Читать книгу Antras kartas nemeluoja - Anna DePalo - Страница 1

– Koulai Serengeti, – sukuždėjo ji, – išlįsk ir pasirodyk, kad ir kur būtum.

Moteris žinojo, kad šneka tarsi banalios pasakos herojė, tačiau pastaruoju metu jai ne itin sekėsi, o kaip pakenkti gali paprasčiausi žodžiai?

Bet visada naudinga prisiminti: norėk atsargiai.

Būtent tą akimirką, lyg būtų jį prisišaukusi, statybų aikštelėje išdygo aukštas vyriškis.

Marisą išsyk sukaustė didžiulė baimė. Kiek kartų ji save įtikinėjo, kad pajėgs tai padaryti? Kiek kartų buvo ryžtingai nusiteikusi? Tris? Keturis?

Peršingo mokyklos ugdytinių gerovė priklauso tik nuo to, ar pavyks pasikviesti Koulą Serengetį. Sykiu tai gali atverti jai naujų karjeros galimybių.

Ji patraukė rankas nuo vairo ir drebėdama sustabdė automobilį. Tada paėmė nedidelius žiūronus.

Vyras, kurio bruožus slėpė geltonas šalmas, žingsniavo purvinu taku link grandinėmis aptvertos teritorijos – čia greitai turėtų iškilti nauja keturių aukštų ligoninė. Mūvėjo džinsus, vilkėjo languotus marškinėlius ir liemenę, avėjo aulinius batus – priminė paprastą statybų aikštelės darbuotoją. Bet Marisa pajuto, kad jis linkęs vadovauti… o po drabužiais slepia ypač patrauklų kūną.

Jos širdis ėmė pašėlusiai daužytis.

Marisa susmuko automobilio sėdynėje, leisdama žiūronams laisvai tabaluoti ant krūtinės. Dabar mažiausiai troško, kad prie jos prieitų policijos pareigūnas ir pasiteirautų, kodėl ji persekioja turtuolį statybų vykdytoją.

Šantažas? Nėštumas? Kėslai pavogti prabangų vyro „Range Rover“, pastatytą visai šalia automobilių stovėjimo aikštelės ir niekaip neapsaugotą?

Ar kas patikėtų, kad šnipinėjimo dingstis gerokai žemiškesnė? Ji yra žinoma kaip miela Peršingo mokyklos mokytoja. Būtų labai ironiška, jei staiga paaiškėtų, kad slapukauja ir šnipinėja milijonierių. O juk viskas, ką Marisa stengiasi padaryti, tai padėti Peršingo mokyklos moksleiviams, kurie ruošiasi stoti į universitetą.

Švystelėjusi šalin žiūronus, Marisa išlipo iš automobilio ir ėmė greitai bėgti gatve. Moters paltas plaikstėsi į šonus, kai ji pastebėjo, kad jos auka jau pasiekė šaligatvį. Buvo ketvirta valanda popiet, tačiau nesimatė nė vieno praeivio. Tiesa, netrukus Springfilde turėtų prasidėti vakarinės spūstys. Prieš tai Marisa užmatė keletą statybininkų, tačiau dabar visi buvo kažkur dingę.

Priartėjusi prie statybų aikštelės, ji užuodė drėgną ir šaltą kvapą. Aplinkui buvo nešvaru, oras prisodrintas purvo dalelių. Nors vakarinėje Masačusetso valstijos dalyje buvo kovo mėnuo ir miestą merkė ledinis šaltis, Marisa kuo puikiausiai atpažino dulkiną statybų aikštelės orą.

Staiga sugurgė pilvas. Prieš susitikimą su Koulu Serengečiu ji buvo pernelyg susijaudinusi, kad pietautų.

– Koulas Serengetis?

Nusiimdamas šalmą, vyras apsisuko.

Išvydusi tamsius, sutaršytus plaukus, riešutų atspalvio akis ir gundančias lūpas, Marisa sulėtino žingsnius. Ant kairio skruosto Koulas turėjo naują randą, kuris savotiškai derėjo prie žymės ant skruosto, kurią vyras turėjo jau besimokydamas vidurinėje mokykloje.

Marisai suspaudė širdį. Naujas randas buvo toks gilus ir ryškus, kad, be jokių abejonių, Koului turėjo labai skaudėti.

