Читать книгу Paskutinis šokis - Tessa Radley - Страница 1

Kas ji?

Tamsiai raudoni plaukai krito ant pečių ir kaskart jai sujudėjus spalvos keitėsi tartum ugnies liežuviai. Aukštą liekną kūną dengė žvilganti sidabro spalvos suknelė, apgobdama ją lyg mėnesiena tamsią naktį.

Į didžiulę baltą pavėsinę sode, priešais namą, kur susirinko visi svečiai, Rakinas Vitkombas Abdela žengė kaip tik tuo metu, kai nuotaka ir jaunikis kunigo akivaizdoje susikibo rankomis. Jis stebėjosi, kad paprastai atsakingas Elijus vos per kelias savaites numojo ranka į visą gyvenimą lydėjusį atsargumą ir pametė galvą dėl savo nuotakos. Tačiau Rakiną dar labiau glumino tai, kad Elijus veda Kinkeid – juk mažiau nei prieš mėnesį jį paliko tikra Karos sesuo.

Vis dėlto vos jo žvilgsnis nukrypo į vestuvininkus, Rakino dėmesį patraukė įstabių plaukų ir akį veriančio grožio vyriausioji pamergė, kuri žingtelėjo į priekį, kad iš nuotakos paimtų raudonų rožių puokštę.

Tai ne kas kitas, o Lorelė Kinkeid, likus mažiau nei mėnesiui iki vestuvių dienos palikusi geriausią jo draugą Elijų.

Moteris, Elijaus manymu, galinti tapti visų Rakino problemų sprendimu.

Trejų ketverių metų vaikas išdidžiai žingsniavo nešdamas mažą pagalvėlę. Rakinas prisimerkęs įžiūrėjo į ant jos gulinčius du žiedus. Lorelė žengė į priekį ir ištiesė vaikui ranką, bet berniukas atsitraukė, nenorėdamas atsistoti šalia dviejų gėles barsčiusių mergaičių. Pasimuistęs jis įsitaisė tarp Elijaus ir Karos Kinkeid ir, palenkęs visų širdis, sukėlė juoko ir atodūsių bangą.

Vyriausioji pamergė nužvelgė svečius.

Virš raudonų rožių puokštės jos akys buvo žalios. Tokių ryškių smaragdinių akių Rakinui dar neteko matyti. Netikėtai jos žvilgsnis nukrypo į jį. Laikas sustojo. Aplinkinis šurmulys, priesaiką tariančios Karos balsas, svaiginantis pietietiškų žiedų aromatas – visa tai Rakinui nublanko. Liko tik… ji.

Paskui ji nusuko akis.

Ir jį apėmusi įtampa pamažu atslūgo.

Elijus perspėjo, kad jo buvusi sužadėtinė – tikra gražuolė, bet, kai jų akys susitiko, Rakinas nebuvo pasiruošęs tokiai kūno reakcijai. Geismui. Romantiniai santykiai su ja negalimi. Visų pirma, ji Kinkeid iš Čarlstono, ne kokia tik apie malonumus galvojanti nimfomanė. Be to, jei pasinaudos Elijaus patarimu, pasiūlymas, kurį ketino jai pateikti, bus susijęs ne su malonumais, o su verslu.

Nepaisant nuostabių žalių akių ir kaštoninių plaukų ant Lorelės buvo užrašyta Neliesti.

Tačiau Rakinas vis tiek nekantriai laukė, kol ceremonija pasibaigs, kol ateis akimirka sveikinti jaunavedžius, ir Elijus jį supažindins su vyriausiąja pamerge. Tada jis ir nuspręs, ar ji tinka jo planams.

***

Sodrus jazminų ir gardenijų aromatas skelbė, kad Pietuose jau prasidėjo vasara.

Jos sesers vestuvės vyko Kinkeidų šeimos namuose, dviejų su puse aukštų įmantriai išpuoštuose federalistinio stiliaus rūmuose, kuriuose Lorelė užaugo. Įspūdingą fasadą su puošniais lenktais stogeliais dengtais balkonais Lorelė, jos broliai ir seserys visada laikė namais.

Bet šią akimirką jai labiau rūpėjo ne vestuvių vietos smulkmenos, o aukštas dailus tamsiaplaukis nepažįstamasis. Lorelė pažinojo beveik visus sesers vestuvių svečius – juk Kara jai išvardijo visų pakviestųjų pavardes, kai dar buvo ruošiamasi jos pačios vestuvėms.

