Читать книгу Priverstinis nusileidimas - Lori Wilde - Страница 1

Tas kvaištelėjęs amerikietis vis dar vilki kostiumą?

Sofija Kruz tįsojo hamake šalia atkampaus namelio Kosta Rikos vulkaninių kalnų – Kordiljerų – masyve, Tilarano miestelyje. Į Bosque de Los Dioses, arba Dievų mišką, galėjai patekti tik lėktuvu. Ši vieta nuo Monteverdės – artimiausio kaimo bei Sofijos gimtinės – buvo nutolusi per dvidešimt penkias mylias į šiaurę. Žymiems, turtingiems bei galingiems asmenims tokia poilsiavietė – tikrų tikriausia priebėga.

O Sofija nebuvo nei turtinga, nei garsi, nei galinga, tuo labiau, netroško pasislėpti. Šiuose kalnuose ji gimė ir augo – čia jos namai. Per daugelį metų Sofija regėjo ne vieną turistą, tačiau dar niekada nebuvo sutikusi labiau įsitempusio vyro už aną šviesiaplaukį, kuris net tvankią vasaros dieną vilkėjo pilką šilkinį Armani kostiumą.

Dvi savaitės! Bosque de Los Dioses jis praleido dvi savaites, tačiau per visą šį laiką Sofija nė karto nematė jo mūvinčio džinsus ar šortus, įsispyrusio į sandalus ar bent jau vilkinčio marškinėlius trumpomis rankovėmis. Kiekvieną dieną – kostiumas, kaklaraištis, brangūs odiniai batai – lyg būtų ne tropiniame rojuje, o Niujorko verslininkų pasitarime.

Kodėl? Šis klausimas Sofijai nedavė ramybės. Tas vyras užvaldė jos mintis. Moteris žemiau nuleido panešiotą kaubojišką skrybėlę. Galvos apdangalą puošė purpurinė orchidėja, kurią Sofija nusiskynė nuo netoliese bujojančio vijoklio. Ji pasitaisė širdelių formos akinius, kad pro rožinius stiklus galėtų pažvelgti į vyrą.

Hombre guapo. Jis vaikštinėjo ištaigingo namelio, įrengto kvapiųjų astronių viršūnėse, veranda ir kalbėjo telefonu. Saulė apšvietė storą platininę apyrankę, kurią vyras segėjo ant plataus riešo. Papuošalas buvo toks, koks ir jo savininkas – blizgantis, elegantiškas, o po šia spindinčia kauke, žinoma, slėpėsi vyriškas žavesys.

Nors Sofija nedaug apie jį žinojo, šviesiaplaukis neabejotinai yra turtingas, arogantiškas, nuolatos skubantis verslininkas. Kas dar taip lėktų ten, kur visi neišvengiamai atsidursime?

– Kad ir kas būtum, vis tiek mirsi, – dažnai sakydavo Sofijai tėtis. – Tad kodėl nepasimėgavus šio pasaulio malonumais!

Kitoks buvo Kosta Rikos gyvenimo būdas – lėtas, paprastas, o čionykščiai gyventojai dėkojo už tai, ką turi. Jokia kita šalis negarsėjo tokiu nuostabiu kraštovaizdžiu. Matyt, kai tave supa toks grožis, kur kas lengviau filosofuoti.

Kalbant apie grožį… Regis, šis akiai mielas tipelis yra el casado. Ne, el casado ispaniškai reiškia vedęs, o Kosta Rikoje taip vadinamas patiekalas, gaminamas iš ryžių, pupelių, apkeptų gysločių, salotų bei mėsos. Tradiciškai tai vidurdienio užkandis, kurį žmonos pakuoja savo vyrams į rudus maišelius. Šis puošeiva nė iš tolo nepriminė dėmesingo sutuoktinio, o Sofija įsivaizdavusi verslininką, nešiną rudu maišeliu, prajuko.

Saulė apšvietė auksaspalvius, trumpai kirptus vyro plaukus. Ši šukuosena išryškino tvirtą, bet neatsikišusį smakrą. Jei šviesiaplaukio nosis būtų dailesnė, Sofijai tektų pripažinti: ji neabejinga blondinams. Moteris užaugo tarp tamsiaplaukių vyrų, tad dabar ji jautė simpatiją šviesiems gražuoliukams.

Mmm… Sofija apsilaižė lūpas.

