Читать книгу Priverstinis nusileidimas - Lori Wilde - Страница 2

Pasislėpęs už bambukinių žaliuzių, Gibas slapta stebėjo, kaip mažutė seksuali lėktuvo pilotė linguoja klubais. Jis neturėjo to daryti. Juk čia pat buvo Steisė, tačiau ta temperamentinga pietietė turėjo kažką, kas prikaustė vyro dėmesį nuo pat pirmo susitikimo Libera oro uoste.

Tarp jo ir Steisės atsirado įtampa. Dveji metai kartu – tai aštuoniolika mėnesių ilgiau, negu Gibas numatė. Abu iš pat pradžių žinojo, kad jų santykiai netruks ilgai. Gibui reikėjo pasitempusios, dailios moters, galinčios lydėti į verslo susitikimus, o Steisė troško vyro, kuris duotų tiek pinigų, kiek ji užsigeidžia.

Kurį laiką jiedu patenkino vienas kito poreikius, tačiau dabar santykiai ėmė nervinti. Steisė dažnai kaltino Gibą darboholizmu, be to, nuolat reikalavo dėmesio. Pasiimti bendrakeleivę į Bosque de Los Dioses buvo klaida dar ir todėl, kad Gibas pajuto troškimą flirtuoti su lėktuvo pilote.

Sofija apžiūrinėjo lėktuvą, tikrino šviesas, o kai pasistiebė žvilgtelti į skydelį, jos balta palaidinė pakilo dar aukščiau – matėsi dar daugiau jos lygios, įdegusios odos. Saulė apšvietė auksinį auskarą bamboje, juodi ilgi plaukai dengė nugarą.

Gibas nurijo seiles. Šios moters išlinkimai – tobuli. Balta palaidinė dengė krūtis, panašias į du sunokusius persikus. Vyro burna akimirksniu prisipildė seilių.

Sofija dėvėjo bridžus, šlaunų srityje tabalavo nušiurę siūlai. Galvą dengė rožinė kaubojiška šiaudinė skrybėlė, o širdelės formos akiniai nuo saulės buvo beveik visiškai nuslydę nuo mažutės moters nosies. Ši gražuolė mėgsta rožinę spalvą. Pirmojo skrydžio metu ji kvepėjo saldžiais greipfrutais, gaiva ir švara.

Ką ji slepia po šiomis kelnėmis? Rožinius berniukiškus šortus? Tokios pačios spalvos diržą? O gal išvis nieko?

Vyro kūnas kaito.

Laikykis, Martinai. Galbūt Gibas ir nepratęs ilgam įsipareigoti, tačiau, kai turi antrą pusę – kad ir kokią netikusią, – nelaksto paskui kitus sijonus.

– Tu ištikimas iki kaulų smegenų, – dažnai erzindavo Gibą jo geriausias draugas, pakrantės apsaugos leitenantas Skotas Everlis.

Tai tiesa, nes Martinas visada būdavo ištikimas.

Suskambėjo Gibo mobilusis. Vyras atsitraukė nuo lango, iš kišenės išsiėmė telefoną ir dirstelėjo į ekraną.

Vilką mini, vilkas čia.

Pastaruoju metu Skotas vengė skambučių, tad Gibas svarstė: galbūt draugas jau paliko pakrantės apsaugą. Jiedu kartu pradėjo verslą, kūrė slaptą ekologinį projektą, galintį pakeisti žmonių keliavimo būdus.

