Elė.

– Ir dar koks jausmas. Ateik pas mane po darbo ir paieškosime informacijos internete. Kieno bus teisybė – tas spręs, ką darysime toliau. Galime lažintis, kad spręsiu aš.

Elė spustelėjo mygtuką prie durų.

Kai durys ėmė vertis, Džeredas sušuko:

– Tuoj užsivers durys, Ele!

Elė lūkuriavo prie įėjimo į priimamąjį.

Džeredas minutėlę luktelėjo, kol sutramdė juoką. Jis žinojo, kad Elė neatsikirs, bet buvo labai smagu ją erzinti. Su niekuo nebūdavo taip linksma kaip su ja. Pirmą kartą per dvejus metus nuo tada, kai pradėjo dirbti agentūros samdomu gydytoju įvairiose Niujorko valstijos ligoninėse, Džeredas jautė, jog pasibaigus jo paskyrimo terminui, jis gali imti kai ko ilgėtis. Aiškus ženklas, kad kažkas pasikeitė.

Pažintys, meilės ryšiai, vedybos daro žmones priklausomais vienus nuo kitų, silpnais ir pažeidžiamais. Jo tėvo mirtis palaužė motiną, ji tapo bejėgė, pikta ir niekur nerado džiaugsmo. Džeredo žmonos melas, pabėgimas ir paskui kilusios teisinės problemos, kai jam teko kovoti, kad netektų sėsti į kalėjimą, palaužė ir jį.

Ne. Geriau jau gyventi vienam. Jokio prisirišimo, jokių lūkesčių, nieko, kas nuviltų jį arba ką jis nuviltų.

Elė paėmė paciento kortelę, kurią jai padavė bendradarbė.

– Padarysiu pertraukėlę, – pasakė slaugytoja. – Vieną girtą ir kabinėtis linkusį pacientą nuvedžiau į pirminės apžiūros kabinetą.

Girtas ir kabinėtis linkęs pacientas uždarytas tolimajame T formos koridoriaus gale.

– Ačiū, – burbtelėjo Elė.

– Jam draugužiai padeda apsivilkti ligoninės chalatą.

Čia tai bent. Dar ir krūva triukšmadarių, kad paguostų. Elė pasižiūrėjo į laikrodį. Keturios valandos dvidešimt dvi minutės ryto ir pamaina, kuri niekaip nesibaigia. Atvertusi segtuvą ji perskaitė priimamojo skyriaus įrašą: Pacientas sužeistas striptizo klube. Susikibo su apsaugos darbuotoju, priekabiavo prie šokėjos. Skauda kairę akį, kairį skruostą, žandikaulį, pilvą ir dešiniuosius šonkaulius.

Elė pasiklausė už durų prieš įeidama. Kurį laiką buvo tylu, tada pasigirdo vyriškas balsas:

– Prašom.

– Aš Elison, – prisistatė Elė įstumdama po durimis pleištą, kad jos liktų praviros. – Jūsų slaugytoja. – Prieš įeidama į kabinetą, ji apžvelgė keturis ten buvusius vyrukus, trys iš jų – lankytojai, netvarkingai apsirengę, ištaršytais marškiniais, du sukritę foteliuose, vienas nugara atsirėmęs į sieną. Visi pavargę. Ramūs.

Gerai. Elė pasidėjo paciento kortelę ant staliuko šalia kriauklės ir nuėjo prie tamsiaplaukio vyro, sėdinčio ant gulto: jo plikos kojos tabalavo, galva nuleista, abi rankos nukarusios prie klubų, o pats vos laikėsi nenugriuvęs.

– Gal galite pasakyti, kiek šį vakarą išgėrėte?

Elė paėmė jį už riešo, kad užčiuoptų pulsą, ir pradėjo apžiūrą. Neabejotinai apsvaigęs nuo alkoholio.

Pacientas pakėlė galvą.

– Tiek, kad jūs man atrodote gražiausia moteris pasaulyje.

– Tai bent, ačiū. – Elė pamatė patinusią primerktą kairę akį, nedidelį nubrozdinimą, išoriniame kamputyje sukrešėjusį kraują. Kairysis skruostas patinęs ir paraudęs. Kairėje šnervėje matyti sukrešėjęs kraujas.

Nelaimėlis mirksėjo, tarytum norėdamas geriau įsižiūrėti.

– Elė? – išlemeno spoksodamas į jos kortelę. – Ir dar kokia Elė. – Jis pasisuko į savo draugelius, susvyravo ir griebėsi atramos, kad neparvirstų. – Sakyčiau, man ima sektis, mielieji.

Po galais. Juk šis vyrukas iš jos vidurinės mokyklos. Su taip sumuštu veidu jį sunku atpažinti.

– Pulsas geras, – pasakė Elė ir nuėmė plastikinį termometro dangtelį. – Pasidėk po liežuviu.

– Liežuviu smagiau daryti kitus dalykus, – atsakė tas, iškišo liežuvį ir ėmė vaipytis. Jo draugužiai suprunkštė.

