Читать книгу Ar jai pavyks? - Christy McKellen - Страница 1

Kara Vinston skalūno laiptais pasiekė juodas tviskančias namo duris Pietų Kensingtone slopindama ypatingos pastato elegancijos keliamą pagarbią baimę. Būdama jauna, naivi, tačiau degdama viltimi ji svajojo būtent apie tokį būstą. Jos svajose keturių aukštų Viktorijos laikų namuose siautė laimingi vaikai, kuriuos juodu su gražuoliu vyru auklėtų su begaline meile, tačiau griežtai. Vakare, suguldę mažuosius padūkėlius į lovas, abu kvatotųsi iki valios.

Kiekviename kambaryje būtų pamerkta skintų gėlių puokštė, o pro didžiulius vitražinius langus sklistų šviesa ir žaismingai tviskėtų ant skoningų baldų.

Deja, realybė kiek kitokia – Kara gyvena apleistame vieno kambario butelyje Islingtone, tūkstančius mylių nutolusiame nuo šių dieviškų rūmų. Tiesą sakant, jeigu šiandien nepasiseks, net ir tas varganas butas netrukus gali būti nebe jos. Triguba espreso kavos porcija, kurią šįryt išgėrė, teliuškavo skrandyje, o ji niekaip nesiliovė svarsčiusi, kad vieta, kurią šešerius metus vadino namais, slysta iš rankų dėl perdėto šeimininko godumo. Jeigu skubiai nesusiras kito darbo, nunarinusi galvą sliūkins atgal į Kornvalį, į laiko pamirštą kaimą, ir prašysis būti priimama tėvų į mažulytį kambarį drauge su šunimis, kol atsistos ant kojų.

Žinoma, ji nuoširdžiai mylėjo tėvus, bet vien pagalvojus, kad tektų vėl stumdytis alkūnėmis nedidelėje erdvėje, krėtė šiurpas. Jie taip apsidžiaugė, kai prieš šešis mėnesius Kara paskambino ir pranešė, kad gavo svajonių darbą – vadovo padėjėjos vietą vienoje iš didžiausių šalies korporacijų. Dėl visiems žinomo mamos pomėgio liežuvauti naujiena netruko pasklisti: Karos telefoną ir elektroninį paštą užplūdo giminių, bendruomenės narių sveikinimai.

Vien pagalvojusi, kad tektų paskambinti ir kaip nors paaiškinti, kodėl, nepraėjus nė trims mėnesiams, gavo atleidimo lapelį, ji nukaito iš gėdos. Nevalia leisti, kad taip nutiktų. Juk tėvai tiek paaukojo, kad sumokėtų už gerą išsilavinimą ir jai atsivertų tokios galimybės, kokių jie patys niekada neturėjo. Kara buvo jiems skolinga daug daugiau.

Tereikia lašelio sėkmės ir jai niekada neteks kęsti to žeminančio pokalbio. Ši diena – tai puiki proga susigrąžinti pasitikėjimą. Kara privalo gauti šį darbą ir visa kita susitvarkys.

Po pažastimi laikydama segtuvą su gyvenimo aprašymu ir puikiomis rekomendacijomis, ji paspaudė tviskantį žalvario skambutį ir laukė, kol namo šeimininkas atvers duris. Vis dar laukė. Nerimastingai trepsėdama koja, delnais išlygino geriausio savo kostiumėlio sijoną. Norėjo atrodyti kiek įmanoma profesionalesnė ir labiau pasitikinti savimi, kai durys atsivers. Tik jos taip ir liko uždarytos. Galbūt namo gyventojas neišgirdo skambučio? Vargais negalais atsispyrusi įpročiui kramtyti nagus – neseniai buvo jo atsikračiusi – paskambino darsyk. Tik šį kartą piršto ilgiau neatitraukė. Jau ketino pasiduoti ir grįžti vėliau, bet durys netikėtai atsilapojo, o už jų stovėjo aukštas, neįsivaizduojamai dailus tvirto stoto vyras, nuo kurio sklido ypatinga ramybė. Nejučia Karos širdis ėmė plakti kiek greičiau.

Šokolado spalvos plaukai, kuriuos jau reikėtų pakirpti, nerūpestingai krito ant kaktos kiek pridengdami skvarbias šviesiai rudas su aukso atspalviu akis. Jeigu jos kas nors būtų paprašęs apibūdinti vyrą vienu žodžiu, pavadintų šauniu. Jam šis apibūdinimas idealiai tinka.

