Читать книгу Ties riba - Anne Stuart - Страница 3

Automobilis skriejo nesibaigiančiu greitkeliu, rudų spalvų peizažas rodėsi nykus ir negyvas. Koks baisus metų laikas, – liūdnai pagalvojo. Po žiemos viskas mirę, o pavasaris erzinamai toli. Ji niūriai svarstė, kur keliauja. Į Bakso grafystę, taip jai buvo pasakyta. Tai nežadėjo nieko gero.

– Atleiskit, pareigūne Strupai, – ji palinko į priekį prie kresno peties. – Kur tiksliai mes važiuojame?

Jis pažvelgė į ją su nepasitikėjimu, tuomet vėl nukreipė piktą žvilgsnį į rūke skendintį kelią.

– Nagi, ponia Vinters. Ir pati puikiai žinote, kur mes važiuojame. Į Žiemos Kalvą, jūsų vyro ūkį Beltaune, Pensilvanijoje. Į Bakso grafystę, kurioje pastaruosius septynerius metus gyvenote.

Ji atsilošė. Juto palengva apimančią apatiją, ir tai jai nepatiko. Tvirtai išsitiesė.

– Ar aš jus pažįstu? – staiga paklausė. Kai ją supažindino su vyro pasiuntinuku, turbūt vietiniu policininku, šis nepasirodė pažįstamas.

– Aš su jūsų vyru seni bičiuliai, – tarė jis, bet balse buvo justi dar kai kas, ko ji nesuprato. – Ir mudu galėjome būti draugai, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Jei tik nebūtumėte tokia išranki.

Ji galėjo nuspėti, ką jis norėjo pasakyti, ir kūną perbėgo drebulys.

– Kodėl jis neatvyko manęs pasiimti? – pagaliau ryžosi tą ramybės nedavusį klausimą ištarti garsiai. Nebuvo priežasčių nerimauti – savo vyro ji neprisiminė, tad kodėl jis galėtų turėti galią ją įskaudinti? Bet turėjo. Turbūt nenuostabu, kad ji jo nekentė.

– Nemanau, kad jis norėtų su jumis turėti daugiau reikalų nei būtina, – atšovė Strupas. Jo kaklą dėl nervinimosi išmėtė raudonomis dėmėmis. – Buvau jam skolingas, tad pasisiūliau perimti šį darbelį. Be to, spėjau, kad įklimpus į košę dėl žmogžudystės jūsų pasipūtimas truputį subliūško.

Jų žvilgsniai susitiko galinio vaizdo veidrodėlyje, ir buvo aišku, ką Strupas turėjo omenyje. Kūną ir vėl perbėgo drebulys.

– Esu pasipūtusi kaip visuomet, – aštriai atkirto ji ir atsilošė sėdynėje. Galvoje vėl tvinkčiojo, ir už viską labiau norėjosi kambario, kuriame galėtų nuo visų pasislėpti. Ir tokį būtinai gaus, jei tik jie įrodys, kad ji susijusi su keista Džordžo Endriuso mirtimi. – O iš jūsų elgesio nepasakyčiau, kad esate mano vyro draugas, – pavėluotai pridūrė. Jo juokas nuskambėjo kaip gergždžiantis kudakavimas.

– Turėtumėte susiprasti, kad jūsų vyrui nusispjauti, ką jūs darote ir su kuo. Jau seniai pasistengėte, kad taip būtų.

Ji nusisuko, mėgino jo nematyti priekinėje sėdynėje, bandė negirdėti jo balso. Kad tik nurimtų galvos skausmas. Akivaizdu, kad Strupui ji atrodė galinti ir nužudyti, ir paleistuvauti. Ji svarstė: ką turėjo būti padariusi, kad visi nuo jos nusisuko? Ypač gražusis sutuoktinis. Pamėgino jį įsivaizduoti. Slaugytoja minėjo, kad jis vyresnis. Labai išvaizdus. Mintyse iškilo švelnus, jai besišypsantis, tėviškai rūpestingas vyras. Pražilęs, kiek gunktelėjęs. Bet šis guodžiantis vaizdinys akimirksniu dingo, vyras priešais buvo tamsių kaip naktis plaukų, ledinėmis akimis, jo pašaipioje šypsenoje nebuvo nė lašo šilumos. Staiga rankas išmušė šaltas prakaitas, po šilko drabužiu blaškėsi širdis, plaukų smeigtukai spaudė galvos odą. Ji plačiai atsimerkė ir ryžtingai žvelgė į rudą išskydusį peizažą. Nesileis sutriuškinama. Nesileido anksčiau, nesileis ir dabar. Nerišlūs prisiminimai šmėkštelėjo galvoje ir išnyko kaip dūmas, nespėjo jų sulaikyti. Kas mėgino ją sutriuškinti? Ir kodėl? Praeitis rodėsi neįveikiamai, skaudžiai, erzinančiai tuščia. Saulei leidžiantis jie įsuko į mažą, senovinės architektūros miestelį ties Pensilvanijos riba. Niūri diena galiausiai prapliupo lietumi. Apimta neslūgstančio liūdesio stebėjo už lango bėgantį negyvą peizažą. Dievas težino, kokį vyrą ji netrukus sutiks. Tai jos sutuoktinis – taip sakė jie, bet ji nebuvo tikra, ar galima jais pasitikėti. Gal viskas tėra sąmokslas, ir jie bando priversti ją suabejoti, kas tokia esanti. Jei tik galėtų tuo patikėti. Buvo pavargusi kaip šuo, širdis daužėsi. Už viską labiau troško atsidurti minkštoje, šiltoje lovoje ir miegoti valandų valandas, dienų dienas – kol šis košmaras baigsis. Tik miegos viena ar su priešišku nepažįstamuoju, kuris nė nepasivargino pasiimti jos iš ligoninės?

