Читать книгу Paskutinis šokis - Tessa Radley - Страница 2

Elegantiškoje puošnioje svetainėje pirmame aukšte dvylikos narių džiazo grupė grojo jausmingą bliuzą, tobulai tinkantį metų aukštuomenės vestuvėms.

Lorelė niūniuodama įkandin Karos atliko šokio žingsnelį ir vos neatsitrenkė į Alaną Sinklerį, kuris išdygo priešais jas laikydamas dvi auksaspalvio putojančio vyno sklidinas taures. Jam kažkaip stebuklingai pavyko neišlaistyti skysčio, o Lorelė puolė atsiprašinėti.

– Pavyko išvengti didžiulės katastrofos, – pajuokavo jis.

Visi trys nusijuokė.

– Taurės skirtos jums, gražiosios damos, – Alanas ištiesė sklidinas taures, o rudos jo akys linksmai švytėjo.

– Man tik gurkšnelį. Turiu išsaugoti blaivų protą – reikės įsiminti visų svečių vardus, – maloniai šypsodamasi pasakė Kara.

Lorelė paėmė kitą taurę.

– Dėkoju.

– Prieš tai neturėjau progos palinkėti viso ko geriausio, – Alanas kreipėsi į Karą. – Elijui labai pasisekė.

– Ak, ačiū, Alanai, – Kara plačiai išsišiepė. – Tikiuosi, kad netrukus sutiksi savo svajonių moterį – gal net šįvakar.

Alanas nusijuokė.

– Belieka tikėtis. Bet gal prieš patikint tau planuoti dar vienerias vestuves reikia palūkėti, bent jau išleisti tave medaus mėnesio.

– Su džiaugsmu surengčiau dar vienerias vestuves. Beje, bent kartą kalbu ne kaip verslininkė. Aš tokia laiminga, kad esu pasiruošusi sutuokti visus.

– Jis malonus, – pastebėjo Lorelė, kai jiedvi nuėjo nešinos taurėmis.

– Ir dėmesingas, – pritarė Kara. – Kuriai nors laimingajai jis bus geras vyras.

Jos priėjo jaunųjų staliuką ir Elijus pasitikdamas nuotaką pašoko, paskui žvelgdamas su šiluma ir atsidavimu padėjo jai atsisėsti.

Pasijutusi nereikalinga Lorelė atsisėdo ant tuščios kėdės greta mamos ir padėjo taurę ant baltos damasto staltiesės, nubarstytos rausvais ir tamsraudoniais rožių žiedlapiais. Priėjęs padavėjas ją pripildė.

– Kur Kateris? – pasiteiravo Lorelė mamos žinodama, kad sėdi jo vietoje. Visas pasaulis susiporavo, taip pat ir mama.

Visi, išskyrus ją.

Lorelę užliejo vienišumo banga, bet ji jos nusikratė. Dar viena priežastis laikytis Sąrašo ir susirasti nepažįstamąjį, su kuriuo galėtų paflirtuoti. O kur geriau, jei ne vestuvėse?

– Jis pastebėjo Haroldą Parsoną ir poną Larimorą ir nuėjo su jais pasisveikinti, – Elizabeta mostelėjo baro pusėn. Akimis nusekusi mamos mostą Lorelė išvydo žilaplaukį teisininką, besikalbantį su Larimoro pramonės įmonės vadovu. Ši įmonė neseniai sudarė sutartį su Kinkeidų grupe, padengdama dalį nuostolių, KG patirtų po to, kai keli klientai pasirinko Karolinos laivybą. Vaje, dar šią savaitę brolis Metjus, KG verslo plėtros direktorius, girdėjo šnekas, kad Džekas Sinkleris jiems už akių stengiasi paveržti dar vieną stambų klientą.

Vilką minint.

Džekas Sinkleris atitraukė kėdę ir įsitaisė prie staliuko pačiame šokių aikštelės pakraštyje. Koks akiplėšiškai arogantiškas. Elgėsi taip, tarytum Kinkeidų rūmai jam ir priklausytų. Lorelės manymu, tokią aroganciją iš dalies lėmė paveldėti keturiasdešimt penki procentai Kinkeidų grupės akcijų. Ji dar neperprato Džeko. Niaurus, nesišypsąs, nuolat dėbsantis vyras jai kėlė nerimą. Per pastaruosius kelis mėnesius jis KG pridarė tiek bėdų, kad pakaks visam gyvenimui.

Paskui Lorelė pastebėjo lygius šviesius greta sėdinčios jo mamos Andželos plaukus. Ji kažką pasakė, ir Džeko veidą iškreipė nuožmi rūškana. Išvydusi jo nepasitenkinimą Lorelė suvirpėjo.

Kodėl tėvo pirmagimis varginosi ateiti į vestuves, jei ketino tik sėdėti ir dėbsoti? Ar jis atėjo tik tam, kad įtikintų paparacus buvęs priimtas į Kinkeidų šeimą? O gal jos broliai ir seserys teisūs? Gal Džekas baiminosi, kad nesirodydamas viešumoje tik sustiprintų jį supančius įtarimus? Lorelė nenorėjo galvoti, kad tėvą į galvą nušovė jo pirmagimis… Tai pernelyg žiauru.