Suirzusio vyro žvilgsnis nuslydo nuo Karos veido prie suspausto segtuvo.

– Taip? – prakalbo jis tokiu piktu tonu, kad ji nejučia atsitraukė kelis žingsnius ir vos nenuvirto nuo laiptų.

– Ponas Maksas Fajerbrasas? – Deja, po tokio nedraugiško sutikimo balsas vos pastebimai virptelėjo. Vyriškis dar smarkiau susiraukė.

– Tiems, kas trainiojasi apie duris, neaukoju.

Giliai įkvėpusi, Kara nušvito plačia ir užtikrinta šypsena ir kuo kantriausiai atsakė:

– Nerenku labdaros. Atėjau dėl darbo.

Jo priešiškumas blykčiojo lyg ryškus vasaros žaibas.

– Ką čia paistote? Neketinu nieko samdyti! – Karai odą badė it karštomis adatomis. Ji sutrikusi sumirksėjo jausdama, kaip kyla panika.

– Tikrai? Bet mano pusseserė Popi sakė, kad jums reikalingas asmeninis padėjėjas, nes esate užsivertęs darbais.

Vyras sukryžiavo rankas ant krūtinės ir papurtė galvą. Jo veide pasirodė nerimas.

– Pasakiau tai Popi tik tam, kad ja atsikratyčiau, – atšovė suirzęs. Karos skrandis skaudžiai susitraukė.

– Tai jums nereikia padėjėjo?

Užsimerkęs jis brūkštelėjo ranka per smakrą ir šaižiai atsiduso.

– Aš tikrai labai užsiėmęs. Neturiu laiko net pokalbiams su kandidatais. Ką jau kalbėti apie mokymą. Todėl jeigu leisite… – namo šeimininkas jau ruošėsi užtrenkti duris, tačiau labai greitai Kara metėsi į priekį ištiesusi abi rankas, kad jį sustabdytų. Segtuvas su dokumentais triukšmingai nukrito ant žemės.

– Palaukite! Prašau! – vyro veide pasirodė nuostaba, sumišusi su kitais jausmais. Vis dėlto jis stabtelėjo, durys vėl pajudėjo atsiverdamos tuos kelis colius. Neprarasdama atkaklumo, Kara susišlavė pasklidusius popierius, ištiesė pečius įsijausdama į pardavėjos vaidmenį, kuriam ruošėsi nuo tos akimirkos, kai gavo Popi elektroninį laišką apie šią aukso vertės galimybę.

– Esu labai talentinga ir sparčiai mokausi. Turiu šešerių metų asmeninės padėjėjos darbo patirtį, todėl nereikėtų daug manęs mokyti, – balsas pasidarė spigus, tačiau mergina nesitraukė. – Puikiai moku dirbti viena. Esu tiksli ir kruopšti. Pamatysite, kai priimsite į darbą, – ištarė mėgindama atrodyti savimi pasitikinti, nors taip ir nesijautė. Jis toliau tylomis spoksojo į ją, o rankomis duris laikė taip, tarsi rimtai svarstytų užtrenkti jas tiesiai Karai prieš nosį. Ji neketino pasitraukti be kovos. Nusivylimo ir pralaimėjimo patyrė užtektinai.

– Suteikite galimybę parodyti, ką moku. Nemokamai. Šiandien. Jeigu mano darbas patiks, rytoj pradėtume oficialiai, – nuo tos dirbtinės šypsenos jai maudė žandus. Vyras prisimerkė, tarsi svarstytų pasiūlymą. Po kelių įtampos kupinų tylos sekundžių, kai atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės, vyriškis linktelėjo segtuvo, kurį Kara stipriai suspaudusi laikė rankose, pusėn.

– Čia jūsų gyvenimo aprašymas? – paklausė.

– Taip, – atsakė Kara ir ištiesė popierius. Sulaikiusi kvapą stebėjo, kaip jis juos varto.

– Gerai, – pratarė jis galiausiai sunkiai atsidusdamas ir ištiesdamas jai segtuvą. – Šiandien parodykite, ką mokate, ir jeigu liksiu patenkintas, pasiūlysiu vieno mėnesio bandomąjį laikotarpį. Tada nuspręsiu, ar esate verta nuolatinio darbo, ar ne.

