Читать книгу Dėmesio centre - Abby Green - Страница 1

Prologas

Оглавление

Cezaris da Silva nenorėjo sau pripažinti, kad ši vieta jį kaip nors veikia, tačiau dabar, stovėdamas prie kapo, vyras kone suakmenėjo. Jis dar kartą savęs klausė, kurių galų atsitrenkė. Tada pirštais paglostė mažą aksominį maišelį, kurį laikė rankoje.

Da Silva ciniškai šypsojosi. Kas būtų pagalvojęs, kad jis, trisdešimt septynerių metų vyras, vis dar pasiduoda norams ir sentimentams? Juk paprastai Cezaris elgiasi racionaliai ir apgalvotai.

Dauguma žmonių pasitraukė nuo kapo ir kiūtino link žalių kalvynų. Šias kalnų kapines Atėnuose supo daugybė puošnių, nedidelius mauzoliejus primenančių akmeninių luitų. Regis, čionykštę Graikijos karščių kamuojamą žalumą dažnai maitino lietaus vandenys.

Prie kapo teliko stovėti dviese. Abu aukšti, panašaus ūgio, tamsiaplaukiai. Vieno jų plaukai vis dėlto šiek tiek tamsesni, trumpesni. Abiejų vyrų, kaip ir Cezario, pečiai platūs, kūnas – tvirtas.

Be abejonės, visi trys panašūs. Cezaris – netikras tųdviejų brolis. Tik jie apie tai nė nenumanė. Cezaris regėjo, kaip vienas jų uždeda ranką kitam ant peties. Tai Rafaelis Falkonė ir Aleksis Christakas. Visi trys broliai turėjo vieną motiną, tačiau buvo nuo skirtingų vyrų.

Anksčiau Cezaris manė, kad susidūręs su šeima, kurios išsižadėjo, smarkiai nirš, tačiau dabar jautė geliančią tuštumą. Rafaelis ir Aleksis šnabždėdamiesi priėjo prie Cezario. Jis nugirdo jaunesniojo brolio repliką:

– Nejaugi negalėjo surengti padorių laidotuvių?

Falkonė reagavo vangiai – viso labo šyptelėjo, Christakas atsakė tuo pačiu.

Tuštumos jausmas atlėgo – Cezaris tikrai įtūžo. Tik tai buvo kitoks pyktis. Rafaelis ir Aleksis juokavo, linksminosi tiesiog prie motinos kapo. Bet nuo kada Cezariui parūpo moteris, kuri jį trejų metų paliko likimo valiai?

Siusdamas dėl tokio brolių elgesio, Cezaris pajudėjo iš vietos. Falkonė pakėlė akis, nutilo, užgniaužė šypseną. Žvilgsniu tyrė nepažįstamąjį. Cezaris varstė akimis brolį. Falkonė sustingo.

Jis dirstelėjo į jaunesnįjį brolį, Cezaris pastebėjo, kad abu paveldėjo dailias, tačiau klastingas žalias akis – tokias turėjo ir jų motina.

– Kuo galime padėti? – šaltai pasiteiravo Rafaelis.

Da Silva nužvelgė abu vyrus, tada dirstelėjo į motinos kapą. Vaipydamasis paklausė:

– Ar mūsų yra ir daugiau?

Falkonė ir Christakas susižvalgė – Aleksis susiraukė ir stebėdamasis perklausė:

– Mūsų? Apie ką kalbi?

Cezaris, užgniauždamas tikruosius jausmus, grėsmingu balsu tarė:

– Neprisimeni, ką?

Aleksis nustėro – taigi praeities nepamiršo. Cezario kūnas įsitempė ir tai jam nė kiek nepatiko. Jis išpūtė žalias akis. Išbalo.

Tada tyliai, bet rūsčiai prašneko:

– Ji atsivedė tave į mano namus – buvai kokių trejų metų, aš – beveik septynerių. Norėjo mane pasiimti, tačiau atsisakiau. Juk kartą mane jau paliko.

Falkonė kimiu balsu sududeno:

– Kas tu esi?

Cezaris nusišypsojo, tačiau Rafaelis nė nepastebėjo.

