Читать книгу Konradas Valenrodas - Адам Мицкевич - Страница 4

Varpai suūžė ant kuoro64 koplyčios,

Nuobažnus65 žmones ant nešparo šaukia;

Su pirmu garsu iš rodų66 seklyčios

Komtūrai, broliai ir kareivei plaukia

Į namus Dievo, maldas karštas neša

Ir šventos Dvasios padėjimo prašo.

Dvasia šventoji, paversme šviesybės,

Į Tave šiandien nusibėga žmonės

Su karšta malda iš širdies gilybės,

Geisdami Tavo švenčiausios malonės.

Nuleisk į širdis spindulį skaisčiausią,

Kurs mums nuo klaidės tikru būtų ginklu,

Kurs paženklintų iš mūsų gadniausią

Garbės aukštosios – perdetinio ženklu.

Mes sūnūs žemės toj pulsim ant kelių

Prieš tą, kas vertas bus malonės Tavo.

O Jėzau Kristau, išklausyk vaikelių,

Apreišk akliesiems šventą valią savo!

Tegul išvista per umų aklystę

Tą, kas tur platint Tavo karalystę.

Tegul už vadą vienširdžiai išrinkę,

Prieš jį ir galvas ir širdis palenkia.

Pabaigę maldą, iš vyriausio valios

Visi išėjo oran67 pasilsėti;

Liepta netrukus vėl sugrįžt atgalios

Ir vėl iš naujo Dievą malonėti.

Vieni ant kiemo tebėra ant kojų,

Arba susėdę ant gonkų68 vedinas,

Kiti, išklidę po sodą ir gojų,

Kur klėsta jaunas, gražus ąžuolynas,

Kvepuoja dūšia, ramumu pripilta,

Ir vaikštinėja. Naktis tiki, šilta,

Balzomu oras dosniai pašlakstytas,

Jaučiasi arti gaivinantis rytas.

Mėnuo, naktinę baigdamas kelionę,

Pro debesėlio blizgančią pašonę

Į patalinę apsiblausęs slinksta,

Akis mieguistas praverdams iš reto,

Tai vėl užverdams, pats nepasimato,

Kaip sunki galva kaskart žemyn linksta.

Taip pat griaudingas be vilties mylinčius,