Читать книгу Pirkiniai išsimokėtinai - Antanas Šileika - Страница 4

Mudu su Džeriu buvome apvilkti marškiniais ilgomis rankovėmis su pakaklėje prisegtomis „peteliškėmis“ ir palikti likimo valiai betoninėje verandoje. Mama prigrasė neatsiraitoti rankovių – girdi, dar pamesime rankogalių sąsagas, be to, iškrakmolyta medžiaga susiglamžys. Marškinius ji nupirko mums didesnius negu reikia, kad galėtume nešioti dvejus metus, todėl jų apykaklės smuko, atverdamos baltus apatinius marškinėlius su apvaliomis kaklo iškirptėmis. Marškiniai buvo papuošti prisegamomis „peteliškėmis“, bet švarkelių neturėjome. Atrodėme kaip stepo šokėjų komanda per mėgėjų vakarėlį bažnyčios rūsyje.

– Juk jie dar maži, – pasakė tėvas. – Kuriems galams tie švarkai?

– Noriu, kad berniukai gražiai atrodytų.

– Paprasčiausiai išvalyk vaikams panages ir liepk per daug neplepėti, kai atvyks svečių. Duok jiems valią, tai niekas negalės nė žodžio įterpti.

– Universalinėje parduotuvėje du švarkus galima nupirkti už dvidešimt septynis dolerius.

– Ir vėl ta pati dainelė. Visos kalbos tik apie pinigus.

Tėvas prisikimšo pypkę, pokalbis buvo baigtas.

Tą rytą motina ryžtingai puolė blizginti grindis, skaudžiai bumbtelėdama keliais į jų lentas. Bent jau iš garso atrodė, kad jai suskaudo. Ji vilkėjo sena gėlėta medvilnine suknele, kuria, kiek pamenu, vos prieš dvejus metus puošdavosi eidama į bažnyčią. Dabar suknelė atrodė kaip pernelyg ilgai dėvėti naktiniai marškiniai. Motina pasilenkė prie grindų, vienoje rankoje laikydama skudurą, kitoje – vaško pastą, ir piktai siaurais sukamaisiais judesiais pradėjo jas trinti.

– Eikit atsisėskit verandoj ir laukit. Jeigu jie pasirodys anksti, Dieve sergėk, tuoj bėkit čia ir praneškit man. Jeigu ne, namo neikit. Į kiemą taip pat neikit. Nenoriu, kad supurvintumėt batus.

Verandoje buvo karšta.

– O jeigu jis toks pats kaip Senis? – paklausė Džeris.

Jis pradėjo vadinti tėvą Seniu, bet man neapsiversdavo liežuvis taip jį pavadinti. Toks jau buvo tas Džeris. Imdavo daryti ką nors, kas mane trikdydavo, ir žiūrėdavo, ar paseksiu jo pavyzdžiu, jeigu ne – šaipydavosi.

– Dviejų tokių kaip jis negali būti, – pasakiau.

– Bet jie juk broliai, argi gali labai skirtis? Jaunesnysis brolis yra tik savotiška vyresniojo kopija, taigi labai tikėtina, kad bus toks pats kaip Senis, gal net nuožmesnis.

Tėvas krapštinėjosi pašiūrėje kitoje namo pusėje – jis irgi buvo ištremtas iš namų. Motina pagavo jį iš karto po pusryčių vogčiomis gurkšnojant viskį.

– Aštuonerius metus nematei savo brolio ir jam atvykus nori būti mirtinai girtas? Koks tu galvočius.

– Išgėriau tik vieną taurelę.

– Melagis.

– Dvi.

– Melagis.

Jo veidas slėpėsi po įžeisto pakantumo kauke. Ji nykščio nagu įrentė žymę ant Five Star viskio butelio etiketės ir apžiūrėjo kito butelio kamštį, tikrindama, ar jis nebuvo atkimštas.

Tačiau tėvą iš namo ištrėmė ne už girtavimą, o už jo antrąjį nusižengimą – už tai, kad sūdė kopūstus.

