Читать книгу Antras kartas nemeluoja - Anna DePalo - Страница 2

Grąžink man sieninio raketę iš savo prieškambario spintos. Atvažiuosiu pasiimti.

Perskaičiusi pranešimą, Marisa tuojau pat išjungė mobilųjį telefoną. Žinutė nuo Selo gauta dar tada, kai ji buvo statybų aikštelėje. Ji liko tokia sukrėsta po penkiolikos metų vėl susitikusi su Koulu, kad pranešimą pamatė tik grįžusi namo.

Marisa labai susierzino. Aišku, žinutėje nebuvo nieko įžeidžiamo. Visgi ją atsiuntė ne kas kitas. Tai buvęs sužadėtinis, palikęs ją prieš tris mėnesius.

Per trumpą laikotarpį, kol buvo susižadėję, Marisa jau buvo prisiėmusi visas geros žmonos pareigas: skalbė Selo drabužius ir tekina bėgdavo į prekybos centrą, jei mylimajam ko prireikdavo. Žiūrint iš Selo pusės, prašymas iš prieškambario spintos grąžinti sieninio raketę yra visiškai suprantamas. Tutbūt jis susitarė susitikti su klientu sporto salėje – juk sporto agentams irgi reikia būti geros formos. Visgi buvęs vaikinas sieninį žaisdavo palyginti retai – tik gavęs kvietimą.

Ji pagalvojo, kad galėtų raketę išmesti pro buto langą ir liepti Selui ją susirasti pačiam.

Nespėjus užgniaužti tokių pavojingų minčių, kažkas ėmė rakinti pagrindines buto duris. Marisa gerokai sutriko. Nejaugi Selas negrąžino buto raktų?

Ji suskubo prie durų. Atidariusi išvydo pusseserę Serafiną.

Marisa atsipalaidavo.

– Ak, čia tu.

– Aišku, kad aš, – išsitiesdama visu ūgiu atsakė Serafina. – Davei man buto raktą. Pamiršai?

– Dabar prisiminiau, – Marisa buvo taip paskendusi mintyse, kad išgirdusi rakinamas duris iškart pagalvojo apie Selą, atskubantį pasiimti sieninio raketės. Pamanė, kad vyras naudojasi atsargine rakto kopija. Tiesą sakant, Selas yra gana įžūlus, kad taip pasielgtų. Bjaurybė.

Marisa džiaugėsi, kad nesuspėjo parduoti buto. Juk jie su Selu labai rimtai svarstė apsigyventi kartu. Nedidelį dviejų kambarių butą ji įsigijo prieš penkerius metus – tai buvo didelis žingsnis nepriklausomybės ir saugumo link.

Marisa susimąstė: kažin kur šiuo metu gyvena Koulas. Tikriausiai prabangiame, didžiuliame bute. Nenustebtų, jei jis būtų įsikūręs paties pastatytame name.

Visgi viena yra visiškai aišku. Koulas tebėra vienas žymiausių asmenų Velsdeile, o štai Marisa… Na, taip, galėjo didžiuotis puikia figūra. Bet ir toliau buvo niekas, nors ir pelnė šiokį tokį pripažinimą Peršingo mokykloje.

– Kas tau? – paklausė Serafina, nusiėmusi didžiulę rankinę nuo peties ir padėjusi ją ant žemės.

– Mąsčiau, kur būtų geriausia palaidoti Selo sieninio raketę, – atsakė Marisa ir mostelėjusi ranka parodė į prieškambarį. – Laikau ją spintoje.

– Nuostabu, – šyptelėjo Serafina. – Bet žinai, šiame name gyvena tiek šunų, kad jie netruks užuosti paslėptą lavoną.

– Jis nori ją susigrąžinti, – Selo palikta Marisa pasijuto labai įskaudinta. Visgi, nepaisydama pykčio, šiomis dienomis ji troško judėti į priekį.

Serafina suspaudė lūpas.

– Toji raketė tik nelaimingas atsitiktinumas. Ne tavo būdui ilgai pykti, tuo labiau – kerštauti.

Netrukus Marisa atsiduso ir nuleido pečius.

– Tu visiškai teisi. Pasakysiu jam, kad palikau raketę apačioje, ant stalo prie įėjimo į daugiabutį.

Po susitikimo su Koulu Marisa bijojo, kad vyrai nelaikytų jos bjaurybe. Ko gero, jai reikia ne Serengečio, o gero psichoterapeuto.

– Bet pasakyk tam niekšui, kad turėjai teisę tą raketę sudeginti! – pridūrė Serafina.

