Читать книгу Svajonių vestuvės - Andrea Laurence - Страница 2

– Labai negerai.

Vos tik Janas ištarė šiuos žodžius, jo kadilaką, užvažiavusį ant ledu padengto ruožo, sumėtė. Jis pakreipė vairą ir grąžino automobilį į kelią, toliau nuo gilaus griovio šalikelėje. Pabalusiais pirštais suspaudęs oda trauktą vairą, jis sodriai nusikeikė ir mintyse padėkojo savo padėjėjui, kuris šį rytą paragino jį paskubėti. Jei būtų susivėlinęs, įstrigtų kelyje.

Snigo vis stipriau, matomumas blogėjo, kelkraščius nuklojo sniego pusnys. Kelyje tarp Našvilio ir Gatlinbergo lietų netrukus pakeitė šlapdriba, ir kelio danga pasidengė patižusio sniego sluoksniu. Dabar čia, įpusėjus kelią per Dulsvuosius kalnus, snigo kaip reikiant.

Sniego išties buvo gausu.

Artėdamas prie kalno šlaito ir savo miestelio Janas pristabdė automobilį, įjungė žemesnę pavarą ir didindamas greitį įveikė įkalnę. Neskubėdamas, bet ir nelėtindamas jis įsuko į ilgą vingiuotą keliuką ir pagaliau įvažiavo į savo garažą.

Paėmęs krepšį, kurį buvo pasidėjęs ant keleivio sėdynės, Janas išlipo iš automobilio. Priėjęs prie namų durų jis spustelėjo mygtuką ir laukdamas, kol užsidarys garažo durys, žiūrėjo į lauką, kur vis dar siautėjo netikėtai kilusi pūga.

Vis dėlto jis galėjo numatyti, kad ji kils. Per kelis pastaruosius mėnesius jis patyrė nemažai nesėkmių, ir šis oro pasikeitimas buvo viena iš jų. Žinoma, gal tai tik atsitiktinis sutapimas, bet dėl visko jis kaltino atitinkamai susiklosčiusias aplinkybes. Taip pat ir pasikeitusį orą.

Į kalnus Janas paprastai nevažiuodavo nei sausį, nei vasarį. Šiuo metų laiku oras čia būdavo nenuspėjamas. Gyventi kalno viršuje, iš kur atsivėrė nuostabūs vaizdai, prabangos dalykas, bet ji ne visada buvo pasiekiama. Jis nebūtų čia važiavęs, jei ne jo sužadėtinė Misė, kuri primygtinai reikalavo sužadėtuvių nuotraukas daryti kalnų namelyje. Janas bandė ją perkalbėti, bet pagaliau nusileido.

Pastatęs krepšį ant granitinio stalo paviršiaus, Janas pro erkerio langą pažvelgė į slėnį apačioje. Jis visas buvo nuklotas baltu sniegu. Jo sluoksnis, kol kas vos keli coliai virš žemės, grėsmingai artėjo prie pusės pėdos storio. Nedidelis snygis. Jis suprunkštė, pamėgdžiodamas pranešėjo, skaičiusio žinias praėjusį vakarą, balsą. Misė atvažiuos iš Atlantos, ten, pietuose, oras gal šiek tiek geresnis, o gal ir ne. Nedidukas Misės jaguaras tikrai nepajėgs įveikti šio kalno, pagalvojo Janas.

O fotografas?.. Kokiu automobiliu važiuos jis (arba ji), jis nežinojo. Ši pūga visus užklupo nepasirengusius, Janą – taip pat.

Dėkui Dievui, name buvo visko, ko reikėjo. Janas nuėjo į virtuvę patikrinti spintelių ir šaldytuvo. Rado įvairių maisto produktų, jų turėtų pakakti kelias dienas. Jo namą prižiūrėjo slėnyje gyvenanti sutuoktinių pora. Jie tvarkė ne tik namus, bet ir aplinką. Prieš čia atvažiuodamas, jis nusiųsdavo Rikui ir Petei produktų ir kitų daiktų sąrašą, ir jie pasirūpindavo, kad jam atvykus nieko netrūktų.

Kartais Petė nustebindavo Janą kokia nors smulkmena jo atvykimo proga. Šį kartą jis šaldytuve aptiko butelį šampano, o ant stalo šalia vazos su šviežiomis gėlėmis buvo pastatyta statulėlė, vaizduojanti du fleitomis grojančius jaunuolius. Nė vieno iš šių daiktų sąraše nebuvo, matyt, Petė šitokiu būdu nutarė pasveikinti Janą ir jo išrinktąją sužadėtuvių proga.