Ant kortelės, kuria vyras atsiskaitė už skrydį, buvo parašyta, jog jis – Gibas Martinas. Maždaug šešių pėdų ūgio, grakštus, lieknas, atletiškas vyras – regis, po jo oda pulsuoja nežabota vyriška energija. Sofija įsivaizdavo, kaip liečia Gibo pečius, – delnas ėmė dilgčioti. Nors iš čia nematė vyriškio akių, tačiau spėjo, kad jos greičiausiai pilkos, veriančiai ryžtingos. Kai pažvelgdavo į ją, moteriai atrodydavo, jog Gibas žvelgia į pačias jos sielos gelmes.

Sofija krūptelėjo. Vyras ją pervėrė tokiu pat žvilgsniu, kaip tądien, kai ji atskraidino jį čia iš Libera oro uosto. Gibas padėkojo už skrydį, spustelėjo Sofijai ranką ir dar ilgokai užlaikė moters delną savajame. Jos širdis akimirkai nustojo plakusi – rodos, nuo šiol viskas pasikeitė.

O gal tai tik Sofijos vaizduotė?

Gibas visą laiką buvo su kažkokia moterimi. Aukšta, perdžiūvusia blondine putliomis lūpomis, raganiška šukuosena, didžiulėmis krūtimis. Pati Sofija buvo žema, liemenį siekiančiais juodais plaukais, plačiais klubais bei kur kas menkesniais išlinkimais. Paauglystėje broliai šaipydamiesi ją vadino Tortita, ispanišku žodžiu, reiškiančiu blynelį. Laimei, nuo to laiko jos krūtys kiek padidėjo.

Toji blondinė neatrodė laiminga. Priekaištavo dėl visko: kad lėktuvas per mažas, kad tvanku ir drėgna. Jai nepatiko ir tai, kad Sofijos patiektuose sausainiuosei bei pyragėliuose buvo gliuteino. Amerikietis per visą skrydį spoksojo į kompiuterio ekraną apsimesdamas negirdįs moters skundų. Kažkodėl Sofijai blondinės pagailo.

Prabėgo dvi savaitės, o ilgakojė gražuolė vis dar tebebuvo rūškana.

Sofija pastebėjo, kaip ji išėjo į balkoną, vilkėdama dailų raudoną bikinį, rankas susidėjusi ant klubų.

Davatka! Palyginus su Gibo palydove, Sofija atrodė tarsi kresna senė, vilkinti nunešiotus džinsus bei baltus prasčiokiškus marškinėlius.

– Gibi! – sušuko blondinė verslininkui.

Vyras susiraukė parodydamas, jog yra labai užsiėmęs.

Vargšė šviesiaplaukė! Gibas neturi laiko savo žaviajai draugei. Blondinės žvilgsnis nežadėjo nieko gero.

– Jei nepadėsi to prakeikto telefono ir nenusivesi manęs į kokią smagią vietelę, dar šiąnakt grįšiu į Majamį.

Vyras prispaudė telefoną prie krūtinės, priėjo arčiau merginos, kažką sukuždėjo jai į ausį ir švelniai pliaukštelėjo per pilvą.

Blondinė sukikeno.

Sofija pajuto kartėlį. Nejaugi tai pavydas? Išties? Žinoma, ne. Kodėl Sofija turėtų pavydėti įspūdingai ilgakojei gražuolei, kurios pašonėje turtingas ir žavus vyriškis? Tipas, akivaizdžiai ignoruojantis savo moterį. Sofija niekada su tuo nesitaikstytų. Reikalautų deginančios aistros.

Blondinė atitraukė ranką, ko gero, susigėdo.

Gibas iš užpakalinės kelnių kišenės išsiėmė piniginę. Sofijai pasirodė, kad vyras moteriai į rankas įbruko juodą American Express kortelę. Šviesiaplaukė ją sugniaužė delne, pasilenkė prie mylimojo ir pabučiavo jam į skruostą.

Papirkinėjimas!

Sofija prunkštelėjo. Kaip ji gali šito pavydėti?

Nuo pat porelės atvykimo, Gibas Martinas arba kalbėjo telefonu, arba dalyvaudavo susitikimuose su kitais verslininkais, o blondinė tuo metu mėgavosi prašmatniu Bosque de Los Dioses poilsio centru.

Vyriausioji Sofijos sesuo Žosefina buvo šio centro masažuotoja. Norėdamas dirbti Bosque de Los Dioses, privalėjai pasirašyti konfidencialumo sutartį. Tik tarpusavyje darbuotojai galėjo liežuvauti apie savo klientus. Ir net tada privalėdavo įsitikinti, ar jų niekas nesiklauso.

Po kelių akimirkų Džosė išlindo pro darbuotojams skirtas duris nešina rudu maišeliu su el casado.