Marisa neryžtingai nusišypsojo pusseserei. Serafina buvo šiek tiek aukštesnė, jos plaukai – garbanoti, sodraus blondinės atspalvio. Vieną sruogą buvo nusidažiusi juodai – Marisai taip nešautų į galvą. Visgi abiejų pusseserių akys buvo gintarinės – tai paveldėta iš mamų. Be to, Serafina su Marisa buvo panašių veido bruožų. Bet kas, pažvelgęs pirmą kartą, pasakytų, kad jas sieja kraujo ryšys. Tiesa, jų pavardės skirtingos: Danieli ir Perini.

Vaikystėje Marisa laikė Serafiną savo jaunėle seserimi. Jos skaitė tas pačias knygas, dalijosi žaislais ir drabužiais, nešykštėjo viena kitai patarimų. Pastaruoju metu Serafina ieškojosi tinkamo pagal profesiją darbo, todėl laikinai buvo apsistojusi Marisos namuose. Marisai tai buvo tikrų tikriausias išsigelbėjimas. Jai reikėjo draugijos. Bendraudama su vyrais, Serafina nepripažino jokių kompromisų. Marisa tikrai turėtų iš jos pasimokyti.

– O dabar leisk pranešti gerą naujieną, – vėl prakalbo Serafina. – Aš išsikraustau.

– Nuostabu! – žvaliai šūktelėjo Marisa.

– Na, ne tuojau pat. Po viešnagės Sietle pas tetą Filę ir kitus.

– Nenorėjau pasakyti, kad džiaugiuosi. Man tiesiog malonu, kad tau pagaliau pasisekė, – prieš tris savaites Serafiną pasiekė žinia, kad viena įmonė ją priima bandomajam laikotarpiui. Bet prieš pradėdama dirbti, ji norėjo aplankyti tetą Filomeną ir pusbrolius, įsikūrusius Sietle.

Serafina nusijuokė.

– Ak, Marisa, tu nuostabi. Žinau, kad džiaugiesi dėl manęs.

– Po trisdešimtojo gimtadienio nebebūna nuostabių dalykų, – Marisai buvo trisdešimt treji, ji vis dar neturėjo antrosios pusės, nors ir laikė save labai patrauklia. Lyg to būtų maža, ją neseniai paliko sužadėtinis.

Žinoma, Koulas buvo labai žavingas… bet tik iki tos akimirkos, kai ją atpažino. Tada kaipmat virto piktu ir pagiežingu vyru.

Serafina nužvelgė pusseserės veidą.

– Kas yra?

Marisa apsisuko ir nuėjo link virtuvės.

– Paprašiau, kad Koulas Serengetis padėtų surengti labdaros vakarą Peršingo mokykloje.

Moteris vos nenumirė dėl patirto pažeminimo, kai po penkiolikos metų pertraukos vėl kreipėsi į Koulą, bet trūko labai nedaug. Marisa nualpo jo glėbyje. Dabar jos veidas tiesiog sustingo prisiminus, ką teko patirti. Ir kada pažeminimams ateis galas?

Būtų pats metas suvalgyti šiek tiek šokoladinio torto. Šaldytuve dar turėtų būti jo likę. Liūdėti lengviau, kai gali pasigardžiuoti skaniu desertu.

– Na, ir kaip sekėsi? – susiraukė Serafina.

Marisa numojo ranka.

– Viskas klostėsi taip, kaip ir tikėjausi. Jis nesutiko. Susitikimas man sukėlė tikrą jausmų audrą.

– Spėju, jis atrodo nuostabiai?

– Puiku, – išvydusi tortą dėžutėje, Marisa ėmė jį traukti iš šaldytuvo. – Tai pats skaniausias desertas.

Koulą Serengetį taip pat galima laikyti skaniausiu desertu. Turbūt daugybė moterų jį laiko dėmesio verta nuodėme. Net po tiek metų Koulas išliko labai patrauklus. Kartais Marisa matydavo jo nuotraukas spaudoje, ypač tada, kai Koulas dar žaidė ledo ritulį, tačiau to negalima lyginti su tiesiogine patirtimi.

Kaip ir anksčiau, išvydusi Koulą, Marisa visiškai susipainiojo jausmuose.

– Ei, Marisa?

Marisa padėjo tortą ant stalo.

– Manau, pats metas desertui.

Tikram desertui, o ne Koului Serengečiui. Bet gali būti, kad jis laikė Marisą vyrų širdžių ėdike.

Marisa atidengė septynių sluoksnių šokoladinį tortą. Draugaudama su Selu, ji ėmė nepasitikėti savo kūnu – pernelyg apvaliu, kad ją būtų galima pavadinti grakščių formų. Laimei, santykiai su Selu – jau praeitis. Dabar ir vėl galima mėgautis skanumynais. Žinoma, Selas jau susirado daug lieknesnę merginą. Ko gero, apie partnerę, panašią į supermodelį, jis svajojo jau seniai.

– Pamatęs tave Koulas susijaudino? – pasiteiravo Serafina.

– Beprotiškai.

– Dabar tu ironizuoji.

