Читать книгу Ties riba - Anne Stuart - Страница 2

Palatoje buvo labai ramu – ramu ir šilta. Galbūt palatos ramybė turėjo persiduoti ir jai, bet buvo priešingai. Išsilaisvino iš ją apėmusio miego, pernelyg gerai pažįstamo panikos jausmo, plevenančio apie ją tamsiais šikšnosparnių sparnais. Atsimerkusi išvydo steriliai baltą ligoninės palatą ir neatsiminė nieko. Tik tiek, kad buvo baisu.

Nejudindama nė raumenėlio pamažu ėmė suvokti supančią aplinką. Ji nedrąsiai pakėlė ranką prie galvos, kurioje kalė lyg kūjis. Po stebinančiai sunkiais plaukais galvos oda buvo jautri. Iš lėto atitraukdama virpančią ranką atidžiai į ją įsižiūrėjo. Įdegusi, valiai paklūstanti ranka trumpais nagais, be žiedų rodėsi nei svetima, nei sava. O panika vis stiprėjo.

– Na ką gi, pagaliau nubudot, – minčių raizginį perdrėskė balsas, ir akys sutiko šiltą, draugišką jaunos slaugytojos žvilgsnį. – Maniau, po paskutinės injekcijos miegosite šimtą metų. Buvote tokia nusiminusi, – slaugė palinko arčiau, žvilgsnis už akinių vieliniais rėmeliais buvo linksmas ir smalsus. – Kaip jaučiatės, brangute?

Ji negalėjo pakęsti vadinama brangute. Bent tiek atsiminė.

– Kur aš? – galiausiai paklausė kiek kimiu išsigandusio žmogaus balsu. Nedrįso paklausti dar svarbesnio dalyko – kas aš?

– Rivervju medicinos centre, – atsakė atidžiai žvelgdama slaugytoja. – Ar kas negerai?

– Kiek laiko čia esu?

– Dvi savaites, – tarė slaugytoja. – Nejaugi nepamenate?

Ji sunkiai papurtė galvą, bjaurus tvinksėjimas sustiprėjo.

– Ničnieko.

Slaugytoja užjaučiamai pliaukštelėjo liežuviu, akyse buvo matyti susirūpinimas.

– Giliai įkvėpkite ir pamėginkite atsipalaiduoti. Jums ir anksčiau kelissyk buvo aptemusi atmintis – tikėkimės, greit grįš. Taip dažnai būna po smarkių galvos traumų, kokią patyrėte. Ar šįkart bent ką nors atsimenate? – pasmalsavo, kažką trumpai pasižymėdama lentelėje. Slaugytojos rankos atrodė stiprios.

– Nieko. Kiek ilgai šie atminties užtemimai paprastai tęsdavosi? – ji tvirtai suspaudė nesavas rankas, mėgindama slėpti virpulį.

Slaugytoja trūktelėjo pečiais.

– Na, ateina ir praeina. Trunka dažniausiai kelias valandas. Kartą užsitęsė kelias dienas. Jūs tik gulėkite ir ilsėkitės, aš pasirūpinsiu, kad gydytojas atsakytų į klausimus, kurių galbūt turite. Labai gaila – šiandien jus planavo išrašyti, jeigu tik leitenantas Raikeris būtų sutikęs.

– Leitenantas Raikeris? – atkartojo slaugytojos žodžius. – Ar jis karininkas?

Klausimas buvo kvailas, ir ji tai suprato. Konkretūs prisiminimai gal ir buvo dingę, bet ji žinojo, kad įklimpusi į bėdą. Giliai įklimpusi.

– Jis iš policijos. Pamiršote, kaip čia atsidūrėte, tiesa? – slaugytoja palinko patikrinti pulso.

Moteris lovoje liūdnai linktelėjo. Slaugytoja delsė ir dirsčiojo į duris, lyg tikėdamasi kokios pagalbos.

– Jūs buvote pakliuvusi į rimtą avariją, ponia Vinters.

