Читать книгу Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes - Anders Rydell - Страница 6

DIDŽIOJI HOLOKAUSTO memorialinio muziejaus Vašingtone atminimo salė buvo sausakimša. Į šventyklą panašioje patalpoje susirinko daugiau nei keturiasdešimties pasaulio šalių atstovai. Pro mažus šoninius langus buvo matyti apšviestas Vašingtono paminklas. Tvyrant spengiamai tylai dalyviai dėjo rožes priešais stačiakampį juodo marmuro bloką su plevenančia liepsna. Į karsto formos bloką buvo supilta žemė iš 38 vokiečių koncentracijos stovyklų.

Dalyvavo ambasadoriai ir ministrai iš viso pasaulio, taip pat muziejų vadovai, tyrėjai ir aukcionų atstovai. Jie susirinko, kad išspręstų didžiausios XX a. vagystės klausimą. Atminimo ceremonija 1998 m. lapkričio 30 d. prasidėjo trijų dienų Vašingtono konferencija per holokaustą išgrobstytų vertybių tema (The Washington Conference on Holocaust-Era Assets). Praėjus daugiau nei 50 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos turėjo būti išaiškintos nacistinės Vokietijos įvykdytos didžiulės vagystės. Bent jau renginio dalyviai to tikėjosi. Artėjo amžių sandūra, ir visi norėjo, kad XX a. tragedijos liktų tik dokumentuose. Praėjus pusei šimtmečio po karo pabaigos buvo bandoma išaiškinti vieną sunkiausiai išnarpliojamų nacistų nusikaltimų – meno vagystes.

Į tribūną pakilo Stiuartas Aizenštatas (Stuart Eizenstat), valstybės sekretorius Klintono administracijoje ir vienas konferencijos iniciatorių.

„Tarptautinei bendruomenei galbūt tai paskutinė galimybė baigti vieną iš etapų didžiausioje šio ar bet kurio kito amžiaus žmonijos tragedijoje“, – pradėdamas renginį sakė Aizenštatas.

Daugumą dalyvių tai ypač sujaudino. Vienas jų Holokausto memorialinio muziejaus darbuotojas Veslis A. Fišeris (Wesley A. Fisher) organizavo konferenciją kartu su JAV užsienio reikalų ministerija.

Konferencijos vadovo pavaduotojas Fišeris buvo atsakingas už derybas. Nors užaugo JAV, nuo vaikystės įsitraukė į kovą su nacizmu. Veslio tėvas rabinas ir advokatas Mičelas Fišeris (Mitchel Fisher) buvo vyriausiasis Pasaulietinės antinacizmo lygos (Non-Sectarian Anti-Nazi League) advokatas. Ši JAV organizacija, 1933 m. Hitleriui atėjus į valdžią, siūlė boikotuoti vokiškas prekes.

„Užaugau šeimoje, kurioje prieš ką nors valgydami įsitikindavome, kad tai ne vokiškas produktas“, – sako Veslis A. Fišeris, pakalbintas praėjus penkiolikai metų nuo Vašingtono konferencijos.

Šiandien Fišeris yra Žalos atlyginimo asociacijos (Claims Conference) tyrimų vadovas. Ši organizacija nuo XX a. šešto dešimtmečio tvarko materialinius žalos atlyginimo klausimus holokausto aukoms. Brodvėjuje, vos už kelių žingsnių nuo Time aikštės, įsikūręs pagrindinis organizacijos biuras, jame apie 200 darbuotojų rūpinasi pensijų skyrimu holokaustą išgyvenusiems žmonėms daugiau nei 40 šalių. 1952 m. įkurta organizacija derėjosi dėl žalos atlyginimo iš Vokietijos ir Austrijos, taip pat įmonių, bankų ir kitų organizacijų, kurios turėjo iš holokausto ekonominės naudos. Nuo 1952 m. ši asociacija gavo iš Vokietijos valstybės 70 milijardų dolerių žalai atlyginti. Pastaraisiais dešimtmečiais vis didesnį dėmesį ji skiria meno kūrinių vagysčių klausimams. Už šią sritį atsakingas Veslis A. Fišeris.

Fišeris su šiuo klausimu susidūrė aštuntame ir devintame dešimtmečiais, kai dalyvavo akademinio pasikeitimo programoje tarp dviejų šaltojo karo didžiųjų valstybių. Tuo metu Kolumbijos universiteto Tarybų Sąjungos studijų krypties profesoriui Fišeriui pasitaikė galimybė susipažinti su slaptaisiais archyvais, kuriuos Raudonoji armija po karo paėmė iš Vokietijos. Archyvai suteikė naujos informacijos apie padėtį nacistinėje Vokietijoje ir holokaustą.

Viena institucijų, kuriai Fišeris padėjo archyvuose gauta informacija, buvo tai, kas vėliau tapo Holokausto memorialiniu muziejumi Vašingtone. Iniciatyvą kurti muziejų aštunto dešimtmečio pabaigoje parodė prezidentas Džimis Karteris (Jimmy Carter), kai vėl padidėjo susidomėjimas vokiečių vykdytos rasinės politikos ir žydų, romų ir neįgaliųjų žudynių studijomis. Fišerio teigimu, susidomėjimas atgijo dėl kelių priežasčių. Viena jų – jaunoji karta norėjo žinoti, ką karo metais teko patirti jų tėvams. Buvo sukurtas ir televizijos serialas. 1978 m. kanalas NBC rodė „Holokaustą“, pagrindinius vaidmenis jame atliko Meril Stryp (Meryl Streep) ir Džeimsas Vudsas (James Woods). Seriale pasakojama apie lėtą ir kankinančią žydų šeimos žūtį nacistinėje Vokietijoje. Vakarų Vokietijoje serialą matė 15 milijonų žmonių.