Prabėgus daugeliui metų, Marisa papasakojo Serai apie savo praeitį su vyriausiu broliu Serengečiu – ne tik apie tarp jųdviejų įsižiebusią aistrą, bet ir apie tragišką jos baigtį. Serafina žinojo, kad tai jos pusseserė įskundė Koulą mokyklos valdžiai. Žinojo, kad dėl to Serengetis buvo pašalintas iš Peršingo komandos, kuri, netekusi pajėgiausio žaidėjo, neiškovojo Laisvosios mokyklų lygos taurės.

Ištraukusi lėkštes ir šaukštelius, Marisa pasakė:

– Prisijunk prie manęs. Kitaip man nebus linksma.

Serafina klestelėjo ant virtuvinės kėdės.

– Tikiuosi, tas vyras yra vertas penkių šimtų kalorijų. Leisk, atspėsiu. Jis vis dar kaltina tave dėl to, kas atsitiko mokykloje?

– Tiesiai į dešimtuką.

Marisa papasakojo pusseserei visas susitikimo su Koulu detales. Tai nebuvo sunku, nes, palikusi statybų aikštelę, ji be paliovos apie tai mąstė. Taip pat negalėjo išmesti iš galvos šių Koulo žodžių: žinai, nebesu toks patiklus, koks buvau prieš penkiolika metų. Nuolankiu žvilgsniu manęs neįtikinsi. Taip, vyras vis dar jautė pyktį. Regis, nepavyks įkalbėti, kad prisidėtų prie lėšų rinkimo. Tiesa, Marisa susijaudindavo dėl to, kad prieš daug metų Koulas atsidavė jos didelių rudų akių vilionėms…

Serafina papurtė galvą.

– Vyrai niekada nesubręsta.

Marisa atkišo pusseserei šokoladinio torto gabalėlį.

– Viskas taip sudėtinga.

– Tai beveik visada yra teisinga. Atsipjauk sau didesnį gabalą.

– Gali neužtekti ir visų pasaulio tortų.

– Nejaugi tau taip prastai?

Pažvelgusi pusseserei į akis, Marisa linktelėjo. Tada įsimetė burnon kąsnelį torto ir atsistojo.

– Mums reikia kavos su pienu.

Šiek tiek kofeino tikrai padėtų. Po alpulio Marisa jautėsi išsekusi.

Ji pripylė į kavinuką vandens, įdėjo šiek tiek kavos granulių ir įjungė prietaisą į elektros lizdą. Marisa slapčia norėjo įsigyti vieną tų prabangių kavavirių, tokių populiarių šiomis dienomis, deja, kol kas tai buvo ne jos kišenei.

Ir kodėl apskritai sugalvojo kreiptis į Koulą Serengetį? Juk ir taip aišku. Ji troško tapti mokyklos direktoriaus padėjėja. Tai padėtų jai išlipti iš nuolatinio skurdo. Tikėjo, kad pagalba Peršingo mokyklai jos pačios gyvenimą apverstų aukštyn kojom. O dabar, kai liko be antrosios pusės, privalėjo į kažką sutelkti dėmesį. Peršingo mokykla ir mokytojos darbas – būtent tai, ko reikia. Už šią pagalbą Marisa turėtų būti dėkinga mokiniams.

Ji papurtė galvą. Pati pasisiūlė vadovauti paramos ieškotojų komandai, bet tikrai nesitikėjo, kad direktorius žūtbūt užsispirs prisikviesti Koulą Serengetį. Jai reikėjo pasistengti poną Dobsoną nuo to atkalbėti. Visgi direktorius, pervertęs Peršingo metraštį, aptiko, kad Marisa su Koulu mokyklą baigė tais pačiais metais. Dobsonas išsyk sumojo, kad ji, kaip buvusi bendramokslė, nesunkiai rastų bendrą kalbą su ryškiausia ledo ritulio žvaigžde. Marisa tikrai nesiruošė direktoriui pasakoti, kaip siaubingai baigėsi jos romanas su Koulu.

– Ką dabar darysi? – pasiteiravo Serafina, Marisai ant stalo padėjus du puodelius kavos.

– Nežinau.

– Juk tu nesi linkusi pasiduoti.

– Puikiai mane pažįsti.

– Pažįstu tave visą amžinybę!

Marisa įtarė, kad būtent jos atkaklumas padėjo ištverti vaikystę su vieniša motina, dirbusia dviejose skirtingose vietose.

– Privalau pamėginti dar kartą. Negaliu taip lengvai susitaikyti su pralaimėjimu. Žinai, trokštu dar kartą išvysti Koulą statybų aikštelėje – lyg būčiau kokia išprotėjusi persekiotoja.

Serafina nusišluostė burną servetėle.

– Gal tau reikėtų apsilankyti Džimio sporto salėje.

– Kur?

Serafina šelmiškai dirstelėjo į pusseserę.

