Читать книгу Antras kartas nemeluoja - Anna DePalo - Страница 3

Koulas turėjo laukti visą savaitę, kad pasišnekėtų su Džordanu, nes brolis trejas varžybas žaidė išvykoje. Koulas nusprendė, kad tėvų namai – geriausia vieta atviram pokalbiui. Išlipęs iš savo „Range Rover“ pakėlė akis į dangų ir išvydo tamsius audros debesis. Taip. Toks oras puikiai atspindėjo jo nuotaiką.

Pamatęs, kad žiedinėje stovėjimo aikštelėje brolio automobilio dar nėra, Koulas užgniaužė sukilusį nekantrumo jausmą. Jis turėtų greitai atvažiuoti. Juk atsiuntė trumpąją žinutę ir sutiko su pasiūlymu susitikti tėvų namuose. Tai puiki proga pamatyti tėvus. Pasikalbėjęs su Džordanu, pagaliau atsikratytų erzulio, persekiojusio jį nuo anos savaitės. Marisa su Džordanu? Tik per jo lavoną.

Vyras žengė link pagrindinių durų. Serengečių namai – Viduržemio jūros stiliaus vila raudonu stogu ir baltomis sienomis. Šiltuoju metų laiku namą supo vešlus sodas – didžiausia ponios Serengeti garbė ir pasididžiavimas. Sode triūsė ne tik samdomi darbuotojai, bet ir pati šių namų šeimininkė. Seržo statybų verslui ypač suklestėjus, Serengečiai nusprendė įsigyti didesnį namą. Šioje Viduržemio jūros regiono stiliaus viloje šeima įsikūrė dar Koului besimokant vidurinėje mokykloje. Seržas pastatė gana didelį namą, kad jame sutilptų visa šeima ir dažnai apsilankantys svečiai.

Koulo žandikaulis įsitempė. Jei Džordanas pradėjo bendrauti su Marisa, jį reikia kuo greičiau perspėti. Brolis privalo suprasti, kad šia moterimi negalima pasitikėti. Galbūt nuo mokyklos ji pasikeitė, tačiau Koulas negalėjo tuo nuoširdžiai patikėti. Kita vertus, jei Marisa pajuokavo prašysianti Džordano pagalbos, ne viskas taip prastai. Bet jei šnekėjo rimtai, Koulas nersis iš kailio, kad jo brolis nesutiktų su šiuo beprotišku pasiūlymu.

Kai jo gyvenime vėl pasirodė Marisa, Koulą persekiojo prisiminimai. Taip, besimokydamas Peršingo mokykloje, jis daugelį dalykų laikė savaime suprantamais – savo, kaip geriausio mokyklos sportininko, statusą, populiarumą tarp merginų ir finansinį stabilumą, leidusį mokytis privačioje mokykloje. Bet Koulas visą laiką juto didžiulį spaudimą. Spaudimą kuo geriau pasirodyti. Viršyti savo paties galimybes tiek ledo ritulio arenoje, tiek už jos ribų. Jis iš paskutiniųjų stengdavosi kuo sėkmingiau pasirodyti varžybose, suvilioti dar gražesnę merginą ir patirti dar daugiau malonumo iš intymių santykių nei praėjusį kartą…

Vidurinės mokyklos laikais Marisa įkūnijo visiškai kitokį pasaulį – ne tokį, prie kurio buvo pratęs. Na, bent jau taip galvojo. Galų gale Marisa jį išdavė.

Bet, nepaisant šios patirties, Koului nepatiko, kad sporto klube Džordanas ėmė flirtuoti su Marisa. Koulas nenorėjo pamatyti, kaip brolis padaro tokią pačią klaidą. Trumpas mokyklos laikų romanas – jau praeitis. Jis nė kiek nepavydėjo. Taip, Marisa gražuolė, tačiau jis jau yra tiek subrendęs, kad žinotų, kokie pavojai slypi aklos aistros liepsnose.