„TV serialas labai padėjo. Daug žmonių ėmė domėtis tais įvykiais, kartu padidėjo susidomėjimas tyrimais ir noras dar labiau pažinti holokaustą, kuris tuo metu dar nebuvo iki galo ištirtas. Reikia suprasti ir gerbti jį išgyvenusios kartos norą pamiršti. Tai buvo ne tik skausmingi išgyvenimai. Dauguma jautė didžiulę gėdą. Jie norėjo tai pamiršti ir kurti naują gyvenimą. Daugelis pakilo ir pradėjo gyvenimą nuo nieko. Jauni žmonės prarado studijoms skiriamus metus. Jie neturėjo laiko arba galimybių kapstytis praeityje.“

Vis dėlto tyrimai suaktyvėjo tik žlugus Tarybų Sąjungai.

„Berlyno sienos griuvimas ir šaltojo karo pabaiga turėjo didžiulę įtaką holokausto tyrimams, atsivėrė buvusios Tarybų Sąjungos archyvai, kur buvo daugybė naujos medžiagos. Anksčiau holokausto neigėjai tvirtino, kad dujų kameros neegzistavo, tačiau Maskvoje rasti architektų brėžiniai. Dabar tai paneigti tapo sunkiau“, – pasakoja Fišeris.

1993 m. Vašingtone įsteigtas Holokausto memorialinis muziejus. Atidarymo iškilmėse kalbą sakė vos prieš du mėnesius 42-uoju JAV prezidentu prisaikdintas Bilas Klintonas. Jo administracija analizavo holokausto klausimą. Viena muziejaus užduočių buvo prieinamais tapusių archyvų tyrimai, o tyrimų skyriaus vadovu paskirtas Veslis A. Fišeris. Žlugus Tarybų Sąjungai, viena pirmųjų aktualių temų buvo nuosavybės klausimas.

„Rytų Europoje, žlugus Tarybų Sąjungai, pradėta grąžinti nuosavybė. Iškilo klausimas, kas bus su žydams ir žydų bendruomenei priklausiusiais pastatais ir nuosavybe. Holokaustas turėjo būti suvokiamas ir ekonominiu aspektu. Kai kurių susitarimų pagrindu, be kita ko su Vokietija, dalis išgyvenusių holokaustą asmenų septintame dešimtmetyje gavo kompensacijas už prarastą nuosavybę, tačiau jiems niekada nebuvo visiškai kompensuota. Dabar pradėta atkreipti dėmesį, kad nacistų nusikaltimuose vienaip ar kitaip dalyvavo ne tik Vokietija, bet ir kitos šalys.“

1995-ieji tapo atgailos metais. Visame pasaulyje buvo minima 50 metų karo pabaigos sukaktis.

Grandininę reakciją sukėlusiu įvykiu tapo Šveicarijos prezidento Kasparo Filigerio (Kaspar Villiger) kalba šalies parlamente per nacistinės Vokietijos kapituliacijos metines 1995 m. gegužės 7 d. Filigeris atsiprašė už tai, kaip Šveicarija elgėsi su žydais per Antrąjį pasaulinį karą. „Ar tikrai padarėme viską, ką galėjome, persekiojimo aukoms ir teisių netekusiems žmonėms?“ – klausė Filigeris. Jis turėjo omenyje griežtą Šveicarijos vizų režimą karo metais, kuris daugumai žydų neleido išsigelbėti.

Filigeris turėjo progą atsiprašyti dar kartą. Praėjus mėnesiui po kalbos „The Wall Street Journal“ išspausdino straipsnį, kuriame pasakojo, kaip nacistų nužudytų žmonių giminaičiams buvo sunku pasiekti bankų sąskaitas Šveicarijoje. Vengdamos lėšų konfiskavimo daug žydų šeimų pervedė pinigus į Šveicarijos bankus. 1933–1945 m. buvo atidaryta apie 60 000 tokių sąskaitų.

Vis dėlto bankai nenorėjo pažeisti konfidencialumo ir praskleisti paslapties skraistės. Šveicarijos bankininkystės sektorius suklestėjo dėl pažado saugoti paslaptis, kad ir kokios tamsios jos būtų. Ši paslaptis pasirodė esanti pernelyg tamsi. Šveicarijos bankai slapta pasisavino daugelio holokausto aukų turtus.

Iš pradžių bankai nurodė nedaug sąskaitų ir pripažino, kad šveicariškose sąskaitose buvo padėtos nedidelės sumos – kelios dešimtys milijonų dolerių. Už šį klausimą atsakinga organizacija – Pasaulio žydų kongresas (World Jewish Congress) – bankais nepatikėjo ir ėmėsi lobistinės veiklos, siekdama įtraukti JAV politikus. Niujorko senatorius respublikonas Alas D’Amatas (Al D’Amato) ėmė domėtis šiuo reikalu ir surengė JAV kongrese kelis daug dėmesio sulaukusius klausymus. Netrukus tuo susidomėjo Bilas ir Hilari Klintonai, o Stiuartui Aizenštatui buvo pavesta ištirti bankų veiklą. Politinis spaudimas Šveicarijai didėjo.