Ėmė graužti akis, ir ji, atsidariusi prabangią odinę rankinę, ieškojo popierinės nosinaitės. Rankinės pamušalas vis dar dvelkė cigaretėmis, kurias ji išmetė – pasirodo, anksčiau buvo rūkalė. Nuo kvapo ją supykino.

Viduje rado dvi nosines, linines ir brangias. Viena buvo paprasta ir vyriška, su kruopščiai išsiuvinėtais inicialais P. A. V. Ant balto lino buvo matyti blyškūs oranžiniai ruoželiai, per blyškūs, kad būtų nuo kraujo, kaip jai pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Apėmė ūmi, nepaaiškinama panika, ir ji įkišo medžiagos skiautę atgal rankinėn. Dingo bet koks noras vėl atidaryti tą Pandoros skrynelę sau ant kelių. Kitą nosinę žymėjo inicialai M. A. V. Jos pavardė buvo Vinters, tad vardas turėjo prasidėti iš M – Marija, Magdalena ar panašiai. Nesinorėjo gilintis, kodėl, mąstant apie savo tapatybę, jos galvoje iškilo Marijos Magdalietės, didžiosios paleistuvės, vaizdinys. Ji buvo tikra vienu – neleis nepažįstamiesiems įtikinti ją esant ta, kuo išties nebuvo.

Oras nepasitaisė. Ji truputį virpėjo, kai automobilis iš lietaus plaunamo greitkelio pasuko per šlapių daubų nusėtą kelią. Atsilošė, užmerkė akis. Širdis blaškėsi. Nesinorėjo žiūrėti, kur ją veža. Paprasčiausiai troško kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą. Ir būti tam pasirengusi.

Buvo nepaprastai lengva atitrūkti nuo realybės ir nuklysti į keistą, kitokią būseną. Nežinojo, kas dėl to kaltas – galvos trauma, vaistai, kurių jai duodavo, ar tiesiog stresas ir išsekimas. Bet užmerkusi akis galėjo matyti jį pro pykčio ir geismo rūką. Ledo mėlynumo akys žvelgė į ją niekinamai, be vilties. Plati, seksuali burna piktai išsitempė į siaurą liniją. Ji troško pakelti ranką ir jį paliesti. Nubraukti juodų it rašalas plaukų sruogą nuo veido, numaldyti į ją nukreiptą nuožmumą. Jei tik galėtų paaiškinti…

Bet žinojo – pasiaiškinimams per vėlu. Per vėlu antriems šansams, per vėlu tiesai. Ji leido sau vėl nuskęsti į tamsą, į palaimingą užmarštį.

Automobilio kratymas nori nenori grąžino ją į realybę ir ji atsisėdo tiesiai. Iš nelygumo spėjo, kad važiuoja per medinį tiltą. Pro šalį susiliedami skriejo ilgo žemo pastato langai. Šalia niūksojo senas akmeninis gyvenamasis namas, drėgnas ir neįžengiamas, pro liūtį nušviestas priekinių automobilio žibintų. Strupas netikėtai sustabdė sedaną, ir ji staigiai loštelėjo atgal.

– Derėjo prisisegti diržą, ponia Vinters, – pagiežingai sukikeno Strupas. – Ar pamiršote, kad taip liepia įstatymas?

Jos kantrybės taurė persipildė.

– Tai suimkit mane, – atkirto.

– O kad galėčiau, – ir jai nekilo abejonių, kad jo noras buvo nuoširdus. – Gal vėliau man pasitaikys tokia proga. O dabar mes čia. Namai namučiai, ponia Vinters. – Jis palinko prie galinės sėdynės. – Regis, žmonių nėra. Norėtumėte, kad užeičiau vidun? – Riebiame veide vėl šmėkštelėjo geidulys.

Ji suvaldė pasišlykštėjimo drebulį.

– Dėkui, bet apsieisiu. Ar turiu bagažo?