– Sutarėme, – Kara ištiesė ranką, Maksas suglumęs į ją pažvelgė, tada apglėbė savąja, kuri buvo tvirta ir šilta. Jos kūnu lyg elektros srovė perbėgo palengvėjimas, sumišęs su karštu net pirštų galiukus pasiekusiu dilgčiojimu, sukeltu šio paspaudimo.

– Geriau užeikite, – pasiūlė vyras atitraukdamas ranką. Atsuko jai plačią nugarą ir dingo viduje.

Sprendžiant iš atžagaraus bendravimo, teks gerokai paplušėti, kad jam įtiktų. Kara mėgo iššūkius – net jei juos pateikdavo tokie vyrai, nuo kurių prasidėdavo skrandžio spazmai.

Suėmusi save į rankas, ji nuskubėjo paskui jį užverdama sunkias duris sau už nugaros. Atsisuko kaip tik laiku, kad pamatytų, kaip jis žengia pro kitas duris vestibiulio gale. Bet koks tai buvo vestibiulis! Didesnis nei visas jos butas. Ant aukštų kremo spalvos sienų išrikiuoti abstrakcionizmo meno kūriniai, nutapyti ant drobės. Ne kokie atspausdinti ir ant sąvaržėlių sukabinti paveiksliukai kaip jos namuose. Spalvotų mozaikinių plytelių grindys driekėsi gerus penkiasdešimt metrų, kol prigludo prie plačių ąžuolo laiptų į erdvią laiptinę, kurią saulės šviesa pasiekdavo pro milžiniškus vitražinius langus.

Stabtelėjusi prie marmurinio stalo vestibiulyje, ji su liūdesiu pastebėjo, kad ant jo stinga gėlių. Tada giliai įkvėpė pilnus plaučius ir patraukė į tą kambarį, kuriame dingo vyras.

Ji tikrai gali su tuo susitvarkyti. Padarys nepakartojamą įspūdį. Todėl, kad ji pati yra nepakartojama. Juk taip, Kara? Tiesa?

Kambarys, į kurį įžengė, buvo erdvus kaip ir vestibiulis, tik dalis sienos iki juostos paveikslams sukabinti čia buvo šviesios ančių kiaušinių melsvumo spalvos, o virš jos – baltos. Toks derinys kūrė įspūdį, kad lubos nutolusios tūkstančius mylių, o pati Kara pasijuto esanti nepaprastai maža.

Maksas stovėjo ant tobulai nublizginto parketo kambario viduryje, veide matėsi neslepiamas nekantrumas. Kad ir kaip nervinosi, Kara negalėjo apsimesti nepastebinti, koks jis charizmatiškas. Atrodė, kad nuo šio vyro sklido stipri seksualinė energija.

– Beje, mano vardas – Kara, – ištarė ji lyg gumulą nurijusi nerimą ir draugiškai nusišypsojo.

Jis tylomis linktelėjo ir ištiesė jai nešiojamąjį kompiuterį.

– Šis atsarginis. Galite šiandien naudotis. Kai tik pasiruošite, pradėkite skenuoti ir sisteminti šiuos dokumentus, – paliepė jis rodydamas į beveik siūbuojančią popierių stirtą ant stalo prie lango. – Štai čia – dokumentų spinta, – mostelėjo ranka, – o ten – skeneris, – dar vienas mostas. – Katalogavimo sistema turi būti paprasta ir aiški, – užbaigė Maksas, balse skambėjo šioks toks jaudulys. Regis, jis nebuvo pratęs bendrauti su žmonėmis.

– Gerai, ačiū, – padėkojo Kara imdama ištiestą kompiuterį ir eidama atsisėsti ant ilgos, žemos sofos, pristumtos prie sienos kitoje kambario pusėje priešais masyvų ąžuolo stalą, ant kurio buvo kompiuteris ir didžiulis monitorius. Mėgindama suvaldyti įtampą, kuri užgimė netekus paskutinio darbo, atvertė kompiuterį ir atidarė interneto naršyklės langą. Tada prisijungė prie savo elektroninio pašto ir sukūrė failą „Fajerbraso valdymo sprendimai“. Ant arbatos staliuko šalia sofos pastebėjusi šūsnį vizitinių kortelių, pasičiupo vieną ir įsivedė Makso telefono numerį, pridėjo jo elektroninio pašto adresą. Kol Kara darbavosi, jis sėdėjo priešais kompiuterį ir barškino klaviatūra, kai netikėtai veiksmą nutraukė jos beldimas į duris.