„Netrukus tai virto dideliu skandalu, keliančiu naujų klausimų. Šveicarijos bankų reakcija kėlė įtarimų ir žmonės ėmė galvoti: gal yra daugiau?“

Netrukus po bankų skandalo kilo draudimo skandalas. Šimtai tūkstančių holokausto aukų buvo apsidraudusios gyvybę Europos draudimo bendrovėse. Daugeliu atvejų išmokos taip ir nebuvo sumokėtos. Iškeltas ir vergų darbo klausimas – juk šimtai tūkstančių koncentracijos stovyklų kalinių dirbo vokiečių fabrikuose. Dauguma jų – ir šiais laikais veikiančiuose Vokietijos pramonės koncernuose „Krupp“ ir „Siemens“.

Vis dėlto Šveicarijos bankų sąskaitos pirmiausia atkreipė dėmesį į kitą tragišką dalyką – nacių auksą. Pasaulio žydų kongresas pradėjo tikrinti, ar Amerikos archyvuose yra kokių nors karo laikų dokumentų, kuriuos būtų galima panaudoti prieš Šveicarijos bankus. Paaiškėjo, kad JAV nacionaliniame archyve yra dvi tonos dokumentų ta tema, o beveik 15 000 dokumentų anksčiau buvo pažymėti spaudu „visiškai slaptai“, kuris atšauktas visai neseniai.

Dokumentai buvo susiję su tuo metu užmarštin nugrimzdusia „Safehaven“ programa, kuria JAV bandė atsekti prieš karą ir per jį išvežtus nacistinės Vokietijos turtus. Beveik netyrinėti dokumentai pragulėjo JAV nacionaliniame archyve 50 metų. Niekas jais nesidomėjo arba tiesiog apie juos nežinojo. Tai buvo aukso kasyklos, nes programa ypatingą dėmesį skyrė nacistinės Vokietijos ir Šveicarijos santykiams.

Kartu su Alu D’Amatu Pasaulio žydų kongresas pradėjo publikuoti anksčiau slaptais laikytus dokumentus, kurie atskleidė Šveicarijos bankų saugyklų paslaptis. Paaiškėjo, kad Šveicarijos bankai, teisininkai ir verslininkai glaudžiai bendradarbiavo su nacistine Vokietija ir aktyviai slėpė bei saugojo nacistų turtus. Tyrėjai aptiko sąskaitą, į kurią Adolfas Hitleris siuntė autorinį honorarą už parduotus „Mano kovos“ (Mein Kampf) egzempliorius.

Programa taip pat atskleidė, kad 1938–1945 m. nacistai pervedė į Šveicarijos bankų sąskaitas 6 milijardus dolerių. XX a. viduryje ta suma prilygo 60 milijardų dabartinių dolerių. Dauguma turto pervežta į Šveicariją iš žydų pavogtu auksu. Krauju aptaškytas auksas buvo patikimai saugomas Šveicarijos bankų.

Šie radiniai privertė bankus pakeisti poziciją, taip pat buvo suburta istorikų grupė bankų vaidmeniui karo metais tirti. Išgyvenusios holokausto aukos 1996 m. spalį Niujorko teisme pateikė didžiausiems Šveicarijos bankams 20 milijardų dolerių ieškinį. Tuo pat metu Stiuartas Aizenštatas paviešino ataskaitą apie Šveicariją, kurioje šalis buvo vadinama „nacistinės Vokietijos banku“.

Po Šveicarijos bankų skandalo ir daugiau šalių nutarė, kad atėjo metas praskleisti paslapties skraistę, jos atvėrė archyvus ir pradėjo tyrimą. Surengtos kelios tarptautinės konferencijos holokausto ekonominių klausimų tema. Vienoje iš jų (Londono konferencija nacių aukso klausimais, 1997; The London Conference on Nazi Gold 1997) mėginta išsiaiškinti, kiek aukso buvo pavogta, kur jis dingo ir ką su tuo daryti. Dalyvavo 41 šalis, tarp jų ir Vatikanas, patekęs į skandalą, kai buvo apkaltintas priglaudęs nacių auksą.

Karo metais nacistai grobė auksą iš okupuotų šalių aukso atsargų, taip pat iš privačių žmonių, daugiausia žydų. Po karo JAV, Prancūzija ir Didžioji Britanija įsteigė Trišalę aukso klausimų komisiją (The Tripartite Gold Commission), kuri dešimtims Europos šalių padalijo Vokietijoje rastas 337 tonas vogto aukso. Vis dėlto komisija nusprendė negrąžinti aukso privatiems asmenims, nes buvo laikoma, kad tokios kompensacijos neįmanoma administruoti.

1997 m. Londono konferencijoje buvo įkurtas Kompensacijų nacių persekiojimo aukoms fondas (The Nazi Persecutee Relief Fund), skiriantis holokausto aukoms pinigines kompensacijas.

1998 m. Stiuartas Aizenštatas paviešino antrą ataskaitą, kurioje buvo tiriami nacistinės Vokietijos santykiai su kitomis neutraliomis šalimis: Argentina, Ispanija, Portugalija, Turkija ir Švedija. Ataskaita atskleidė platų nacistinės Vokietijos prekybos tinklą ir kelius, kuriais turtas buvo išvežtas į „neutralias“ valstybes.