– Ten nuolat renkasi patrauklūs vyrai. Gerai žinoma, kad ten dažnai lankosi ir Koulas.

Marisa suraukė antakius.

– O iš kur tu žinai?

– Į Gauk ir šauk dažnai užsuka įvairių žmonių. Tarp jų – ledo ritulio žaidėjai, – Sera akimirkai nutilo ir susiraukė. – Pavyzdžiui, Džordanas Serengetis.

Sprendžiant iš Serafinos veido, jaunesnysis Serengetis jai buvo ne prie širdies.

– Ar tu tame bare tik uždarbiauji, ar veiki ir dar ką nors? – pajuokiamai domėjosi Marisa.

Serafina gūžtelėjo pečiais.

– Jei dažniau lankytumeisi tokiose vietose, tai neklausinėtum, – Sera atlaidžiai šyptelėjo. – Nepriimk to asmeniškai.

Savaime suprantama, kad Koulas Serengetis lankosi bokso klube. Tai visiškai kitokia vieta nei prabangus sieninio klubas, kurį taip mėgo Selas. Po nutrauktų sužadėtuvių Marisa sustabdė savo narystę, nors ir jautėsi šiek tiek kalta.

Marisa užvertė akis į viršų.

– Jei eisiu į tą boksininkų klubą, kaip man apsirengti?

– Spėčiau, kad kuo mažiau drabužių vilkėsi, tuo bus geriau, – Serafina kandžiai šyptelėjo. – Juk ten visi bus prakaituoti ir įkaitę… Kaip reikiant įkaitę…

Po savaitės…

Koulas pamatė, kad Džordanas visiškai neteko budrumo, ir kumštelėjo. Netrukus smogė stiprų dvigubą smūgį, priversdamas brolį susvirduliuoti.

Tada Koulas liovėsi ir, nuo kaktos braukdamas prakaitą, leido Džeksonui atgauti pusiausvyrą. Juk jų tikslas buvo pasitreniruoti, o ne suknežinti vienas kitam makaules.

– Nenoriu sumaitoti tavo gražaus veidelio. Paliksiu šį malonumą vaikinams ledo ritulio arenoje.

Džordanas išsišiepė.

– O, koks aš tau dėkingas. Nė vienas iš mūsų dar neliko sulaužyta nosimi, todėl… – staiga jis pažvelgė Koului per petį, – šią akimirką verčiau palaikysiu liežuvį už dantų.

– Ką čia tauški?

Džordanas smakru parodė į durų pusę.

Koulas apsisuko ir iškart nusikeikė.

Tai buvo Marisa. Regis, ateidama į sporto salę ji turėjo ne daugiau sveiko proto, negu pasirodydama statybų aikštelėje – avėjo aukštakulnius batelius. Ji taip patraukė vyrų dėmesį, kad kai kurie sekė iš paskos, norėdami pasigrožėti netikėtu reginiu. O štai Marisa, nesižvalgydama į šonus, ėjo prie to ringo, kuriame boksavosi Koulas su Džeksonu. Atrodė labai gundanti, nes vilkėjo taškuotą suknelę, išryškinusią kūno linkius. O kur dar aukštakulniai ir palaidi plaukai…

Marisa puikiai įkūnijo nekaltą vidurinės mokyklos mokytoją, tačiau Koulas žinojo, kas slepiasi po šia kauke. Nepaisant visko, ši moteris sporto klube atrodė lyg mažas elniukas, atsidūręs tarp vilkų.

– Nieko sau, – iš už nugaros prabilo Džordanas, – kokia puiki trečiadienio vakaro staigmena.

Koulas susiraukė. Jam tai nebuvo puiki staigmena. Atsisegęs pirštines, vyras priėjo prie ringo ribas žyminčių virvių. Netrukus pasirodė sporto klubo darbuotojas, kad padėtų Koului išlipti.

– Kur eini? – šūktelėjo Džordanas.

– Pailsėti!

– Aš pirmas ją pamačiau, – eidamas iš paskos, pajuokavo Koulo brolis.

Nuo tada, kai abu subrendo, broliai Serengečiai laikėsi nerašytos taisyklės: tas, kuris pirmas pamato gražuolę, tuojau pat imasi veiksmų.

Koulas paniekinamai nužvelgė brolį, sporto klubo darbuotojui traukiant nuo jo rankų pirštines.

– Ta moteris yra Marisa Danieli.

Džordanas išpūtė akis, netrukus jo veidą papuošė kandi šypsena.

– O ji pasikeitė.

– Ne taip smarkiai, kaip atrodo. Nelįsk prie jos.

– Ei, man nereikia papildomų perspėjimų. Kuris iš mūsų pirmasis nusitraukė pirštines? – dirstelėjęs Koului per petį, Džordanas dar kartą išplėtė akis.