– Net valgyti gaminti nemoki, – priekaištavo ji, mojuodama mediniu šaukštu, tarytum ilgu pirštu.

– O ką čia mokėti? Įjungi viryklę, pastatai ant jos maistą, įdedi druskos.

Kai kuriose srityse, nors jų buvo labai labai mažai, tėvas negalėjo laimėti prieš motiną. Jis susikišo savo kostiumines kelnes į juodus aulinius batus ir išėjo į galinį kiemą.

Mes stypsojome priekiniame kieme, kuriame vis dar mėtėsi skiedros, o laiba laukinė žolė, priaugusi piktžolių, mudviejų su Džeriu batų buvo sutrypta į dulkes. Vienintelis kitas namas gatvėje priklausė Teilorams. Ten buvo pievelės ir sodo oazė. Likusioje gatvės dalyje viešpatavo statybų pradžiai būdingas chaosas, nes rangovai, statę namus mūsų rajone, dar nebuvo pažengę toliau žemės darbų. Smulkieji rangovai sunkvežimiais atsiveždavo italų, ukrainiečių ir lenkų darbuotis dulkėtose statybų aikštelėse. Kartais tie vyrai ateidavo pas mus paprašyti stiklinės vandens. Pakirpta žalia Teilorų pievelė tarytum bylote bylojo: nedrįskite čia eiti.

Mūsų miestelis, Vestonas, gūžėsi Toronto šešėlyje, o naujasis priemiestis augo misdamas senomis sodybomis ir sodais. Tolumoje niūriai dunksantis Torontas laukė, kol miestas su savo priemiesčiais nusipenės ir bus tinkamas skersti.

Kai tėvas pagaliau baigė namo karkasą, jis nedelsdamas išklojo kietmedžio grindis ir nudažė sienas. Vidaus durims pritrūko pinigų. Nepaisant to, iš rūsio, kuriame gyvenome beveik metus, persikėlėme į pirmą aukštą; mudu su Džeriu gavome bendrą mažą miegamąjį šalia tėvų kambario. Antrą aukštą tėvai ketino išnuomoti, todėl neleisdavo mums ten eiti, baimindamiesi, kad purvinais pirštais išterliosime sienas. Sužinojęs, kad į svečius rengiasi atvykti mūsų dėdė, tėvas kažkaip sukrapštė pinigų vonios durims, bet pametė vyrių ašis ir vietoj jų įstatė paprastas vinis. Nebuvo jokio reikalo tų durų rakinti, nes jos ir taip kas antrą kartą deramai neatsidarydavo.

Mudu su Džeriu sėdėjome betoninėje verandoje dvi valandas; per tą laiką saulė pasisuko, ir į rytus atgręžta veranda pateko į šešėlį. Vieną kartą motina išnešė mums sumuštinių. Ji vos nepagavo Džerio, besišlapinančio nuo verandos į kiemo dulkes.

– Kada gi jie pagaliau atvažiuos? – nekantravau.

– Detroitas toli.

– Šešios su puse valandos kelio.

Su dėde nesimatėme daugelį metų, bet vis dar neturėjome pilietybės dokumentų ir negalėjome tikėtis nuvykti į Detroitą. Rydami naujojo priemiesčio dulkes, mudu su Džeriu svajojome apie Ameriką. Ten vyko tikras gyvenimas. Iš ten buvo transliuojami visi mūsų mėgstami radijo vaidinimai. Vaikai tuose radijo serialuose valgė karamelinius batonėlius „Penktoji aveniu“ ir „Trys muškietininkai“, kurių mes dar niekada nebuvome matę savo parduotuvėse. Amerika buvo šalis, kurioje žmogus, apsigaubęs apsiaustu, galėjo perskristi miestą. Vestone žmogus su apsiaustu būtų suimtas. Džerio mokytojas leido jam pasiskolinti klasės atlasą vienam vakarui ir kartu su motina mes jame suradome Detroitą.

