Читать книгу Mano mažytė paslaptis - Andrea Laurence - Страница 3

Užgavėnės

Visi šoko ir linksminosi. Tik Ema Dempsi ne. Nors nėra ko stebėtis. Ji seniai pamiršo, ką reiškia linksmintis.

Ką tik išsiskyrusi su vaikinu ėmė svartyti, gal jai tikrai kažko trūksta. Deividas, jos buvęs vaikinas, išrėžė, kad su ja nuobodu lovoje ir visur kitur. Ji suklydo pasipasakojusi draugei – buvusiai savo studenčių korporacijos narei Harperei Dreik, ir štai ji čia, lofte Tribekoje, Užgavėnių vakarėlyje.

Ema pasistengė. Buvo su gražia plaštakės kauke, segėjo prigludusį sijoną, bet vis tiek nesijuto savame kailyje. Gal kad nesugadintų Harperės vakarėlio, verčiau išsikvies taksi. Ji išsiblaškiusi kramsnojo morką, kai žvilgsnis nuklydo į tekilos barą, įrengtą čia pat, virtuvės saloje. Visada turi būti antras variantas.

Ema suprato, kad teks rinktis. Galėjo arba vykti namo ir, būdama subrendusi dvidešimt septynerių metų moteris, jungtis prie klubo Kam per 30, arba čiupti jautį už ragų ir pagaliau kaip reikiant pasilinksminti.

Pasijutusi drąsiau, ji padėjo lėkštę į šalį ir nuėjo prie salos. Ten buvo išdėliotos mažytės popierinės taurelės, žaliosios citrinos griežinėliai, druskinė ir keletas butelių tekilos. Ji pasiruošė gėrimo, bet neskubėjo išgerti, nes, žengus žingsnį, kelio atgal nebus.

Einu į pasimatymus su tavimi lyg su savo močiute.

Skaudūs Deivido žodžiai varė ją į neviltį.

Ilgiau nesvarsčiusi ji lyžtelėjo druskos, išgėrė tekilos ir gerokai pačiulpė citrinos, kad burnoje ilgiau išliktų gėrimo skonis. Gėrimas, slinkdamas žemyn, nudegino gerklę, išplito skrandyje. Bematant kūnas ėmė kaisti, tokio pojūčio nesukels joks alus.

Skonis buvo siaubingas, bet Ema netruko pajusti malonių pokyčių. Lyg būtų jai atpalaidavę nugarą. Tapo lanksti. Kaip katė. Visai neblogai. Kai iš pasitenkinimo šypsodamasi pylėsi antrą taurelę, kažkas įėjo į virtuvę. Paskubomis mestas žvilgsnis patvirtino blogiausius nuogąstavimus.

– Labas, gražuole, – užkalbino nemalonus vyrukas su Betmeno kauke ir užsikvempė ant stalviršio.

Su komplimentu jis prašovė pro šalį, nes didžiąją Emos veido dalį dengė puošni Užgavėnių kaukė. Ema atsiduso ir susivertė antrą taurelę tekilos, šįkart be druskos ir citrinos. Akivaizdžiai nekreipdama į jį dėmesio ji siekė piltis dar vieną.

– Gal norėtum pašokti? Moku naujų žingsnelių.

Ji tuo abejojo.

– Atleisk, nešoku.

Betmenas suraukė kaktą.

– Ką gi, tada gal sprunkam ten, kur ramu ir tamsu, kur galėtume… pasišnekučiuoti?

Emai per nugarą perbėgo drebulys. Būti su tuo vyruku darėsi nejauku. O tamsoje būtų visai baugu.

– Ne, aš čia ne viena. Atleisk.

Betmenas išsitiesė, kūnu transliuodamas pyktį, kuris slypėjo po kauke.

– Su kuo?

Ji žiojosi atsakyti, kai kažkas priėjo prie jos iš už nugaros ir uždėjo ant pečių sunkias šiltas plaštakas. Žmogus pasilenkė, pabučiavo ją į skruostą, ir Betmenas pagaliau pasitraukė žingsnį atgal.

Žemas vyriškas balsas sududeno jai į ausį:

– Labas, mažyte, atleisk, pavėlavau.

Ema jau norėjo atsikratyti ir antro nepageidaujamo gerbėjo, bet tas pirštais nepaliaujamai spaudė jai petį ir prašėsi paramos. Tai nebuvo pasiūlymas mylėtis, tik bandymas apsaugoti nuo Betmeno. Nurimusi ji pasisuko veidu į vyrą ir nedvejodama pasisveikino.