– Žinote taip pat gerai, kaip ir aš, – trumpai atsakė, atsilošdamas į sėdynę. Dvokė cigaretėmis ir vakarykščiu alumi. – Jus rado su šiais drabužiais. Nebuvo nė ženklo, iš kur atvažiavote. Neabejoju, jūsų vyras daiktų jums tikrai turės. Abu galite sau tai leisti.

Ji žvelgė į kovingą vyro veidą ir mėgino sumesti ką nors triuškinančio, ką nors, kas priverstų jį krūptelėti, kaip nuo jo žodžių krūpčiojo ji. Pavargęs protas tylėjo. Ji geba būti žiauri ir kandi, žinojo tai ir iškreiptai didžiavosi. Na, bent jau nebuvo visiškai bejėgė. Bet šią akimirką jautėsi pernelyg išsekusi ir įsitempusi, kad rastų tinkamą atkirtį.

– Ačiū, – kvailai sumurmėjo atidarydama automobilio duris. Lauke lietus pylė kaip iš kibiro.

– Dar susitiksime, – tarė jis, apsisuko išvažiuoti ir nuo galvos iki kojų aptaškė ją purvu ir vandeniu. Paskutiniai jo žodžiai nemaloniai aidėjo ausyse, ir šią akimirką jai norėjosi sprukti.

Bet kur ji nubėgtų? Mylių mylias jie nesutiko nė vieno automobilio, neišvydo nė vieno namo; ji buvo vidury dykynės, ir lietus it mažyčiais ledo šratais kapojo jos odą. Turbūt ji bėgo tada, kai ją surado. Gal jau laikas liautis bėgus. Laikas pažvelgti į akis tiesai, kad ir kokia nemaloni ji būtų. Ji pajudėjo galinių namo durų link, vedama instinkto, apie kurį nesusimąstė, palenkusi galvą prieš smarkų lietų. Palindusi po siauru priebučio stogeliu stuktelėjo belstuką. Jokio atsakymo. Pabeldė vėl, šįkart smarkiau. Visos dienos įtampa, šlapi drabužiai ir galvos skausmas – viskas kartu ją siutino, vertė pykti ant likimo ir sutuoktinio, per kurį dabar buvo tokioje apgailėtinoje situacijoje. Žvelgė į lietaus merkiamą peizažą ir gundėsi apsisukti ir pradingti liūtyje visiems laikams. Baimė ir nerimas ją užvaldę, skaudžiai pagalvojo. Jautėsi kaip kvailė apsisukdama ir belsdama paskutinį kartą. Velniop, – sumurmėjo, pati atidarė duris ir klupinėdama įėjo vidun.

Prireikė kiek laiko, kad susiorientuotų. Viduje buvo šilta ir tamsu, oras dvelkė citrinų aliejumi ir medžio dūmais, ir tylą trikdė tik aukšto laikrodžio, puošiančio akmenimis grįstą koridorių, tiksėjimas. Jos aukštakulniai buvo permirkę ir slidūs, tad su palengvėjimu juos nusispyrė ir basomis šlapiomis kojomis leidosi toliau keistuoju koridoriumi. Tai, kad visiškai nieko neatpažino, turėjo ją trikdyti. Jie sakė čia esant jos namus – ir nebuvo kito pasirinkimo, tik patikėti jų žodžiais. Kol kas troško tik vieno – surasti šiltą vietelę prisėsti.

Tokią surado koridoriaus gale – šiltą, jaukią svetainę, kur kūrenosi ir spragsėdamas nuostabias šilumos bangas leido akmeninis židinys. Žmonių nesimatė, ir ji pirmąsyk nusprendė parodyti, kad ji čia.

– Sveiki! – šūktelėjo, iš pradžių tyliai. Tada įsidrąsino ir šūktelėjo garsiau. – Ar yra kas namie?

Atsakymo nebuvo, tik ugnis šnypštė ir pokšėjo. Atsidususi ji nugrimzdo į vieną minkštų fotelių priešais ugnį ir atidžiai apsidairė.

Niekada anksčiau čia nesu buvusi, – skeptiškai pagalvojo. Nes jeigu būtų buvusi, kaip to neprisimintų, kaip būtų galėjusi visa tai palikti? Net ir už lango niauriai merkiant lietui, čia buvo gražiausias kada nors jos matytas kambarys. Sienos buvo apmuštos senomis, sodrios spalvos ąžuolo plokštėmis, lubos žemos, teikiančios jaukumo, aplink pilna lentynų su knygomis. Baldai buvo seni, nuostabus antikvaro ir patogaus minkštumo derinys. Ant sulankstomo stalo dešinėje stovėjo kiniško porceliano dubuo su šviežiomis gėlėmis, kitapus kambario puikavosi senovinė Čipendeilio stiliaus komoda. Ji pajuto graužiant pavydą. Ir staiga suvokė, kad pavydėti nėra reikalo.