Koulas apsisuko. Marisa, praskyrusi virves, lipo į ringą. Pirmiausia įkėlė vieną koją, paskui – kitą.

– Bus labai įdomu, – sukuždėjo Džordanas.

– Užsičiaupk.

Koulas nusiėmė nuo galvos pakietintą šalmą. Berankovių marškinėlių priekis buvo kiaurai permirkęs nuo prakaito, o treninginės kelnės kybojo žemai ant klubų. Be jokių abejonių, sporto klube Koulas atrodė visiškai kitaip nei pastarojo meto susitikimuose, kur dėvėdavo švarką ir ryšėdavo kaklaraištį.

Prieš atsisukdamas į moterį, kuri niekaip nedingo iš jo minčių, Koulas nusviedė šalin boksininko šalmą. Nevyniodamas žodžių į vatą, tiesiai šviesiai rėžė:

– Kaip tau pavyko mane rasti?

Marisa ėmė varžytis – tarytum staiga būtų apleidęs pasitikėjimas ir ji iš tiesų turėtų grumtis ringe su vyru.

– Per gandus bare Gauk ir šauk.

Koulas suprato: nieko stebėtino, kad ši moteris lankosi ledo ritulininkų pamėgtame bare. Ten ji ieško naujų aukų – naivių lengvatikių.

Marisa giliai atsiduso, o Koulas stebėjo, kaip pakilo ir nusileido jos krūtinė.

Ji nusišypsojo, tačiau vyras jai neatsakė tuo pačiu.

– Pradėkime viską nuo pradžių. Kaip laikaisi, Koulai?

– Ar taip pradedi naują dieną mokykloje? Taisydama mokinių elgesio įpročius? – Kartais, – pripažino Marisa.

Tada į priekį žengė Džordanas.

– Nekreipk į jį dėmesio. Mama privertė mus lankyti Panelės Deizės gero elgesio mokyklą, tačiau ją baigė tik vienas iš mūsų, – Džordanas plačiai nusišypsojo. Būtent dėl šios šypsenos jis buvo pakviestas reklamuoti apatinių. – Aš Džordanas Serengetis, Koulo brolis. Paspausčiau tau ranką, bet pati matai… – vyras iškėlė rankas ir plati šypsena dingo nuo jo veido. – Kaip tik ruošiausi sumalti Koulą į miltus.

Marisa mirktelėjo ir vėl pažvelgė į Koulą.

– Jis tikrai neatrodo apgailėtinai.

Koulo raumenys akimirksniu įsitempė, bet greitai ir vėl atsipalaidavo. Vyras susiraukė. Aišku, jis jau turėjo įprasti prie nuolatinių pagyrų… Be to, žinojo slaptą Marisos apsilankymo priežastį – jai vis dar reikia žmogaus, kuris padėtų surinkti lėšų sporto salei.

– Stengiamės nesmūgiuoti vienas kitam į veidą, – pridūrė Džordanas, – bet vieną kartą esu sulaužęs jam nosį, o Koulas man – ne.

– Taip, – atsakė Marisa. – Suprantu…

Koulas puikiai žinojo, kaip atrodo. Jis buvo išvaizdus, tačiau neturėjo tokių savybių, kuriomis pasižymėjo modeliu dirbantis Džordanas. Brolių plaukai buvo tamsūs, abu aukštaūgiai, tačiau Džordano akys buvo žalios, o Koulo – šviesiai rudos. Be to, vyriausias Serengečių brolis visada atrodė šiek tiek storžieviškas. Visgi šią akimirką tai nesvarbu.

Džordanas dar kartą plačiai nusišypsojo Marisai.

– Galbūt prisimeni mane dar nuo tada, kai Koulas mokėsi vidurinėje mokykloje.

Koulas norėjo išmušti broliui visus dantis, tačiau pagalvojo, kad odontologo paslaugos atsieitų išties brangiai. Juk Džordanas nė žodžiu neužsiminė apie istoriją, užsimezgusią mokyklos laikais. Istoriją, kurioje Marisos vaidmuo buvo lemiamas.

– Džordanas Serengetis… Žinau tave iš sporto naujienų, – tarė Marisa, nesileisdama į šnekas apie mokyklą.

– Regis, nesupranti, ką reiškia žodis ne, – įsiterpė Koulas. Vyrui buvo vienas malonumas stebėti, kaip išraudo Marisos veidas.

Ji nuolankiai pažvelgė į Koulą.

– Tikiuosi, kad dar persigalvosi. Tik išklausyk, ką ketinu tau pasakyti.

– Jei Koulas nenori, išklausyti galiu aš, – šmaikštavo Džordanas. – Beje, kodėl šį vakarą mums nenuėjus į pasimatymą? Prie šampano taurės kalba liejasi laisviau – na, nebent labiau mėgsti vyną.

Koulas piktai dėbtelėjo į brolį, tačiau Džordanas neatitraukė akių nuo Marisos.