– Hola.

– Kaip tu?

Nors užaugo dvikalbėje aplinkoje, Džosei labiau patiko kalbėti ispaniškai, o štai Sofijai į galvą visų pirma dingtelėdavo angliški žodžiai. Tikriausiai todėl, kad prabėgus metams po motinos mirties, Sofija apsigyveno Kalifornijoje, pas savo tetą, ir dar būdama visai jaunutė nesunkiai prisitaikė prie tenykštės kultūros.

Sofija ėmė suptis hamake didžiuoju pirštu vis pasiremdama į palmę.

– Nieko naujo, – Džosė klestelėjo ant cementinio suolelio šalia tuščių hamakų eilių, sukabintų svečių poilsiui. Šiuo popietės metu daugelis išvykę į ekskursijas. – O kas pas tave?

– Laukiu kliento, kurį antrą valandą skraidinsiu į Libera.

– Kaip pastaruoju metu veikia El Diablo? Tas lėktuvėlis toks pats senas, kaip aš.

Džosei buvo keturiasdešimt vieneri – keturiolika metų daugiau nei Sofijai. Vyriausioji sesuo didžiąją gyvenimo dalį buvo ištekėjusi už mokyklos laikų mylimojo Džordžo. Pora turėjo tris vidurinėje besimokančius vaikus.

– Kuo puikiausiai.

El Diablo – kaprizingas 1971-ųjų Piper Cherokee 180F modelis, kurį Sofija paveldėjo iš tėvo, prieš porą metų nusprendusio išeiti į pensiją. Ji buvo vienintelė iš septynių Kruzų atžalų, mėgusi skraidyti.

Niekas nepavydėjo šitokios dovanos. Sofijos broliai ir seserys lėktuvą laikė našta, o ne dėmesio vertu technikos stebuklu. Žinoma, El Diablo tebuvo senas kledaras, tačiau moteris juo užsidirbdavo pragyvenimui. Ji skraidindavo turistus į Tamsųjį mišką – ten, kur gali prasibrauti tik maži lėktuvėliai. Sofijai išties patiko skraidyti, be to, ji ką tik baigė orlaivių pilotavimo mokyklą, tad dabar buvo nepriekaištinga savo amato meistrė.

Džosė išvyniojo jautiena įdarytus kukurūzų paplotėlius iš gysločio lapų.

– Privertei tėtuką tavimi didžiuotis.

Sofija darkart dirstelėjo į Gibo Martino namelį medyje. Ilgakojė gražuolė išėjo į verandą ir atsirėmė į balkono turėklą.

Blondinė pamojo Džosei ir nusišypsojo. Ši atsakė tuo pačiu.

– Pažįsti ją?

– Pastarąsias dvi savaites ant masažo stalo ji guli kiekvieną dieną. Ateina antrą valandą ir atsiskaito savo draugužio kreditine kortele. Kad ir ko ši blondinė nori, aš jai šypsausi ir tenkinu visas jos užgaidas.

– Atrodo, ji kiek paviršutiniška. Gerai jau, gerai, tai tėra paika kritika, – Sofija susigėdo, delnu užsidengė burną.

– Steisė – viršelių modelis, – prasitarė Džosė. – Ko dar galima iš jos tikėtis?

– Galbūt mažiau banalumo?

– Ar tavo aštrios replikos kažkaip susijusios su tuo, kad Steisė – turtingo amerikiečio, į kurį spoksai, mergina?

– Aš nespoksau į jį!

– Ai ai ai.

– Na, gal šiek tiek, tačiau ar dažnai čia pamatysi šviesiaplaukį? Tai ne dėl jo paties, o dėl plaukų.

– Ai ai ai.

– Tikrai.

Džosė linktelėjo jaunam nutukusiam plikiui, kartu su draugais jojusiam tiltu, jungiančiu vasarnamių teritoriją su pagrindiniu įėjimu.

– Nori pasakyti, kad spoksotum ir į tą tipą, jei jis būtų baltapūkis?

– Taip, žinoma, – sumelavo Sofija.

Džosė prunkštelėjo.

– Beje, kai tu nusisuki, tas turčius taip pat į tave žiūri.

– Nejaugi? – paklausė nustebusi Sofija.

Vyresnioji linktelėjo.

– Dar ir kaip.

Sofija nurijo seiles, nuleido galvą, jautė, kaip rausta skruostai. Ei, kas gi tai? Ji nėra viena tų dažnai raudonuojančių mergužėlių.

Džosė supratingai pažvelgė į seserį.