Ir tamsiaplaukio egzotiškos išvaizdos nepažįstamojo tame sąraše nebuvo.

Tai iš kur Kara jį pažinojo? Ir kodėl sesuo niekada anksčiau apie jį neužsiminė?

Jei nesiliaus vogčiomis to vyriškio varsčiusi žvilgsniais, seserys kaipmat ją už jo ištekins. Bet jis jos nedomino, tiesiog rūpėjo sužinoti, kas jis toks.

Nukreipusi akis Lorelė stebėjo, kaip Elijus suėmė Karą už rankų, ir ką tik užmautų vestuvinių žiedų auksas sužibo vėlyvos popietės saulėje. Staiga jai užgniaužė gerklę.

O, ne. Ji neverks!

Vestuvėse ji niekada neliedavo ašarų… Visada šypsodavosi ir tinkamu metu ištardavo tinkamus žodžius. Tai kodėl staiga taip susigraudino? Šitos vestuvės – proga linksmintis, ne verkti.

Be to, nežinia, ką žmonės pagalvos, jei ji pravirks. Lorelė nužvelgė didžiulę išsipuošusių ir besišypsančių svečių minią. Mažiausiai vienas arba du jos ašarose įžvelgtų patį blogiausią dalyką. Paskui mieste pasklistų kalbos, kad Karos tuoktuvės su Elijumi po to, kai Lorelė nutraukė su juo sužadėtuves, sudaužė jai širdį.

Lorelė dėl jų nepaprastai džiaugėsi. Ji jautė palengvėjimą, kad neteka už Elijaus.

Bet jei pradės raudoti, niekas tuo nepatikės.

Susiimk.

Jos akys nukrypo į mamą.

Štai čia yra dėl ko verkti. Elizabeta Kinkeid buvo legendinė Pietų gražuolė. Visi sakydavo, kad nutarusi dalyvauti konkurse ji tikrai būtų karūnuota Mis Pietų Karolina, tačiau tyli ir visada elegantiška Elizabeta buvo pernelyg rafinuota, kad dalyvautų grožio konkursuose. Užtat kai jos šeimą ištiko sunkmetis, ji ištekėjo už Redžinaldo Kinkeido, tapo viena geriausių namų šeimininkių Čarlstone ir naujai praturtėjusių Kinkeidų pavardei suteikė garbės ir orumo.

Stebėdama Karos ir Elijaus tuoktuves ji šypsojosi.

Tačiau nedaug trūko, kad nuotakos mama nedalyvautų vestuvėse. Ji buvo suimta dėl įtarimų vyro žmogžudyste. Policija manė turinti pakankamai įrodymų. Per pastaruosius mėnesius, pačiomis tamsiausiomis akimirkomis, Lorelė galvojo, jog mamą iš tiesų nuteis už tėvo žmogžudystę.

Tačiau kaltinimai buvo panaikinti.

O dabar įtarimas dėl tėvo mirties krito ant netikro brolio, apie kurį Lorelė, jos broliai ir seserys sužinojo tik per tėvo laidotuves. Lorelė niekada nepamirš tos dienos ir visą šeimą ištikusio šoko sužinojus, kad tėvas ne vieną dešimtmetį gyveno dvigubą gyvenimą.

Šiandien Džekas Sinkleris sėdėjo greta savo motinos Andželos Sinkler. Jos tėvo meilužės… ir gyvenimo meilės.

Iš kitos pusės sėdėjo kitas Andželos sūnus. Sinkleriai buvo pakviesti, nes, Elizabetos Kinkeid įsitikinimu, visada privalu elgtis tinkamai, net jei tai jai daug kainuotų. Kontrastas tarp abiejų netikrų brolių buvo ryškus. Alanas neturėjo Džeko niaurumo. Šviesiaplaukis ir blyškiaodis vyras buvo tarytum saulė, besiskverbianti pro netikro brolio tamsų audros debesį.

Lorelė nusprendė, kad bus pradėjusi fantazuoti.

– Galite pabučiuoti nuotaką, – tarė kunigas.

Elijus, visa galva aukštesnis už nuotaką, pasilenkė į priekį ir Lorelė pasijuto sukanti žvilgsnį į šalį, kad jaunavedžiai turėtų akimirką privatumo. Ir, žinoma, pažvelgė tiesiai į porą tamsių akių.