Gerai.

Pirmas dalykas, kurį ji ketino padaryti, – tai paruošti jiedviem karšto gėrimo, o tada imsis kalno popierių, kuriuos reikia suskaitmeninti ir išsaugoti. Kara nutarė kol kas nekalbinti ir neblaškyti Makso klausimais, verčiau truputį patyrinėti. Saugiai padėjusi kompiuterį ant sofos, atsistojo ir patraukė prie durų norėdama susirasti virtuvę. Vyras nė nepakėlė akių nuo ekrano, kai ji pražingsniavo pro šalį. Ką gi, jeigu nieko neišdegs, ji bent įgaus kitokios patirties nei ankstesniame darbe. Paskutinėmis dienomis ji negalėdavo nė krustelėti nestebima priekaištingų žvilgsnių.

Virtuvė buvo tiesiai priešais ir Kara kelias minutes stovėjo ją tyrinėdama. Matė didžiulį kremo spalvos marmuro stalą stiklo viršumi, apsuptą šešių kėdžių. Viskas labai nauja ir tvarkinga – daiktai buvo savo vietose. Atidariusi indaplovės dureles, įsispoksojo į vieną puoduką ir vieną dubenėlį.

Hmmm. Taigi, Maksas čia gyvena vienas? Nebent jo partnerė šiuo metu išvykusi. Apžvelgdama erdvę, Kara ieškojo nuotraukų, tačiau nė vienos nepastebėjo. Nebuvo nė jokio magnetuko ant milžiniško dydžio šaldytuvo. Tiesą sakant, ši vieta atrodė tokia tuščia ir sterili lyg kokia operacinė.

Paėmusi puodelį, patikrino, ar nelikę prieš tai jame buvusio gėrimo pėdsakų. Užuodė kavos kvapą. Gerta be cukraus ir pieno. Šitai nusprendė iš spalvos.

Ant stalviršio stovėjo kavos aparatas. Akimirką ar kelias Kara žvelgė į jį sutrikusi, bet greitai išsiaiškino, kaip šis veikia. Pustuštėje spintelėje aptiko maltos kavos. Paruošė puodelį juodos jam, o į savąjį negailėdama šliūkštelėjo pieno.

Grįždama į kambarį, Kara pastebėjo, kad Makso poza nepakito nė per centimetrą – jis toliau įnirtingai kaukšėjo klaviatūra.

Atsargiai padėjo jo gėrimą ant stalo, jis dėkodamas linktelėjo. Tada Kara peržvelgė spintoje surikiuotus segtuvus, kad suprastų, kokia čia taikoma sistema, dėbtelėjo į popierių krūvą, giliai atsiduso ir ėmėsi darbo.

Jis seniai nebuvo sutikęs tokios ryžtingos moters. Akies kampučiu Maksas Fajerbrasas stebėjo, kaip Kara perkėlė šūsnį dokumentų nuo stalo iš pradžių ant sofos, vėliau ant grindų. Sužiuręs į puodelį pagalvojo, kad paruošė jam juodą kavą nė nepasidomėjusi, kokią mėgsta. Hm. Šito jis nesitikėjo. Padėjėjai, su kuriais dirbo, užpildavo lavina klausimų, o Kara imasi iniciatyvos ir tiesiog dirba. Ko gero, šis bandomasis darbas bus kitoks, nei jis manė, kai juodu ant laiptų paspaudė rankas.

Popi elgėsi kaip įprasta – tiesiog atsiųsdavo jam ką nors nieko nepranešusi. Ką gi, jo bičiulė buvo sumani manipuliuotoja. Ji puikiai suprato, kad Maksas mėgina jos atsikratyti, kai pažadėjo susirasti pagalbininką, todėl pasiryžo pati tai įgyvendinti. Nuo užliejusio susierzinimo jam dilgčiojo odą. Žinoma, jis smarkiai užsiėmęs, tačiau, kaip ir sakė Popi, pats su viskuo susidoros. Leis Karai dirbti bandomąjį mėnesį, kad nuramintų draugę, o tada ją atleis. Tikrai nebuvo pasirengęs samdyti ko nors visu etatu. Nėra tiek darbo. Be to, jam nereikėjo, kad kas nors nuolat sukinėtųsi aplink ir trukdytų.