Ji neleis Džekui sugadinti šiandieninės šventinės nuotaikos. Kelis mėnesius virš šeimos kybojęs debesis pagaliau išsisklaidė. Lorelė ketino mėgautis šia proga… ir pasirūpinti, kad mamai taip pat būtų smagu.

Ji suėmė ir spustelėjo Elizabetos ranką.

– Negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi ne tik todėl, kad esi čia, vestuvėse, bet ir dėl to, kad panaikinti visi tie absurdiški kaltinimai. Tai geriausia vestuvių dovana Karai ir Elijui.

– Šiandien buvo nelengva, – prisipažino mama. – Šitiek spėlionių. Esu tikra, kad šįvakar čia yra žmonių, vis dar manančių, jog nužudžiau tavo tėvą. Be to, visiems taip smalsu dėl Katerio – jam taip pat nelengva.

Tačiau, kaip būdinga Pietų visuomenės matriarchėms, mama puikiausiai slėpė nejaukumą. Elizabetos veidas buvo ramus, trumpi kaštoniniai plaukai su elegantiškomis žilomis sruogomis nepriekaištingai sušukuoti, o keturių neramių mėnesių įtampa kruopščiai užmaskuota. Tik žaliose akyse žibantis santūrumas bylojo apie patirtas kančias.

– Tu verta laimės, – Lorelė pakartojo anksčiau Karos ištartus žodžius. Paleidusi mamos ranką ji siektelėjo Alano prieš tai paduotos taurės. – Ir jei su Kateriu esi laiminga, neleisk kitų žmonių nuomonei gadinti tau nuotaikos. Išgerkime už laimingesnį rytojų.

Elizabeta gurkštelėjo ir padėjo taurę.

– Labai norėčiau, kad policija paskubėtų baigti tyrimą. Kol neaišku, kas nužudė jūsų tėvą… – mamos balsas nutyko.

Lorelės broliai Erdžėjus ir Metas dėl galimo tėvo žudiko turėjo tvirtą nuomonę. Bet dabar ne laikas ją atskleisti mamai.

– Rytoj paskambinsiu detektyvui Makdonou ir susitarsiu susitikti kitą savaitę, kad išsiaiškinčiau, ar buvo pasistūmėta į priekį, – pažadėjo Lorelė. Ji vogčiomis žvilgtelėjo į šokių aikštelės pakraštyje dėbsantį įsibrovėlį. Jei pasiseks, policija galbūt surinks pakankamai įrodymų, kad įmestų Džeką Sinklerį už grotų, kur, anot brolių, jam ir vieta.

Jei broliai teisūs, Džekas didžiausias niekšas ir pasirūpino geležiniu alibi – keli jo darbuotojai teigia, kad tėvo mirties vakarą jis iki vėlumos dirbo. Lorelė nenorėjo tikėti, kad netikras brolis gali šitaip išduoti. Bet, kaip sakė Erdžėjus, Džekas yra labai turtingas ir dar labiau praturtėjo po tėvo mirties paveldėjęs keturiasdešimt penkis procentus Kinkeidų grupės akcijų. Už tokius pinigus tikrai nusipirksi alibi, juolab kad jį patvirtinę žmonės ir taip priklauso nuo Džeko, būdami jo darbuotojai. Lorelė pagalvojo, kad reikėtų sužinoti naujienas iš Nikės Tomas, įmonių saugumo specialistės, kurią šeima pasamdė aiškintis, ar Džekas Sinkleris siekia sužlugdyti Kinkeidų grupę. Lorelė negali pakęsti matydama tokią nusiminusią mamą, o Nikė galbūt sugalvos, kaip paspartinti tyrimą, nors Lorelė keletą kartų įtarė Nikę neprotingai puoselėjančią jausmus tam negailestingam vyrui.

Ji buvo pasiklydusi mintyse, todėl paliesta rankos krūptelėjo ir staigiai pasuko galvą.

Šalia stovėjo plačiai išsišiepęs Elijus.

– Lorele, noriu tave supažindinti su vienu žmogumi.

Žvilgtelėjusi į tamsų pavidalą greta buvusio sužadėtinio Lorelė pasijuto žiūrinti į gražųjį vyrą, su kuriuo vestuvių ceremonijos metu apsikeitė tvilkančiais žvilgsniais.

– Lorele, čia Rakinas Vitkombas Abdela, – Elijus jį pristatė su užmoju. – Rakinai, susipažink su Lorele Kinkeid, mano šviežiai iškepta svaine.

Dievaži, ji nudės Karą!

Lorelė jau juto, kaip raudonis kyla kaklu.

`– Labai daug apie jus girdėjau, – Rakinas ištiesė ranką.