– Žemėlapyje jis taip arti, – nusistebėjau.

– Žemėlapyje viskas arti, kvaily, – suniekino mane Džeris. – Žiūrėk – štai aš pirštais einu į Niujorką pažiūrėti, kaip žaidžia „Jankiai“, pakrante keliauju į Floridą paskanauti apelsinų, didelių ir sultingų, nusiskintų tiesiai nuo medžio. Paskui užsuku į Teksasą pagaudyti ilgaragių veislės karvių.

– O aš traukiu į Kaliforniją, – pratęsė motina, – pastovėti paplūdimy, pažiūrėti per Ramųjį vandenyną į Havajus ir paslaptingus Rytus.

– Galėtum keliauti tiesiai į Japoniją, – pasakė tėvas, nesikeldamas iš savo krėslo. Jis nesiteikė tyrinėti su mumis žemėlapio. – Tiesiai į kokią nors kitą dipukų stovyklą prie Hirosimos.

Verandoje sėdėjome ilgai. Paskui, užrakinusi užpakalines duris, kad tėvas negalėtų įsmukti į vidų ir išmaukti dar vienos taurelės, atėjo ir motina, prisėdo šalia mūsų. Ji buvo persirengusi nauja suknele, į ausis įsivėrusi dirbtinių perlų auskarus, ant galvos užsidėjusi skrybėlę, kuria paprastai pasipuošdavo eidama į bažnyčią. Tai buvo šiaudinė skrybėlė su baltu šydu, sulankstytu ant krašto.

– Kur nors išeini? – paklausė Džeris.

– Ne.

– Tai kam skrybėlė?

– Noriu gražiai atrodyti.

– Būsi namuose su skrybėle?

– Ne, tik pasitiksiu su ja dėdę. Kai įeisime į vidų, ją nusiimsiu.

– Tai kvaila.

– Jeigu būtum mergaitė, suprastum mane.

– Jeigu būčiau mergaitė, persipjaučiau sau gerklę.

– Žinai ką? Tau labai tiktų pypkė.

Džeris nesuprato, ką ji turėjo galvoje, o aš nusijuokiau. Motina žiūrėjo į gatvę, virš kurios tvyrojo amžina dulkių migla, susikaupusi nuo tą savaitę vykusių statybų darbų. Ji buvo tokia tiršta, kad, grįždamas iš mokyklos burnoje pajusdavau dulkių skonį ir iš karto suprasdavau priartėjęs prie namų. Tai buvo keistos dulkės – tokios lengvos, kad niekada nenusėsdavo, bet taip pat tokios šiurkščios, kad visada jausdavau jas tarp apykaklės ir kaklo, ypač dabar, kai buvau prisisegęs peteliškę.

– Kai atvyks jūsų dėdė, neįkyrėkite jam, – perspėjo motina. – Ir prašau parodyti dėmesio savo pusseserėms.

– Taip, taip, – pasakė Džeris. – Tai bent pasisekė mums – dvi pusseserės ir nė vieno pusbrolio.

– Tik pamėgink erzinti tas mergaites – išvanosiu kailį dėdės akivaizdoje.

Džeris nusišaipė.

– Be to, abi mergaitės yra porą metų už tave vyresnės. Panorėjusios jos tikriausiai galėtų tave prikulti.

Džeris sugriežė dantimis.

– Džiaukitės, kad turite nors kokių giminių. Jūsų dėdė ir teta yra vieninteliai giminaičiai šiame žemyne ir, jeigu kas nors atsitiks jūsų tėvui ir man, jie ims jus globoti.

– Ir kas gi gali atsitikti?

– Ar maža kas? Per karą vieną vakarą išgirdome beldimą į duris. Kai jūsų tėvas jas atidarė, kažkas atkišo jam į veidą šautuvo vamzdį.

– Ką jis darė?

– Tėvas kitoje rankoje turėjo revolverį ir šovė per duris.