***

Erdvūs kambariai antrame senų federalistinio stiliaus rūmų aukšte, kuriuose kadaise gyveno Lorelė, Kara ir Lilė, vestuvių dieną virto improvizuotu persirengimo kambariu nuotakai. Stabtelėjusi ant Karos vaikystės kambario slenksčio Lorelė nužvelgė jame išsibarsčiusius moteriškus daiktus.

Atidarytas batų dėžutes ir iš jų ant kilimo padrikusį ploną vyniojamą popierių. Ant lovos gulinčią vienos gėles barsčiusių mergaičių numestą puokštelę. Ploną nėrinių nuometą, kurį Kara dėvėjo per ceremoniją, atsargiai patiestą ant kėdės atlošo. Ant kosmetinio staliuko, tarp krištolinių kvepalų buteliukų, stovėjo keturios taurės su putojančiu šampanu, o greta ledų kibirėlyje vėso ir butelis. Geras būdas besiruošiančiai nuotakai nuraminti, nusprendė Lorelė.

Vidury visos šitos netvarkos stovėjo Kara, priešais pailgą veidrodį kritiškai apžiūrinėjanti suknelės palanką.

– Neišplėšiau skylės palanke, ar ne, Lorele?

Lorelė priėjo ir prisimerkusi pažvelgė į Karos laikomą subtiliai apsiūtą kraštą.

– Kiek matau, ne.

– Ačiū Dievui, – jaunesniosios sesers balse pasigirdo palengvėjimas ir ji paleido puikų baltą audeklą. – Maniau grįždama nuo altoriaus kulniuku pradūrusi skylę.

– Nusiramink. Viskas gerai, – Lorelė nužvelgė sesers veidą. Švytinčiai Karos odai nereikėjo skaistalų. Žalias akis pabrėžė žvilgantys akių šešėliai, tik ant lūpų nebeliko prieš ceremoniją užtepto blizgio. Lorelė šyptelėjo. – Tu graži nuotaka, ponia Hoton, net be jaunikio nubučiuoto lūpų blizgio.

Tai tiesa. Švytėjimo Karai suteikė iš vidinės laimės gimstantis grožis. Saugodama, kad nesuglamžytų vestuvinės suknelės, Lorelė nedrąsiai apkabino seserį. Bet Kara nieko nepaisė ir stipriai rankomis apsivijo Lorelę.

– Ačiū, labai tau ačiū, kad metei Elijų!

Lorelė pažvelgė į beveik tokias pat kaip jos žalias akis, paveldėtas iš mamos.

– Patikėk manimi, jei būčiau ištekėjusi už tavo jaunikio, būčiau padariusi didžiausią klaidą gyvenime.

Susižadėti su Elijumi buvo lengva, bet kai atėjo metas planuoti vestuves, Lorelė sutriko supratusi, kad jos širdis to nenori.

Užuot svajojusi apie vedybinę palaimą, ji susivokdavo mąstanti apie tai, koks statiškas jos gyvenimas.

Koks nuspėjamas.

Koks nuobodus.

Ir ko reikėtų, kad vėl pradėtų gyventi. Suvokus, kad jos gyvenime nėra vietos kvietimus į svarbiąją šventę priėmusių svečių sąrašui, ją apėmė nesmagus jausmas.

Tada Lorelė ir sudarė sąrašą Naujas gyvenimas.

Palikti Elijų. Pagalvojus apie tai pirmasis įrašas sąraše – tie du žodžiai tuščio lapo viršuje – atrodė toks negailestingas, toks žiaurus, kad ji nenumanė, ar pajėgs nutraukti sužadėtuves su Elijumi.

Jis liks įskaudintas. Jos šeima nusivils. Tačiau tų žodžių rašymas virto apvalančiu potyriu ir Lorelė suprato neturinti kitos išeities.

Jiedviem su Elijumi tiesiog nelemta būti kartu.

Siekdama kuo mažiau jį įskaudinti Lorelė teisinosi negalinti ištekėti tol, kol neišsispręs jos gyvenimą krečiančios negandos: tėvo žmogžudystė, šokiruojanti žinia apie kitą jo šeimą ir neviltis, kilusi suėmus mamą. Bet didžiulis palengvėjimas Elijaus akyse bylojo, kad ne ji viena nori nutraukti santykius.

Nuo tada, kai paliko Elijų, praėjo beveik mėnuo. Šiandien buvęs sužadėtinis švenčia su jos seserimi atrastą laimę. Elijus pradėjo gyventi.