Ji tikriausiai nežinojo, kad Misė jau aštuntą savaitę nėščia. Apie tai, kad jiedu ketina kurti šeimą, Misė pasakojo visiems ir visais kanalais – pradedant dviem milijonais gerbėjų feisbuke ir baigiant kažkokio bulvarinio laikraštuko žurnalistais. Jano manymu, Jungtinėse Valstijose nebuvo žmogaus, neinformuoto apie šį asmeninio pobūdžio įvykį.

Jiedu ketino susituokti kovą Našvilyje, Misės parinktoje vietoje. Su vestuvėmis susijusios smulkmenos Jano nedomino. Kadangi buvo užsiėmęs, Misei liepė pačiai viskuo pasirūpinti. Šiaip ar taip, tai turėjo būti svarbiausia jos gyvenimo diena. O jis, tiesą sakant, vis dar pratinosi prie minties, kad gyvenimas netrukus iš esmės pasikeis, ir tikėjosi, kad jam pavyks prisitaikyti.

Janas norėjo, kad kūdikis gimtų laimingoje ir mylinčioje šeimoje, ir buvo ryžtingai nusiteikęs to pasiekti per kitus septynis mėnesius. Jiems abiem teks pasistengti. Misė – sudėtinga asmenybė. Reikli, išlepinta ir pripratusi būti liaupsinama.

Jiedu iš pažiūros nebuvo tinkama pora, bet Janas vis dažniau pagalvodavo, kad meilė ir su ja susiję spąstai, šiaip ar taip, tik mitas. Vedybinis gyvenimas reikalavo triūso. Gal jų atvejis ne pats geriausias, bet Misė laukiasi jo vaiko, ir jiedu netrukus susituoks.

Jis nutarė kuo geriau išnaudoti šias sudėtingas aplinkybes. Romantiškas savaitgalis turėjo pakurstyti jų meilės laužą. Šiaip ar taip, Misės geidė daug vyrų. Jos kūnas nuostabus, o temperamentingas balsas pastaraisiais metais nuolat skambėjo radijo laidų Top 40. Ji buvo ir Jano įrašų studijos žvaigždė.

Buvo, bent jau iki šiol. Paskutinis jos įrašas sėkmės nesusilaukė, tačiau Misė dėl to nesijaudino. Dabar jai labiau už viską rūpėjo vedybos ir kūdikis. Jos vadybininkas jau susitarė, jog išskirtinė jų istorija ir vestuvių nuotraukos bus išspausdintos kažkokiame žurnale. Ceremonija netgi turėjo būti rodoma per televiziją. Tai būtų per daug žiauru, Janui ši mintis visiškai nepatiko, bet Misė turėjo verslininkės nuojautą. Užsimokėti už tokį paviešinimą jiems nepakaktų pinigų. Bet tą pačią dieną, kai buvo paskelbta apie sužadėtuves ir internete pasirodė būsimosios nuotakos nuotraukos su žiedu, paskutinė jos daina pateko į populiariausių dainų internete dešimtuką. Mise, kaip savo studijos veidu, Janas negalėjo skųstis. Bet kaip sužadėtine nebuvo patenkintas.

Šį savaitgalį turėjo būti padarytos jų sužieduotuvių nuotraukos ir sukurtas laimingos dviejų žinomų žmonių poros įvaizdis. Paskui jiedu keletą dienų praleis kartu ir pasistengs visa tai įgyvendinti tikrovėje. Spragsinti židinio ugnis, nuostabus kraštovaizdis, karšta kakava terasoje, palindus po viena antklode… Romantišką muziką lydintis klipas turėtų virsti tikrove. Janas tikėjosi, kad taip ir įvyks.

Tačiau dabar jis ėmė tuo abejoti. Misė tvirtino, kad sniegas atrodys labai romantiškai. Janas buvo įsitikinęs, kad šią akimirką ji taip nebemano.

Suraukęs kaktą, jis pasuko prie laukujų durų ir pro jas išėjo į prieangį. Snigo dar stipriau, visa žolė ir kelias buvo padengti storu sniego sluoksniu. Kelio dangos išvis nesimatė. Taip pat ir ledo, kuris tikriausiai ją dengė. Pietuose dėl sniego paprastai nekildavo sunkumų. Į griovį arba nuo kalno galėjai nuslysti nebent užvažiavęs ant ledo.