Visgi tai patraukliausias vyras, kokį Marisa yra kada sutikusi.

Vertindama Koulo pokyčius, labai stengėsi išlikti rami, nors sekėsi sunkiai.

Koulas buvo raumeningesnis nei aštuoniolikos. Be to, jo veide buvo matyti daugiau agresyvaus žaidimo žymių. Anksčiau Koulas buvo pagrindinė Nacionalinės ledo ritulio lygos žvaigždė ir, aišku, sekso simbolis. Didžiausias pokytis, kad iš profesionalaus sportininko jis virto milijardus uždirbančiu statybos darbų vykdytoju. Randas ant veido buvo gana ryškus, tačiau traumos, kuri privertė anksčiau laiko baigti sportininko karjerą, padarinių nebuvo matyti. Regis, Koului tikrai pasisekė.

Peršingo mokykla buvo įsikūrusi Velsdeile, Masačusetso priemiestyje, kurį Serengečių šeima laikė savo namais, tačiau Marisa nesiartino prie Koulo nuo vidurinės mokyklos laikų.

Marisai nepraslydo pro akis, kaip vyras nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Netrukus Koulo veidą papuošė žavinga šypsena.

Jai šiek tiek palengvėjo. Šio susitikimo bijojo nuo pat mokyklos baigimo, o Koulas, matyt, jau seniai užmiršo praeitį.

– Mieloji, net jei ir nebūčiau Koulas Serengetis, vis tiek būčiau atsisukęs į tave, – vyras vis dar šypsojosi, tačiau vėl pradėjo nužiūrinėti Marisą. Šiek tiek užlaikė žvilgsnį ties suknelės ilgomis rankovėmis iškirpte ir nuogomis blauzdomis, kurias dar labiau pabrėžė mėgstamiausi Marisos aukštakulniai bateliai.

Ak, po galais.

Koulas pakėlė akis ir šyptelėjo.

− Esi tikras spindulėlis šioje purvinoje statybų aikštelėje.

Vyras jos nepažino. Marisai šiek tiek apsvaigo galva. Per pastaruosius penkiolika metų ji nė vienai dienai nebuvo išmetusi Koulo iš galvos, maža to, liko jam besąlygiškai ištikima. O štai vyras toliau gyveno nerūpestingai.

Marisa ir pati žinojo, kad gerokai pasikeitė. Dabar nešiojo palaidus plaukus, tačiau jie buvo šiek tiek trumpesni nei mokyklos laikais. Be to, pastaraisiais metais puošėsi lengvutėmis garbanomis. Figūra buvo suapvalėjusi, o veido bruožų nebeslėpė dideli akiniai. Bet dabar ji jautėsi taip, lyg žemė slystų iš po kojų.

Ji privalo įveikti šį iššūkį, kad ir kaip būtų sunku.

Marisa giliai įkvėpė oro.

– Aš esu Marisa Danieli. Kaip laikaisi, Koulai?

Tarp vyro ir moters stojo tyla.

Netrukus Koulas surimtėjo, nuo veido dingo šypsena.

Marisa nedrąsiai šyptelėjo.

– Tikiuosi, kad vis dar džiaugiesi mane matydamas.

– Galvok iš naujo.

Vaje. Tokio atsakymo Marisa tikrai nesitikėjo. Ji iš visų jėgų stengėsi bendrauti neutraliai ir dalykiškai, nepuldama į isteriją.

– Juk jau prabėgo daug laiko.

– Nepakankamai daug, – tuojau atkirto Koulas. – Spėju, kad čia atsidūrei neatsitiktinai, – vyras kilstelėjo antakius, – nebent tau išsivystė keistas įprotis slampinėti po statybų aikšteles.

Jai niekada nesisekė įsiteikti kitiems ir, regis, pokalbis su Koulu ne išimtis. Kvėpuok. Giliai kvėpuok.

– Peršingo mokyklai reikia tavo pagalbos. Mes ieškome žymiausio jos absolvento.

– Mes?

Marisa linktelėjo.

– Mokau ten dešimtokus anglų kalbos.

Koulas suspaudė lūpas.

– Jie vis dar stengiasi išlikti geriausi.

– O kas lieka. Esu atsakinga už lėšų rinkimą.

Koulas prisimerkė.

– Sveikinu ir linkiu sėkmės.

Vyras nusisuko, tačiau Marisa neketino jo taip lengvai paleisti.