Geras! Jis buvo aukštesnis, nei ji tikėjosi, daugiau nei šešių pėdų ūgio, bet ji negali atrodyti nustebusi, turi įtikinti Betmeną išsinešdinti. Pasistiebusi ant pirštų galų pabučiavo savo gelbėtoją į lūpas, vienintelę matomą vietą po veidą dengiančia aukso ir žalios spalvos venecijietiška kauke.

Lūpoms susilietus, paprastas pasisveikinimas virto į kai ką kita. Nuo bučinio lyg nuo elektros iškrovos ji vos nekrito aukštielninka, bet vyras tvirtomis švelniomis rankomis ją sulaikė. Tą žaibišką jausmų perkrovą sukėlė muilo ir aštraus vyriško odekolono aromatas, brūkštelėjimas lūpomis ir jo kūno karštis.

Ar kalta buvo tekila, ar bučiniai, bet Ema visu kūnu pajuto jaudulį. Nuo to vyro artumo jai dilgčiojo odą ir patankėjo kvėpavimas. Pajuto, kad, pati to nenorėdama, spaudžiasi prie jo visu kūnu. Turbūt kalta tekila. Nėra ko stebėtis, kad per ją žmonės patenka į bėdą.

Atgavusi nuovoką, ji atsitraukė ir liovėsi bučiavusis, bet jis jos dar nepaleido. Betmenas tikriausiai juos stebi.

– Ilgėjausi tavęs, – pasakė ji gundomai glaustydamasi.

Jis apglėbė ją ir laikė stipriai prispaudęs prie tvirtos kaip siena kūtinės. Tada pasilenkė, įkvėpė jos plaukų aromato ir sušnabždėjo:

– Jis pasitraukė, bet stebi mus iš kitos kambario pusės. Stenkis atrodyti įtikinamai, jei nenori, kad jis grįžtų.

Ema linktelėjo galva ir atsitraukė. Ji ištiesė ranką ir meiliai nutrynė lūpų dažų dėmę nuo savo šauniojo riterio lūpų. Atsitraukusi galėjo geriau jį apžiūrėti. Kaukė dengė didžiąją jo veido dalį, bet aišku, kad jis aukštas, plačiapetis, mūvi prigludusius džinsus ir patraukliai šypsosi.

– Tai gurkšnojame tekilą? – paklausė jis.

– Taip, bet, manau, man pakaks. – Tiek užtenka, kad viskas atrodytų tikroviška, bet jei dar šiek tiek – tikrai lauk bėdos.

– Nepasiduok. – Jis įsipylė taurelę, akimirką luktelėjo, šelmiškai šyptelėjo, pasilenkė ir lyžtelėjo tiesiai virš tarpo tarp krūtų. Apstulbusi Ema trūksmingai įkvėpė ir nebegalėjo iškvėpti. Ji nebepajėgė atsakyti. Smegenys siuntė signalus pasitraukti ir liepti jam liautis, bet ji tik stovėjo tylėdama – tekila darė savo darbą.

Jis dvejojo laikydamas druskinę rankoje. Žvelgė tiesiai tamsiai mėlynomis akimis laukdamas Emos pritarimo. Ar ji pritars? Norėtų. Dėl to šįvakar ji čia atėjo, nors pati to gerai nesuvokė. Močiutės, pobūviuose geriant tekilą, nesileidžia laižomos nepažįstamųjų. Bet ji vis dar buvo be amo. Tik atmetė galvą ir leido jam atsargiai paberti druskos virš krūtų iškilumų ir įsprausti citrinos skiltelę tarp lūpų.

Jis prisiartino su taurele rankoje. Ji juto jo karštą alsavimą. Belaukiant jai ėmė mausti visą kūną. Jis laižė lėtai, ilgiau, nei ji tikėjosi, kad neliktų nė vienos druskos kruopelytės. Kai užsivertė taurelę ir išgėrė tekilą vienu ypu, ji pagaliau su skausmu iškvėpė iš plaučių orą. Tada jis padėjo taurelę.

Nelabai žinodama ką daryti, Ema įsitempė ir stovėjo ramiai, o jis suėmė delnu jos galvą ir palenkė, kad lūpos būtų arčiau. Tada nulenkė galvą, brūkštelėjo lūpomis Emos lūpas, įsikando dantimis ir čiulpė citrinos sultis. Vėsi rūgšti jų srovelė nutekėjo jai į burną, ir jis dantimis ištraukė likusią žievelę.

Kai jis žengė žingsnį atgal, Ema padarė tą patį. Jai reikėjo daug pastangų, kad jo liečiama neimtų aimanuoti. Būtų geriausia, jei kaip nors išsisuktų iš šios padėties, kol visai neprarado savitvardos. Kas, kad jos skruostai liepsnoja iš susidrovėjimo, kad taip netikėtai susijaudino.