Tačiau išskyrus tai, kad šįryt ji įgyvendino antrą svajonę – ruošdamasi šventei pasidažė raudonais lūpų dažais – kiti norai Sąraše taip ir liko neišpildyti. Pasirodė, kad atsisakyti visą gyvenimą lydėjusio griežtumo nėra lengva. Nors ir nešiojosi Sąrašą rankinėje, kad nuolat ją ragintų.

Viskas turi pasikeisti, ji privalo pradėti gyventi. Iš tikrųjų gyventi.

Štai kad ir ta jaudrinanti akimirka ceremonijos metu, kai jos žvilgsnis susitiko su tamsiomis akimis ir ją nukrėtė energijos pliūpsnis. Tada ji gyveno.

Išsivadavusi iš sesers glėbio Lorelė išėmė iš ledų kibirėlio butelį šampano, pripildė dvi taures ir vieną padavė Karai.

Ji kilstelėjo taurę.

– Būk laiminga.

– Ak, aš laiminga. Šiandien – laimingiausia mano gyvenimo diena.

Jos sesuo švytėjo lyg pasakų princesė.

Lorelė nesugebėjo sutramdyti pavydo dūrio. Ji skubėdama atsigėrė šampano ir padėjo taurę.

– Mudu su Elijumi visada buvome labai geri draugai ir tikriausiai vylėmės, kad to pakaks, – bent jau aš tikrai. Bet nepakako. Mums stigo to ypatingo ryšio, kuris sieja judu, – jų net nesiejo tokia fizinė trauka, kokia ją pervėrė sulaukus vieno įdėmaus nepažįstamojo žvilgsnio.

– Tai meilė. Tikra meilė. Jis mano sielos draugas. Man nepaprastai pasisekė, – Kara nutaisė svajingą žvilgsnį. Paskui surimtėjo. – Keista, mums augant tu su Elijumi praleisdavai daugiausia laiko…

– Todėl, kad mes vienmečiai, mokėmės toje pačioje klasėje ir būdavome kviečiami į tuos pačius renginius, – paaiškino Lorelė.

– …bet tu taip ir nesusipažinai su kitu artimu jo draugu.

– Rakinu Abdela? – Lorelė prisiklausė kalbų apie Vidurio Rytų princo sūnų, su kuriuo Elijus susidraugavo Harvarde. – Gaila, kad jis neatvyko į vestuves.

– Jis čia! – Kara padėjo savo taurę šalia sesers taurės, prisėdo ant kėdės priešais veidrodį ir paėmė retadantes šukas. – Elijus supažindino mudu, kai po ceremonijos Rakinas priėjo mūsų pasveikinti.

Imdama iš sesers šukas Lorelė uždelsė. Ar gali būti?..

– Kur buvau aš?

– Tikriausiai tada Flinas metė į gėles barsčiusias mergaites pagalvėlę žiedams ir tu jį nusivijai, kol nesukėlė didesnės sumaišties.

Sumosavusi šukomis Lorelė išskėtė rankas.

– Kaip visada! Aš tą vyrą nuolat pražiopsau. Kaskart, kai Elijus su juo susitikdavo Rakinui atvykus verslo reikalais, aš turėdavau kitų planų. Galbūt mums taip ir nelemta susitikti, – bet ji vis nesiliovė svarsčiusi, ar tas aukštas lieknas vyras, ceremonijos metu taip ją sudominęs, kartais ir nėra geriausias Elijaus draugas.

– Ką jis vilkėjo? – primygtinai paklausė ji Karos.

– Kas?

– Rakinas! – Lorelė pakratė galvą. – Vyras, apie kurį man pasakojai.

– Nežinau… šiandien vieninteliai drabužiai, į kuriuos kreipiu dėmesį, yra Elijaus.

Lorelė nusijuokė iš kvailokos sesers išraiškos. Nutarusi pamiršti tą gražuolį ji ėmė šukuoti Karos plaukus toje vietoje, kur buvo prisegtas nuometas.

– Kalbant apie Elijų, tu verčiau iš naujo pasidažyk lūpas, – pasakė ji seseriai.

Kara veidrodyje šelmiškai pašnairavo į ją.

– Kokia prasmė? Lūpų dažus vėl nubučiuos, – paskui ji prisimerkė. – Lorele, tu raudonai pasidažiusi lūpas!

Lorelė atlaidžiai pažvelgė į seserį.