Janui žiūrint į sniegą, iš už kampo išsuko ir link jo ėmė artėti nedidelis raudonas sportinis automobilis. Jo namas buvo paskutinis šiame vingiuotame kelyje, ir kai automobilis pravažiavo pro artimiausią kaimyną, Janas suprato, kad atvyko fotografas. Jei jis sugebėjo atvažiuoti iš Našvilio tokiu oru, gal pavyks ir Misei, atvykstančiai iš Atlantos. Kad ir kaip būtų, jis dabar bent jau žinojo, kad kelias dar neuždarytas.

Sportinis automobilis privažiavo prie pat prieangio. Janas nutarė šypsotis ir išsiviepė, tarsi eitų atsiimti apdovanojimo už mokslo nuopelnus. Jis atsargiai nulipo akmeniniais laiptais, ketindamas pasisveikinti su fotografu ir padėti jam sunešti vidun įrangą.

Iš automobilio išlipo moteris siaurais džinsais ir dailiu megztiniu aukšta apykakle, ant kurio dar buvo užsivilkusi vilnonį švarkelį. Jos apranga, kuri tiko dėvėti Našvilyje sausio mėnesį, buvo visiškai nepritaikyta kalnams. Ji tikriausiai irgi nesitikėjo, kad ims snigti. Buvo be palto, neturėjo nei pirštinių, nei šaliko, o su naujausio modelio jos sportbačiais lipti ant ledo būtų tas pats, kas įminti į kūdikiams skirtą aliejų.

Tačiau ji buvo bent jau su megzta kepure. Iš po jos kyšojo ilgi šviesūs plaukai. Moters akis dengė platūs akiniai nuo saulės, todėl jos veido beveik nesimatė. Vis dėlto ji jam buvo kažkur matyta.

Moteris su trenksmu uždarė automobilio dureles ir nusiėmė akinius.

– Sveikas, Janai.

Tą akimirką jis atpažino jos veidą, jos balsą, viską prisiminė. Janas nutirpo. Priešais jį stovėjo Bri. Brajana Harper. Studentiška jo meilė. Ta pati, kurios jaunas vingrus kūnas ir maištinga dvasia neleisdavo jam susikaupti mokslams. Toji, kuri jį pametė sunkiausią jo gyvenimo akimirką.

Janas nurijo gumulą gerklėje.

– Bri? Oho. Nesitikėjau, kad tu, e… kad tu galėtum…

Bri susiraukusi linktelėjo galva. Pamatęs, kaip ji įtempė kaklą ir pečius, jis suprato, kad ji jaučiasi taip pat nejaukiai kaip ir jis. Ji buvo įsitempusi kaip styga, ir jam, prisiminus senus laikus, kilo noras pamasažuoti jai kaklą. Bet jis nutarė nepasiduoti nostalgiškiems prisiminimams. Abejojo, ar jam prisilietus prie Bri padėtis gali pasitaisyti.

– Nežinojai, kad tai būsiu aš?

– Ne… Aš visas smulkmenas palikau Misei. Ji nepranešė man fotografo vardo.

– Manau, kad man reikėjo apie tai užsiminti, – pasakė ji, – arba perspėti tave, jei iš tikrųjų nieko nežinojai, bet nutariau nekreipti į tai dėmesio. Mano bendradarbės nežino, kad kažkada mudu buvome pažįstami.

Pažįstami. Galima pasakyti ir taip. Tariant kitais žodžiais, jie pažinojo visas vienas kito kūno kerteles. Atslūgus įtampai dėl Bri atvykimo, Janas slapta nužvelgė jam jau pažįstamo kūno iškilumus. Jų dabar buvo daugiau, bet draugaudami jie buvo tik vaikai, ką tik įžengę į paauglystę. Dabar priešais jį stovėjo suaugusi moteris.

– Ar tau dėl to kils sunkumų? – paklausė ji. – Man – ne. Viskas vyks labai profesionaliai. Jei nori, tavo sužadėtinė net neįtars, kad mudu pažįstami.

– Taip, šitaip būtų geriausia. – Nors Misė mėgo kartoti, kad ji praktiškai neturi varžovių, iš tikrųjų buvo labai pavydi. Apie jos išpuolius naktiniuose klubuose ir vakarėliuose rašė visi laikraščiai. Kartą ji išpešė savo įsivaizduojamos varžovės pridėtinių plaukų sruogas vien dėl to, jog ši užkalbino buvusį jos vaikiną kažkokiai reklamai skirtame renginyje Las Vegase.