Vardas jai buvo bereikšmis. Pažvelgė į rankas – jokio žiedo. Nė žymės, išduodančios, kad neseniai būtų jį mūvėjusi.

– Labai rimtą? – balsą sugebėjo išlaikyti prideramai ramų.

Slaugytoja vėl patylėjo.

– Jūsų bendrakeleivį rado negyvą, o jūs patyrėte smarkų smegenų sukrėtimą ir nemenkai apsidaužėte. Kelias dienas išgulėjote be sąmonės, bet nuo tada sparčiai gerėjate. Tik vis pasikartoja amnezija.

– O kuo čia dėtas leitenantas Raikeris? Ar aš įvykdžiau nusikaltimą? Neatsargiai vairavau?

Slaugytoja susikaupusi pureno pagalves.

– Jūs atsisakėte pasakyti vardą žmogaus, kuris su jumis važiavo. O kur dar 350 000 dolerių grynaisiais, kuriuos rado bagažinėje – kilo nemažai klausimų. O jūs atsisakėte atsakyti, – slaugytoja lengvai pasirėmė ant lovos, uždengtos iškrakmolyta paklode. – Jeigu tik sutiktumėte bendradarbiauti ir atsakytumėte į klausimus, esu tikra, jus išleistų namo ir galėtumėte palengva atsigauti. Kartais tiesiog reikia laiko.

Ji nemirksėdama spoksojo į slaugytoją.

– O, jeigu galėčiau. Jei tik galėčiau.

Slaugytoja užjausdama pliaukštelėjo liežuviu ir ramindama paplekšnojo ranką.

– Pamėginkite nesijaudinti, o aš surasiu gydytoją Hobsoną. Tiesiog ilsėkitės, pagalvokite apie savo vyrą.

– Savo vyrą?

– Nejaugi ir jį pamiršote? – apstulbo slaugytoja. – O aš sakyčiau, kad jo pamiršti turbūt neįmanoma.

– Jis… malonus?

– Malonus? – slaugytoja susimąstė. – Nepasakyčiau. Tiesą sakant, neatrodo, kad jūs gerai sutartumėte. Bet, Dieve mano, koks jis gražus! Tokio iš lovos neišspirčiau, net jei gulėtų joje ir bezdėtų.

– Atsiprašau?

– Tai tik vaizdingas pasakymas, – paskubom atitarė slaugytoja. – Einu gydytojo.

Ji išsitiesė ant baltų iškrakmolytų patalų ir pamėgino suvaldyti įsisiūbuojančią paniką. Nežinojo, nė nenutuokė, kas ji tokia, o iš plepiosios slaugytojos išgirstos pikantiškos smulkmenos situaciją dar labiau apsunkino. Miręs neatpažintas bendrakeleivis? Krūvos grynųjų? Jos nekenčiantis gražuolis sutuoktinis?

Tai turbūt tik siaubingas košmaras. Po akimirkos ji nubus savo lovoje, savo… Atsakymų trokštantį protą apėmusi tuštuma buvo baisesnė nei mintis apie lavoną, sėdėjusį greta jos automobilyje, ir baimės ašaros ėmė graužti akis. Bet aš niekada neverkiu, – pagalvojo mirksėdama ir šiek tiek nustebo.

Lėtai pakilo iš lovos, stebėdamasi kūną apėmusiu nuovargiu, silpnumu kojose. Vėsiomis grindų plytelėmis nuslinko prie veidrodžio virš praustuvės ir ėmė atidžiai save apžiūrinėti. Į ją žvelgė visiškai svetimas žmogus. Ne, galbūt nevisiškai. Jautėsi lyg žvelgdama į tolimą giminaitę. Moters veidrodyje nepažinojo. Bet ji rodėsi lyg ir artima.