Būdamas profesionaliu ledo ritulio žaidėju, Koulas lengvai pelnydavo dailiosios lyties atstovių dėmesį. Bet po kurio laiko tokie santykiai ėmė prarasti prasmę. Džordanui prasimušus į Nacionalinę ledo ritulio lygą, Koulas su juo labai rimtai pasišnekėjo apie žymių sportininkų tykančias grėsmes, pinigus ir šlovę. Žinoma, šiandien Džordanas jau yra daug patirties sukaupęs profesionalas, bet Marisa vis tiek įkūnija paslaptis ir pavojingas viliones.

Koulas tai puikiai žino.

Jis įsitempė prisiminęs, kad dar aną savaitę Džordanas norėjo beatodairiškai pasiduoti Marisos kerams. Galbūt per šias dienas brolis buvo pernelyg užimtas, kad moteris būtų galėjusi jį pasiekti.

Koulas atidarė neužrakintas duris ir įėjo į namo vidų. Išgirdęs pirmuosius kūrinio Mes susitikome Venecijoje garsus, pagalvojo, kad mama vėl klausosi Koulo Porterio albumo Pabučiuok mane, Keite. Ponia Serengeti taip mėgo šį kompozitorių, kad jo garbei pirmagimį taip pat pavadino Koulu.

Pats vyras manė, kad jo gyvenimui visiškai nereikalinga muzika, juolab kad sukurta žymiojo Šekspyro opuso Užsispyrėlės sutramdymas motyvais. Visgi tai yra didelis sutapimas – galbūt pati visata siunčia kažkokį ženklą? Bet Koulas troško suvilioti Marisą tiek pat, kiek grįžti į profesionalų sportą. Nė piršto nepajudins. Tik pasistengs, kad visi Serengečiai laikytųsi nuo Marisos kuo atokiau.

Nuėjęs į užpakalinę namo pusę, Koulas rado motiną erdvioje virtuvėje. Kaip visada namie kvepėjo gėlėmis, gardžiausiais patiekalais ir… gerai pažįstamais įsipareigojimais.

− Koulei, − kreipėsi mama, pabrėžtinai ištardama žodžio gale trumpąją e, – kokia maloni staigmena, caro.

Nors jo motina išmoko anglų kalbos būdama labai jauna, vis dar buvo girdimas ryškus akcentas. Be to, ji kartais sumaišydavo angliškus ir itališkus žodžius. Ji dvidešimt vienų susipažino ir amžiams savo gyvenimą susiejo su Seržu. Tąsyk vyro tėvas atostogavo Toskanoje, o būsimoji ponia Serengeti dirbo restorano padavėja. Seržas ruošėsi aplankyti gausią ledo ritulio gerbėjų armiją Venecijos regione, tačiau nesuspėjęs to padaryti įsivėlė į aistringą romaną.

– Labas, mama, – Koulas iš didelio dubens, stovėjusio ant marmurinio stalo paviršiaus, paėmė keptos cukinijos gabalėlį. – Kur tėtis?

– Ilsisi, – ponia Serengeti mostelėjo ranka. – Juk žinai: svečiai jį nepaprastai išvargina. Šiandien atėjo lankomosios priežiūros specialistė, slaugytoja ir kineziterapija.

– Norėjai pasakyti kineziterapeutė?

– Juk taip ir sakiau, ar ne?

Koulas viską nuleido juokais. Mama šiuo metu vedė labai populiarią kulinarijos laidą vietinėje televizijoje. Gerbėjai savo laiškuose gyrė ponios Serengeti akcentą, o televizijos atstovai džiaugėsi, kad naujosios laidos vedėja prideda žiupsnelį autentikos. Koului tai buvo dar vienas mylimos, bet šiek tiek pašėlusios šeimynėlės pateiktas netikėtumas.