– Kaip įdomu, ketinau pasakyti tą patį, – Lorelė padėjo taurę ir paspaudė jam ranką. Pajutusi, kokie stiprūs jos delną sugniaužę pirštai, ji nuleido blakstienas. – Stebiuosi, kad niekada anksčiau nesusitikome.

– In‘shallah,1 – paleidęs jos pirštus jis plačiai išskėtė rankas. – Ką dar galėčiau pasakyti? Metas buvo netinkamas.

Ji pakėlė akis ir pažvelgė įdėmiau.

– Tikite likimu?

– Be jokios abejonės. Niekas nenutinka šiaip sau. Šiandien atėjo laikas mums susipažinti.

Sužavėta ji nusišypsojo. Atrodo, Elijaus draugas – tobulas kandidatas užduočiai paflirtuoti su nepažįstamuoju.

– Tikrai?

– Taip, – juodos kaip aksomas jo akys žvelgė įdėmiai… ir Lorelė pajuto pirmykštę šio vyro galią.

Norėdama išsklaidyti kerus ji nukreipė dėmesį į Elijų ir sumurmėjo:

– Turėtum sunerimti – juk galim apsikeisti paslaptimis. Kartu sudėjus apie tave tikriausiai žinome viską.

Elijus sukikeno.

– Man kinkos dreba.

– Kinkos tau tikrai nedreba, – Lorelė žvilgtelėjo į Rakiną ir pastebėjo, kad jo tamsios akys linksmai šviečia.

Grupė užgrojo pirmuosius jaunųjų šokio akordus.

– Štai dėl šito tai man tikrai dreba kinkos – bijau susimauti. Čia jaunųjų valsas, – paaiškino Elijus. – Einu pakviesti nuotakos.

Lorelė nesusilaikiusi nusijuokė, kai jis nubėgo prie jos sesers. Elijus išsivedė Karą į aikštelę, o Lorelė, jausdama šalia vyrišką Rakiną, nutilo ir sutelkė dėmesį į šokį. Tai nebuvo lengva greta stovint Rakinui.

Jaunavedžius apšvietė prožektorius. Jie pradėjo šokį, ir svečiai atsiduso, o balta Karos suknelė išsiskleidusi užpildė prožektoriaus metamą šviesos apskritimą. Jaunieji sukosi pagal melodiją ir po kelių taktų prie jų prisijungė Lorelės sesuo Lilė su vyru Danieliumi, netrukus aikštelėje pasirodė ir Erdžėjus su Bruke.

Lorelė matė prie staliuko palei šokių aikštelę šalia savo mamos sėdintį ir besišypsantį Alaną. Džeko nesimatė. Lorelė panoro, kad jis būtų elgęsis taip pat mandagiai, kaip Kinkeidai Elizabetos prašymu šįvakar elgėsi su Andžela ir jos sūnumis.

– Ar norėtumėt pašokti?

Žemas Rakino balsas padėjo užmiršti Džeko stačiokiškumą.

Ji tylėdama padavė jam ranką. Šiltiems stipriems pirštams sugniaužus jos plaštaką grįžo toji išdavikiška fantazija apie prispaustas nubučiuotas lūpas, ir Lorelė staiga nuleido blakstienas, kol jis neperprato jos svaiginančių vizijų.

– Ak, ačiū, norėčiau.

Jis nusivedė ją į šokių aikštelę ir apkabino. Netikėtas intymumas ją apstulbino. Juos apsupo muzika.

Norėdama išsklaidyti gundančią nuotaiką Lorelė tarė:

– Su Elijumi susipažinote Harvarde?

– Taip, drauge lankėme kelias paskaitas ir kartais išsiruošdavome į žygius – mums abiem patinka gamta.

– Taip. Judu buvote ir vienoje irklavimo komandoje, ar ne? Pamenu Elijų pasakojus apie treniruotes upėje dar prieš auštant.

Jis nusišypsojo.

– Keistas pomėgis žmogui, kilusiam iš dykumų šalies, m?

– Šiek tiek, – ji nužvelgė Rakiną. – Papasakokite apie Dijafą.

– Ak, Elijus jums pasakojo apie mano kraštą?

– Sakė tik pavadinimą. Dijafa, – žodis nusirito nuo liežuvio. – Skamba maloniai egzotiškai.

– Taip ir yra. Naktys dykumoje šiltos ir sausos, o dangaus skliaute žiba ryškiausios žvaigždės, kokias tik galima pamatyti.

Jo kuždesys kurstė jos vaizduotę.

– Kaip stebuklinga. Nesmagu prisipažinti, bet niekada nebuvau išvykusi iš JAV.

– Niekada?

Ji papurtė galvą.

– Niekada. Visada norėjau keliauti.

Sąrašo noras Nr. 6 buvo nukeliauti į kokią nors tolimą egzotišką šalį. Ji įsivaizduodavo save stovinčią Šv. Morkaus aikštės Venecijoje viduryje arba priešais Sfinksą Egipte. Kad tik būtų kuo kitoniškiau nei Čarlstone.