Читать книгу Dėmesio centre - Abby Green - Страница 2

Da Silvos castillo, netoli Salamankos

Cezaris buvo sukaitęs, prakaituotas ir be proto suirzęs. Tenorėjo palįsti po šaltu dušu ir išlenkti stiklą kokio stipraus gėrimo. Jodinėjo mylimiausiu žirgu, tačiau tai greičiau bausmė nei malonumas. Cezaris ką tik grįžo iš Aleksio vestuvių Paryžiuje. Prisiminimai apie laimingą porą skaudino.

Jis niršo, kad pasidavė pagundai ten keliauti.

Kai priartėjo prie arklidžių, Cezario nuotaika dar labiau subjuro pamačius, kad pažeidžiamas jo privatumas. Keturias savaites šiose žemėse bus filmuojama. Lyg to būtų maža, kino žvaigždės, režisierius ir prodiuseriai gyvens castillo.

Cezarį dėl to įspėjo. Šis namas – lyg kalėjimas ir prieglauda kartu. Vyrui nepatiko, kai kas nors brovėsi į asmenines valdas.

Čia jau atriedėjo daugybė milžiniškų sunkvežimių. Žmonės su segtuvais ir nedideliais radijo aparatėliais rankose zujo aplinkui. Netoliese puikavosi didžiulė palapinė, kurioje gretimo miestelio gyventojus – būsimus antro plano aktorius – rengė devyniolikto amžiaus drabužiais.

Tetrūko cirko palapinės su spalvotomis vėliavėlėmis ir be paliovos Nagi! Nagi! šūkalojančio klouno.

Filmavimo komandos reikmėms atlaisvino vieną didžiausių kiemų. Kaip Cezariui paaiškino kažkoks padėjėjas, čia aktoriai kasdien persirengs ir valgys. Tarytum da Silvai rūpėtų!

Tik teko apsimesti, kad jam įdomu. Viskas dėl draugo Chuano Korteso – Viljaporto miestelio mero – gerovės. Cezaris nė nesvarstęs pasiūlė, kad jo žemėse galėtų kurti filmą. Vyrai susidraugavo būdami dešimties. Sykį susiginčijo, kuris gi laimės rankos lenkimo varžybas. Tąsyk kapituliavo abu, antraip būtų varžęsi iki aušros arba išmušę vienas kitam dantis. Taip galėjo nutikti, nes Chuanas ir Cezaris – tikri užsispyrėliai.

Da Silvos draugas džiaugėsi:

– Visur pagyvėjimas – klientų gausu viešbučiuose, restoranuose, meno dirbinių parduotuvėse. Darbo gavo net mano mama – ji siuva drabužius antro plano aktoriams. Jau seniai nemačiau jos tokios laimingos.

Cezaris negalėjo ginčytis – filmavimas miestelį prikėlė iš numirusiųjų. Spaudoje da Silvą vadino negailestingu verslininku, netgi lygino su plėšriu grobuonimi, ryjančiu aukas. Vis dėlto jis nebuvo beširdis – ypač vietos gyventojams.

Keletas žmonių įžiūrėjo rūsčią Cezario veido išraišką, tad stengėsi nesipainioti po kojomis, tačiau vyras to nė nepastebėjo – svarstė, kaip artimiausias keturias savaites namie praleisti kuo mažiau laiko.

Laimė, privati terasa, į kurią filmavimo dalyviams įžengti griežtai draudžiama, buvo tuščia. Cezaris nenorėjo su niekuo kalbėtis – net su arklių prižiūrėtoju. Vyras nubalnojo ristūną, nuvedė į arklides, uždarė į gardą ir paglostė. Gyvulys sunkiai šnopavo.

Kai jau ruošėsi išeiti, akies krašteliu užgriebė, kad už kampo kažkas juda, tad apsigręžė pažiūrėti.

Cezariui užgniaužė kvapą.

Už kampo stovėjo moteris. Jis akimirką apsvaigo – ar tai ne vaiduoklis?

Ji dėvėjo glaudžiai aptempiantį liemenį ir išryškinantį dideles krūtis korsetą. Ilgi, garbanoti, auksaspalviai plaukai dengė nugarą. Prie liauno silueto ir žemę siekusio sijono puikiai derėjo moteriškumu pulsuojančios lūpos.

Ši moteris – pritrenkianti, ypatinga. Tikra deivė. Ji negali būti tikra. Tokio grožio šiame pasaulyje nebūna.