– Peršingo mokyklos labdaros organizacija ieško žvaigždės, kuri padėtų surinkti lėšų naujai sporto salei, – patikslino ji.

– Juk ir aš galiu pabūti ta žvaigžde.

– Nesi Peršingo mokyklos absolventas.

– Nesvarbu. Kurį laiką ten mokiausi.

Žengusi žingsnį, Marisa susvyravo. Avėdama aukštakulnius batelius nejuto stipraus pagrindo po kojomis. Koulas padėjo Marisai išlaikyti pusiausvyrą, tačiau kai ji nusitvėrė už vienos ringo virvės, vyras tuojau pat patraukė rankas.

Atsargiai. Liesti Marisą – nieko gero. Anos savaitės įvykis buvo puiki proga tuo įsitikinti.

– Koulas yra tinkamesnis, nes baigė Peršingo mokyklą, – žiūrėdama į Koulą, aiškino Marisa. – Žinau, jautiesi mokyklai įsipareigojęs. Juk ten turėjai keletą sėkmingų ledo ritulio sezonų.

– Bet tavo dėka nė karto netapau čempionu.

Marisa susigėdo, tačiau netrukus susitvardė.

– Tai buvo susiję su manimi, o ne tiesiogiai su Peršingo mokykla. Be to, pasikeitė direktorius.

– Ir tu esi jo pasiuntinė.

– Labai graži pasiuntinė, – neprašomas įsiterpė Džordanas.

Koulas rūsčiai perliejo akimis brolį. Juk Koulas su Marisa kadaise pasimylėjo, o tai reiškia, kad Džordanui ši moteris yra uždrausta. Visgi Koulas nenorėjo broliui iškloti viso savo intymaus gyvenimo, todėl perspėti Džordaną apie neliečiamą gražuolę bus ypač keblu. Džordanas mėgo žaisti su dailiosios lyties atstovėmis. Regis, jis niekada nepamiršta, koks yra žavus.

Džordanas tik gūžtelėjo pečiais.

– Galbūt Marisa nebuvo dėl to kalta.

Bet nė vienas nenorėjo atskleisti Džordanui daugiau istorijos detalių.

– Bet direktoriaus kabinete atsidūriau būtent aš, – pripažino moteris.

– Tikriausiai gailiesi?.. – gelbėdamas Marisą iš keblios padėties paklausė Džordanas.

– Taip, apgailestauju, – skausmingai pripažino ji.

Koulas nuleido pečius. Tai buvo panašu į tikrą atsiprašymą.

Kad ir kaip būtų, Marisa sporto klube pasirodė dėl visai ko kito. Koului prireiks daug laiko, kad pajėgtų užmiršti mokykloje patirtą pažeminimą, pašalinimą iš ledo ritulio komandos ir Marisos išdavystę.

Džordanas iškalbingai dirstelėjo į brolį.

– O Koulas atsiprašo už tai, kad elgiasi kaip Koulas.

Koulas susiraukė.

– Norėtum.

O juk jie su Marisa net neužsiminė apie išdavystės smulkmenas, kurių Džordanas nė neįtarė.

Koulo brolis mostelėjo su bokso pirštine.

– Jei jau taip… Paprastai nesu linkęs tarpininkauti – palieku šį darbą Nacionalinės ledo ritulio lygos viršininkams, tačiau šį kartą padarysiu išimtį. Koulas tikrai gailisi dėl savo išdaigos.

– Taip, būtent, – sausai atkirto Koulas. Bet tada, negalėdamas susilaikyti, žvilgtelėjo į brolį, kad išsklaidytų jo pernelyg gerą nuotaiką. – Džordanai, tu tikrai niekada netapsi televizijos laidų vedėju.

Džordanas apsimetė įsižeidęs.

– Neturiu galimybių tapti net sporto komentatoriumi?

– Dabar, kai jau šis tas paaiškėjo, – žiūrėdamas į Marisą, smagiai tęsė Koulas, – kodėl ir tau neprisipažinus savo tikrųjų motyvų?

Moteris mirktelėjo.

– Jau sakiau, noriu padėti Peršingo mokyklai įsirengti naują sporto salę.

– O kokia tau iš to nauda?

Marisa prikando lūpą.

– Na… tikiuosi tapti mokyklos direktoriaus pavaduotoja.

– Štai, dabar jau šilčiau, – su pasitenkinimu rėžė Koulas, purtydamas galvą. Tokia yra tikroji Marisa – ji visada slapukauja ir yra kupina klastos. – Žinai, labai keista. Visada maniau, kad esi iš tų, kurios anksti žengia prie altoriaus, susilaukia pulko vaikučių ir įnirtingai juos auklėja.

Marisa išbalo, o Koulas sugniaužė kumštį. Regis, jis pataikė į skaudžiausią vietą.