Tyrinėjo skirtingas savo kūno dalis. Ilgus medaus šviesumo plaukus nepakenktų gerai ištrinkti. Žaliai mėlynos akys įkypokos, nosis per maža, burna per didelė. Galiausiai – aukšti skruostikauliai, ryžtingas smakras. Atvaizdas neatrodė nei svetimas, nei savas. Ji buvo vos perkopusi dvidešimt, gerokai jaunesnė negu jautėsi. Nusigręžė nuo veidrodyje nepažįstamo veido ir iš lėto pajudėjo lovos link. Kažkur pradingę buvo dvidešimt su viršum metų. Dvidešimt su viršum metų ir nekenčiantis vyras.

– Štai ir jūs, mieloji. Šįryt silpnai jaučiatės? – galėjo spėti, kad senyvas ponas susiglamžiusiu baltu chalatu yra jos gydytojas, bet nužvelgė jį su neslepiamu įtarumu ir nepasitikėjimu.

– Nežinau, ar jums jau derėtų lipti iš lovos, – tęsė gydytojas.

Ji prisėdo ant čiužinio krašto ir žiūrėjo į vyriškį nepasitikėdama – tai jai rodėsi savaime suprantama.

– Maniau, šiandien jau vyksiu namo, – trumpai tarė. – Tad, žinoma, turėčiau pajėgti vaikščioti?

Jis kilstelėjo antakius.

– Slaugytoja sakė, kad jums vėl sutriko atmintis. Spėju, pamiršote, kad jau buvau pelnęs krislelį jūsų pasitikėjimo?

Ji spoksojo į jį. Atrodo kaip senstelėjęs Deividas Letermanas, o ne gydytojas, – šmėkštelėjo mintis. Ir tada susivokė: ji žino, kaip atrodo Deividas Letermanas, o savo veido nepažįsta?

– Šį kartą mažai ką prisimenate? – pasiteiravo gydytojas.

– Neprisimenu nieko, – išvargusi atsakė. – Neturiu supratimo, kas esu.

Jis susiraukė.

– Tai nebūdinga amnezijai. Turėtų būti likę prisiminimų fragmentų, bent neaiškių nuotrupų. Jau buvote patyrusi atminties sutrikimų, bet ne tokių rimtų. Smegenys nepabrinkusios, kitų traumų, be sukrėtimo, regis, nepatyrėte, bet gal reikėtų dar vienos kompiuterinės tomografijos?

– Ne! – užprotestavo ji. – Daugiau jokių badymų. Man tik reikia kelių atsakymų.

– Esate tikra, kad ne paprasčiausiai grįžti namo pas vyrą? – įtariai paklausė gydytojas.

– Žinoma, kad nenoriu grįžti namo pas vyrą, kurio nė neatsimenu, – atrėžė ji. Viduje augantis pyktis rodėsi keistai pažįstamas. Turbūt anksčiau būdavo pikta labai dažnai. – Manote, kad pakanka mane išgąsdinti, ir tada viską prisiminsiu? O gal – jog bandau ieškoti dingsties, kad nereikėtų identifikuoti lavono mano sudaužytame automobilyje?

– Jūs tai prisimenate?

– Ne. Slaugytoja papasakojo. Neprisimenu ničnieko.

Balsas kiek virpėjo – dar vienas ženklas silpnumo, kurį niršiai ir ryžtingai mėgino užgniaužti. Negali sau leisti pasirodyti bent kiek pažeidžiama. Šio įsitikinimo tvirtai laikėsi.

Daktaras Hobsonas smalsiai žiūrėjo.

– Kur pradingo jūsų draugiškumas? – švelniai paklausė. – Jau išgąsdinote du kiečiausius specialistus šiame aukšte.

– Man baisu, – atsakė laibu balsu. – Negaliu visąlaik būti stipri.

– Žinoma – negalite, – raminamai tarė gydytojas. – Niekas ir nesitiki, kad būsite kuo nors kitu, o ne savimi.

– Na, tikiuosi per daug, – jos žodžiai buvo duslūs.

Jis paplekšnojo jos ranką.