Janas nesuteikė Misei jokios dingsties pavyduliauti, bet žinojo, kaip lengvai ji užsidega. Jis nenorėjo, kad savo įtūžį Misė išlietų ant fotografės. Jiems reikėjo tų nuotraukų, kad galėtų laiku išsiųsti žurnalui. Vietoj Bri išsikviesti kokį kitą fotografą jau per vėlu.

Beje, jis ar ji nebūtų sugebėję įveikti kelio per kalnus. Dabar snigo dar smarkiau.

– Gal suneškime tavo daiktus į vidų, – pasiūlė jis.

Bri pritariamai linktelėjo galva. Ji pasisuko, norėdama nueiti prie bagažinės, ir paslydo ant grindinio. Išplėtusi akis skėstelėjo rankomis, stengdamasi už ko nors nusitverti, kad nepargriūtų, ir jai pavyko, bet tik dėl greitos Jano reakcijos. Prišokęs prie Bri, jis sugriebė ją už liemens ir tvirtai prispaudė prie savęs.

Tą pačią akimirką Janas suprato, kad padarė klaidą. Bri prigludo prie jo visu kūnu. Nuo jos sklido tas pats jos mėgstamo kūno kremo kvapas, sumišęs su įprastinio vaikiško šampūno aromatu. Atpažįstamiems kvapams pasiekus Jano šnerves, jis prisiminė karštas naktis bendrabučio kambaryje ir ant užpakalinės automobilio sėdynės. Jo kūnas įsitempė, ir jis, nors buvo šalta, užkaito vien dėl to, kad stovėjo šalia Bri.

Ji spaudėsi prie jo iš šalčio ir susijaudinimo nuraudusiais skruostais. Tą akimirką, kai ji pažvelgė į jį vaikiškai mėlynomis akimis, tarp jų perbėgo lyg kokia elektros kibirkštis. Taip būdavo visada. Po sueities nepraėjus nė minutei, jis vėl imdavo jos geisti. Anuomet jis neįsivaizdavo, kad galėtų gyventi be šios merginos.

Atplėšęs žvilgsnį nuo mėlynųjų akių, jis pasižiūrėjo į rausvas putlias jos lūpas. Tapo dar blogiau. Jos lūpos buvo tokios pat švelnios ir geidulingos kaip studijų laikais. Bučiuodamas Bri jis patirdavo didžiausią pasaulyje palaimą. Netekti tos galimybės jam buvo taip pat sunku, kaip ir atsisveikinti su muzika.

Pastaroji mintis privertė Janą grįžti į tikrovę. Įsitikinęs, kad Bri kojomis tvirtai remiasi į žemę, jis paleido ją iš glėbio, kol nepadarė kokios nors kvailystės, pavyzdžiui, jos nepabučiavo. Bri nusitvėrė savo automobilio veidrodėlio ir atsitraukė nuo Jano, žengusi didelį žingsnį atgal.

– Ačiū, – padėkojo ji ir vėl nuraudo. – Jaučiuosi labai nesmagiai.

– Nėra už ką, – pasakė jis labiau sau negu jai ir pridūrė: – Būtų blogiau, jei būtum paslydusi ant kelio ir sušlapusi bei išsipurvinusi džinsus.

– Tu teisus, – pasakė ji ir, vengdama jo žvilgsnio, nusuko akis į šalį.

– Visi tavo daiktai bagažinėje? – pasiteiravo jis.

– Taip, – patvirtino Bri apsidžiaugusi, kad netrukus imsis darbo. Viena ranka laikydamasi už automobilio šono, ji atsargiai nuėjo prie bagažinės ir pakėlė jos dangtį. Ant peties užsimetusi žalios spalvos kuprinę, iš bagažinės Bri iškėlė dar kelis juodus krepšius ir trikojį.

Janas paėmė iš jos tiek, kiek galėjo panešti, ir laiptais nusivedė ją į namus. Ji ėmė dėlioti įrangą ir jis, nenorėdamas trukdyti, išsitraukė mobilųjį telefoną. Laimei, perskaičius kelis elektroninius laiškus susijaudinimas, užkaitinęs kraują ir sudrumstęs protą, atlėgo.