– Dar prieš keletą mėnesių buvau susižadėjusi, – tyliai prisipažino ji.

– Iš tiesų? Ar aš pažįstu tą laimingąjį? – gal Marisa buvo suvysčiusi ką nors iš vidurinės mokyklos? Būtų neįtikėtina.

– Galbūt. Turiu minty sporto agentą Selą Piacą.

Koului nespėjus nieko pasakyti, Džeksonas garsiai sušvilpė.

– Turėtum žinoti, kas jis toks, – toliau dėstė Marisa, – nes Selas susitikinėja su tavo buvusia mergina. Su ta gražuole, kurios draugijoje buvai užfiksuotas per ledo ritulio varžybas. Vike Salazar.

Po velnių.

– Ei, gal tai galėtume pavadinti viliojimu pagal užsakymą? – suraukdamas antakius, įsikišo Džordanas. – O gal verčiau tai susižadėjusi, tai išsiskyrusi? Juk net yra toks posakis.

Koulas nebegalėjo susitvardyti. Džordanas pats nesupranta, ką pliurpia.

– Džordanai, užčiaupk srėbtuvę.

Koulas apsidairė. Jie jau buvo patraukę kitų klubo lankytojų dėmesį. Ko gero, smalsuoliai spėliojo, ar tai nėra dviejų įsimylėjėlių kivirčas, ir kurio iš jų mergina yra ši gražuolė. Be to, kai kurie, matyt, tikėjosi pasigauti Marisą, išeinančią iš sporto salės.

– Visa tai yra absurdiška. Bokso ringas – ne vieta tokiam pokalbiui. Atsidūrėme dėmesio centre.

Marisa atrodė nustebusi.

Koulas čiupo ją už rankos – nors tai ir prieštaravo sveikam protui.

– Nagi, pirmyn, – vyras kilstelėjo ringą juosiančias virves. – Lipk pirmoji.

Marisa išlipo iš ringo. Koulas padarė tą patį, atsiremdamas tvirtomis kojomis į sporto salės grindis.

Nekreipdamas dėmesio į smalsius žvilgsnius, jis vedė Marisą link užpakalinio išėjimo – netrukus jie turėjo atsidurti automobilių stovėjimo aikštelėje. Galiausiai, pasiekus išėjimą, vyras atsisuko į ją ir atvirai paklausė:

– Vadinasi, esi susižadėjusi su Selu Piaca?

– Buvau, – Marisa kilstelėjo smakrą. – Jau išsiskyrėme.

– Vis dar negali atsispirti sportininkams?

– Esu tikra atsilikėlė, tiesa?

Tą vienintelį kartą, kai jie mylėjosi, Koului Marisa nepasirodė jokia atsilikėlė. Tai buvo saldžiausia nuodėmė.

Koulas tyliai nusikeikė. Privalo liautis galvojęs apie Marisą. Nors būtent šią akimirką saulė, įspindusi pro sporto klubo langą, ryškiai apšvietė moters plaukus, sukurdama savotišką aureolę ir išryškindama nuostabius veido taškelius. Putlių kūno formų, švelniai paraudusio veido ir ypatingai nepasigražinusi – net prabėgus penkiolikai metų Marisa buvo verta aistringų bučinių.

Moteris susiraukė.

– Ar tau viskas gerai?

– Taip. Tik esu nuolatos persekiojama mokyklos mokytojų.

Marisa išraudo.

– Jei norėjai atkreipti mano dėmesį, tai tau pavyko, – Koulas trūktelėjo galvą į tą pusę, iš kurios abu ką tik buvo atėję. – Sudominai daug vyrų sporto klube.

– Ne mano bėda, jei jie garbina išvargusias ir mažai uždirbančias mokytojas.

Koulas kone sprogo iš juoko.

– Stengdamasi mane prisivilioti į Peršingą, pervargai ir manai, kad per menkai uždirbi?

Marisa suspaudė lūpas.

– Nejaugi buvęs sužadėtinis, tas sporto agentas, tau nepatarė, kaip vilioti sportininkus? – svaidėsi įžeidinėjimais Koulas. Netrukus papurtė galvą. – Nebūčiau pagalvojęs, kad esi Selo Piacos skonio.

– Aš ir nesu jo skonio, – Marisa santūriai šyptelėjo, tarsi laikytų rankoje ledo ritulio lazdą. – Jis paliko mane dėl Vikės.

– Jis buvo tau neištikimas?

– Selas tai atkakliai neigė, tik nuolat skųsdavosi, kad jam reikia daugiau… sekso. Galiausiai prisipažino, kad sutiko kitą merginą ir pajuto jai trauką, – ji viską pasakojo taip, lyg pati netikėtų savo žodžiais.