– Mamos ruoštas valgis mane varo iš proto. Ar jau ragavai itališkų virtinukų?

Koulas apsisuko ir išvydo po virtuvę slampinėjantį Džordaną. Ko gero, brolis atvažiavo tą pačią akimirką, kai Koulas peržengė namų slenkstį.

– Iš kur žinai, kad mama paruošė virtinukų?

Džordanas gūžtelėjo pečiais.

– Neseniai parašiau mamai žinutę. Ji tobulina virtinukų receptą kitos savaitės laidai, todėl būsime bandomieji ragautojai. Įdaras iš rūkyto kumpio, cikorijų ir pomidorų.

Kamila nepaprastai nudžiugo.

– Beje, ar jau pranešiau jums didžiausią naujieną? Greitai laidos pavadinimas bus pakeistas į Italijos skoniai su Kamila Serengeti.

– Juk tai nuostabu! – Džordanas pasilenkė ir greitomis pakštelėjo mamai į skruostą.

Koulas linktelėjo.

– Sveikinu, mama. Tuoj aplenksi ir pačią Lidiją Bastianič.

Kamila plačiai nusišypsojo.

– Mano vardas laidos pavadinime reiškia titolo. Puiku, tiesa?

– Nepakartojama, – pritarė Koulas.

Motina susiraukė.

– Bet man reikės pakviesti daugiau svečių.

– Argi tai nėra televizijos komandos užduotis?

– Tai mano laida.

Džordanas rankomis parodė gynybinį gestą.

– Mama, prisimeni, pernai aš viešėjau tavo laidoje. Per mane sudeginai svogūnus, kuriuos reikėjo tik šiek tiek apkepinti. O kai svečiavosi Koulas, taip pat sekėsi ne ką geriau.

Koulas su Džordanu buvo išties išvaizdūs, tačiau motinos vedamas kulinarinis šou niekada nepritrauktų prie ekrano ledo ritulio gerbėjų, ištisai maukiančių alų ir kemšančių traškučius.

Koului nespėjus pasisiūlyti dar kartą dalyvauti laidoje, Kamila nuėjo prie šaldytuvo ir tarstelėjo:

– Man reikia naujų veidų.

– Pasišnekėsiu su savo komandos vyrais, – tarė Džordanas. – Markas Belitis mėgsta gaminti. Be to, gal kuris iš komandos narių pasiūlys tinkamesnį kandidatą. Kuris valgį ruošia geriau, nei valdo ledo ritulio lazdą.

Koulas atsisuko į Džordaną.

– Prisiminus ledo ritulį, vakar sužaidei puikias rungtynes. Būtum įmušęs dar vieną įvartį, jei Pelteris nebūtų paskutinę sekundę tavęs užblokavęs.

Džordanas pradėjo skųstis:

– Jis tikra rakštis užpakalyje visą sezoną, – dirsčiodamas į mamą ir tikrindamas, ar ji nieko nenugirs, pridūrė: − Vaikinui reikėtų aistringos meilužės.

Šnekoms pasisukus apie seksą, Koulas tvirtai sukando dantis.

– Ar Marisa Danieli su tavimi susisiekė?

Džordanas įtariai dirstelėjo į brolį.

– Kodėl klausi?

– Jai dar reikia bandomojo triušio labdaros kampanijai. Jei gerai supratau, buvai pasiryžęs juo tapti.

Džordanas papūtė lūpas.

– Kartais juo tapti nėra taip ir blogai. Be to, ji norėjo ne mano, o tavo pagalbos.

– Aš nesutikau.

– Pagirtina tvirtybė. Vaikinai iš persirengimo kambario būtų sužavėti.

– Prašau, kad nesutiktum ir tu.

– Nėra jokios būtinybės.

Koulas šiek tiek atpalaidavo pečius.

– Ji net nemėgino tavęs prisikviesti?