– Jei tik dabar pastebėjai, vadinasi, tai nieko ypatingo.

– Nusprendei įgyvendinti planą ir pradėti rizikuoti! – Kara nuščiuvo. – Žinau, minėjai ketinanti išskleisti sparnus ir stengtis taip nesivaržyti, bet nuo tada, kai perspėjau tave pasisaugoti – ir per daug nekvailioti – nepastebėjau, kad būtum ėmusis veiksmų.

– Ar įsivaizduoji mane, panelę Atsakingąją, kvailiojančią? – nusijuokdama paklausė Lorelė.

– Gerai, nereikėjo tavęs perspėti būti atsargesnei – norėčiau atsiimti tuos žodžius. Turėtum pasilinksminti. Gal paprašyti, kad Elijus tave supažindintų su Rakinu?

– Nedrįsk! – nenorėdama, kad pernelyg įžvalgi sesuo kištųsi, Lorelė tarė: – Ar pastebėjai, kaip šiandien Kateris saugojo mamą?

– Manau, visi pastebėjo. Jis nuo jos nesitraukė.

– Manau, Kateris jai tiks – atrodo, kad jis nuoširdžiai ją myli, – Lorelė suglostė paskutines išsipešusias sruogas ir atsitraukusi pasigėrėjo Karos plaukais. Kad jie neišdriktų, purkštelėjo plaukų lako. – Be to, prisipažindamas policijai, kad mama tėčio žmogžudystės vakarą buvo su juo, Kateris rizikavo sukelti skandalų audrą. Tik dėl jo liudijimo ją ir paleido už užstatą.

– Pasiūliau mamai suplanuoti nedideles vestuves, elegantiškas ir kuklias. Bet mama priešinasi. Mano, jog jie susituokti gali tik po tėčio mirties praėjus deramam laiko tarpui…

– Absurdiška, – Lorelę siutino vien mintis, kad mama gyveno paisydama kitų žmonių nuomonės. – Mama turėtų daryti tai, kas teikia jai laimės.

– Pritariu, po naujienų apie bjaurias slapto tėčio gyvenimo smulkmenas mama verta laimės ir, jei ištekėdama už Katerio taps laiminga, aš ją visokeriopai palaikysiu, – Kara sėdėdama ant taburetės atsisuko ir nužvelgė Lorelę. – O tavo lūpų spalvos nepastebėjau, nes buvau užsiėmusi savo vestuvėmis, – akivaizdu, kad ji neleis Lorelei išsisukti. – Bet dabar pastebėjau. Man įdomu, noriu sužinoti, ką ketini daryti toliau.

Lorelė pasijuto raustanti. Ji ir pati nežinojo, ką ketina daryti toliau. Buvo nepakeliama net seseriai prisipažinti, kad toks Sąrašas egzistuoja, ar, dar blogiau, kad ji įsivaizduoja, kaip įgyvendins didžiules fantazijas.

– Nieko sukrečiančio, – atsainiai tarė ji galvodama apie vėjavaikišką norą lovoje valgyti ledus.

Bet Sąraše buvo daugiau įrašų…

Nr. 5. Kiaurą naktį lošti.

Nr. 6. Nukeliauti į egzotiškas šalis.

Na, gal šie norai šiek tiek sukrečiantys…

Pakreipusi galvą į šoną Kara pasakė:

– Hm, tu niekada nedažai lūpų raudonai, sakai, kad tai pernelyg akiplėšiška, taigi ši permaina ne tokia jau ir menka.

Raudonos lūpos nederėjo prie jos kaštoninių plaukų. Atrodė vulgariai. O atrodyti vulgariai – nuodėmė. Pasilenkusi pro Karą, kad išvengtų sesers žvilgsnio, Lorelė apsimetė veidrodyje apžiūrinti lūpas. Dažai neišsitepė ir neišsiteps, nebent ji ras su kuo pasibučiuoti.

Lorelė pagalvojo apie planą Naujas gyvenimas.

Trečiu numeriu į sąrašą ji įtraukė Flirtuoti su nepažįstamuoju. Jos skruostai nukaito. Priešingai nei dauguma pietiečių moterų, Lorelė flirtavimo mene buvo naujokė. Vos prasidėjus paauglystei jai pakakdavo žvilgtelėti į vyrą ir šis prieidavo susipažinti. Kartais ji neapkęsdavo dėmesio, kurio sulaukdavo dėl išvaizdos. Todėl išmoko elgtis santūriai, be kruopelės koketiškumo. Toji išorė jai taip pat pasitarnavo dirbant Kinkeidų grupės viešųjų ryšių skyriaus direktore. Tad kodėl, po galais, į sąrašą ji įtraukė tokį norą, kaip Flirtuoti su nepažįstamuoju?