Cezaris nė nesusimąstęs priėjo prie nepažįstamosios. Ji nejudėjo. Buvo priblokšta – tai spindėjo veide. Moterį užplūdo keisti, nežemiški jausmai.

Didelės mėlynos nepažįstamosios akys vėrė kiaurai. Ji buvo tokia smulkutė, kad Cezariui atrodė, jog priešais jį stovi mergaitė. Vyro širdyje užgimė noras apsaugoti šią mažylę nuo pasaulio negandų.

Jos veidas buvo nedidelis, širdelės formos, tačiau jame matyti įgimta stiprybė. Aukšti skruostikauliai. Daili tiesi nosis. Šviesi oda. O kur dar tos nuodėmės vertos, prisirpusios lūpos…

Ant veido turėjo dailų apgamėlį. Moteris tiesiog spinduliavo seksualumu. Ji negali būti tikra. Rodos, kiekviena Cezario kūno ląstelė reagavo į šį pritrenkiantį grožį.

Norėdamas įsitikinti, vyras ištiesė drebančią ranką. Prikišo moteriai prie veido, skruostų, tačiau odos beveik nelietė. Bijojo, jei prisilies, trapioji būtybė išnyks…

Vis dėlto išdrįso palytėti moterį… ir ji niekur nedingo. Ji buvo tikra. Turėjo šiltą, švelnią lyg šilkas odą.

Cezaris nuleido akis ir pamatė, kad moteriai tankiai kvėpuojant kilnojasi krūtys.

– Dios, – slopiai tarė, – tu tikra.

Nepažįstamoji pravėrė burną. Cezaris išvydo mažyčius, baltus dantis. Rausvą liežuvį. Moteris prabilo:

– Aš… – ir daugiau nieko nepasakė.

Nuo šio žodžio, ištarto kimiu balsu, vyrą užliejo beribė aistra.

Cezaris glostė nepažįstamosios skruostus, kaklą, švelnius plaukus, tada sugriebė ją į glėbį. Akimirką moteris varžėsi, tačiau netrukus pasidavė. Vos kūnai susilietė, vyras suprato, kad dėl šios akimirkos galėtų susikauti net su tūkstančiu konkurentų.

Cezaris palenkė galvą ir įsisiurbė į lūpas. Bučinys persmelkė jį visą, akimirką ištrynė visą praeitį, visus prisiminimus.

Nepažįstamosios kūnas vis labiau artėjo – ji čiupo Cezarį už marškinių. Jis apglėbė moterį, ši pražiojo burną – nebeliko jokių kliūčių. Juodu dar kartą aistringai pasibučiavo.

Pradžioje lūpų susilietimas tebuvo saldi pagunda, vėliau peraugo į nenumaldomą norą nusidėti. Gašliai, nevaržomai. Moters liežuvis viliote viliojo į aistros žabangas. Kraujas Cezario gyslose užvirė.

***

Staiga iš kažkur blykstelėjo šviesa, pasigirdo gergždimas. Cezaris krūptelėjo. Regis, jis atgavo sveiką protą. Pasuko galvą ir padarė tai, kas sunkiausia, – atsitraukė nuo nepažįstamosios. Nukreipė žvilgsnį kitur.

Prie tvarto durų da Silva išvydo vyrą su fotoaparatu rankose. Tai prilygo šalto vandens pliūpsniui. Tikrovė staiga sugrįžo.

Cezaris pakėlė galvą. Jis užstojo moterį savo kūnu ir netikėtam svečiui drėbė:

– Dink iš čia. Dabar. – Tarpduryje išdygo arklidžių darbininkas. Cezaris paliepė: – Iškviesk apsaugą ir atimk iš to žmogėno fotoaparatą.

Tačiau fotografas dingo. Darbininkas nusivijo, bet Cezaris žinojo, kad per vėlu. Sureagavo per vėlai.

Būtybė da Silvai už nugaros tankiai kvėpavo. Jis apsisuko.

Nustėro išvydęs dideles mėlynas akis ir kūną, kuris pažadino geismą.

Realybės pojūtis grįžo. Ši moteris – tikrai ne šmėkla ar vaiduoklis. Cezaris puikiai valdėsi, tačiau su šia nepažįstamąja viskas kitaip. Dios, gal visai prarado sveiką nuovoką?

Jis kaltinamai paklausė:

– Po velnių, kas tu?

***

Leksė Anderson beveik negirdėjo kaltinimo, ištarto sodriu, tačiau kiek pasaldintu balseliu. Regis, moters plaučiuose nebuvo pakankamai oro, kad ji prabiltų. Tenorėjo savęs paklausti: Po paraliais, kas čia nutiko?