Po bankų sąskaitų, draudimų ir aukso liko dar vienas, pasak Veslio A. Fišerio, toks sunkus klausimas, kad daugelis bijojo net pradėti diskusijas.

„Po 1997 m. Londono konferencijos JAV užsienio reikalų ministerija pasiūlė surengti konferenciją bendriesiems nuosavybės klausimams spręsti. Tai davė impulsą Vašingtono konferencijai. Vis dėlto dalyviams susirinkus jau buvo pradėta spręsti aukso, draudimų ir banko sąskaitų reikalus, tačiau viena sritis iš esmės liko neaptarta ir nereglamentuota jokių tarptautinių susitarimų. Menas. Apie jį prašnekta vėliausiai, nes tai pasirodė sunkiausiai išsprendžiamas klausimas.“

* * *

1945 m. vasarą MFAA ėmėsi beveik neaprėpiamo darbo – bandė išaiškinti didžiausią istorijoje meno vagystę. Nors vieta šiai veiklai pasirinkta vadovaujantis praktiniais sumetimais, ji buvo labai simbolinė: politinis nacistų judėjimo centras Miunchene. Į nacionalsocializmo širdį plūdo meno kūriniai iš visų Vokietijos kampelių. Buvo galvota ir apie „Haus der Deutschen Kunst“, bet nuspręsta, kad muziejus nėra didelis. Todėl jis tapo valgykla ir generolo Patono karininkų klubu. Dabar Adolfo Hitlerio galerijose vokiečių menui skambėjo išsigimusio džiazo akordai.

Fiurerio rūmuose ir aplinkiniuose pastatuose pradėti dideli parengiamieji darbai, kad patalpos galėtų priimti pasaulinės reikšmės meno kūrinius. Bombų pažeistus pastatus reikėjo ne tik remontuoti ir stabilizuoti drėgmės lygį, bet ir gerai apsaugoti. Vieta oficialiai pavadinta Miuncheno centriniu surinkimo punktu (Munich Central Collecting Point), be to, ją reikėjo išminuoti ir patikrinti, ar nėra likusių nesprogusių bombų – viena sprogo pastate dar 1945 m. liepą.

Reikėjo skubėti. 1945 m. vasario pradžioje vykusioje Jaltos konferencijoje JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis ir Tarybų Sąjungos vadovas Josifas Stalinas kūrė Europos ateities planus. Vokietija turėjo būti padalyta į keturias nugalėtojų okupuotas zonas.

MFAA iškilo spręstina dilema – Altauszė ir keli šimtai kitų meno saugyklų atsidūrė per Jaltos konferenciją Tarybų Sąjungai priskirtose teritorijose.

Armijos nesustojo ties žemėlapyje dar prieš karo pabaigą pažymėtomis ribomis. Taip amerikiečiai keliose vietose giliai įsiskverbė į Tarybų Sąjungos zoną. Tai sukėlė įtampą, Stalinas reikalavo, kad britų ir amerikiečių pajėgos iš ten atsitrauktų ne vėliau kaip iki liepos pirmos. Nerimą keliančios žinios iš Tarybų Sąjungos okupuotų teritorijų vertė amerikiečių žinybas veikti greitai ir tuoj pat evakuoti meno kūrinius į amerikiečių zoną. Buvo pranešta, kad Raudonoji armija jau išsijuosusi atsiima karo padarytos žalos kompensacijas savindamasi meno kūrinius. Pakeliui į Berlyną Stalino trofėjų brigados aptiko dideles meno kūrinių saugyklas, o sostinėje ir apylinkėse į jų rankas pateko karališkieji lobiai – Berlyno muziejų kolekcijos. Pirmieji traukiniai su trofėjais pajudėjo iš Berlyno į Maskvą nacistinei Vokietijai dar nekapituliavus. Pilyje už miesto aptiktos Nacionalinės galerijos kolekcijos. Kasyklose ir bunkeriuose už Dresdeno rastos miesto muziejų kolekcijos, kurios buvo evakuotos dar prieš tų pačių metų vasarį vykusį kraupų bombardavimą, pavertusį kultūros centru vadintą miestą svilėsiais dvokiančiu skeletu.

Diduma radinių išsiųsta į Puškino muziejų Maskvoje. Kiti pražuvo arba buvo išgrobstyti nesaugomą meno slėptuvę aptikusių kareivių arba vietinių gyventojų. Sklido gandai, kad juodojoje rinkoje už porą aulinių buvo galima gauti Albrechto Diurerio kūrinį.

Skubėdami laiku ištuštinti kasyklą, prie Altauszės MFAA karininkai, kareiviai ir kalnakasiai darbavosi kiauromis paromis. Vokiečiams prireikė daugiau nei metų, kol užpildė kasyklą, o dabar reikėjo viską sutvarkyti vos per kelias savaites. Britų pajėgos savo zonoje irgi pradėjo evakuoti meno kūrinius ir steigti surinkimo punktus. Liepą į Miuncheno centrinį surinkimo punktą plaukė tūkstančiai meno darbų. Netrukus paaiškėjo, kad šių erdvių patalpų neužteks. Pietų Vokietijoje įrengta daugiau surinkimo punktų. Vakarų sąjungininkai ėmėsi meno prekeivių, ekspertų ir kitų svarbių asmenų ir jų apklausų. Jos padėjo suvokti ne tik vagysčių dydį, bet ir fanatiškas ambicijas. Tai buvo ne paprastas plėšikavimas per karą, o aukščiausiu politiniu nacistinės Vokietijos lygiu suplanuotas veiksmas.