– Jei manęs paklausytum…

– Tauškalų? – Koulas pro akies kamputį pažvelgė į Marisą. – Žinai, nebesu toks patiklus, koks buvau prieš penkiolika metų. Nuolankiu žvilgsniu manęs neįtikinsi.

Kol kas Marisa pastabą apie nuolankų žvilgsnį nuleido negirdomis.

– Peršingo mokyklai reikia naujos sporto salės. Esu tikra, kad kaip profesionalus ledo ritulio žaidėjas supranti…

− Buvęs ledo ritulio žaidėjas. Patikrink oficialų sąrašą. Įsitikinsi, kad mano pavardės ten nebėra.

– Tavo pavardė vis dar sąrašo viršuje, – Marisa žingsniavo nudaužytu šaligatviu, stengdamasi nė per žingsnį neatsilikti nuo Koulo. Lengvi aukštakulniai – puikus pasirinkimas darbui mokykloje, tačiau dabar ji apgailestavo, kad neapsiavė ko kito.

Koului netikėtai stabtelėjus, kaip reikiant įsibėgėjusi moteris vos į jį neatsitrenkė.

– Sąrašo viršuje? – vyras pašaipiai šyptelėjo. – Turėčiau jaustis pamalonintas.

Marisa pajuto, kad skruostus išmušė raudonis. Koulas kalbėjo taip, lyg moteris norėtų jam įsiteikti. Visgi jai nepavyko to padaryti.

Marisai su vyrais nesisekė kone visą laiką – ar neseniai iširusios sužadėtuvės ne geriausias įrodymas? Nesėkmių lavina prasidėjo jau vidurinėje mokykloje – nuo draugystės su Koulu. Staiga ji pasijuto pažeminta.

Prieš penkiolika metų Marisa su Koulu dažnai sėdėdavo prie vieno stalo, nudelbę akis į knygą. Užtekdavo tik krustelėti, kad jųdviejų kojos susiliestų. Tiesą sakant, ji ne kartą palietė Koulo kojas. Ne kartą jų lūpos buvo susiliejusios aistringam bučiniui…

Marisa šiek tiek atsitraukė.

– Peršingo mokyklai reikalinga tavo pagalba. Per du mėnesius privalome surasti įžymybę, kuri surengtų labdaros vakarą.

Koulas atrodė nepermaldaujamas. Tiesa, jo akyse švystelėjo liepsnelės.

– Nori pasakyti, kad tai tu privalai rasti tą įžymybę. Žinai, pasieškok kito idioto.

– Serengenčių verslo industrijai tai išeitų į naudą, – pasakė Marisa. Šį argumentą ji buvo pasiruošusi iš anksto. – Tai būtų puiki reklaminė kampanija.

Koulas ir vėl apsisuko. Marisa palietė vyro ranką, kad jį sustabdytų.

Ir akimirksniu suprato, kad padarė didžiulę klaidą.

Netrukus abu pažvelgė į vyro raumenis. Marisa akimoju patraukė ranką.

Ji spėjo pajusti, koks tvirtas ir raumeningas yra Koulo kūnas. Vieną kartą prieš penkiolika metų Marisa šį vyrą glamonėjo, garsiai šaukdama jį vardu. O jis, nieko nesigėdydamas, apžiojo Marisos krūtį. Ir ji kada nustos taip audringai reaguoti į kiekvieną šio vyro žodį, prisilietimą, žvilgsnį?

Ji įsistebeilijo vyrui į akis – Koulas žvelgė šaltai ir abejingai. Priminė betoninę statybų aikštelės konstrukciją.

– Tu kažko iš manęs nori, – lyg niekur nieko tėškė Koulas.

Marisa linktelėjo. Pajuto, kaip išdžiūvo gerklė ir staiga tapo labai karšta, nors lauke tvyrojo šaltis.

– Žinai, ką? Niekada nepamiršiu išdavystės ir už ją neatleisiu. Gali manyti, kad esu nelankstus, tačiau faktų užmiršti negalima.

Marisa išraudo. Ji jau seniai svarstė, ar Koulas žino, kas papasakojo apie jo išdaigas mokyklos administracijos atstovams. Tąsyk Koulas buvo pašalintas iš mokyklos ledo ritulio komandos – ko gero, dėl to tais metais Peršingo komanda netapo mokyklų lygos čempione. Pasirodo, Koulas tvirtai žino, kas jį įskundė.