Ji droviai brūkštelėjo ranka šiurkštų blizgų kaukės paviršių. Pamiršo, kad jis nemato jos veido. Nežino, kad ji išraudusi kaip vyšnia. Šį vakarą ji beveidė. Taip pagalvojusi įgijo drąsos, nepasidavė refleksui ir tvirtai laikė savo pozicijas prie baro.

Jis nuo stalviršio paėmė pilną taurelę ir tiesė ją atkakliai, be žodžių. Dabar buvo jos eilė.

Skubiai metusi žvilgsnį įsitikino, kad Betmeno nebėra ir neliko reikalo tęsti šio spektaklio. Bet nebeturėjo noro sustoti.

– Jis išėjo, – pasakė ji, suteikdama jam progą liautis apgaudinėjus.

– Žinau, – atsakė jis duodamas jai druskinę.

Turint omenyje, kad jis dėvėjo susagstytus juodus marškinius ilgomis rankovėmis, vienintelė atvira vieta buvo kaklas. Kad ir avėdama aukštakulnius, ji turėjo pasistiebti. Ema perbraukė liežuviu per šiurkščią barzdą, išdygusią po rytinio skutimosi, ir paliko drėgną takelį virš jo Adomo obuolio. Būdama taip arti juto, kaip tankėja jo pulsas. Šįkart užuodė ryškų vyrišką jo kvapą. Druskos ir muskuso. Nesusilaikė ir giliai įkvėpė, kad liktų atmintyje. Ją apėmė vos ne laukinis geismas, ir giliai viduje ji ėmė trūkčioti.

– Na, štai, – paragino jis, kai ji atsitraukė, kad užbertų druskos. Jis atsiklaupė ant kelių, pakėlė į ją dideles mėlynas akis ir uždėjo rankas ant klubų apvalumų.

Ema negalėjo matyti jo veido išraiškos, bet jis ragino ją įdėmiu žvilgsniu. Klūpodamas prie jos kojų, jis, regis, ją garbino. Ir tai jai patiko.

Ji susikaupė ir stengėsi viską atlikti deramai, kad oda neišdžiūtų ir druska laikytųsi prilipusi. Nenorėjo išsiduoti, kad yra nepatyrusi. Nė nesapnavo daranti ką nors erotiško. Nemanė, kad gebėtų.

Užbėrė druskos jam ant kaklo ir įspraudė citrinos riekelę tarp pilnų minkštų lūpų. Nervingai spausdama rankoje taurelę, Ema pasilenkė nulaižyti druskos. Braukdama liežuviu pajuto jo gerklėje virpesius. Atsitraukusi vienu ypu išlenkė taurelę ir delnais suėmė jo veidą. Ji nespėjo dantimis suimti citrinos, nes jis ją išspjovė. Emai nebuvo kada nė stabtelėti, jų lūpos susitiko ir dar kartą netikėtai įsiplieskė kibirkštis.

Ji nesitraukė. Tikroji Ema būtų atsitraukusi. Su kauke ji nebebuvo savimi.

Antrojo bučinio nebuvo nė ko lyginti su pirmuoju. Pirštų galais jis įsikirto jai į klubus ir traukė artyn prie savęs. Jų lūpos susiliejo, ji pamažu slydo žemyn ir bematant suklupo ant kelių. Virtuvės sala šiek tiek užstojo juos nuo kitų vakarėlio dalyvių. Neatitraukdama lūpų, ji apsivijo rankomis jo kaklą, o jis tyrinėjo ją liežuviu.

Tai buvo maloni nešvankybė. Tą akimirką labiau už viską gyvenime Ema norėjo, kad jis ją bučiuotų.

Kai ji jau buvo patikėjusi, kad bučinys niekada nesibaigs, jiedu atsiskyrė. Ji juto ant kaklo jo tankų karštą alsavimą, kai jis skruostu prisispaudė prie jos skuosto, ir taip sėdėjo kokią akimirką, kol atsigavo. Jie vis dar buvo tvirtai apsikabinę. Ji juto nuo jo sklindant jėgą, kuri jaudino ir baugino, tačiau galių jautėsi turinti ir pati.

– Eime su manimi, – sušnabždėjo jis, atsistojo ir ištiesė jai ranką.

Ema nebuvo neišmanėlė. Suprato, kas jai siūloma, ir labai troško tą pasiūlymą priimti. Jai dar taip nebuvo nutikę. Niekada. Ir dar, tas riteris turėjo kažką tokio, kas vertė ją eiti su juo.

Ji ir nuėjo.