Vis dėlto dėl suprantamų priežasčių 1945 m. šis nusikaltimas liko daug baisesnių nacių veiksmų šešėlyje. Po pasaulį pasklidus nuotraukoms iš koncentracijos stovyklų, meno vagystės atrodė kaip nekaltas sukčiavimas.

Meno kūrinių ateitis 1945 m. ir toliau liko neišspręsta. Pavyzdžiui, prancūzai norėjo, kad jų šalyje dingę arba sunaikinti kūriniai būtų kompensuoti tokios pat vertės vokiškų kolekcijų darbais. Dauguma, taip pat ir MFAA karininkai, tikėjosi, kad bus sukurta tarptautinė komisija ir šalys nugalėtojos bendromis pastangomis išspręs meno likimo klausimą.

To neįvyko. Tarybų Sąjunga savo karo grobį jau buvo išvežusi į Maskvą. Liepos viduryje vykusioje Potsdamo konferencijoje buvusių sąjungininkų santykiai ėmė kaip reikiant braškėti. Sugriautoje Vokietijoje reikėjo pasirūpinti milijonais benamių ir badaujančių žmonių, todėl meno problemą kariškiai norėjo išspręsti kuo greičiau. Vis dėlto dauguma dalyvių suprato, kad restitucijos procesas truks ilgus metus, o gal net dešimtmečius.

Vienas Patono generolų Liucijus D. Klėjus (Lucius D. Clay), netrukus paskirtas kuruoti amerikiečių zoną, suformulavo restitucijos filosofijos gaires. Klėjus meną suskirstė į tris kategorijas. Į pirmąją (A) pateko darbai, kuriuos buvo lengviausia priskirti pavogtųjų kategorijai. Tai okupuotose šalyse nacistų iš viešųjų įstaigų arba privačių savininkų pagrobti darbai, pavyzdžiui, išgrobstyta žydų nuosavybė. Kitai kategorijai (B) priskirti privatiems savininkams priklausę darbai, už kuriuos nacistai sumokėjo tam tikrą kompensaciją. Dažnai tai buvo šantažas, kai Hermano Geringo arba Adolfo Hitlerio agentai pateikdavo siūlymą, kurio atsisakyti niekas paprastai nedrįsdavo. Į paskutinę kategoriją pateko kūriniai, laikomi priklausančiais vokiečių liaudžiai, daugiausia įvairiose saugyklose rastos muziejų kolekcijos. A ir B kategorijos kūriniai turėjo būti kuo greičiau grąžinti šalims, iš kurių buvo pavogti arba įsigyti. Perduoti atsakomybę šalims buvo paprastas sprendimas, turėsiantis ilgalaikių padarinių. Toli gražu ne visi meno kūriniai iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto grįžo savininkams ar jų palikuonims.

Nedėkingą MFAA narių darbą gelbstint, transportuojant, rūšiuojant ir taisant pažeistus kūrinius dar labiau sunkino generalinio štabo noras išspręsti klausimą kuo skubiau. Eizenhaueris asmeniškai nurodė kuo daugiau ir kuo didesnėmis siuntomis siųsti juos į susijusias šalis. Amerikos armija pirmiausia norėjo išvengti dalyvavimo sprendžiant sudėtingus nuosavybės klausimus, o to pasekmė turėjo būti visiško grąžinimo proceso parengimas. Grąžinti tokius kūrinius kaip Mergelės Marijos altorius, Gento altorius ir Mikelandželo „Briugės Madona“ buvo paprasta, nes visi žinojo, iš kur jie. Bet tai tik išimtys, kur kas sunkesnis klausimas buvo okupuotose šalyse, pirmiausia Prancūzijoje ir Nyderlanduose, nacistų „įsigyta“ galybė meno kūrinių. Be to, daugybės meno kūrinių savininkai buvo dar nenustatyti ir vargu ar kada nors bus išaiškinti. Tai buvo detektyvų darbas, už kurį amerikiečių armija nenorėjo būti atsakinga. Ši užduotis turėjo tekti šalims, iš kurių meno kūriniai ir buvo pavogti. To padarinys – restitucijos procesas vyko nevienodai, nelygu, kaip šį klausimą sprendė konkreti šalis ir institucija.

Vėlyvą 1945 m. rudenį meno kūrinius pradėta gabenti iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto į Marburge, Vysbadene ir Ofenbache įrengtus surinkimo punktus, siekiant geriau tvarkyti daug meno kūrinių ir kultūrinę vertę turinčių objektų.