Į Tilaraną, esantį Kordiljerų masyve, Gibas to ir atvyko. Planavimo darbai pagaliau baigti. Nors patentas dar neišduotas, tačiau tai tik laiko klausimas. Architektas atvyks kitą savaitę. Pats metas konstruoti eksperimentinius, trisdešimties kilometrų ilgio vienbėgio geležinkelio polius, sujungsiančius Bosque de Los Dioses ir Monteverdę. Šių eksperimentinių bėgių statyba naudinga dėl dviejų dalykų. Pirma, pagaliau Dievų mišką bus galima pasiekti ir kitomis transporto priemonėmis, ne tik lėktuvu. Antra, atkampi vieta bei vešli augalija atbaidė Gibą persekiojančius šnipus. Per pastaruosius dvejus metus priešai iš Fisby korporacijos dusyk užbėgo Martinui už akių, pavogdami idėjas, į kurias jis investavo. Gibas neleis, kad taip nutiktų dar kartą.

Trūko tik Skoto. Gibas jam vieninteliam patikėtų savo saugumą. Apie bendradarbiavimą jiedu diskutavo jau dvejus metus – nuo to laiko, kai Gibas pirmąsyk investavo į šį projektą. Kad galėtų pradėti, beliko sulaukti, kol pakrantės apsauga išmokės Skotui komisinius. Ši gaišatis erzino. Kuo ilgiau tai truks, tuo didesnė tikimybė, kad kas nors pasiglemš idėją dar iki patento išdavimo.

Gibas atsiliepė.

– Vyruti, kur buvai prasmegęs?

– Skendėjau meilės vandenyne, – atsakė Skotas.

Gibas nusijuokė.

– Tai kada palieki pakrantės apsaugą? Kada atvyksti į Kostą Riką? Man tavęs reikia čia.

– Aš rimtai, – atkirto bičiulis. – Įsimylėjau nuostabiausią moterį pasaulyje. Ji protinga, seksuali ir…

Gibas prunkštelėjo.

– Baik mane kvailinti. Mes turime užkariauti šias žemes. Tai padaryti nėra taip paprasta. Vien pastangos čia slapta atgabenti visas medžiagas buvo tikrų tikriausias košmaras.

– Tu manęs nesiklausai.

– Žinoma, klausausi, tu beprotiškai įsimylėjęs. Gerai. Nuostabu. Sveikinu. Kada tave čia pamatysiu?

– Ji – Džeko Birčardo, žinomo okeanografo, dukra, tačiau Džekė – irgi neprilygstama šios srities specialistė, – tęsė Skotas, lyg Gibas nebūtų prataręs nė žodžio.

Martinas pasikasė galvą.

– Tu rimtai?

– Aš iki ausų įsimylėjęs, brolau.

– Gerai, – Gibas pirštais pakedeno plaukus, bandydamas nusiraminti. – O ką Džekė mano apie tai, kad dvejus artimiausius metus gyvensi Kosta Rikoje?

– Aš nepaliksiu pakrantės apsaugos.

– Nagi. Juk tiek apie tai kalbėjome. Negaliu to padaryti be tavęs.

– Aišku, kad gali.

– Gerai, man reika tavęs. Šis projektas mus padarytų milijardieriais.

– Tu jau milijardierius, Gibai.

– Jau nebe. Po to, kiek investavau į projektą…

– Ach, tai dabar tu tik multimilijonierius? Kaip žadi išgyventi?

– Skotai, negaliu patikėti, kad taip su manimi elgiesi. Prisimeni, kaip vaikystėje stovyklaudavome palapinėje tavo tėvų kieme? Jau tada svajojome, kad užaugę dirbsime kartu. Bet ne, tu viską metei ir išėjai į pakrantės apsaugą.

– Tu turėjai prie manęs prisijungti, – priminė Skotas.

– Ar aš kaltas, kad man jūros liga?

Šis sprendimas – geriausias Gibo Martino gyvenime. Jei būtų įsidarbinęs pakrantės apsaugoje, nebūtų išradęs populiarios žaidimų programos, pavertusios jį multimilijonieriumi. Dabar vyras gali rizikuoti ir investuoti pinigus į kitų žmonių idėjas. Gibas pasižymėjo gebėjimu įžvelgti vieno ar kito projekto sėkmę, o tai atnešdavo nemenkus pinigus. Charizmatiškas ateities spėjikas – taip vyrą pavadino žurnalas Sėkmingas verslininkas. Nelaimei, dėl to jis tapo skrupulų neturinčių niekšų taikiniu. Dėl to Gibas darėsi vis uždaresnis bei įtaresnis. Skotas – vienintelis žmogus, kuriuo talentingasis verslininkas besąlygiškai pasitikėjo.