– Tai jau tikrai. Ar jaučiatės pasirengusi keliauti namo? Man neramu dėl šio atminties sutrikimo. Jis gali praeiti kaip ankstesnieji, bet vis dėlto kelia nerimą.

– Jeigu atidėliosiu, gal niekada namo ir nesugrįšiu, – ryžtingai atsakė tyliu balsu. – Kuo greičiau tai įvyks, tuo geriau man bus. Slaugytoja sakė, kad atminties sutrikimai ilgai nesitęsdavo. Turbūt visi prisiminimai jau bus grįžę, kai pasieksiu namus. Kad ir kur jie būtų, – pamėgino pajuokauti, bet žodžiuose buvo justi kartėlis.

– Kaime, nedidelėje arklių augintojų bendruomenėje. Bakso grafystėje, kiek suprantu. Mes Naujajame Džersyje, vos už upės – jums namo sugrįžti turbūt netruks ilgiau kaip valandą. Priklausys nuo eismo.

Gydytojas atsitraukė per žingsnį ir atidžiai į ją žiūrėjo.

– Tai turbūt protingas sprendimas, – pridūrė. – Išskyrus sutrikusią atmintį, jūs sveikut sveikutėlė, o mes ligonius stengiamės išleisti namo kuo greičiau. Draudimo kompanijos sąskaitas apmokėti mėgsta ne labiau nei mes visi.

Ji pabandė šyptelėti iš pašmaikštavimo, tik šis neatrodė labai vykęs.

– Protingas sprendimas, – pakartojo abejodama, pusiau pati sau.

Gydytojas jau traukė durų link.

– Jūsų vyrui daviau nurodymus, bet pakartosiu ir jums. Nevartokite alkoholio, negerkite vaistų, kol kas venkite daug jėgų reikalaujančios veiklos. Mėginkite nepradėti vėl rūkyti, jei tik pajėgsite, – antraip anksčiau ar vėliau tai jus pražudys.

– Aš rūkau?

– Na, pastarąsias dvi savaites nerūkėte. Kadangi jau metėte, cigarečių jums turbūt ir nebesinorės. Tik nespauskite savęs, duokite sau laiko atsigauti.

– Taigi… smegenys pažeistos nebuvo, tiesa? – paklausė nervingai.

– Nebuvo, – atsakė jis tvirtu balsu. – Palauksime savaitę. Jeigu amnezija tęsis, ims silpnumas ar blogai jausitės, atvykite tiesiai pas mus. Sutarta?

Ji išspaudė šaltakraujišką šypseną.

– Be abejo, – pamelavo.

Jis delsė.

– Tuomet jums reikėtų apsirengti. Atsiųsiu slaugytoją, kad pagelbėtų. Jūsų drabužiai turbūt spintelėje už durų.

Ji apsirengė greitai. Drabužiai, kurie, pasak jų, priklausė jai, stebino. Žalio šilko kostiumėlis, absurdiškai aukšti bateliai, odinė rankinė. Priklausantys jai daiktai atrodė visiškai svetimi. Svetimi ir sykiu pažįstami; lyg būtų priklausę kitokiam žmogui. Nepažįstamajai, vos vos panašiai į moterį veidrodyje.

Kaklą įgudusiu judesiu apsuko šaliku, kai į palatą įėjo slaugytoja.

– Ar lauke šalta? – paklausė, tyčia nutaisiusi abejingą balsą.

Slaugytoja truktelėjo pečiais.

– Įprastas oras kovo pabaigai, – keistai pažvelgė į ją. – Juk žinote, kad dabar kovo pabaiga?

Ji nusišypsojo slaugytojai.

– Žinau.

Pažvelgė į savo atvaizdą. Ji buvo ponia Vinters, aukšta, ilgakojė, gerai apsirengusi, įtariama Dievas žino kuo, vėlyvos žiemos dieną susiruošusi susitikti su gražuoliu sutuoktiniu, kurio aiškiai nekentė.