Prisiminė, kol tvarkė apšvietimą, ji pabėgo iš filmavimo aikštelės ir rado šias arklides. Jai patiko žirgai, tad užsuko apsižvalgyti.

Tylą sudrumstė ant juodo eržilo jojęs vyras. Jam nulipus visi prisiminimai, regis, paskendo migloje.

Vyro kūnas tiesiog užbūrė. Raumeningą krūtinę dengė glaudžiai aptempti marškinėliai, kojas – raitelio kelnės. Tada Leksė dar nematė vyro veido. Ir štai jis išgirdo triukšmą ir apsisuko.

Stulbinantis. Dangiškas. Vis dėlto šiam vyrui apibūdinti reikėtų dar svaresnių žodžių. Stiprus. Gal kiek suirzęs. Tamsūs plaukai išsitaršę į visas puses. Prastai nuskusta barzda rėmino seksualias lūpas.

Vyras laukė atsakymo, o Leksė stovėjo it prarijusi liežuvį. Žalios jo akys kontrastavo su tamsia alyvų spalvos oda. Akys nebuvo migdolų, auksinės ar šviesiai žalios spalvos. Kažkoks tarpinis variantas. Šios akys trikdė. Kerėjo.

Nepažįstamasis kvepėjo lyg tikras vyras. Prakaitu, muskusu, alsavo šiluma. Sklido ir kažkoks aštrus prieskonis. Gal tai miško dvelksmas.

Leksė papurtė galvą lyg tikėdamasi, kad viskas staiga pasibaigs. Gal ji pernelyg užsisvajojo. Tai, kas nutiko, mažų mažiausiai keista. Paprastai ji nesileidžia bučiuojama nepažįstamųjų. Nebūna ir taip, kad kone mirtų iš noro būti kuo ilgiau bučiuojama.

Leksė prisiminė stiprias rankas, apsivijusias jos liemenį, kaip įsitvėrė vyro marškinių, praskėtė kojas geisdama, kad būtų palytėtos ir intymiausios vietelės.

Tik dabar tikrai netinkamas metas apie tai galvoti.

– Aš… – Ji staiga nutilo, lyg kas spaustų gerklę. Pabandė dar kartą: – Esu Leksė Anderson. Filmuojuosi.

Leksė išraudo: tik dabar sumojo, kaip apsirengusi. Prisiminė, kaip išsprogo vyro akys, kai išvydo šį kostiumą. Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės, tačiau korsetas pernelyg išryškino visus apvalumus – žalios nepažįstamojo akys tai išsyk pastebėjo.

Leksė jautėsi lyg pakliuvusi į spąstus. Jai tai nė kiek nepatiko, tad šiaip ne taip pajudėjo iš vietos ir pasislėpė Cezariui už nugaros.

Šis irgi apsisuko, kad pažvelgtų moteriai į akis. Žvilgsnis šaltas, nenuspėjamas. Delnai sugniaužti į kumščius.

– Vadinasi, Leksė Anderson… Pagrindinė aktorė?

Ji linktelėjo.

Cezaris pažvelgė į Leksę. Dabar viskas aišku. Jis pyksta.

– Kaip čia patekai?

Leksė mirktelėjo. Nesuprato, kas vyksta.

– Nebuvo jokio ženklo, jokių vartelių… Pamačiau žirgus…

– Peržengei ribą. Nešdinkis – tučtuojau.

Aktorė įtūžo. Ji elgėsi taip, kaip jai nebūdinga. Mažiausiai tikėjosi šio vyro paniekos. Atžariai rėžė:

– Nemaniau, kad padariau kažką neleistino. Jei paaiškinsi, kaip grįžti į filmavimo aikštelę, mielai išeisiu.

Cezaris trumpai drūtai nupasakojo:

– Eik į kairę. Kelio gale pasuk į dešinę.

Leksė įsiuto – ją įveikė aistra pirmam pasitaikiusiam rūmų darbininkui. Nė nepažinojo jo, be to, vyriškis nebuvo kuo nors ypatingas. Tad moteris apsisuko ir patraukė į filmavimo aikštelę.

Tada išgirdo įsakmų vyro balsą:

– Palauk. Stok.

Leksė stabtelėjo, kvėpavimas apsunko. Ji nenoriai atsigręžė.

Cezaris ryžtingai žingsniavo artyn, Leksė šiek tiek atsitraukė. Vyro akys švytėjo, tačiau Leksė tik kilstelėjo veidą. Kas dar negerai? Dabar šis tipas atrodė atgrasus. Nepalenkiamas kietakaktis.