Marisa turėjo savų dingsčių taip pasielgti, bet, regis, Koului jos buvo nė motais. Nei tada, nei dabar.

– Koulai, vidurinės mokyklos laikai jau seniai praeity, – švelniai čiulbėjo ji.

– Būtent. Viskas liko ten ir tikrai nežadu nieko keisti.

Nors prabėgo penkiolika metų, jo žodžiai Marisą vis dar skaudino. Jai užgniaužė krūtinę, ėmė trūkti oro.

Netrukus vyras pirštu parodė į automobilį.

– Jis tavo?

Marisa nė nepastebėjo, kaip jie atsidūrė šalia jos transporto priemonės.

– Taip.

Koului pravėrus automobilio duris, ji lėtai nulipo nuo šaligatvio.

Marisai apsvaigo galva. Moteris lėtai lingavo į šonus.

Visgi ji stengėsi oriai išlaikyti pusiausvyrą. Dar keli žingsniai ir šis nemalonus susitikimas bus baigtas…

Netrukus Marisai visiškai aptemo akyse. Bet prieš tai ji dar spėjo pagalvoti: reikėjo papietauti…

Staiga Koulas nusikeikė, o sunkus geltonas šalmas nukrito ant šaligatvio. Jis sugavo nusilpusį, bejėgiškai susmukusį moters kūną.

Sąmonę atgavusi Marisa išgirdo ją vardu vis kviečiantį Koulo balsą.

Ji trumpą akimirką prisiminė aistringą laiką su Koulu, jiems dar besimokant vidurinėje mokykloje. Bet vėl pajutusi statybų aikštelės kvapus, Marisa suvokė, kas nutiko, ir grįžo į tikrovę.

Ji gulėjo ant tvirtų, šiltų Koulo rankų. O neperšlampamas paltas dengė ją lyg kokonas.

Atsimerkusi įsistebeilijo į vyrą. Gelsvai žalsvos Koulo akys atrodė labai susirūpinusios.

Dabar ji turėjo progą iš labai arti patyrinėti naują vyro randą ant kairiojo skruosto. Žymė buvo gana ryški, šiek tiek naujai apdraskyta. Galbūt Koulas skutasi prastais peiliukais? Marisa troško kilstelėti ranką ir paliesti randą pirštais.

Koulas susiraukė.

– Gerai jautiesi?

Marisa išraudonavo.

– Taip, nuleisk mane.

– Ne pats geriausias sumanymas. Tikrai pajėgsi atsistoti?

Kad ir kokios traumos privertė Koulą baigti ledo ritulininko karjerą, vyras vis dar buvo stiprus ir išlaikė ant rankų apvalių formų moterį. Koulas Serengetis – tikras raumenų kalnas, slepiantis didžiulę jėgą.

– Man viskas gerai! Prisiekiu.

Būgštaudamas dėl Marisos būklės, Koulas nuleido rankas. Jai atsistojus ant šaligatvio, vyras šiek tiek atsitraukė.

Marisa jautėsi pažeminta. Gėda buvo tokia stipri, kad moteris negalėjo nė pažvelgti Koului į akis.

– Visai kaip senais laikais, – ironiškai mestelėjo vyras.

Tarytum Marisai reikėtų tai priminti. Vieną kartą ji nualpo kartu besimokant bibliotekoje. Tai buvo pirmas kartas, kai Marisa atsidūrė Koulo glėbyje.

– Ilgai buvau netekusi sąmonės? – paklausė ji, nežiūrėdama į vyrą.

– Mažiau nei minutę, – įbrukdamas rankas į kelnių kišenes atsakė Koulas. – Gerai jautiesi?

– Kuo puikiausiai. Į reanimaciją nebuvau pakliuvusi nuo vaikystės.

– Bet vis dar esi linkusi netikėtai apalpti.

Marisa purtė galvą, vengdama susidūrimo su Koulo žvilgsniu. Pasakyk jam, kad tave išsekino būtent šis susitikimas. Juk laukdama ir bijodama pasimatymo, ji ničnieko negalėjo įsimesti į skrandį.

– Ne, pastaraisiais metais nesu nualpusi nė karto. Gydytojai šį sutrikimą vadina vazovagaline sinkope, tačiau mane priepuoliai ištinka labai retai.