– Žinote, situacija tikrai ne pati blogiausia, – slaugytoja pertraukė nerimastingas jos mintis.

– Atsiprašau?

– Turite pinigų. Esate sveika, nors atmintis ir streikuoja. Jūsų vyras – vienas gražiausių mano kada sutiktų, nors ir kiek vyresnis už jus. Kelios naktelės su juo, ir jūsų skruostai vėl pražys raudoniu.

– Regis, sakėte, kad mes nesutariame, – ji silpnai paprieštaravo.

– Na, kartais skirtumą tarp meilės ir neapykantos įžiūrėti baisiai sunku, – tarė slaugytoja. – Galbūt per ateinančias savaites išsiaiškinsite, kuri gi sieja judu.

– Galbūt. Tikiuosi, sieja ta, kuri ir turėtų sieti.

Ji nepajėgė nutaisyti perdėm optimistiško balso.

– O jeigu ne, duosiu jums savo adresą, galėsite savo vyrą atsiųsti man, – pasakė slaugytoja rimtu veidu.

Ji pirmąkart pajuto galinti šypsotis.

– Su džiaugsmu.

– Ak, ir vos nepamiršau – leitenantas Raikeris norėtų jus palydėti, – balse buvo aiškiai justi sarkazmas. Ji pakėlė nebereikalingą ligoninės drabužį ir pasuko durų link. – Nesileiskite jo išgąsdinama. Jis daug loja, bet nekanda. Daktaras Hobsonas jam prisakė jūsų nespausti, bet aš daug vilčių į tai nedėčiau. Tik nesileiskite įbauginama, – slaugytoja nusišypsojo. Sėkmės.

Ir tada ji vėl liko viena, žiūrėjo į žalio viniplasto grindis ir mąstė, kokius šiurpius nusikaltimus buvo įvykdžiusi.

Jokių. Žinojo tai instinktyviai, ir šis žinojimas buvo tvirtas ir guodžiantis. Deja, be atminties neturėjo jokių galimybių paneigti kaltinimus.

Gal iš tiesų ji nėra įtariamoji. Gal tai tik paranojiškos mintys. Ji pažvelgė žemyn į savo elegantiškus drabužius ir pagalvojo apie sutuoktinį, kuris neatvyko. Vidinis balsas kuždėjo, kad paranojiškos mintys nėra didžiausia bėda. Leitenantas Raikeris maloniai ją supažindino su didžiausiomis jos bėdomis. Raikeris buvo vidutinio amžiaus, gelsvai rusvais plaukais ir tokios pat spalvos akimis, įsitempęs, tiesios, šiek tiek gąsdinančios laikysenos. Ne žmogėdra, kaip galima buvo spręsti iš slaugytojos kalbų, bet ir žavesiu nespinduliavo. Privačiame poilsio kambaryje ji sėdėjo priešais leitenantą sukryžiavusi kulkšnis, žvelgė į jį kiek iš aukšto.

– Ponia Vinters, šiandien jūs išleidžiama savo vyro priežiūron – nors, reikia pasakyti, aš tam nepritariu. Primenu, kad prisiekėte likti jo globoje, kol visas šis reikalas išsispręs, – jo akyse buvo matyti lengva panieka.

– Koks reikalas?

– Daktaras Hobsonas sakė, kad jums laikinai dingusi atmintis, – leitenantas atrodė nusiteikęs skeptiškai. – Kaip jums patogu. Trumpai tariant, ponia Vinters, jus surado sudaužytame automobilyje šalia Džersio pakrantės su lavonu keleivio sėdynėje. Galiausiai išsiaiškinome jo tapatybę – be jūsų pagalbos. Džordžas Endriusas. Jūs patyrėte smegenų sukrėtimą – neaišku, ar būtent per avariją, o skrodimas parodė, kad jūsų bendrakeleivis mirė ne nuo avarijos sukeltų sužeidimų. Jis buvo pasmaugtas. Akivaizdu, kad jums nepakaktų jėgos pasmaugti Endriuso ūgio ir svorio vyro. Ir akivaizdu, kad jūs puikiai numanote, kas tai padarė.