Jokia moteris nėra padariusi jam tokio poveikio nuo… Jis suraukė kaktą ir susimąstė. Nuo tada, kai paskutinį kartą laikė Bri savo glėbyje. Net įžymioji dainininkė, kuri jo įrašų studijos reklamai nusifotografavo apnuogintu pilvu, nesugebėjo įžiebti tokio geismo, kurį dabar Janas juto Brajanai. Jis nesitikėjo, kad tai nutiks, – gyventi būtų paprasčiau, jei viską būtų galima pakeisti, – bet negalėjo paneigti to, kas ką tik įvyko.

Misę, jei sužinotų, ištiktų priepuolis, ir viskas baigtųsi indų daužymu.

Bri dar kartą sustatė įrangą, nors ir žinojo, kad stengiasi veltui. Praėjo valanda, bet Jano sužadėtinė nepasirodė. Jei neatvažiuos po pusvalandžio, gali nutikti taip, kad išvis neatvyks. Pažiūrėjus pro langą tapo aišku, kad kelias netrukus taps neišvažiuojamas.

Ji pati vos įstengė įveikti kelią per kalnus. Kai automobilį vieną ar du kartus sumėtė, jai apmirė širdis. Bet tai buvo menkniekis, palyginus su sukrėtimu, kurį ji patyrė pamačiusi Janą.

Paskutinį kartą jie matėsi prieš devynerius metus. Ji turėjo būti jį jau pamiršusi. Seniai pamiršusi. Vis dėlto tą akimirką, kai prigludo jam prie krūtinės, o paskui pasižiūrėjo į tamsiai žalias jo akis, kuriose kadaise skęsdavo, metai, praleisti gyvenant atskirai, kažkur dingo. Nebeliko ir priežasčių, paskatinusių palikti Janą, ir ją kamavusio širdies skausmo bei abejonių.

Jai pasirodė, kad ir jis jaučia tą patį. Akimirką ji patikėjo, kad jiedu yra artimi. Jo akys sužibo iš geismo ir troškimo, lūpose pražydo šypsena. Tada jis nusuko žvilgsnį į šalį ir skausmingai atsidusęs atstūmė ją nuo savęs.

Staiga ji suvokė, kad elgiasi kaip kvailė.

Sunkiai vilkdama kojas ji nuėjo prie savo įrangos. Fotoaparatai Brajanai buvo tam tikra priebėga ir saugumo garantas. Jie tarsi siena skyrė ją nuo pasaulio. Ji pažvelgs pro objektyvą, ir viskas bus gerai.

Ji tuo tikėjo.

Tačiau dirbdama ji neatsispyrė pagundai slapta patyrinėti Janą. Kad ir kaip stengėsi susikaupti, jos akys nevalingai kilo aukštyn; per tas kelias sekundes ji spėjo pamatyti plačius jo pečius, pridengtus juodų plonos vilnos marškinių. Taip pat jo rankas, stipriai gniaužiančias telefoną ir įnirtingai daužančias nešiojamojo kompiuterio klaviatūros klavišus. Ir stangrios jo sėdynės linkį, dar ryškesnį todėl, kad mūvėjo pilkas vilnones kelnes…

Jai teliko atsidusti. Bri stengėsi galvoti tik apie įrangą. Dirbdama tikėjosi užsimiršti. Gal ir kvaila, bet ji jo geidė, netgi pavydėjo, prisiminusi praeitį. Tiesa, jiems nepavyko. Dėl tam tikrų priežasčių jiedu negalėjo būti pora, todėl Bri jį paliko. Ir niekados dėl to sau nepriekaištavo.

Tiesą sakant, baigiantis jų draugystei jųdviejų ryšys jau buvo gerokai apsilpęs. Per paskutinius du mėnesius Janas labai pasikeitė.

Be kitų priežasčių, jis anksčiau Bri patiko dar ir todėl, kad buvo visiškai nepanašus į jos tėvą.

Dagas Harperis visas savo jėgas skyrė tik darbui. Jam sekėsi, tad savo energiją ir laiką jis atidavė nuosavai statybos įmonei. Jo darbininkai surentė bent pusę Našvilio pastatų, ir iš to Dagas susikrovė nemažą turtą. Jos motina, turėdama daug laisvo laiko, keliavo po pasaulį ir švaistė savo vyro pinigus. Kad Brajana tuščiuose namuose nesijaustų vieniša, ją prižiūrėjo auklė, kuri čia ir nakvodavo.