Tiesa, būdama su Koulu, ji visada buvo labiau linkusi alpti. Tai pirmasis jųdviejų susitikimas po penkiolikos metų, tačiau viskas klostėsi lygiai taip pat kaip mokantis vidurinėje mokykloje. Marisa nenorėjo svarstyti, apie ką šiuo metu galvoja Koulas. Turbūt mano, kad ji yra patyrusi intrigantė ir puiki aktorė.

Staiga Koulas į moterį pažvelgė švelniai ir atlaidžiai.

– Negalėjai sugalvoti geresnio būdo išsigelbėti.

Marisa krūptelėjo. Koulo manymu, alpulys padėjo laimėti laiko ir pelnyti užuojautą. Ji buvo pernelyg susidrovėjusi, kad rodytų pyktį, tačiau tylėti irgi negalėjo.

– Tai ne apgavystė. Nežinau, galbūt sportininkai įpratę apsimetinėti. Be to, kodėl turėčiau stengtis, jei neturiu jokių galimybių, kad man pasiseks?

Koulas gūžtelėjo pečiais.

– Kad mane suklaidintum.

– Ar man pavyko?

Vyras atrodė taip, lyg šią akimirką norėtų dėvėti ledo ritulininko kostiumą. Marisai pavyko sutrikdyti Koulą. Ji vis dar jautėsi šiek tiek apsvaigusi, tačiau pajėgė judinti rankas ir kojas.

– Aš nepersigalvojau.

Marisa nuleido pečius ir žengė prie automobilio.

– Ar tikrai jautiesi taip gerai, kad galėtum vairuoti? – neištraukdamas rankų iš kišenių, pasiteiravo jis.

– Taip. Dabar jaučiuosi daug geriau, – pavargusi, sutriuškinta ir pažeminta, bet juk tai niekis.

– Viso gero, Marisa.

Netrukus Koulas uždarė automobilio dureles. Vieną kartą prieš daugelį metų šis vyras jau buvo atsisveikinęs su Marisa, o dabar padarė tą patį. Jo balsas skambėjo nepermaldaujamai.

Netikėtai Marisa pajuto stiprų netekties skausmą, bet iškart užgniaužė šį jausmą. Įlipusi į automobilį, ji pastebėjo susirūpinusį vyro žvilgsnį. Jau pajudėjusi iš vietos, dirstelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Jis vis dar stovėjo ant šaligatvio ir akimis lydėjo tolstančią transporto priemonę.

Nereikėjo čia važiuoti. Bet ji privalo įkalbėti Koulą. Tikrai nesusitaikys su tokiu pažeminimu.

– Regis, ir tau reikėtų pasikumščiuoti, – mestelėjo Džordanas Serengetis, gniauždamas bokso pirštines. – Galiu užleisti.

– Tau ir taip labai pasisekė, niekšeli, – atsakė Koulas, sukiodamas galvą į visas puses ir norėdamas taip prasimankštinti. – Gali išlieti pyktį nukaudamas kokį netikėlį ledo ritulio arenoje.

Džordanas vis dar žaidė Nacionalinėje ledo ritulio lygoje – šiuo metu atstovavo Naujosios Anglijos Aštriadančių komandai. O štai Koulas nebegalėjo tęsti karjeros dėl labai rimtos traumos.

Bet kiekvieną kartą, kai Džordanas atvažiuodavo į Springfildą, jie susitikdavo bokso ringe. Koului tai buvo puikus būdas prasiblaškyti po nuobodžių treniruočių sporto salėje. Net dirbdamas statybų vykdytoju, jis stengėsi palaikyti gerą formą.

– Artimiausias tris dienas nežaisiu ledo ritulio, – atsakė Džordanas, artėdamas prie Koulo su iškeltomis į viršų rankomis. – Tau tikrai reikėtų apsimauti bokso pirštines. Beje, nejaugi neturi jokios lėlytės, kuri padėtų atsipalaiduoti?

Marisa Danieli yra tikrų tikriausia lėlytė, bet jis verčiau parduos sielą velniui, nei užmegs su ja artimus santykius. Deja, moteris netikėtai atsidūrė jo glėbyje ir jis šitą dažnai prisimindavo.

Boksininko pirštine palietęs šalmą, Džordanas išsišiepė iki ausų.