Iš Noišvanštaino pilies, kurioje rasta keli tūkstančiai Prancūzijoje nacistų pagrobtų meno kūrinių, išvažiavo keli pilni traukiniai. Jiems pasiekus galutinę stotelę Paryžiuje, Hagoje, Vienoje, Amsterdame ir kitose vietose beveik iš karto prasidėjo grąžinimo procesas. Atsiliepė tūkstančiai vienaip ar kitaip nuosavybės netekusių žmonių iš viso pasaulio. Daugeliui teko nusivilti. Tie, kas rado savo kūrinius, susidūrė su kitomis problemomis, pirmiausia reikėjo įrodyti, kad jie yra tikrieji savininkai. Kai kurie pabėgo nieko nepasiėmę, o grįžo į geriausiu atveju apiplėštus namus, blogiausiu – į tiesiog nebeegzistuojančius.

Toli gražu ne visi pavogti kūriniai buvo rasti Altauszėje ar kitose vietose. Šiose kolekcijose buvo tik, nacistų manymu, vertingiausi darbai. Dešimtys tūkstančių nacistų išsigimusiais pripažintų darbų parduota meno kūrinių rinkoje, iškeista į senesnių meistrų darbus arba sunaikinta. Tūkstančiai kūrinių dingo privačiose galerijose arba buvo kontrabanda išvežti į pasaulinę rinką. Garsus kolekcininkas, Paryžiaus galerijų savininkas žydas Paulis Rozenbergas (Paul Rosenberg) netrukus pastebėjo, kad 400 nacistų iš jo pavogtų darbų yra pasklidę po visą Europą. Dauguma buvo kontrabanda išvežti į Šveicariją ir parduoti garsiausioms šalies galerijoms. Daugybei nacių apvogtų žydų kilmės meno prekeivių ir kolekcininkų tai buvo ilgos kovos, siekiant atgauti savo meno kūrinius, pradžia.

Vakarų sąjungininkai bandė neleisti vogtiems meno kūriniams keisti šeimininkų. Buvo įvesti apribojimai: meno kūrinius uždrausta eksportuoti iš Vokietijos, o apie visus, didesnius nei 1 000 reichsmarkių, sandorius turėjo būti pranešta žinyboms. Taip pat sudaryti juodieji sąrašai, į kuriuos įtraukti su nacistais sandorius sudarę meno prekeiviai. Pasekmė – ši rinka, kaip ir labai daug kitų dalykų, 1945 m. rudenį pasitraukė į pogrindį. Kiti laukė galimybės parduoti, kai 1949 m. apribojimai bus sušvelninti.

Kur kas toliau siekė įstatymas, įpareigojantis visus Vokietijos piliečius pranešti apie karo metais užsienyje pirktus ar kitaip įsigytus daiktus. Karinė okupacinė valdžia turėjo įgaliojimų konfiskuoti visus meno dirbinius, kurie nacių laikais pakeitė šeimininkus nelegaliu būdu. Buvo kalbama apie didelį šešėlį. Nacistinės Vokietijos ekonomikos politika karo metais sukūrė sąlygas klestėti meno rinkai. Naciai naudojo okupuotų šalių iždą meno kūriniams pirkti. Vokiečių verslininkams pasiūlyti pelningi sandoriai, visą laiką pervertinant reichsmarkę okupuotų šalių valiutos atžvilgiu. Tai sukėlė pirkimo karštligę, kai iš tokių miestų kaip Paryžius ir Amsterdamas į Trečiąjį reichą ėmė plūsti meno kūriniai, antikvariniai dirbiniai ir prabangos prekės.

Prancūzija, Nyderlandai ir Austrija priėmė įstatymus, kuriais siekė tokius sandorius nutraukti ir paskelbti negaliojančiais, tačiau dėl didžiulės apimties tai buvo beveik neįmanoma. Įstatymai sulaukdavo aršaus pasipriešinimo, taip pat ir Vokietijoje, kur visa kaltė buvo verčiama mirusiems arba nuteistiems nacistams. Jau šeštame dešimtmetyje daugumai nusikaltimų suėjo senaties terminas. Daugybė įmonių, namų, nuosavybės ir turto netekusių žydų šeimų, po karo bandydamos atgauti nuosavybę, įklimpo į ilgą ir dažnai beviltišką kovą.

1946 m. balandį iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto buvo išsiųsta daugiau nei 5 000 objektų. Nors Eizenhaueris bandė skubinti restituciją, tai pasirodė esąs Sizifo darbas.

Darbas turėjo būti baigtas 1946 m. rugsėjį, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai neįmanoma. Į Miuncheną ir toliau plūdo daugiau meno kūrinių, nei pajėgta išsiųsti. Visą laiką buvo aptinkama naujų sandėlių, kai daugelio kitų saugyklų dar nebuvo spėta patikrinti. Iš viso užregistruota 23 000 objektų. Daiktų buvo gerokai daugiau, nes vieną „objektą“ galėjo sudaryti visa biblioteka. Ne viena tokia buvo ir Miuncheno surinkimo punkte, kai kurios turėjo milijonus knygų. Dešimčių tūkstančių kūrinių nepavyko išsiųsti į jokią šalį, nes niekas nežinojo, iš kur jie atsirado. Darbo nepalengvino ir tai, kad MFAA grupė buvo išformuota, o jos nariai grįžo namo.

Grąžinimą sunkino ir artėjantys didieji politiniai įvykiai, pamažu apgaubiantys Europą – šaltasis karas. 1947 m. Rytų ir Vakarų susiskaldymas tapo akivaizdus, kai Stalinas griežtai ėmėsi rytinių valstybių, o JAV užsienio politika vis daugiau dėmesio skyrė komunizmo plitimui stabdyti.