Atrodė ypač rūstus.

– Tai buvo paparacas. Jis mudu nufotografavo.

Leksė pamiršo. Jos protas sujauktas. Jautė, kaip pašėlusiai daužosi širdis. Cezaris, bijodamas, kad Leksė nualps, šiurkščiai čiupo ją už alkūnės ir pasodino ant šieno kupetos prie durų.

Ji patraukė ranką, įsistebeilijo į vyrą. Kūnas drebėjo.

– Nėra reikalo aplink mane šokinėti. Jaučiuosi puikiai.

Deja, tarpduryje pasirodė suplukęs darbininkas.

– Kas gi čia? – piktai paklausė jis.

Leksė jau norėjo stotis ir išrėžti, kad tarnas įsiūtį lietų ant savo lygio žmogystų, tačiau suprato, kad neišsilaikys ant kojų.

– Señor da Silva…

Darbininkas toliau kažką pyškino ispaniškai, tačiau dabar Leksė spoksojo į aukštą, piktą vyrą, kuris laidė kažkokias šiurkščias replikas. Netrukus darbininkas išskubėjo iš arklidžių.

Leksei mažiausiai rūpėjo, kur jis išdūmė. Kai Cezaris atsisuko, ji slopiu balsu paklausė:

– Tai tu esi Cezaris da Silva?

– Tikrai taip.

Regis, šis klausimas vyro nė kiek nesuglumino. Leksė palaikė Cezarį arklidžių darbininku! Nesumojo, kad šis vyras – žemių savininkas, mat jam puikiai sekėsi slapstytis. Be to, niekada nebūtų pagalvojusi, kad Cezaris da Silva toks jaunas ir patrauklus.

Leksė privalėjo užmiršti, kad dar visai neseniai glaudėsi prie šio vyro it mažas, maisto prašantis kačiukas. Vaje.

O, Dieve.

Ji atsistojo. Turi tučtuojau iš čia nešdintis. Jautėsi lyg nesavame kailyje. Lyg kita moteris būtų pasisavinusi Leksės kūną.

– Leisk pasidomėti, kur keliauji?

Leksė dėbtelėjo į vyrą. Ji siuto – ant savęs ir Cezario. Įrėmė rankas į klubus.

– Ne taip seniai liepei iš čia dingti. Tad išeinu.

Leksė atgręžė nugarą ir džiaugdamasi, kad tvirtai laikosi ant kojų, patraukė prie durų.

– Palauk.

Leksė sustojo, sunkiai atsiduso, atsisuko. Suraukė antakius – stengėsi nuslėpti, kad pastebėjo Cezario išgąstį.

Vyro žvilgsnis buvo rūstus.

– Fotografas pabėgo. Darbininkas matė, kaip jis, dar nespėjus pranešti apsaugai, įsėdo į automobilį. Šią akimirką tas niekšas jau siuntinėja elektroninius laiškus su mūsų nuotraukomis po visą pasaulį.

Leksei pasidarė bloga. Baisu net pagalvoti, kad jos nuotraukos ir vėl šmėžuos bulvariniuose leidiniuose. Maža to, su Cezariu da Silva – vienu paslaptingiausių pasaulio milijardierių. Tai juk tikra sensacija, o jai nereikėjo dar daugiau žiniasklaidos dėmesio.

Leksė prikando lūpą.

– Taip negerai.

– Išties, – sutiko da Silva. – Negerai. Nė kiek netrokštu tapti kokio šlykštaus laikraščio žvaigžde.

Leksė piktai pažvelgė į vyrą.

– Aš irgi. – Ji bedė pirštu į Cezarį. – Bet tai tu mane pabučiavai.

– Nesipriešinai, – atšovė šis. – Beje, ko čia atsivilkai?

Moteris išraudo. Ji išties nesipriešino. Stovėjo lyg stabo ištikta. Tą akimirką ji paskendo svajonių, beprotybės pasaulyje.

– Jau sakiau. – Leksės balsas buvo griežtas. Vis dėlto tas bučinys stipriai paveikė. – Pamačiau arklides, norėjau dirstelėti į žirgus… Repetavome nusigrimavę ir su drabužiais, tad kol tvarkė šviesas…

Ji sumojo, kas vyksta.

– Repeticija! Turiu grįžti – manęs tikriausiai ieško.

Leksė jau rengėsi eiti, tačiau jos riešą pačiupo stipri vyro ranka. Ji apsigręžė, sugriežė dantimis. Cezario akys spindėjo lyg du žali deimantai. Jo ranka buvo įkaitusi.