– Ak, taip. Jau buvau pamiršęs. Vikė išmainė tave į kažkokį sporto agentą – koks, sakei, jo vardas?

– Selas Piaca, – atsakė Koulas ir nestipriai niuktelėjo Džordanui kumščiu.

– Jau prisiminiau. Saliamis Pica.

Koulas piktai atkirto:

– Vikė manęs į nieką neišmainė. Ji tiesiog…

– Pavargo – juk tu nesugebi įsipareigoti.

Koulas trenkė Džordanui dešiniąja ranka.

– Ji ir nenorėjo ilgalaikių įsipareigojimų. Vikė puikiai tiko trumpam romanui. Štai ir viskas.

– Manau, ji prisiklausė apie tave apsčiai gandų ir nusprendė, kad metas sprukti.

– Kaip jau sakiau, nė vienas neliko įskaudintas, – du vyrai toliau kumščiavosi bokso ringe, nekreipdami dėmesio į sporto salės triukšmą.

Net vėlyvą trečiadienio vakarą Džimio sporto salėje virte virė darbas. Patalpose buvo gana vėsu, tačiau vis tiek galėjai justi prakaito kvapą, girdėti sunkumus kilnojančių stipruolių riksmus.

Džordanas pasuko kaklą į šoną.

– Žinai, mama trokšta, kad pagaliau vestum ir surimtėtum.

Koulas sugriežė dantimis.

– Ji taip pat norėtų, kad tu kaskart nerizikuotum savo dantimis ledo ritulio arenoje. Bet juk to nebus.

– Tegu puoselėja viltį, kad bent jau Rikis pasikeis, – mestelėjo Džordanas, turėdamas omenyje vidurinį jų brolį. – Kažin kur jis šiuo metu yra?

– Filmavimo aikštelėje. Kažkur Italijoje, Rivjeroje. Pats minėjo.

Koulo ir Džordano brolis dirbo kaskadininku – o tai reiškia, kad kiekvieną dieną rizikuodavo savo gyvybe. Be galo kantri motina mėgo skųstis, kad augindama tris sūnus ir vieną dukterį kaip reikiant prisikankino. Žinoma, ne kartą kuris nors sūnų buvo susilaužęs kaulus, tačiau Kamila Serengeti apie jų nuotykius žinojo tikrai ne viską.

– Tai reiškia, kad jis ten, kur knibždėte knibžda paparacų, – bambėjo Džordanas. – Esu tikras, kad į kadrus su Rikiu paklius bent viena patraukli aktorė.

– Mama nori, kad Mija bent trumpam sugrįžtų. O juk ji Niujorke, – vienintelė brolių Serengečių sesuo siekė dizainerės karjeros, taigi, tik Koulas visą laiką būdavo Velsdeile.

– Koulai, žinau, būti vyriausiu broliu nelengva, – pradėjo Džordanas, lyg perskaitęs slapčiausias Koulo mintis, – bet turi pripažinti – iš visų mūsų geriausiai tinki į generalinio direktoriaus pareigas.

Koului patyrus sunkią traumą, jo tėvą Seržą ištiko stiprus širdies smūgis. Tuomet Koulas perėmė Serengečių šeimos verslą į savo rankas ir iki šiol neapleido generalinio direktoriaus bei statybos darbų vykdytojo pozicijų.

– Tai nėra taip jau sunku, – atkirto jis. – Kažkas turi tai padaryti.

Koulas pasinaudojo proga ir stipriai smogė Džordanui dešiniąja ranka. Velniai rautų, vyras džiaugėsi, kad gali atsikratyti įtampos bent jau bokso ringe. Labai mylėjo brolį, todėl nepavydėjo jam sėkmės. Būtų šlykštu. Nors Džordanas sėkmingai tęsė ledo ritulininko karjerą, o jo paties šlovės dienos jau praeityje. Be to, jaunėlis turėjo daug daugiau laisvės kasdienybėje.

Senasis Serengetis tikėjosi, kad bent vienas sūnus susies gyvenimą su šeimos verslu. Pasirodo, tai buvo lemta padaryti Koului.