– Argi aš kaltas, kad įsimylėjau?

– Palieki mane it musę kandusį?

– Atleisk, Gibai, tačiau atradau šį tą vertingesnio. Nenoriu baigti kaip tu.

Martinas pasijuto įskaudintas, tūžo.

– Ką tai turėtų reikšti?

– Nenoriu tapti tokiu darboholiku.

Stojo tyla.

– Jei nebūčiau darboholikas, nebūčiau ten, kur esu šiandien, – atkirto Gibas.

– O kur tu esi, Gibai?

– Šio beprotiško pasaulio viršūnėje.

– Vienas.

– Anaiptol. Mano mergina – viršelių modelis, turiu savo Bentley, namą paplūdimyje ir…

– Šeštadienį, liepos ketvirtąją, ketvirtą valandą popiet, Ki Veste, 16-oje prieplaukoje, Jūros plukės laivo denyje aš vedu. Tikiuosi, dalyvausi.

Tik šią akimirką Gibas galutinai suprato ne tik tai, kaip troško dirbti su Skotu, bet ir tai, kiek pastangų įdėjo, įtikinėdamas bičiulį bendradarbiauti. Taip Gibas norėjo draugui atsilyginti už kadaise išgelbėtą gyvybę.

Vyras pasitaisė platininę apyrankę ant riešo. Skotas turėjo tokią pačią. Šiuos papuošalus, kaip brolystės ir amžinos draugystės simbolius, jiedu nusipirko po nelemtos kelionės į Didįjį barjerinį rifą, kur nardančiam Gibui krūtinę pervėrė raja. Tik greita Skoto reakcija ir skubi greitoji pagalba apsaugojo Gibą nuo mirties. Kelios sekundės, ir jam būtų baigęsi kaip žymiam krokodilų medžiotojui Styvui Irvinui.

Martinas patrynė ranka krūtinę.

– Šį šeštadienį?

– Taip.

– Bet juk šiandien jau trečiadienis!

– Žinau.

– Kodėl nepasakei anksčiau?

– Nes mudu su Džeke ką tik susižadėjom.

– Ką? Kodėl taip greitai?

– Atėjo tinkamas metas. Negaliu ilgiau be jos.

– Ji laukiasi?

– Ne, ji nesilaukia, – kiek susinervino Skotas.

– Ei, palauk. Kai kalbėjomės prieš šešias savaites, nieko neminėjai apie Džekę. Kiek laiko ją pažįsti?

– Mėnesį, – bejėgiškai prisipažino Skotas.

– Mėnesį! Vediesi prie altoriaus moterį, kurią pažįsti tik mėnesį?

– Negadink visko. Ji – mano gyvenimo meilė, – burbtelėjo Gibo bičiulis.

Suglumęs Martinas mirktelėjo. Negalėjo patikėti, kad kalba su tuo pačiu vaikystės laikų draugu.

– Pamenu, kartą ar du sakei, jog niekada nevesi.

– Kvailystė. Tada buvau sumautas mulkis. Niekada anksčiau nemylėjau. Nežinojau, koks tai jausmas.

– Ir apie padavėją Panamoje taip sakei. Kokia, po perkūnais, turi būti moteris, kad šitaip Skotui būtų apsukusi galvą?

– Tai tebuvo aistra. O dabar visai kitaip. Tik dabar tai suprantu. Kai surasi savo gyvenimo meilę, suprasi mane.

Gibas susiraukė.

– Esu įsitikinęs, kad ši meilė greitai praeis.