– Ne. Liaukis galvojęs apie mane kaip apie lengvą masalą. Nesu toks. Noriu pasakyti tau šį tą įdomaus.

Kamila padėjo dubenį su virtinukais ant stalviršio ir pareiškė:

– Pažiūrėsiu, kaip laikosi jūsų tėvas, ir netrukus grįšiu.

– Neskubėk, mama, – Koulas žinojo, kad Kamila labai jaudinasi dėl pernelyg lėto Seržo sveikimo. Po širdies smūgio jau praėjo keli mėnesiai, o tėvas vis dar neatsigavo, jei tai apskritai įmanoma.

Motinai išėjus iš virtuvės, Koulas negaišo laiko. Atsisuko į brolį:

– Ką pasakysi?

– Naują sporto salę Peršingo mokyklai įrengs įmonė JM konstrukcijos.

Koulas suspaudė lūpas. Marisa iškrėtė dar didesnę kiaulystę, nei kviesdama į pagalbą Džordaną.

Atsižvelgiant į tokių kompanijų kaip Serengečių ir JM konstrukcijos darbus, sporto salės statyba yra menkas laimikis. Bet tokiu darbu JM konstrukcijos pritrauks žiniasklaidos atstovų dėmesį.

Po galais. Konkurentų kompanija per pastaruosius kelis mėnesius du kartus nurungė Serengečius. Abi statybos įmonės veiklą vystė Naujojoje Anglijoje, nors kartais statomi objektai būdavo labai nutolę. Seržo pageidavimu Seregenčių konstrukcijų centrinis biuras buvo įkurtas Velsdeile, nors filialus jie turėjo Bostone ir Portlande, Meino valstijoje.

– Iš kur sužinojai? – neatlyžo Koulas.

– Iš vyrų bare Gauk ir šauk. Jei dažniau ten apsilankytum, ir tu išgirstum šviežiausias naujienas. Pamėgink.

– Ten vyksta daug svarbių dalykų, – Koulas prisiminė, kad būtent tame bare Marisa sužinojo, kur rasti savo buvusį vaikiną.

– Gėrimai neblogi, o moterys lankytojos tiesiog pasigėrėtinos.

– Keista, kad nematei ten Marisos.

Džordanas iš dubens išsitraukė atvėsusį virtinuką ir susigrūdo į burną.

– Ji nepanaši į tokią, kuri nuolat lankytųsi sportininkų pamėgtuose baruose.

– Daug ko apie ją nežinai.

Brolis nurijo kąsnį ir šyptelėjo.

– Net neabejoju.

– Džordanai.

– Šiuo pokalbiu tik tempiau laiką. Neseniai man buvo užduotas klausimas, ką ruošiuosi reklamuoti, o aš pasakiau, kad galiu skirti laiko nedidelei Peršingo mokyklos reklamai. Paklausiau, ar ką nors tai domintų.

– Stengiesi įsiteikti Marisai? – pašaipiai paklausė Koulas.

Džordano žvilgsnyje atsispindėjo šypsena.

– Taip ir žinojau, kad nenori prisidėti renkant labdarą. O jei tai būčiau padaręs aš, būtum suknežinęs man makaulę.

– Būtent.

– Tiesą sakant, man jos gaila. Tam, kad priviliotų įžymybę, ji buvo pasirengusi susigrumti net su tavimi.

– Ji žino, ką daro.

– Dabar Marisa atrodo nuostabiai. Ir jos tikslas mažų mažiausiai yra kilnus.

– Taip, – kieno pusėje yra Džordanas?

– Prisimeni Dženkinsą? Jis baigė mokyklą pora metų vėliau už tave ir kurį laiką žaidė jaunių komandoje.

– Prisimenu.

– Jis sakė, kad JM konstrukcijos sporto salės statybų konkursą laimėjo nelegaliai. Dženkinsui pasirodė keista, kad pasakoju komandos draugams apie labdaros rinkimą. Jis pagalvojo, kad elgiuosi labai kilniai, norėdamas padėti JM konstrukcijoms.

