Читать книгу Konradas Valenrodas - Адам Мицкевич - Страница 3

Marijenburgo varpai suskambėjo,

Trenkė armotai21, bubnai sudrebėjo;

Išpuolė diena kryžiokams prakilna22:

Visi komtūrai susirinko mieste,

Meldžias su širdžia pajautimo pilna,

Idant23 jų ūmus24 Dievs teiktus apšviesti

Dėl išrinkimo sav gadniausio25 vado,

Nes perdetinį šiandien kelti žada.

Diena ir antra praeina ant rodos,

Tarp brolių pulko daug gadniųjų26 yra,

Bet rinkt ne lengva, nes kiekvieno vyro

Nuopelnas, šlovė ir cnatos27 vienodos;

Tačiaus abelną28 tarp rinkėjų rodą

Už visus stato aukščiaus Vallenrodą.

Jis atėjūnas, Prūsuos nepažįstams,

Padarė divus29 kitoms karalystėms;

Ar mušė Maurus ant Kastil'jos kalno,

Ar Turkams rodė silą30 savo delno,

Ar murus plėšė – visur pirmutinis,

Kaip liūtas priešui puolė prie krūtinės;

Arba turniejuos, jei ėjo ant kardo,

Už čėso31 priešas dėl šlovės jo vardo,

Bijodams gėdos už stengimą dyką32,

Taip jam užleido viršūnės vainiką.

Ne tik už drąsą jam jaunystėss metuos

Teko šlovinga tarp kareivių vieta,

Bet jį dabino krikščioniškos cnatos,

Meilė, pakara33, paniekinims svieto.

Nebuvo garsus tarp draugių ant dvaro

švelniu liežuvio priderančiu stonui34,

Bet niekad kardo dėl užpelno gero

Nėra pardavęs ant službos35 baronui.

Klioštoriaus36 tamsias numylėjo sienas,

Dievui pašvęsdams savo jaunas dienas;

Niekino svieto garbę, urėdystę37,

Navat38 giesmele, mergaičių draugystė

Pas šaltą širdį prieigos negavo.

Klausės nerodžiai pagirimo savo,

Į skaistų veidą žiūrėti nemėgo,

Nuo meilių žodžių kuo toliausiai bėgo.

Ar jis toks buvo šalts iš prigimimo,

Ar paskui stojos39 – pasakyti sunku;

Ne sens, bet žilas ir ant veido žymu,

Jog ir datyręs40 aštrią laiko ranką (runkų).

Kartais – linksmesnei užėjus adinai41 —

Kaip ir nubudęs, jauniesiems ant divų,

Štukas ir juokus kaip sodint sodino,

Arba mergaitėms žodelį vežlivą42,

Ant pagyrimo už patogią lytį,

Metė šypsodams kaip vaikeliams titį43.

Bet toks linksmumas buvo trumpas, retas;

Benkiek kas žodį tars abejotingą,

Kurs tav neženklus ir paprastas matos,

Ojam jau širdį užšaldė meilingą.

Taip žodžiai: meilė, kaltybė, tėvynė,

Ar užminimas44 Lietuvos ir mūšių,

Ūmai linksmybę nuo jo veido trynė.

Ir vėl liūdnumas apisiautė dūšią,

Ir vėl, į dūmas45 pasinėręs, vienas

Tyloms sėdėjo per naktis ir dienas.

Gal dėl šventybės pašaukimo savo

Raškažia bego, kaip sveto nekistes.

Vieną tik žemes saldumą ragavo —

Raškažį46 mielą tikros prietelystės,

Vieną turėjo prietelių gyvatos47,

Kurį gadniausiu darė aukštos cnatos,

Labiausiai šventas ir pabažnas stonas,

Buvo tai senas minikas48 Albonas.

Tasai jo griešną49 dūšią spavedojo50,

Tas paslaptinę jo širdies žinojo.

Laimingas! Rojų jau ant žemės rado,

Kas su šventaisiais prietelystę veda.

Taip broliai ėmė nuošaliai teirautis,

Mislyj51 vartyti vyro ypatybes.

Atrado kliautę52 – katras gi be kliautės?

Konrads kaip ugnies saugojos girtybės,

Konradas puotoj tikus kaip bažnyčioj,

Bet, užsidaręs pats vienas seklyčioj,

Dažnai srovėje apgirdančio vyno

Piktas negandas ir sielas skandino.

Tuočės 53 tarytum jis iš naujo gema54:

Ant rūsto veido rausvos temes kėlės,

Mėlynos kitkart ir nemažos lėlės,

Kurios nuo laiko truputį aptemo,

Jau vėl kaip jaunos naujus žaibus pila,

Atsidusimai krūtyse nutyla,

Ašara meilės tikiai veidu rieda,

Rankos ant kanklių, lūpos giesmę gieda

Svetima kalba; nors žodžių nežino.

Bet tam, kas klausos, širdį sukabina

Gana užgirsti balsą kaip iš grabo,

Gana išvisti būdą giesmininko,

Širdis ir rankos nnuo pajautų55 dreba,

Pomėtis dirba iš paskiausios galės,

Akis nuleistos tarytumei tiko

Kaž’ką žemėse sugaut dėl giesmelės.

Koks gi jos mazgas? Ne kaip gal jis vaiko

Savo jaunystę su pomėties tinklu

Po sraują tėkmę praėjusio laiko.

O kur jo dūšia? Šventnyčioj paminklų.

Bet skurdūs kankliai iš giesminio kuodo

Niekad linksmesnio balso neišduoda;

Ir rūstus veidas, šiaip nebodams56 nieko,

Baidosi juoko kaip smertelno grieko57.

Visas jis striūnas58 užgauna paeiliai,

Lig tos, kur širdžiai skamba linksmiai, meiliai,

Visaspajautas klausitojas junta,

Tiktai svarbiosios – vilties nesupranta.

Dažnai jį broliai užeina iš tylo,

Stebis perimti negirdėtą bylą.

Konradas tuočės šoka kaip iš miego,

Numeta kanklius, giesmės nebegieda,

Baisiausiais žodžiais graso ir rūgoja59,

Tylom’s Albonui kažką pasakoja,

Šaukia kareivius, žada pakoroti,

Bet kam taip graso, negali žinoti.

Gąsčiojas broliai; o Albonas sėda

Ir umus vyro prie draugių naminių

Viena pažiūra kaip žinuonis rėdo,

Pažiūra pilna žodžių paslėptinių.

Ar joje kerštą ar viltį parodo,

Tojaus suminkštin širdį Vallenrodo,

Tojaus no kaktos narso rukšles60 trina,

Akis užgesia ir veidą vėsina.

Lyg kad žverinčiuj ant smarkybės61 liavo62

Užveizdas, reikšdams kietą valdžią savo.

Tarp suprašytų žiūrinčiųjų minių

Duris atplešia krotu geležiniu.

Sustaugia žvėrys tai net ausis spengia,

Net veidą žmonės nuo išgąsčio dengia:

Užveizdas vienas su reta drąsybe

Akis įspyręs į bestiją žiūri

Ir tokia dūšioj paslėpta galybę

Kaip ant pavadžio smarkininką63 turi.