– Kodėl taip sakote? – ji greitai atrėmė. – Iš kur žinote, kad tas žmogus manęs nesumušė, o kol buvau be sąmonės, nepasmaugė mano bendrakeleivio?

– Vargu, ponia Vinters. Buvo pasipriešinimo pėdsakų – jūsų nagai buvo kruvini ir nulūžinėję, o ant Endriuso kūno kraujo nerasta.

– Kraujo? O kaip DNR tyrimai?.. – kažkur iš užkaborių to, ką žinojo, atėjo klausimas.

– Kraujas buvo jūsų, ponia Vinters, – atsakė leitenantas pavargusiu balsu. – Ir lavonas – ne vienintelė jūsų bėda. Dar kyla klausimas dėl 350 000 dolerių jūsų automobilio bagažinėje. Ant banknotų pilna jūsų pirštų atspaudų, ponia Vinters. Jūsų ir Endriuso, – balsas buvo atšiaurus, nepermaldaujamas, niršus. – Jūs atsisakėte bendradarbiauti su policija nuo pirmos akimirkos, kai tik atgavote sąmonę – nesuteikėte mums jokios informacijos nei tada, nei vėliau. Patikrinę pirštų atspaudus sužinojome kelis jūsų bendrakeleivio slapyvardžius, bet tada pėdsakai prašapo. Žinome, kad jis buvo nusikaltėlis, ponia Vinters. Smulkus niekšelis, šantažistas, – jis piktai papurtė galvą. – Galbūt jūsų vyras sugebės įtikinti jus pasielgti garbingai.

O gal tu prasmek pragaran, – pagalvojo ji tyliai, išlaikydama ramų veidą.

– Ką aš veikiau su tuo vyru? Kur buvo mano sutuoktinis?

– Manau, jūs į šį klausimą galėtumėte atsakyti daug geriau nei mes, – jeigu tik panorėtumėte.

Ji papurtė galvą.

– Bijau, kad negaliu.

Nepaisant priešiškumo, juodu su šiuo vyru norėjo atsakymų į tuos pačius klausimus, ir ji pasistengė mandagiai nusišypsoti.

– Tiesiog neprisimenu. Bent jau kol kas. Netrukus atmintis grįš, bent jau taip sakė gydytojas.

Leitenantas prunkštelėjo, panieka buvo akivaizdi. Turbūt laikė ją išpaikinta lengvabūde būtybe. O ji nesijautė lengvabūdė, apie išpaikinimą bylojo nebent šilkinis kostiumėlis. Kažin ar jis dovanotas gražuolio sutuoktinio, – mąstė ji, – to, nuo kurio pabėgau? O gal tai mirusio meilužio dovana?

– Ar mano vyras jau atvyko? – paklausė, bauginama minties apie susitikimą su tuo nepažįstamuoju, savo rankose laikančiu jos gyvenimą, nepažįstamuoju, nuo kurio anksčiau pabėgo. Rodėsi, to ilgiau išvengti nepavyks. Ir vis dėlto paaiškėjo, kad pavyko.

– Jis neatvyks, – trumpai tarė leitenantas Raikeris. – Jis paprašė savo draugo jus parvežti. Nemanau, kad dabar jūsų atžvilgiu būtų nusiteikęs labai geranoriškai.

– Turbūt ne, – tyliai sutiko ji, beviltiškai trokšdama žinoti, kas, be nekenčiamo vyro, lauks jos namuose grįžtančios.

Atsakymai slypėjo ten. Atsakymai, kurių jai reikėjo, priežastis, dėl ko pabėgo.

Bet jos laukia kur kas daugiau nei atsakymai. Ji nepajėgė įsivaizduoti vietos ar žmogaus. Bet pažino jausmą, užplūdusį susimąsčius apie grįžimą.

Ilgesį.

Ir baimę.