– Tavo vyresnysis brolis – pusiau brolis. Cezaris da Silva. Atėjau pagerbti moters, kuri davė man gyvybę… nors ji to nenusipelnė. Norėjau pamatyti, kiek dar jos sūnų išlįs iš nežinomybės, bet, regis, esame tik trys.

Aleksis atšovė:

– Kas per velnias?

Cezaris pervėrė jį šaltu žvilgsniu. Giliai viduje da Silvą graužė sąžinė – juk tiesą atskleidė būtent motinos laidotuvių dieną. Tačiau prisiminė ilgus, skausmingus vienatvėje praleistus metus, o žinant, kad šie du vyrai nebuvo palikti, įsiūtis tik didėjo.

Falkonė vis dar atrodė priblokštas. Jis bedė pirštu į šalia stovintį vyrą:

– Čia Aleksis Christakas… mudviejų jaunesnysis brolis.

Cezaris puikiai žinojo, kas yra kas. Nuo pat pradžių. Seneliai pasirūpino, kad apie brolius jis žinotų net menkiausias smulkmenas. Cezaris įgėlė:

– Trys broliai – trys skirtingi tėtušiai… tik ji nepaliko judviejų likimo valiai.

Da Silva žengtelėjo pirmyn, arčiau priėjo ir Aleksis. Du vyrai stovėjo vienas priešais kitą akis į akį. Už jaunėlį Cezaris aukštesnis tik keliais centimetrais.

Jis griežė dantimis:

– Brolau, atėjau čia ne kovoti. Nieko blogo man nepadarėte. – Meluoji pats sau, – kuždėjo vidinis balsas.

Aleksis suspaudė lūpas.

– Tik mūsų mirusi motina padarė, jei tą nori pasakyti.

Cezaris karčiai šyptelėjo.

– Gerai jau gerai, man apmaudu. – Atsuko Aleksiui nugarą, kad šis nepamatytų veide jausmų, kurių ir pats negalėjo suprasti. Jis grįžo prie motinos kapo.

Išsitraukė iš kišenės aksominį maišelį ir metė į duobę – daikčiukas atsimušė į karsto dangtį. Maišelyje buvo senas sidabrinis medalionas su matadorų globėjo – Šv. Petro Regalato – atvaizdu.

Kartūs prisiminimai neišblėso. Tąsyk motina vilkėjo juodą suknelę, buvo palaidais plaukais, o jos veidas atrodė gražiausias pasaulyje. Ji verkė. Nusitraukė medalioną, pakabintą ant senos virvelės, ir užrišo Cezariui ant kaklo. Paslėpusi jį po berniuko marškinėliais tarė: Jis tave apsaugos, Cezari. Aš kol kas negaliu to padaryti. Niekada jo nenusiimk. Pažadu, kad netrukus grįšiu ir tave pasiimsiu.

Tik motina taip ir nesugrįžo. O kai galiausiai nusprendė tai padaryti, buvo per vėlu. Cezario viduje kažkas sukirbėjo, tarytum mirė. Viltis.

Tą naktį, kai palaidojo paskutines viltis, jis nusiėmė medalioną. Tada jam buvo šešeri. Cezaris suprato, kad tik pats gali save apsaugoti. Tegu motina turisi tą gelžgalį – jam nebereikia.

Cezaris apsisuko ir grįžo ten, kur vis dar stovėjo du apstulbę vyrai. Jei gebėtų apsimetinėti, būtų nusišypsojęs. Tik dabar Cezaris jautė skausmą toje vietoje, kur turėtų būti širdis. Vis dėlto jis žinojo, kad širdies neturi – taip ne kartą sakė buvusios meilužės.

Po kelių spengiančios tylos akimirkų Cezaris suvokė, kad šiems vyrams nebeturi ką pasakyti. Šiems nepažįstamiesiems. Jis nebejautė pavydo. Tik tuštumą.

Da Silva apsisuko, nužingsniavo prie savo automobilio ir pamojo vairuotojui važiuoti. Baigta. Cezaris atsisveikino su motina, nors ji ir nebuvo to verta. Regis, jis turėjo širdį, ir ne ledinę.

Dėmesio centre

Подняться наверх