Читать книгу Ar jai pavyks? - Christy McKellen - Страница 2

Ji niekam tikusi melagė.

Jai beriant savo versiją dėl išėjimo iš darbo Makso veido išraišką geriausiu atveju buvo galima pavadinti skeptiška. Kol kas pavyko išsisukti. Maksas bent neliepė jai nešdintis.

Dar ne.

Regis, jis iš tų žmonių, kurie nepakenčia emocinio silpnumo. Išsiskyrusi su paskutiniu savo vaikinu Evanu, kuris paliko ją prieš tris mėnesius, Kara tapo ypač jautri. Ji liko viena, nes Evanas pavargo nuo jos „dejavimo ir nuotaikų kaitos“. Dabar Kara tapo itin atsargi – neleis, kad net menkiausias silpnumo ar dvejonės ženklas pasirodytų veide. Nuo šiol ji spinduliuos tik džiaugsmą ir laimę!

Kai paskutinis dokumentas nugulė spintoje, vengdama, kad Maksas pamatytų vis dar virpančias jos rankas, pastvėrusi paltą ir rankinę ji išlėkė. Giliai įkvėpusi gaivaus miesto oro, nužingsniavo į kavinę nupirkti abiem pietų. Duris paliko nerakintas, kad grįžusi nebetrukdytų Makso.

Maisto nupirko daug daugiau, nei du žmonės įveiktų, tačiau guodė save, kad Maksas suvalgys likučius per vakarienę. Sprendžiant iš to, koks tuščias didžiulis šaldytuvas, jis bus net dėkingas.

Kara ir vėl susimąstė apie jo asmeninį gyvenimą. Popi savo laiške, kurį išsiuntė išpešusi penkias laisvas minutes per beprotišką filmavimą Afrikos dykumoje, beveik nieko nepaaiškino. Kara nenorėjo įkyrėti pusseserei su klausimais, kai šioji tokia užsiėmusi, todėl atsakymus turės rasti pati. Žinoma, tiktai iš profesinio intereso. Dirbti bus daug lengviau, jeigu žinos, ar turi atsižvelgti į partnerio emocijas, kai tvarkys, pavyzdžiui, nakvynės reikalus.

Keista, bet Maksas nelabai ir priešinosi būti atitrauktas nuo kompiuterio ir pakviestas pietų į virtuvę, kur ji ant stalo dėjo paskutinį indelį su alyvuogėmis, kurioms nepajėgė atsispirti.

– Pačiu laiku, – pratarė ji, kai Maksas atsisėdo. – Šitas maistas tiesiog nepakartojamas. Nežinojau, ką mėgsti, todėl paėmiau beveik visko, ko jie turėjo. Tikiuosi, rasi ką nors valgomo. Spėju, kad maisto liks ir rytdienai arba šiam vakarui, jeigu neturi kitų planų.

Dieve šventas, ar ji nesiliaus tauškusi?

Regis, tokia mintis šmėstelėjo ir Makso galvoje – jis kilstelėjo antakius, bet nutylėjo.

Nesutrikusi dėl nejaukios tylos, Kara padavė lėkštę, Maksas ją paėmė atsainiai linktelėdamas. Prieš vėl išsižiodama ji stebėjo, kaip lėkštė prisipildo maisto.