Dėl šio konflikto darbą Miuncheno centriniame surinkimo punkte reikėjo baigti dar greičiau. 1948 m. rugpjūtį generolas Klėjus bandė nustatyti naują laiko terminą: sandėliai turėjo ištuštėti iki metų pabaigos. Drauge buvo parengta darbų apžvalga. Vakarų sąjungininkai aptiko iš viso 1 500 saugyklų, sandėlių ir bunkerių su kultūros objektais bei 10,7 milijono pavienių daiktų, kurių vertė siekė apie 5 milijardus tuometinių dolerių.

Darbo nespėta baigti ir šį kartą, nes tai buvo paprasčiausiai neįmanoma. Nors generolai išsakė nepasitenkinimą, darbai truko iki pat šešto dešimtmečio. 1950 m. gruodį atliktais skaičiavimais, grąžinti 340 846 objektai, juos sudarė milijonai pavienių meno kūrinių, antikvarinių dirbinių, knygų, rankraščių ir kitų daiktų. Vis dėlto milijonai daiktų ir toliau gulėjo Miuncheno sandėliuose.

Sunkiai išsprendžiamas klausimas buvo „savininkų neturinti“ nuosavybė, dažniausiai priklausanti per holokaustą išžudytoms žydų šeimoms ir bendruomenėms. Dalis buvo religinės paskirties objektai, kuriuos naciai pavogė žydų „tyrimams“. Šimtai tūkstančių torų, menorų ir tekstilės dirbinių perduota tarptautinei organizacijai (Žydų kultūros atkūrimas; Jewish Cultural Reconstruction), ši ir paskirstė šiuos daiktus JAV ir Izraelio bendruomenėms.

1951 m. amerikiečių žinyboms pabodo ir jos nutraukė šį projektą. Vakarų sąjungininkų vykdyta Vokietijos okupacija buvo pasibaigusi prieš dvejus metus. Niekas nebenorėjo galvoti apie karą. Sandėliuose ir toliau buvo daugiau nei milijonas daiktų. Jie perduoti naujai susikūrusiai Vokietijos Federacinei Respublikai, kuri tęsė darbą dar dešimt metų.

Turint omenyje aplinkybes, Miuncheno centriniame surinkimo punkte atliktas įspūdingas darbas, nors tuo pat metu liko ir neišspręstų klausimų. Plėšimo mastas pasirodė toks didžiulis, kad visko atitaisyti buvo neįmanoma.

Didžioji dalis grąžinimo darbo buvo baigta šeštame dešimtmetyje, kai suėjo senaties terminas ir meno kūrinių rinką užplūdo neaiškios kilmės kūriniai. Mažai kas klausė, iš kur jie atsirado. Nacistams plėšikauti talkinę meno prekeiviai lyg niekur nieko atidarė parduotuves. Daug į įvairias Europos šalis grąžintų kūrinių, užuot pasiekę buvusius savininkus, atsidūrė valstybinėse kolekcijose. Nusikaltimo bruožai nugrimzdo į užmarštį.

* * *

Dėmesys į meno kūrinių vagystes vėl atkreiptas devintame dešimtmetyje. 1984 m. gruodį žurnalas „ArtNews“ išspausdino straipsnį „Gėdingas palikimas: nacių pavogtas menas Austrijoje“ (A Legacy of Shame: Nazi Art Loot in Austria). Jame rašoma, kad didelę dalį iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto į Vieną išsiųstų meno kūrinių ir kultūrinę vertę turinčių daiktų perėmė Austrijos valstybė. Paaiškėjo, kad šalies žinybos nepersistengė ieškodamos tikrųjų savininkų ar jų palikuonių. Austrija 1955 m. pradėjo dalyti „niekam nepriklausančius“ meno kūrinius šalies muziejams. Toliau straipsnyje pasakojama, kad po 10 metų trukusių derybų Vienos žydų bendruomenei grąžinta 8 000 objektų. Daroma prielaida, kad kūrinių savininkai arba jų paveldėtojai žuvo, todėl 1996 m. šie daiktai parduoti aukcione, o pinigai paaukoti holokausto aukoms. Šis atvejis, taip pat ir aukcionas, sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio ir vėl pažadino susidomėjimą nacistų įvykdytomis meno vagystėmis. Šią temą aptarė ir pora XX a. paskutiniu dešimtmečiu pasirodžiusių knygų, ypač 1995 m. amerikiečių rašytojos Lyn H. Nikolas (Lynn H. Nicholas) kūrinys „Europos išprievartavimas“ (The Rape of Europa).

„Pradėjau rinkti medžiagą devinto dešimtmečio pradžioje, kai dirbau Vašingtono nacionalinėje galerijoje. Tarp muziejininkų sutikau tokių, kurie karo metais buvo MFAA nariai. Dauguma jų vadovavo įvairioms įstaigoms arba dirbo universitetuose. Tuo pat metu susiformavo palanki dirva holokausto studijoms ir užaugo nauja specialistų karta, kurios specializacija buvo išsamesnės nacizmo studijos. Taip paaiškėjo daug naujų faktų. Ėmiau domėtis, kas atsitiko su meno kūriniais. Tada niekas apie tai daug nežinojo, bet man pasisekė, nes JAV paimti archyvai buvo saugomi Vašingtone. Tyrinėjau originalius dokumentus beveik 10 metų, mat nacistai labai stropiai rinko kvitus, sąskaitas ir perdavimo dokumentus“, – pasakoja Lyn N. Nikolas savo namuose Vašingtono rajone Džordžtaune.