Jis daugybę paauglystės vasarų praleido statybų aikštelėje, todėl puikiai išmanė šio verslo subtilybes. Visgi nesitikėjo, kad sporto karjera baigsis taip greitai, ir teks iš paskutiniųjų stengtis, kad būtų išlaikyta šeimos vienybė ir finansinis stabilumas. Po Seržo širdies smūgio Serengečių korporacijai atėjo ne pačios geriausios dienos, todėl Koulas iš visų jėgų dirbo, kad tai pasikeistų.

Kad ir kaip viskas susiklostytų, artimiausiu metu Koulas tikėjosi pasirūpinti savimi. Net jei jo ateitis nekybotų ant plauko, vis tiek norėtų investuoti ir įkurti nuosavą verslą. Ko gero, tai būtų susiję su sportu. Žinoma, jį ne ką mažiau viliojo ir trenerio karjera.

– Vis dar nepasakei, kodėl tavo tokia prasta nuotaika? – paklausė Džordanas, lyg jie nebūtų bokso ringe ir nemėgintų vienas kitam suknežinti kaulų.

Koulas susimąstė – kokiais žodžiais apibūdinti Marisą? Po netikėto jųdviejų sutikimo jautėsi taip, lyg į padus jam būtų pripilta švino. Jis – kūrėjas, o Marisa yra įgudusi naikintoja. Ji moka tik griauti. Tikra ragana.

– Šiandien statybų aikštelėje išdygo Marisa Danieli.

Džordanas atrodė sumišęs.

– Iš vidurinės mokyklos, – patikslino Koulas. Tuomet nuo Džordano veido dingo pikta mina.

Nors broliai baigė skirtingas mokyklas, Džordanas pažinojo Marisą. Juk ji Koulo gyvenime pasėjo tiek įtampos – ir dar jam besimokant paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje. Visi Serengečiai žinojo, kas yra Marisa Danieli. Ši moteris buvo ypač liūdnai pagarsėjusi.

– Patrauklioji Lola Danieli? – kilstelėdamas lūpų kampučius paklausė Džordanas.

Koulas niekada nemėgo šios pravardės – net prieš tai, kai pats ėmė laikyti Marisą Danieli vidurinės mokyklos Lolita, atvedusia jį į pražūtį. Marisa šią pajuokiamą pravardę įgijo dar mokykloje, nes jos apranga ir elgesys buvo tikra seksualumo priešingybė.

Koulas niekam nepasakojo apie aistringą seksą su Marisa. Jo broliai būtų sukurpę bjaurią istoriją apie apkiautėlės ir sportininko romaną. Aplinkiniai žinojo tik tiek, kad Marisa pergudravo Koulą – ji išdavė mokyklos direktoriui didžiulę paslaptį. Padarė tai taip lengvai, kaip įgudęs ledo ritulio žaidėjas paleidžia pergalingą įvartį.

Daugelį metų Koulas niekaip negalėjo iš galvos išmesti akimirkos, kai mokyklos direktoriui išsprūdo, kad šis apie išdaigą sužinojo būtent iš Marisos. Po šio įvykio jis nebekrėtė panašių pokštų.

Tiesa, vyras iki šiol nesusitaikė su tuo, kas įvyko paskutiniaisiais vidurinės mokyklos metais. Jo sporto karjera pasibaigė anksčiau, nei turėjo, todėl netikėtas Marisos pasirodymas vėl tai priminė. Kaip ir sakė Džordanui, jis mielu noru prisiėmė generalinio direktoriaus pareigas, tačiau tai dar nereiškia, kad šiam sprendimui priimti nereikėjo pastangų. Teks iš peties pasistengti, kad ištrauktų Serengečių konstrukcijas iš finansinės duobės.

Džordanas taip smogė broliui, kad šis vos išsilaikė ant kojų. Koulas buvo priverstas atsitokėti ir prisiminė, kur esąs.

– Netylėk, – erzino Džordanas. – Nemačiau Marisos nuo Peršingo mokyklos baigimo dienos.

– Iki šiandienos popietės būčiau galėjęs pasakyti tą patį, – atsakė Koulas.

– Kodėl ji sugrįžo? Nori dar kartą tau pakenkti? Būtent tada, kai išsigydei traumą.

– Labai šmaikštu.

– Visada buvau linksmuolis broliukas.

– Tavo broliška ištikimybė šildo man širdį, – pašiepė Koulas.

Džordanas iškėlė rankas į viršų, lyg norėdamas pasiduoti.