– Dar nebaigėme…

Į arklides įpuolė uždususi filmavimo asistentė.

– Lekse, štai kur tu. Visur ieškojome. Jie jau pasirengę filmuoti.

Aktorė ištraukė ranką iš Cezario gniaužtų. Ji matė, kad vyras suirzo, tačiau Leksei palengvėjo – atsikratys trikdančios da Silvos draugijos ir apmąstys, kas nutiko.

Leksė atitraukė žvilgsnį nuo vyro ir nuskubėjo paskui asistentę, kuri šnekėjo į mažą mikrofoną, kyšojusį iš rankovės. Leksė girdėjo sakant:

– Radau… ateiname… būsime po minutėlės.

Leksei sukosi galva. Jautėsi taip, lyg per pastarąsias penkiolika minučių jos gyvenimas būtų drastiškai pasikeitęs.

Leido vyrui… kurio nė nepažinojo… prieiti ir pabučiuoti. Leksė nė akimirką nedvejojo. Da Silva ne tik pabučiavo… ryte rijo. Maža to, ji ir pati įsisiurbė jam į lūpas.

Leksės kūnas vis dar pulsavo nenumaldomu, svaiginamu geiduliu. Ji nepajėgė to nepaisyti. Dabar pat troško susilieti su Cezariu da Silva.

Tikra kvailystė, tačiau kai pasirodė paparacas, pasislėpusi už Cezario ji jautėsi saugiai. Leksė retai jausdavosi bejėgė, jai nereikėjo apsaugos, nors buvo žema – kokių penkių pėdų ūgio. Įprato pastovėti už save – žinojo, kaip elgtis panašiose situacijose. Dabar Leksė nerimavo, jos kūnas tirtėjo.

Fotografas.

Jai ir vėl apsvaigo galva. Prisiminė nuotraukas ir bjaurias antraštes. Tik nespėjusi panirti į svarstymus atsidūrė repeticijų kieme. Filmavimo nariai sužiuro į aktorę.

Operatorius pamojo ranka:

– Puiku, Lekse, mums reikia tavęs čia.

***

Cezaris sėdėjo prie stalo savo kabinete. Nuotaika buvo dar blogesnė nei anksčiau – jei tai išvis įmanoma. Atrodė, lyg aplink sukiotųsi visas būrys žavių moterų. Ant stalo gulėjo atverstas aplankas, aplinkui mėtėsi galybė laikraščių iškarpų ir nuotraukų.

Tai aplankas su medžiaga apie Leksę Anderson. Ir jame nieko gero.

Filmavimo asistentas pasirūpino, kad Cezaris gautų aplankus apie visus žmones, kaip nors susijusius su filmu. Ne tiek dėl bendros informacijos, kiek dėl saugumo. Iki šios akimirkos da Silva nė neatsivertė aplankų – buvo neįdomu.

Juose daugiausia buvo gyvenimo aprašymai. Išskyrus Leksės aplanką. Jos aplankas buvo storas: išvardyti visi televizijos šou ir indiški filmai, kuriuose ji vaidino prieš išgarsėdama kaip menkaverčių veiksmo filmų aktorė; daugybė nuotraukų iš laikraščių ir žurnalų.

Štai kelios nuotraukos iš vyrų žurnalo, kuriam Leksė pozavo menkai apsirengusi. Ji įkūnijo krepšinio komandos šokėją; mūvėjo tik ilgas kojines, dėvėjo kelnaites ir peršviečiamą nertinį, kuris išryškino krūtų spenelius ir dailų liemenį. Plaukai seksualiomis garbanomis krito ant pečių.

Šios nuotraukos Cezarį pribloškė, tačiau dabar reikėjo kovoti su savo paties kūnu – reakcija buvo tokia, lyg kamuotų hormonų audros.

Jis kažką neaiškiai burbtelėjo ir sviedė nuotraukas šalin. Jos pabiro ant grindų. Leksė – aktorė. Štai kuo ji užsiima.

Dar blogiau, šalia nuotraukų puikavosi bjauri antraštė: Sultingoji Leksė išardė šeimą! Bulvariniuose laikraščiuose buvo apstu panašių šlykštybių, nes prieš kurį laiką moteris susitikinėjo su aktoriumi, kuris ką tik paliko žmoną ir vaikus. Laimė, nuodėmingi santykiai jau iširę. Pasak vieno nešvankaus žurnaliūkščio, vos aktorius paliko šeimą, beširdei Leksei romanas tapo nebeįdomus.