Atsirėmęs į odinį besisukantį krėslą, kuris kelis pastaruosius mėnesius jam buvo virtęs namais, Maksas delnais pasitrynė akis, tada paėmė puodelį ir gurkštelėjo. Savaitgaliais jis dirbdavo vis daugiau, kad jo įmonė suklestėtų. Palengva taip ir vyko. Pradėjus dirbti sau buvo išties nelengva, o dabar pasirodė pirmi pastangų subrandinti vaisiai. Jeigu toliau taip seksis, ateityje galės išsinuomoti biurą, pasamdyti kelis darbuotojus ir pagalvoti apie plėtrą. Tada atsipalaiduos, gyvenimas tekės įprastu ritmu. Ši mintis jį džiugino.

Baigęs universitetą vis dirbo kitiems, todėl sukūręs verslą mėgavosi tuo, kad pats galėjo spręsti, su kuo dirbti, o su kuo – ne. Tai suteikė šiokį tokį ramybės pojūtį, kurio taip stigo aštuoniolika mėnesių. Nuo tos akimirkos, kai nebeliko Džemimos. Ne, nuo tada, kai ji mirė. Privalo šitą žodį įsileisti į vidinį monologą. Visi kiti jo vengė, todėl ir jis įprato vartoti pačius įvairiausius sušvelninančius eufemizmus. Vis dėlto nėra prasmės apsimetinėti. Ji mirė. Taip staiga ir nelauktai, kad mėnesių mėnesius Maksas tegalėjo tūnoti susirietęs į kamuoliuką. Vis dar nepriprato gyventi vienas šiame dideliame name, kurį Džemima paveldėjo iš žymiosios tetos. Šį namą ji ketino apgyvendinti pulku vaikų – Maksas prašė su jais dar neskubėti, kol pasijus tam pasiruošęs. Jam skausmingai žnybtelėjo viduje, kai pagalvojo apie tai, ko neteko – gražiosios, jautriosios žmonos ir būsimos šeimos.

Jau kurį laiką vis atsibusdavo išpiltas šalto prakaito bandydamas nuo gaisro išgelbėti vaiką, kurio akys visai kaip Džemimos. Išgyvento sukrėtimo ir kančios dažnai nepavykdavo atsikratyti per dieną. Ko gi stebėtis, kad jautėsi toks pavargęs.

Mintis nutraukė akies krašteliu pastebėtas judesys. Maksas atsisuko ir žiūrėjo, kaip Kara atidarė spintos duris jam iš dešinės ir dėliojo dokumentus į popierinius aplankus. Atidžiai į ją pažvelgęs, netruko pastebėti panašumų su Popi. Tokie patys žvilgantys anglies juodumo plaukai, kaskadomis krintantys ant pečių, trumpi tiesūs kirpčiai virš migdolų formos šviesiai mėlynų akių. Daili. Tiesą sakant, labai graži. Žinoma, Makso ji nedomino kaip moteris. Tai buvo viso labo pastebėjimas.

Kara pasisuko ir jų žvilgsniai susidūrė. Staiga jos skruostai nukaito. Sutrikęs dėl nuotaikos, kurią sukūrė į ją spoksodamas, jis atsisėdo tiesiai, sukryžiavo rankas, kad atrodytų panašesnis į darbdavį.

– Kara, papasakok apie paskutinę savo darbovietę. Kodėl išėjai?

Rausvi jos skruostai, regis, neteko paskutinio kraujo lašo po tiriamu žvilgsniu. Supdamasi ant kulnų, ji atsikrenkštė, žvilgsnis nukrypo nuo jo prie rankose laikomų popierių. Atrodė, kad Kara labai stengėsi rasti atsakymą, kokio jis tikisi. Kas čia vyksta? Dėl tokios neatitikties jis suraukė antakius.

– Ar tave atleido?

Karos žvilgsnis įsmigo į jį.

– Ne, ne, aš pati išėjau. Sakykime taip: pasisiūliau pati, kai mažino darbuotojų skaičių. Verslas, kuriame dirbau, per pastaruosius metus patyrė didelį finansinį smūgį. Paskutinė įsidarbinau bendrovėje, todėl man pasirodė teisingiausia išeiti pirmai. Ten dirbo daug žmonių, maitinančių šeimas, o aš viena…

Sakant monologą jos balso tembras kiek paaukštėjo, į skruostus grįžusi spalva virto skaisčiu raudoniu. Kažkas jos atsakyme kėlė nerimą, tik Maksas niekaip neužčiuopė kas. Gal ji tik jaudinosi? Puikiai žinojo, kad kartais gali atrodyti tiesiog bauginantis, nors dažniausiai taip nutikdavo tik kam nors jį supykdžius. Jis nepakentė kvailių. O ji atrodė labai sumani nerdamasi iš kailio, kai mėgino įtikinti jį priimti ją asmenine padėjėja.