– Jis nušovė tą tipą? – paklausė Džeris.

– Ne. Jis pabėgo.

– Gaila.

– Tėvas su broliu per karą susitarė, – tęsė motina, – jeigu vienam iš jų kas nors atsitiks, kitas ims auginti jo vaikus. Ir kartą to vos neprireikė.

– Kas nutiko?

– Jie vos nežuvo per bombardavimą Drezdene.

Nei aš, nei Džeris nenutuokėme, ar Drezdenas yra miestas, ar šalis, bet man tai nerūpėjo, o Džeris nekentė uždavinėti klausimų. Istorijų apie karą girdėjome jau šimtus kartų.

Tačiau man buvo įdomu, koks būtų gyvenimas, jeigu turėčiau seserį. Vyresnė sesuo tikriausiai manęs nemuštų. Jeigu ji būtų pakankamai suaugusi, galbūt net ką nors man nupirktų. Įsivaizdavau simpatišką šviesiaplaukę, kuri perimtų manąją namų ruošos darbų dalį.

Nuo gatvės banguotomis linijomis kilo karštis. Dusdamas nuo dulkių ir karščio jaučiausi taip, lyg sapnuočiau, kai rudas automobilis atsklendęs sustojo prie griovio galiniame mūsų namo kieme taip tyliai, tarsi laivas, sliuogiantis į savo uostą. Moteris, sėdinti keleivio vietoje, dėvėjo skrybėlę su nuleistu vualiu. Ji atsisuko, pažvelgė į mus pro savo vualį ir kilstelėjo pirštinaite apmautą ranką – taip vangiai, kad vargu tai buvo galima palaikyti mostelėjimu.

– Eik, pakviesk tėvą, – paliepė motina Džeriui.

– O kodėl Deivas negali jo pakviesti?

– Tiesiog eik ir pakviesk.

Džeris nusispjovė į dulkes šalia verandos, panarino galvą tarp sugūžtų pečių ir nuėjo anapus namo, savo naujais odiniais batais stengdamasis užkabinti kuo daugiau dulkių.

Dėdė, tebesėdėdamas savo automobilyje, iškėlė ranką virš stogo ir mums pamojavo. Kai išlipo iš automobilio, žvyras po jo batais nė trupučio nesutraškėjo. Lieknas kaip Velso princas, jis dėvėjo baltus marškinius ir ryšėjo kaklaryšį – ne peteliškę, o ilgą kaklaryšį. Iš automobilio išniro liekna moteris, vilkinti kostiumėliu. Abu rankose laikė cigaretes.

Iš už namo kampo pasirodė tėvas, lydimas įkandin tursenančio Džerio. Tėvas nesivargino persiauti savo guminių batų; kelnės prie kelių buvo susiklosčiusios.

– Vaje, kaip tu pasenai! – sušuko tėvas, eidamas per kiemą jų link. – Ar šitas plinkantis senis ir yra mano brolis? O kas nutiko merginai, kurią jis vedė? Kas ta kresna matrona, kurią jis atsivežė? Reikėtų surišti du diržus, kad apjuostum jos liemenį.

Per vualiu uždengtą tetos veidą nuvilnijo slepiamo susierzinimo grimasa.

– Žiūrėkit, kas visai nepasikeitė, – atsikirto ji. – Praėjo aštuoneri metai, žmogus išgyveno karą, bet vis dar kalba kaip aštrialiežuvis kaimo berniokas.

Ji visai nebuvo stora, tačiau tėvas visada drėbdavo bet ką, kas šaudavo į galvą. Motina sakydavo mums: kai jūsų tėvas mirs, Dievas nebeturės nė valandėlės ramybės.

– O kur jūsų mergaitės? – paklausė motina.

– Susirgo tymais. Teko palikti jas namie su močiute.

– Vargšelės.

Jauste jaučiau, kokie jie besvoriai. Jų kojos vos lietė žemę, ir aš baiminausi – jeigu smarkiau kvėptelėsiu, jie nuskris šalin lyg angelai.