– Prastai einasi su Emiliu?

– Ką? – pratrūko Sofija. – Ne. Emilis nuostabus…

– Bet jis dabar San Chosė, o ponas Aukštasis, Šviesusis, Stuomeningasis – čia?

– Aš šito nesakiau.

– Nereikia nė sakyti!

Džosė klysta. Sofija nėra tokia lengvabūdė. Bet ar tikrai?

– Sofija, – meiliai kreipėsi sesuo. – Gali man pasakyti. Kas yra?

Sofija gūžtelėjo pečiais. Palmės žievė toje vietoje, kur buvo pririštas hamakas, ėmė luptis.

– Tikrai nieko.

Džosė iškišo liežuvį ir papurtė galvą. Sofijai niekada nepavykdavo ko nors nuslėpti nuo vyriausios sesers.

– Mano ir Emilio santykiai panašėja į tvirtą draugystę, o ne į aistringą romaną, – prisipažino Sofija. – Mes dar nesimylėjom.

– Tačiau judu susitikinėjate, berods, du mėnesius?

– Būtent. Per du mėnesius – tik penki pasimatymai. Jei būtume įsimylėję, argi nesikankintume kaskart, būdami atskirai? Klystu?

– Per daug tikiesi, – pasakė Džosė. – Emilis – šaunus vyras. Jis būtų puikus tėvas ir sutuoktinis.

– Ir to pakanka?

Džosė šyptelėjo, nusibraukė trupinius nuo pirštų ir atsistojo.

– O ko dar reikia?

– Pirmiausia – aistros!

– Aistra išblėsta. Tada lieka tai, kas svarbiausia – draugystė.

– Tu santuoką apibūdini labai nuobodžiai, – žiovaudama tarė jaunėlė.

– Anaiptol. Laikui bėgant kitus dalykus išmoksi vertinti labiau už aistrą.

– Gal tave tai tenkina, – atšovė Sofija. – Tačiau aš? Man reikia kibirkšties! Visą laiką. Deginanti aistra arba nieko!

Džosė prislopintu balsu ėmė barti seserį:

– Esi kur kas panašesnė į mamą nei manai. Paveldėjai tą akis badantį idealizmą.

– Nieko blogo turėti aukštų siekių.

– Aukšti siekiai, o po to – nerealios viltys.

– Jei mama nebūtų tikėjusi aistringa, niekada neišblėstančia meile, ji nebūtų likusi Kosta Rikoje ir susilaukusi septynių vaikų.

– Tiesa, tačiau pažvelk į tai, ko ji atsisakė.

– Iš meilės.

– Jai nebuvo lengva. Pirmiausia, nauja šalis. Kita kalba. Adaptacija neįprastoje kultūroje.

– Bet ji tai padarė iš didelės meilės tėveliui. Štai ko aš noriu: kad kas nors dėl manęs perplauktų vandenyną.

– Gal ruošiesi tapti dainininke?

– Galbūt, – erzindama tarė Sofija.

Tada prie krūtinės priglaudė delną ir pradėjo dainuoti: Aš įkopčiau į aukščiausią kalną. Tačiau ji neatsiminė didžiosios dalies teksto, tad baigė niūniuodama.

– Jaunesnė netapsi, mi hija. Nė nepastebėsi, kaip prabėgs tie keleri metai, kol dar esi vaisinga.

– Ačiū už tokius žodžius.

Sofija sukryžiavo kojas. Orchidėja nuslydusi nuo skrybėlės krašto nukrito ant nosies. Sofija numetė žiedą šalin.

– Negali nekreipti dėmesio į tiksintį biologinį laikrodį, – Džosė suspaudė lūpas.

– Aš visiškai negalvoju apie vaikus.

– Žinau, tačiau turėtum.

– Dar nebaigiau mėgautis gyvenimu.

– Mažyliai – tai dar viena, tik kitokia pramoga.

– Ai ai ai. Jei jau taip sakai.

– Juk tu dievini sūnėnus ir dukterėčias.

– Taip. Liaukis mane viliojusi motinystės džiaugsmais. Kai rasiu tinkamą vyrą, kuris maudys mane beribėje aistroje, viskas įvyks savaime.

Sofija žvelgė į hombre, sparčiai vaikštinėjantį balkone.

Džosė pasuko galvą.

– Tas amerikietis – bloga partija.

– Be jokios abejonės. Niekada ir negalvojau, kad jis tinkamas. Tą turtuolį galima būtų palyginti su ikrais, o mane – su juodosiomis pupelėmis, tačiau merginoms juk reikia seksualių fantazijų, ar ne?