Bri gyvenimas buvo vienišas ir liūdnas, ir ji prisiekė, kad užaugusi gyvens kitaip. Mergina svajojo apie vyrą, kuris kiekvieną vakarą grįžtų namo. Tokį, kuriam šeima būtų svarbesnė už darbą. Šeima ir meilė jam turėtų rūpėti labiau negu pinigai ir verslas. Jautrios sielos muzikantas atitiko visus Bri reikalavimus.

Janas turėjo viską, ko jai reikėjo, be to, jam sekėsi muzikuoti. Bet paskui jis nustojo groti, metė mokyklą ir įsidarbino įrašų studijoje. Ir visas pasinėrė į darbą.

Per vieną naktį jos muzikantas dingo, tapo panašus į jos tėvą. Jai buvo sunku su tuo susitaikyti, bet, šiaip ar taip, viskas baigėsi gerai. Jano verslas klestėjo, netrukus jis ves populiariosios muzikos žvaigždę. Bri irgi turi savo įmonę, kuria labai didžiuojasi, o vieną dieną sutiks ir savo žmogų. Ši fotosesija neturėtų jos trikdyti. Visiškai neturėtų.

Jei taip, kodėl pilve plazda drugeliai?

Jos mintis pertraukė Jano balsas. Vyras garsiai su kažkuo kalbėjosi telefonu. Atrodė nusiminęs, ir Bri palengvėjo supratus, kad jis jaudinasi tik dėl oro ir dėl to, kad Misė vėluoja. Vieną akimirką net pagalvojo, kad jis kalbasi su Natalija ir reikalauja atsiųsti kitą fotografą. Būtų negerai. Jai tektų grįžti į Našvilį ir aiškintis savo draugėms.

– Kaip? – skardus Jano balsas aidu nuvilnijo per tuščią kambarį, kuriame Bri pakavo daiktus. – Tik todėl? Ne, ne, aš tavęs nekaltinu. Ir tu, ir kūdikis turite būti saugūs. Tai svarbiausias dalykas. Susitiksime kitą kartą.

Bri suakmenėjusi laukė, kuo baigsis pokalbis. Mintyse pasidžiaugė, kad paprašė Amelijos užsakyti kambarį netoli esančiame viešbutyje. Grįžti tokiu oru atgal į Našvilį būtų per daug pavojinga. Ji pažvelgė pro didžiulį erkerio langą į slėnį. Visur buvo balta. Nesimatė nei automobilių, nei kelių, nei medžių. Vien balta spalva.

Pasigirdo bjaurus keiksmas, tada duslus dunkstelėjimas, ir ji krūptelėjo. Atsitiesusi pasisuko į virtuvės duris. Netrukus pro jas įlėkė Janas, jo dantys buvo tvirtai sukąsti, ausys iš pykčio net raudonos. Žvilgtelėjęs į Bri, jis prasižiojo, norėdamas jai kažką pasakyti, bet apsigalvojo. Susikišęs rankas į kišenes, jis sunkiai atsiduso.

– Jos nebus.

Brajana ir pati tai suprato.

– Kas nors atsitiko?

– Leidžiama važiuoti tik tiems automobiliams, kurių padangos sutvirtintos grandinėmis, bet ir su jomis kai kurie keliai neįveikiami. Misė važiuoja iš Atlantos. Jau buvo netoli Merivilio, bet tada pareigūnai jai liepė suktis atgal. Iki čia atvažiuoti neįmanoma. – Jis palingavo galva. – Man reikėjo jos palaukti ir važiuoti kartu.

Bri prikando lūpą nežinodama, ką sakyti.

– Fotografuotis galėsime ir Našvilyje, jei jums taip patogiau.

Jis pritariamai linktelėjo galva ir įbedė žvilgsnį į medines vaškuotas grindis.

– Taip tikriausiai ir padarysim.

Bri irgi linktelėjo ir susijaudinusi nusisuko, ketindama sudėti savo įrangą atgal į krepšius.

Ji džiaugėsi išvengusi susitikimo su Jano gražiąja sėkmę patyrusia išrinktąja. Tiesą sakant, jai nepatiko mintis, kad teks fotografuoti juos susiglaudusius ir besišypsančius prieš objektyvą. Jai pavyko išsisukti. Grįžusi į Našvilį, ji viską papasakos Natalijai. Bus geriau, jei sužadėtuvių nuotraukomis ir netgi vestuvėmis rūpinsis kas nors kitas. Bri fotografė, ne mazochistė. Tik dabar ji suprato, kad tai du skirtingi dalykai.