– Tai čia jūsų berniukai, – pasakė dėdė. Jis priėjo prie mudviejų su Džeriu ir pabučiavo abu į lūpas. Nuo jo sklido kitoks tabako kvapas negu nuo tėvo. Amerikietiškos cigaretės skleidė egzotišką aromatą, tarytum jis būtų ką tik grįžęs iš Egipto.

– Rūkote? – paklausė jis.

Aš dvejojau, o Džeris iš karto linktelėjo.

Dėdė nuėjo prie automobilio ir paėmė nuo sėdynės du pakelius Lucky Strickes.

– Čia jums, berniukai.

Aš susirūpinęs pažvelgiau į motiną ir tėvą, bet pamatęs, kad jie abu šypsosi, nuplėšiau celofano plėvelę ir atidariau pakelį. Šokoladinės cigaretės. Mudu su Džeriu įsikišome jas į burną ir visi nuėjome į vidų.

Svečių atvykimas visuomet naudingas įvairiais požiūriais. Tik jiems apsilankius namuose būdavo imbierinio alaus, kartu su rugine degtine pilstomo į aukštas taures, kurias moterys ilgai sukiodavo tarp pirštų siurbčiodamos, o vyrai ištuštindavo vienu mauku. Moterys būdavo kilniaširdės ir leisdavo mums jo įsipilti, nors kai kurios buvo įsitikinusios, kad ledo kubeliai nesveika gerklei – kartą viena motinos draugė savo raudonai dažytais nagais net išgraibė tuos kubelius iš mano stiklinės. „Miksas“, kaip suaugusieji vadindavo visus putojančius gėrimus, kuriais skiesdavo viskį ar degtinę, teikdavo dvigubos naudos, nes kitą dieną, kol jie vaduodavosi pagiriomis, mes galėdavome slapčia nukniaukti keletą tuščių butelių ir nunešti juos į supirktuvę.

Vyrai buvo ne tokie prognozuojami kaip moterys. Jie galėjo dovanų atnešti saliamio arba dėžutę šokoladinių saldainių, vyšnių šokolado apvalkale, kuriuos perkandus mums ant rankų pasipildavo lipnus skystis. Kvailieji, mudviejų su Džeriu požiūriu, atnešdavo gėlių. Įkaušę gėrovai po vakarienės kartais duodavo pinigų ledams arba nusiųsdavo nupirkti cigarečių ir leisdavo pasilikti grąžą. Tačiau dauguma vyrų apskritai mus ignoruodavo, nepaisydami mūsų nuopelnų, nepastebėdami, kaip trokštame sulaukti dovanų. Jie pasakodavo ilgas ir nuobodžias istorijas apie nuotykius su Raudonąja armija arba susidūrimus su nacių darbo batalionais, kurie šukuodavo pabėgėlių kolonas, ieškodami tvirtų vyrų ir moterų kasti įtvirtinimams prieš rusus. Padauginę vyrai kumščiais trankydavo stalą, rodydami, kaip jie pasiilgo savo paliktų šeimų, arba siutinamai išsamiai pasakodavo apie pabėgėlių stovyklų kasdienybę ir alkį, kurį teko kęsti, kol atvyko britai ar amerikiečiai. Negana to, kad istorijos buvo nuobodžios, kartais, kuriam nors vyrui padauginus alkoholio, šiam atgimdavo prisiminimai ir jis imdavo verkti. Mudu su Džeriu tokius verksnius niekindavome iš visos širdies. Kas mums darbo, kodėl suaugusieji liūdi ar ko ilgisi, jeigu jie nemato, ko trokšta vaikai, sėdintys prie to paties stalo?

Tačiau dėdė ir teta buvo nepaprasti svečiai.