– Ei, neteisinu jos. Toji Marisa privirė tau daug košės – dėl jos kaltės negalėjai džiaugtis nugalėtojo laurais. Po to įvykio jos vengė beveik visi miestelio gyventojai. Bet, žinai, žmonės keičiasi.

Koulas smogė broliui kairiąja ranka.

– Ji nori, kad padėčiau Peršingo mokyklai surinkti lėšų naujos sporto salės statybai.

– Galbūt tai tik dingstis. Ji vis dar labai drąsi.

Marisa labai pasikeitė, tačiau Koulas nenorėjo broliui detaliai apie tai pasakoti. Šiandien pravardė patrauklioji Lola tikrai neskambėtų įžeidžiamai – tai ir yra pati didžiausia bėda.

Prieš atpažindamas Marisą, Koulas jau buvo spėjęs smarkiai susijaudinti. Lytinis potraukis jai buvo milžiniškas. Marisa Danieli – gundanti gražuolė aukštakulniais bateliais. Vidurinių mokyklų mokytojoms turėtų būti draudžiama šitaip atrodyti.

Marisa nebenešiojo akinių, ant pečių stambiomis garbanomis krito daug ilgesni plaukai. Ji nebeslėpė figūros po beformiais megztiniais. Maža to, Marisos kūnas buvo papilnėjęs ten, kur ir reikia. Ryškūs linkiai atrodė ypač moteriškai. Koulas puikiai žinojo, ką Marisa slepia po drabužiais – juk vieną kartą lietė, glamonėjo jos krūtis ir šlaunis.

Prieš Marisai atskleidžiant, kas ji, Koulas pamanė, kad po ilgos ir sunkios darbo savaitės jį aplankė tikrų tikriausias angelas. Deja, teko skaudžiai nusivilti, tačiau tada ji netikėtai atsidūrė jo glėbyje.

Tas kelias sekundes žiūrėdamas į Marisos veidą Koulas išgyveno daugybę prieštaringų emocijų: nuostabą, pyktį, susirūpinimą ir geismą. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, būnant šalia Marisos jį persekiodavo painūs jausmai. Koulas pirštų galiukais, regis, vis dar jautė minkštą moters kūną. Marisa siuntė tokius galingus signalus, dėl kurių akimirksniu išsijungdavo jo smegenys ir sustiprėdavo intymūs pojūčiai.

Džordanas stipriai smogė broliui į krūtinę.

– Nagi, nagi. Atrodai šiek tiek apsvaigęs. Nejaugi galvoji apie ją?

Koulas atsainiai nusišypsojo.

– Ji mano, kad jei padėčiau Peršingo mokyklai surinkti lėšų, tai išeitų į naudą ir Serengečių konstrukcijoms. Kaip reklaminė kampanija.

Džordanas šiek tiek atsitraukė, bet netrukus vėl priartėjo.

– Marisa gudruolė. Nieko negali prikišti.

Koulas burbtelėjo. Marisos pasiūlymas tikrai vertas dėmesio, tačiau vyras verčiau leis jam išmušti priekinius dantis, nei sutiks. Koulas nemėgo reklamos. Nuolatiniam reklamos agento nusivylimui, jis savo įvaizdžiu nesirūpino net tada, kai jo sporto karjera buvo pačioje viršūnėje. O nuo to laiko, kai perėmė į savo rankas Serengečių įmonę, Koulas rūpinosi tik tuo, kad verslas klestėtų. Viešieji ryšiai buvo visiškai apleisti.

Taip, žinoma, Marisa protinga – ko nepasakysi apie daugelį merginų, kurios persekiojo Koulą tada, kai jis profesionaliai sportavo. Mokyklos laikais Marisa buvo tikra knygų graužikė. Persirengimo kambaryje jaunieji ledo ritulininkai net negalėdavo merginos deramai įvertinti – ji buvo tiesiog nesugaunama.

Galiausiai Koului pasisekė sužinoti tai, ką norėjo. Marisa nešiojo C dydžio liemenėlę. Deja, už šią patirtį teko labai brangiai sumokėti.

Koulas buvo tikras: šiandien Marisos kūnas yra vertas milijono. Ji tiesiog sukurta tam, kad viliotų vyrus ir galų gale paliktų juos visiškai sugniuždytus.

Tiesa, šįkart viskas bus kitaip, nes jis Marisos auka netaps.