Gal reikėjo įrašyti Pasibučiuoti su nepažįstamuoju? Šmėkštelėjusi mintis ją išgąsdino.

– Tu rausti. Ar tai vyras? Ar dėl jo pasidažei lūpas raudonai? – į Lorelės mintis įsibrovė Karos balsas. – Ar todėl neleidi paprašyti, kad Elijus tave supažindintų su Rakinu?

– Nėra jokio vyro, – paneigė Lorelė trokšdama, kad jos veidas taip dramatiškai neraustų. – Raudonos lūpos skirtos vien tik man.

Vieną pašėlusią akimirką ji gundėsi papasakoti Karai apie Sąrašą. Paskui susimąstė, ir noras praėjo.

Išsipasakodama Karai pasielgtų neatsakingai. Greičiausiai sesuo vėl imtų baimintis, kad Lorelė rizikuos, o ji mažiausiai norėjo, kad Kara vestuvių dieną nerimautų.

Ji ištuštino šampano taurę ir vėl padėjo ją ant kosmetinio staliuko. Veidrodyje išvydo savo lūpų atspindį.

Kaip jaustųsi bučiuojama to nuostabaus tamsiaplaukio vyro, kurį matė per ceremoniją?

Jaudrinantis nubučiuotų raudonų lūpų vaizdas sukėlė nutvilkiusią kaitros bangą.

Lorelė atsikvošėjo. O jei paaiškės, kad tai Elijaus draugas? Ar toks elgesys nebūtų vulgarus? Ji visada buvo pavyzdinga vyriausia sesuo, besielgianti taip, kaip dera. Ta, kuri daug mokėsi, kad gautų gerus pažymius. Ta, kuri laiku grįždavo namo, kaip liepta. Savo seserims ji visada rodė pavyzdį. Nesegėjo mini sijonų. Ausyse neturėjo smeigių ir nevilkėjo plėšytų džinsų. Su vaikinais nesielgė begėdiškai. Nemezgė beprotiškų romanų.

Nesidažė vulgariai…

Ji nusigręžė nuo veidrodžio ketindama seseriai pasakyti ką nors nerūpestingo ir linksmo.

Bet pastebėjo, kad Kara jau buvo atsistojusi ir vis dar žvelgė į ją.

– Turiu pripažinti, kad raudona tau tinka, Lorele. Atrodai kaip kino žvaigždė. Elegantiška. Seksuali. Visada dažaisi neryškiai. Atsiimu perspėjimus – turėtum dažniau atsipalaiduoti.

Žengiant paskui seserį pro duris Lorelei atlėgo širdis.

– Atsargiai! Gali būti, kad pasinaudojusi tuo leidimu iškrėsiu ką nors neapgalvoto.

Kara sustojo tarpduryje, žvilgtelėjo per petį ir nusišypsojo.

– Kodėl gi ne? Pradėk dar šiandien. Nėra tinkamesnio laiko nei dabar.

Dabar? Šįvakar? Kara, sušiugždėjusi prancūzišku audeklu, pradingo iš akių, o Lorelės delnai atvėso ir sudrėko.

Viena tiesiog kalbėti, kad derėtų šiek tiek atsipalaiduoti. Visai kas kita iš tikrųjų tai padaryti. Lorelė pasijuto lyg stovinti ant bedugnės krašto.

Ar jai žengti pirmąjį žingsnį į nežinomybę ir ištrūkti? O gal likti saugiame pasaulyje ir galbūt niekada nepatirti pasitenkinimo?

Atsakymas paaiškėjo netrukus – taip greitai, kad ji apstulbo. Jai nusibodo vis pražiopsoti progas. Ji norėjo pajusti daugiau tos pulsuojančios energijos, apėmusios šiandien. Tas maišto virptelėjimas sukėlė neteisėto malonumo bangą.

Lorelė giliai įkvėpė, pajuto, kaip prisipildė plaučiai ir ją užliejo ryžtas. Kara teisi – nėra tinkamesnio laiko nei dabar. Ji patraukė durų link.

Šįvakar ji paflirtuos su nepažįstamuoju.