Dėmesio sulaukė ir Hektoro Feliciano (Héctor Feliciano) knyga „Prarastasis muziejus“ (The Lost Museum). 1997 m. ji kontroversiškai sutikta Prancūzijoje, kur iš pradžių buvo išleista, o tada atskleidė, kad nacių pavogti kūriniai kabojo ant iškiliausių šalies kultūrinių įstaigų sienų.

Taip pat ir kitose šalyse paaiškėjo, kad už iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto grąžintų meno kūrinių administravimą atsakingos žinybos arba komisijos netinkamai atliko savo darbą. Nyderlanduose niekada nebuvo grąžinta 4 000 per karą pavogtų kūrinių, iš jų 1 600 paveikslų. Kai kurie jų rado vietą muziejuose ant sienų. Paaiškėjo, kad niekada nebuvo tikrinama, kaip skirstomi iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto gauti meno kūriniai.

1998 m. surengtos Vašingtono konferencijos tikslas buvo tarptautinio konsensuso paieškos, kaip spręsti holokausto metais pradingusios nuosavybės klausimą. Omenyje turėtas ne tik menas, o apskritai nuosavybė. Vis dėlto konferencijoje labai daug kalbėta apie meną. Šis klausimas buvo taip ilgai atidėliotas dėl savo sudėtingumo, tačiau 1998-aisiais, kai jau buvo imtasi spręsti aukso, draudimo ir bankų sąskaitų klausimus, atrodė, kad neįveikiamų dalykų nėra. Iki amžiaus pabaigos valdžiusi Klintono administracija turėjo ambicijų imtis kai kurių dar nebaigtų XX a. konfliktų. Klintonas intensyviai stengėsi išspręsti Izraelio ir Palestinos konfliktą, o to rezultatas buvo 2000 m. pasirašyta Kemp Deivido sutartis.

Atrodė, kad paskutiniais amžiaus metais tvyrantis politinis idealizmas buvo apėmęs ir Vašingtono konferencijos dalyvius, kurie pažadėjo daug daugiau, nei vėliau nuveikė.

Dauguma manė, kad reikalingas tarptautinis susitarimas meno vagysčių klausimais. Per prabėgusius 50 metų meno kūriniai kelis sykius pakeitė šeimininkus. Nacistų pagrobtas menas dabar buvo aptinkamas viso pasaulio kolekcijose, taip pat ir JAV.

Meno kūrinių klausimas buvo politinis, moralinis ir ekonominis iššūkis, todėl sudėtingesnis nei nacių aukso, bankų sąskaitų ir draudimų reikalai. Didžiausia problema – meno kūrinių vagysčių klausimo nebuvo galima išspręsti vienu bendru ekonominiu susitarimu, kaip buvo padaryta kitais atvejais. Menas juk yra unikalūs kūriniai, kurių neįmanoma kompensuoti taip kaip aukso. Daugumai šeimų tie kūriniai kėlė prisiminimų ir buvo susiję su šeimos istorija, o tai sunku įvertinti pinigais. Dėl to reikėjo rinktis sudėtingą problemos sprendimo būdą, sukuriant grąžinimo procesą kiekvienam pavieniam meno kūriniui.

Kitas keblumas buvo tai, kad padidėjo kai kurių kūrinių vertė. Pikaso darbas 1938 ir 1998 m. yra du visiškai skirtingi paveikslai.

Tuo remdamiesi 1998 m. Vašingtono konferencijos dalyviai bandė suformuluoti naujo grąžinimo proceso gaires. Rezultatas – Vašingtono principai, kuriuos pripažino 44 dalyvavusios šalys. Principus sudarė 11 punktų. Įsipareigota įsileisti į savo archyvus tyrinėtojus, ieškoti pavogtų meno kūrinių muziejų kolekcijose ir pirmiausia nustatyti „priimtinus ir adekvačius“ grąžinimo reikalavimus. Vis dėlto šie principai buvo moraliniai, o ne teisiniai įsipareigojimai. Tokia buvo laikotarpio dvasia, be to, įpareigojančią sutartį būtų pripažinę gerokai mažiau šalių.

Nors principai nebuvo įpareigojantys, o, pasak kai kurių kritikų, ir aiškiai per silpni, iš pradžių sutartis sutikta optimistiškai ir nuoširdžiai stengtasi sukurti restitucijos procesą. Net Rusija pažadėjo grąžinti trofėjų brigadų paimtus meno kūrinius, kuriuos nacistai prieš tai pavogė iš žydų. Švedija į Vašingtoną buvo pasiuntusi ministrų kabineto narį Perą Nuderį (Per Nuder) ir taip pat pripažino principus.

Baigiamojoje kalboje Stiuartas Aizenštatas sakėsi „esąs beveik priblokštas“ to, kas buvo pasiekta. „Kalbant apie nacistų konfiskuotus kūrinius, meno pasaulis daugiau niekada nebus toks kaip anksčiau, – sakė Aizenštatas. – Šios sėkmės aidas bus girdimas mūsų muziejuose, galerijose, aukcionuose, namuose ir širdyse šeimų, kurios dabar galės atgauti tai, kas joms teisėtai priklauso.“