– Tiesiog pasisiūlei savanoriškai būti atleista, ir viskas?

Kara linktelėjo ir padovanojo jam dirbtinę šypseną.

– Ir viskas.

– Tai kodėl atėjai maldauti darbo? Turėdama šešerių metų praktiką nesunkiai gautum darbo patikimoje įmonėje ir uždirbtum nemenkus pinigus.

Susikryžiavusi rankas ant krūtinės, ji išsitiesė, tarsi ketintų stoti į kovą.

– Nesutinku, kad maldavau šito darbo…

Maksas išplėtė akis nustebintas gynybiško balso tono. Tai pastebėjusi, ji tuojau pat grįžo prie ankstesnės pozos ir ištiesė ranką, tarsi ketintų taikytis.

– Supratau mintį. Tiesą sakant, jau kurį laiką ieškojau galimybės dirbti ne korporacijoje. Gavusi Popi laišką, pagalvojau, kad pasitaikė būtent tokia proga. Man patiktų dirbti mažoje, atsidavusioje komandoje ir iš vidaus stebėti augimą. Popi sakė, kad esate puikus verslininkas ir geras žmogus.

Karos veide vėl nušvito šypsena, šį kartą ji skleidė daugiau šilumos. Maksas prisimerkė ir linktelėjo pritardamas.

– Gerai. Šaunus atsakymas. Puikiai sau atstovauji, o šią savybę labai vertinu.

Jos akys vėlyvo ryto šviesoje įgavo keistą spindesį – tarsi sužvilgo nuo besikaupiančių ašarų. Žinoma, kad ne. Ji nukreipė akis ir sužiuro į rankose laikomus popierius. Tada kelis kartus tankiai sumirksėjo ir tylomis linktelėjo grindims.

– Malonu girdėti.

Kai pakėlė akis, žvilgsnis buvo ir vėl skaidrus, o perdėta drąsa vertė jį susimąstyti, kas dėjosi jos galvoje. Tiesa, jo tai nejaudino.

Juodu kurį laiką tylomis žvelgė vienas į kitą, kol Maksas susizgribo, kokia nejauki tvyro tyla. Šiuose namuose vienas jis išbuvo daug ilgiau, nei norėtų galvoti, todėl ji akivaizdžiai drumstė jo mintis. Būtent to jam reikėjo mažiausiai.

Kara pirma nusuko akis. Ji atidarė vieną žemesnių spintos stalčių. Sudėjusi dokumentus, atsigręžė ir plačiai nusišypsojo.

– Ką gi, netrukus viską baigsiu, tada išbėgsiu ir atnešiu mums pietus iš kavinės už kelių gatvių. Kai šįryt ėjau pro šalį, nosį kuteno gardus ką tik iškeptos duonos aromatas. Ten puikus mėsos, sūrių ir viliojamai atrodančių salotų pasirinkimas.

Makso skrandis suurzgė – mintyse kilo aiškus ir ryškus maisto paveikslas. Jis nuolat buvo pernelyg užsiėmęs, kad pasirūpintų pietumis, todėl sušveisdavo bet ką, ką rasdavo virtuvėje. Deja, dažniausiai pasirinkimas būdavo menkas.

– Vėliau, jeigu rasi laisvą minutę, galėsi suteikti man prieigą prie savo elektroninio kalendoriaus, – kalbėjo Kara nelaukdama atsakymo. – Peržvelgsiu ir pasirūpinsiu transportu ar nakvyne, jeigu prireiktų.

– Puiku. Tikrai naudinga, – atsakė jis linktelėdamas. Būtų puiku, jeigu kas nors pasirūpintų kasdienėmis smulkmenomis, o Maksas visą dėmesį skirtų ataskaitai, prie kurios pluša. Hmmm. Gal jos pagalba pasirodys esanti daug naudingesnė, nei jis manė iš pradžių. Prieš atleisdamas turės išpešti iš Karos visą įmanomą naudą.