– Visa kitą gali daryti išėjęs iš čia, – pasakė Elė. – O dabar pakelk liežuvį ir paimk termometrą.

Jis išsiviepė ir įtraukė termometrą vos pravertomis lūpomis. Labai lėtai.

Elė akimirksniu nusisuko, paėmė kortelę, ėmė užrašinėti pulso duomenis ir žvilgtelėjo į vardą. Robertas Breiloras. O, varge. Bobis Breiloras, kurį visi vadino tiesiog Bi Bi.

Pasigirdo termometro signalas. Palaiminga tyla baigėsi.

– O čia gi Elė, mano pati mylimiausia raita prerijų piemenaitė ant užpakalinės automobilio sėdynės, – pragydo Bobis. – Jai patinka smarkūs eržilai. Ar pameni, Linksmoji mergužėle?

Linksmoji mergužėlė. Taip Bobis pravardžiuodavo Elę vidurinėje mokykloje. Šią pravardę ji gavo todėl, kad buvo lengvai prieinama. Buvo kvaila paauglė ir negalvojo, ką daro. Suaugusi Elė suprato, kodėl leido jai prilipdyti tokią gėdingą ir žeminančią pravardę – merginai taip trūko šilumos ir meilės, kad ji siekė pajusti tai bent per tas dešimt minučių vaikinų glėbyje. Dažniausiai tai vykdavo kur nors miške, ant užpakalinės automobilio sėdynės, pusiau apsirengus, arba, jei pasitaikydavo geresnė proga, lovoje, kai suaugusiųjų nebūdavo namie. Seksui gerai, bet nieko daugiau.

Elė svarstė, ar nereikėtų jai išeiti iš kabineto ir paprašyti, kad ją pavaduotų kas nors kitas. Tačiau ne. Juk ji – kvalifikuota slaugytoja, pasirengusi dirbti su visokio plauko pacientais. Todėl stengėsi negirdėti įžūlių Bobio kalbų ir toliau pildė jo kortelę. Kuo greičiau baigs, tuo anksčiau galės išeiti atlikusi savo pareigas.

Tada Elė paėmė kraujospūdžio matuoklį iš metalinio krepšio, kabančio ant sienos, ir uždėjo jį Bobiui ant rankos.

– Pamatuosiu kraujospūdį ir pakviesiu gydytoją Pedžetą. Tikriausiai jis norės ir rentgeno nuotraukos.

Elė tvirčiau užspaudė matuoklį stengdamasi nuvyti šalin nuogąstavimą, jog Bobis gali papasakoti Džeredui apie Elę, ir šio nuomonė apie ją tik pasitvirtins. Todėl ji įsiklausė į stetoskopo garsus, stebėjo pulsavimą ir krentantį gyvsidabrio stulpelį sfigmomanometre. Šimtas aštuoniolika ir septyniasdešimt keturi. Elė nusegė matuoklį ir padėjo jį atgal į krepšį.

Vos tik ji ištiesė rankas krepšio link, Bobis pašoko, sugriebė Elę per liemenį ir prisispaudė jai prie nugaros.

– Dar turi pasirūpinti kita skaudama vieta.

Elė pasisuko viršutine kūno dalimi į jį. Kabinete daugiau nieko nebuvo – Bobio draugeliai buvo išėję ir uždarę paskui save duris.

– Bobi, liaukis.

– Kas tau, Ele? – jis užkišo ranką jai po palaidine ir stipriai suspaudė krūtį. – Prisiminkim senus gerus laikus.

– Paleisk, – Elė pasišlykštėjusi mėgino ištrūkti. Dabar ji kitokia ir nemiega su bet kuo.

Bobis suėmė jos veidą, pastūmė ją ir prispaudė prie sienos – Elei pritrūko oro. Jis pilvu tvirtai įsirėmė į ją. Elė bandė priešintis. Neįmanoma. Alkoholis nė kiek neveikė Bobio jėgų. Ir kada jis taip išstypo? Elės jėgos seko ir ją apėmė baimė.

– Juk buvau vienas mėgstamų tavo berniukų, – kalbėjo jis.

Tiesa, prieš dešimt metų jis turėjo automobilį, padirbtą asmens dokumentą ir negailėjo pinigų nei alui, nei cigaretėms. Toks vaikinas atrodė tobulas aikštingai penkiolikmetei, kuri bodėjosi savo gyvenimu.

– Man labai tavęs reikia, – pasakė jis, viena ranka suėmė Elės galvą, stipriai įsisiurbė į lūpas ir ji pajuto kraujo skonį. Kita ranka mėgino atrišti Elės kelnių dirželį.

– Patrauk rankas, – sukliko Elė. Ji stengėsi išsisukti ir pakelti kelį. Nepavyko. Todėl įkando jam į lūpą. Kai Bobis atsitraukė, Elė ėmė šaukti:

– Padėkite! Gydytojau! Kas nors! Padėkite!

Teliko melstis, kad kas nors ją išgirstų.

– Užsičiaupk, Ele. – Bobis ranka uždengė jai burną. – Juk nori manęs. Visada norėjai.