– Suteik progą Emiliui, – patarė vyresnioji sesuo, imdama sumuštinių maišelį. – Pakviesk papietauti sekmadienį.

– Gal.

Džosė pirštu parodė į seserį.

– Tiesiog atsivesk jį.

Sofija užvertė akis. Judviejų motina mirė nuo bakterinio meningito, kai Sofijai buvo dvylika. Nuo to laiko, kada jaunėlė grįžo iš tetos Kristi namų Kalifornijoje, Džosė prisiėmė motinos vaidmenį ir kartais perlenkdavo lazdą.

– Sí.

– Taip ir žinojau.

Sofija pamojo seseriai, kad toji eitų sau.

– Grįžk į darbą gnaibyti turtingos manekenės nugaros.

– Myliu tave, – tyliai per petį mestelėjo Džosė.

– Tu manęs nepriversi jaustis vaiku.

– Net jei ir esi maža mergaitė?

Džosė nusijuokė ir patraukė į poilsio centrą.

Sofija suraukė lūpas ir vėl pažvelgė į Gibo Martino vasarnamį. Blondinės nebebuvo, o vyras vis dar nervingai vaikštinėjo kalbėdamas telefonu.

Ar jis kada sulėtina tempą? Leidžia sau giliai įkvėpti? Atsipalaiduoti? Skirti nors sekundę laiko sau?

Sofija dirstelėjo į dangų ir pagal saulės padėtį spėjo laiką. Ji niekada nenešiojo laikrodžio. Dabar greičiausiai pusė dviejų. Pakankamai laiko, kad pripildytų baką ir patikslintų skrydžio detales. Žiovaudama ji tingiai pakilo iš hamako, išsitiesė lyg trokšdama pasiekti debesis. Marškinėliai pasikėlė apnuogindami pilvą.

Gibas Martinas atsirėmė į balkono turėklus.

Jis ją stebi!

Sofijai sudiegė pilvą. Moterį kankino keistas jausmas, kad netrukus kažkas įvyks.

Tos pilkos, veriančios akys spoksojo tiesiai į Sofiją. Ačiū Dievui, kad jos akis dengė akiniai nuo saulės.

Vyras vos pastebimai nusišypsojo.

Sofija susijaudino, turėjo save tramdyti, kad neimtų pasipūtėliškai vaipytis. Galbūt Gibas ir nėra pernelyg dėmesingas panelei Viršelio modeliui, tačiau, jokios abejonės, dabar amerikietis žvelgia tiesiai į Sofiją.

Tai, ką ji dabar padarė, nebuvo protinga, tačiau žmogiška. Sofija apsimetė, jog nepastebi veriančio Gibo žvilgsnio. Ji nusiėmė kaubojišką skrybėlę, atlošė galvą, perbraukė delnu per savo ilgus plaukus taip, kad atrodytų lyg ką tik pakilusi iš patalų, tada trumpam prikando apatinę lūpą, kad ta atrodytų putlesnė.

Bloga mergaitė, bloga. Mala. Mala.

Eidama lėktuvo link Sofija stengėsi pabrėžtinai linguoti klubais. Nejaugi ji tikrai pajuto deginantį vyro žvilgsnį? Moteris atsisuko, tačiau balkonas buvo tuščias. Suirzo supratusi, jog niekas nematė jos gundančios eisenos.

Idiotė.

Niekis. Nesvarbu. Tai net ne flirtas. Gibo ir Sofijos santykiai buvo minimalūs: keli slapti žvilgsniai, ilgiau nei įprastai trukęs rankos paspaudimas – štai ir viskas. Tačiau fantazijos apie žavų užsienietį, kurio pašonėje sukiojosi ilgakojė gražuolė, Sofijai bylojo: santykiai su Emiliu – ne tai, ko ji geidžia. Geriausia išeitis – likti draugais.

Pats laikas jam tai pasakyti.

Po darbo Sofija planavo nuskristi į San Chosė ir paiškylauti su Emiliu. Nors šįryt į nešiojamą šaldiklį prisikrovė produktų, visgi atsisakys iškylos ir leis vaikinui susiprasti: tarp jų įmanoma tėra tik bičiulystė.

Ar nebuvo kvaila paleisti vyruko, kuris po kurio laiko galėtų tapti geru sutuoktiniu? Gal. Tačiau kažkas Sofijai kuždėjo, jog yra vyras, pažadinsiantis širdyje didžiulę aistrą.

Ir, kol to žmogaus neras, ji nenurims.