– Vadinasi, Selas paliko tave, kad įsiverstų Vikę į lovą, – Koulas šaltai vyptelėjo. – Galėčiau jį perspėti, kad toji mergina ne itin mėgsta intymias išdaigas.

– Nebūk toks šiurkštus.

Po galais, jei tik Koulas galėtų patarti Selui. Vikės su Marisa negalima lyginti. Pirmoji – lyg mažo kaloringumo gėrimas, kuriuo neįmanoma numalšinti troškulio, o štai antroji – saldžiausias desertas, galintis pražudyti.

Visgi jis niekaip nepajėgė užmiršti fakto, kad Marisa ir Selas buvo susižadėję. Piaca – tikras sporto pasaulio ryklys, trokštantis būti dėmesio centre. O bent jau vidurinės mokyklos laikais Marisa visiškai nesidomėjo sportu, žinoma, išskyrus trumpą romaną su ledo ritulio komandos kapitonu.

Kita vertus, Koulas keletą kartų buvo sutikęs Selą sporto renginiuose – pasirodė, kad tai mielas, niekuo neišsiskiriantis vyras. Vidutinio kūno sudėjimo, paprastų veido bruožų – nykus ir paprastas. Nieko keisto, kad Marisa palaikė Selą vertu pasitikėjimo. Deja, jųdviejų santykiai nesiklostė taip, kaip mergina to tikėjosi.

– Kada išsiskyrėte? – pasiteiravo Koulas.

– Sausį.

Koulas su Vike santykius nutraukė dar lapkritį.

– Bijai, kad Vikė apgavo tave su paprastu sporto agentu? – šelmiškai paklausė Marisa.

– Ne, – santykiai su Vike buvo tiesiog nuotykis, kurio net nepavadinsi meilės romanu. Visgi Koulas troško dar labiau išprovokuoti Marisą. – Netgi buvę ledo ritulio žaidėjai yra laikomi pranašesniais už sporto agentus.

Marisos akyse sužibo liepsnelės.

– Vadinasi, manai, kad nuo vidurinės mokyklos ritausi tik žemyn?

– Tu vienintelė gali atsakyti į šį klausimą, mieloji.

Tyčia kurstydamas Marisą, Koulas jautė malonumą. O ji iš paskutiniųjų stengėsi išlikti rami ir paslaugi, lyg jos su Koulu niekas nesietų.

– Tavo puikybė mane palieka be žado.

Koulas nelinksmai nusišypsojo.

– Dažnai moterims padarau būtent tokį įspūdį, juk mano toks didelis…

– Užsičiaupk!

– …prestižas. Tikėjaisi, kad sakinį užbaigsiu kažkaip kitaip?

– Tu tiesiog nepakenčiamas.

– Vadinasi, pasiduodi? – Koulas apsidairė. – Puikus bandymas. Žinai, abu kaip reikiant apsižodžiavome. Bet aš priimu tavo pralaimėjimą šiame mūšyje.

– Priimi taip pat, kaip priėmei mano atsiprašymą?

Koulas galvos judesiu parodė į sporto salės pusę.

– Ar tai, kas įvyko ringe, buvo atsiprašymas?

Ji linktelėjo.

– Priimk atsiprašymą arba lik įsižeidęs.

– O jei liksiu įsižeidęs?

Marisa trūktelėjo lūpas, o akyse sužibo keistos ugnelės.

– Tuomet griebsiuosi atsarginio plano. Laimei, Džordanas jau pakuždėjo puikią idėją. Belieka įtikinti Peršingo mokyklos vadovybę, kad tavo brolis bus puikus pakaitalas.

Marisa jau norėjo apsisukti, tačiau Koulas sugriebė ją už rankos, neleisdamas išeiti.

– Laikykis atokiau nuo Džordano, – perspėjo. – Jau apkartinai gyvenimą man. Nesielk taip antrą kartą.

Koulas susižavėjo Marisa daugiau nei prieš dešimtmetį. Ir, nepaisant to, kaip viskas susiklostė, vis dar juto jai didelę trauką. O, kad Džordanas žinotų to meilės romano smulkmenas…

– Aišku, džiaugiuosi, kad laikai mane klastinga ragana, bet Džordanas jau suaugęs ir sprendimus gali priimti pats.

– Aš nejuokauju.

– Aš irgi. Jau baigiasi laikas, per kurį privalau surasti mokyklos rėmėją.

– Džordanas negali juo tapti.

Marisa išsilaisvino iš vyro gniaužtų.

– Dar pamatysime. Viso gero, Koulai.

Vyras liūdnai stebėjo, kaip Marisa išeina iš sporto salės.

Susitikimas baigėsi ne taip, kaip ji tikėjosi. Deja, Koului šio pokalbio rezultatai taip pat nepatiko.

Po velnių.

Jis privalo apsaugoti Džordaną nuo Marisos. Ir turi tai padaryti neištardamas lemtingų žodžių: aš su ja permiegojau.