Vis dėlto Bri nenorėjo išvažiuoti. Jei dabar išeis pro duris, Jano gali niekados nebematyti. Kai jis ją sugriebė į glėbį ten, lauke, ją visą išpylė karštis, kokio ji seniai nebuvo patyrusi. Ji troško, kad jis vėl ją apkabintų. Ir pabučiuotų – taip, kaip jau seniai jos niekas nebučiavo.

Bri mintyse suvaitojo ir užtraukė krepšio užtrauktuką. Gal ir ji mazochistė? Svaičioja apie buvusį savo vaikiną. Juk jis susižadėjęs, netrukus taps tėvu. Be to, pati jį paliko, nes jis staiga pasikeitė, o jai tai buvo nepriimtina. Per vieną naktį iš garsaus muzikanto jis tapo įrašų studijos vergu, dirbančiu aštuoniasdešimt valandų per savaitę. Bri buvo įsitikinusi, kad jis toks pat ir dabar. Sėkmingai vadovauja įrašų studijai. Ir, kaip ir anksčiau, yra nesveikai pasinėręs į darbą, o tai, kad šį savaitgalį pasiaukojo, kad nusifotografuotų sužadėtuvių nuotraukoms, dar nieko nereiškia.

Bri atsistojo ir persimetė krepšį per petį. Pasilenkusi norėjo paimti nuo grindų dar vieną, bet tą akimirką išgirdo beldimą į duris.

Janas žvilgtelėjo į ją, suraukė kaktą ir nuėjęs prie durų jas atidarė. Už jų stovėjo pagyvenęs vyras, apsivilkęs stora striuke su gobtuvu.

Kad girdėtų jų pokalbį, Bri priėjo arčiau.

– Patikrinau visus kambarius. Viskas uždaryta. Po paskutinės didelės pūgos kelius technika valė net keletą dienų. Beje, juos ir šįkart pradės valyti tik tada, kai nustos snigti. Jau dabar sniego sluoksnis siekia dvidešimt penkis centimetrus, o baigusis snygiui gali siekti trisdešimt penkis ir daugiau. Gyvenu čia jau dvidešimt metų, bet tiek daug sniego dar nesu matęs.

– Vadinasi, įstrigom, ar ne, Rikai?

Vyriškis linktelėjo galva.

– Porai dienų tai tikrai. Į šitą įkalnę neužvažiuos joks sniego valytuvas. Patė parūpino produktų, o aš papildomai atnešiau kelis glėbius malkų. Turėtų pakakti, kol galėsite grįžti atgal į Našvilį.

Bri klausėsi senyvo vyro žodžių, bet neatidžiai, bent jau iš pradžių. Tik tada, kai Janas uždarė duris ir pasižiūrėjo į ją nevilties kupinu žvilgsniu, ji suprato, kas atsitiko. Padėtis buvo rimta. Misė neatvažiavo, bet ir jie negalėjo iš čia ištrūkti. Be to, jai nepavyks nusileisti nuo kalno į viešbutį, kur buvo užsisakiusi kambarį.

Bri staiga čiupo televizoriaus nuotolinio valdymo pultelį ir įjungė orų prognozes transliuojantį kanalą. Ji tikėjosi, kad Nacionalinės orų tarnybos informacija bus tikslesnė negu namų prižiūrėtojo. Pagaliau ekrane pasirodė šalies žemėlapis, ir moteris dailiu kostiumėliu ranka parodė į labiausiai stichijos paliestas vietas. Jai pradėjus pasakoti apie Dulsvųjų kalnų regioną, Bri sulaikė kvapą.

– Šiame krašte netikėtai ėmė snigti, ir susijungus dviem frontams kilo didžiulė pūga. Naktį matomumas bus blogas, iš ryto sniego danga gali siekti net metrą. Visi keliai uždaryti, policija prašo žmonių likti namuose. Taip pat nepatariama važiuoti automobiliu, nes gelbėjimo tarnybos neturės galimybių atvykti jūsų gelbėti.

Po tokio pranešimo Brajanai sulinko keliai, ir ji sudribo į šalia stovėjusį krėslą. Ji spąstuose. Kartu su Janu. Ir niekas nežino, kiek laiko tai tęsis.