– Tai jau taip, – Koulas vos neprunkštelėjo. – Tau vis dar gaila Marisos?

Toji moteris apsukresnė už daugelį patyrusių sukčių.

Džordanas gūžtelėjo pečiais.

– Galbūt ji nė nenutuokia, kaip buvo įgyvendintas konkursas.

– Pamatysime. O jei ne, išsiaiškinsiu pats.

***

Gyvenimas pilnas pirmų kartų – kai kurie jų malonūs, kiti ne. Koulas buvo pirmas Marisos partneris, o dabar suteikė jai dar vieną pirmą galimybę. Moteris įžengė į Serengečių konstrukcijų būstinę – to anksčiau nebuvo dariusi.

Centrinis biuras buvo įrengtas pačioje raudonų plytų pastato, kuriame kadaise veikė gamykla, viršūnėje, prekybinės Velsdeilo miesto dalies pakraštyje. Įmonės tinklalapyje buvo rašoma, kad šis pastatas buvo renovuotas prieš dvidešimt metų Seržo Serengečio užsakymu ir tapo moderniu verslo kompleksu. Daugelį metų Marisa manė, kad niekada negalės įžengti vidun, bet štai dabar gavo asmeninį Koulo Serengečio kvietimą. Gyvenimas dažnai pateikia staigmenų.

Aišku, Marisai paskambino Koulo padėjėja. Bet ji tai priėmė kaip ženklą, kad pamažu vyras švelnina savo poziciją. Marisa puoselės viltį, kad ir kokia menka ji būtų. Ji neturėjo atsarginio plano. Nė nemėgino susisiekti su Džordanu Serengečiu, nes Peršingui reikia tik šios mokyklos absolvento. Be to, buvo įsitikinusi, kad Koulas neleistų broliui jai padėti.

Atsidūrusi vestibiulyje, Marisa stengėsi nuslėpti baimę, kurią sukėlė prabangus stiklo ir chromo derinys – pinigų ir galios ženklas. Užkilusi į viršutinį aukštą, lengviau atsikvėpė – Serengečių biuras buvo erdvus ir šviesus. Sienos, dekoruotos pilkais ir smėlio spalvos tonais, atrodė šaltos ir nejaukios. Registratorė pakvietė ją užeiti, padėjo nusivilkti paltą ir palydėjo prie kabineto pačiame koridoriaus gale.

Priėjus prie atidarytų kabineto durų, Marisos širdis ėmė pašėlusiai plakti. Būtent tą akimirką jos ir Koulo žvilgsniai susitiko. Vyras stovėjo prie didžiulio L raidės formos stalo.

Trumpam stojo tyla. Marisa, sukaupusi visą drąsą, įžengė į kabinetą. Ji dėvėjo smėlio spalvos dalykinį kostiumėlį, tačiau dabar pasijuto tik paprasta silpna moterimi. Koulas vilkėjo mėlynos spalvos kostiumą ir ryšėjo margą kaklaraištį. Tai buvo dar vienas ledo ritulininko uniformos variantas – po šalmo ir džinsų statybų aikštelėje – visgi ne ką mažiau įspūdingas.

– Atrodai išsigandusi, – tarė Koulas. – Bijai trečiojo padavimo?

– Juk tu nežaidi beisbolo.

– Tau pasisekė.

– Nebūtum kvietęs pas tave ateiti, jei žadėtum sumalti mane į miltus.

– Galbūt esu sadistinių polinkių turintis šunsnukis, norintis, kad dar kartą sumokėtum už savo nuodėmes.

Marisa suspaudė lūpas, kad garsiai nerėžtų savo nuomonės. Koulo kabinete nebuvo jokių asmeninių daiktų, nė nuotraukėlės. Patalpa atrodė taip pat paslaptingai kaip ir jos šeimininkas. Marisa svarstė, ar šis kabinetas anksčiau priklausė Seržui, ar Koulas tiesiog vengė atminimo ženklų ir kitų jaukumą kuriančių detalių.

Koulas nusišypsojo, tačiau Marisa to net nepastebėjo.

– Planas toks, mieloji. Serengečių konstrukcijos įrengs sporto salę. Neuždavinėk jokių klausimų. Nenoriu girdėti paistalų, kad statybų konkursą laimėjo tarybos nario draugas.

– Ką pasakei?

– Nustebai, ką? – klastingai paklausė Koulas. – Aš irgi. Buvau ne juokais įtūžęs, kai sužinojau, kad tu nori, kad reklamuočiau kitos statybų kompanijos atliktą darbą. Ir ne bet kokios, o mūsų pagrindinių konkurentų. Jie nukniaukė mums iš panosės du projektus. Pasirodo, esi labai gudri.

– Esu tikra, kad sporto salė atitiks visus reikalavimus. Pas mus jau viešėjo inspektoriai, – atkirto ji.

– Reikalavimai tau turėtų rūpėti mažiausiai.

Marisa pasijuto taip, lyg būtų atsidūrusi tarp dviejų besivaržančių grupių. Pasirodo, ji žino ne viską, ką turėtų.

– Nesuprantu, apie ką čia šneki. Koks dar tarybos nario draugas?

Koulas akimirką įdėmiai žvelgė Marisai į veidą.

– Tai reikštų, kad jie neleidžia mokytojai įsitraukti į svarbias diskusijas. Ar teko dalyvauti mokyklos tarybos posėdyje?

Ji papurtė galvą.

– Susitikimai turėtų būti vieši, nes juose padaroma daug nesąžiningų susitarimų. Žinai, kaip būna: tu padėsi man, o aš padėsiu tau. Gausi įžymybę, kurios taip trokšti labdaros kampanijai, bet sporto salę statys mano vyrai.

Marisa taip sutriko, kad veidą išmušė karštis. Buvo įsitikinusi, kad kreiptis į Peršingo labdaros fondą buvo labai išmintinga. Net neprasitarė ponui Dobsonui, kad jau pasikalbėjo su Koulu, nes nuo pat pradžių abejojo savo galimybėmis. Norėjo įkalbėti mokyklos direktorių, kad šis pasikviestų kitą įžymybę. Vylėsi, kad nuslėps nesėkmę su Serengečiu.

Dabar Marisa jautėsi lyg paskutinė vėpla – nesuprato, kas vyksta visai šalia. Ar bent jau nežinojo, ką rezga mokyklos tarybos nariai. Norėjo prisėsti, tačiau tai Koului suteiktų dar daugiau pranašumo.

– Derybos niekada nebūna skaidrios, – išlemeno ji.

– Toks gyvenimas.

– Aš nė neįtariau.

– Sakykime.

– Tiki manimi?

Koulas kažką nepatikliai burbtelėjo.

– Tu puikiai atitinki visus stereotipus. Esi naivi, idealais tikinti vidurinės mokyklos mokytoja, kurios niekas neįleidžia į slaptus pasitarimus.

– Laimei, per šiuos penkiolika metų tavo akyse gerokai pasikeičiau, – Marisa pasidėjo rankinę ant kėdės. Jei jau negali atsisėsti, tai bent jau šiek tiek pasilengvino velniškai sunkią naštą. – Tai daug daugiau, nei būtum apie mane pasakęs vidurinės mokyklos laikais.

– Žinai, nujaučiu, kada ruošiesi mane kažkuo apkaltinti, – atšovė Koulas, vengdamas tiesaus atsakymo.

– Vadinasi, ne kartą esi tai patyręs?

Skvarbiai pažvelgęs į Marisą, vyras tarė:

– Paklausyk, štai, ką turėsi daryti. Pasakysi mokyklos direktoriui…