Tėvas ėmė vedžioti juos po namus, rodydamas, kaip įrengė kambarius. Teta, ėjusi šalia manęs, švelniai uždėjo man ant peties ranką, o aš nedrįsau į ją pažvelgti, bijodamas, kad ji ją patrauks. Visos moterys kvepėjo pudra, plaukų laku ir kvepalais, tačiau nuo tetos sklido ypatingas kvapas. Jis buvo stiprus, bet nepagaunamas, todėl nenorėjau nuo jos atsitraukti. Ji šiek tiek kvepėjo citrusiniais vaisiais, tarytum būtų važiavusi per apelsinmedžių giraitę atvirame automobilyje, taip pat dūmais, tarytum būtų praleidusi naktį džiazo kavinėje, kur juodaodžiai savo „dūdomis“ skleidžia keistus garsus, nieko nesakančius apie mūsų gyvenimą Kanadoje ar mūsų tėvų gyvenimą Europoje.

Teta nesijuokė iš nevykusių tėvo pokštų ir vaikščiojo po kambarius taip, tarytum panorėjusi pati būtų galėjusi įsigyti tokį namą. Jos klubai lingavo smarkiau negu kanadiečių moterų klubai. Ji buvo pakėlusi savo vualį, kai mus visus bučiavo, bet, prasidėjus namo apžiūrai, vėl jį nuleido. Nedrįsau pažvelgti jai tiesiai į veidą, bet vis tiek vogčiomis žvilgčiojau, ir ji atrodė kur kas jaunesnė negu visos mano iki tol matytos motinos. Teta tikriausiai buvo viena iš tų laimingų moterų, kurios dirba įstaigose. Ji negamino valgio, netvarkė namų ir dirbo ne prie konvejerio, o kokioje nors švarioje vietoje, kur visą dieną sėdėdavo prie rašomojo stalo, atsiliepdavo telefonu ir gaudavo už tai pinigų.

Kai užbaigę ekskursiją nusileidome į pirmąjį aukštą, teta pakėlė savo skrybėlės vualį ir prisegė jį, o aš, paėmęs tėvo degtukus, pridegiau jai pirmąją iš daugelio kitų „Parliament“ cigarečių, kurias ji surūkė mūsų namuose. Tetos apžavai paveikė net Tomą – jis prišliaužė prie jos grindimis ir plekšnojo per koją tol, kol ši nepasisodino jo ant kelių. Tomas pačiupo tinklelį nuo jos skrybėlės ir vėl užtraukė jį jai ant veido. Kaip vaikas prieš Dievą, jis neturėjo jokios baimės, tik spoksojo į tetos veidą, sudėjęs lūpas mažytės „o“ raidės forma.

Džeris nepaliaujamai tauškė tol, kol tėvas liepė jam užsičiaupti. Tada, kaip įprasta, paniuro, bet neilgam, nes irgi buvo jos apžavėtas. Suaugusieji kalbėjo be paliovos ir kartais girdėjau žodžius, pasakytus mūsų kalba, bet su angliška šaknimi, tokius kaip „Zingeris“, „Fordas“ ar „Vestinghauzas“. Kartais tik sėdėjau ir žiūrėjau į dėdę ir tetą, kaip jie gestikuliuoja – ne taip gyvai kaip buvo įprasta mūsų pažįstamiems europiečiams, tačiau tvirtesniais ir labiau pasitikinčiais judesiais, palyginti su vangiu kanadiečių mojavimu plaštakomis. Dėdė iš Amerikos atvežė konjako butelį ir parodė tėvui, kaip padaryti „nikolašką“ – įdėti keletą grūdelių cukraus, ant citrinos užberti kavos, o paskui vienu mauku išgėrus konjaką ja užkąsti.

Kai teta nuėjo į tualetą, palaukiau jos laiptų apačioje, kad galėtume akimirką pabūti vienu du, kai ji sugrįš. Išgirdau, kaip užbaigusi savo reikalus ji bando atidaryti užstrigusias duris.

Akimirksniu atsidūriau laiptų viršuje.

– Durys kartais užstringa, – pasakiau. – Traukdama truputį jas kilstelėkite.

Girdėjau, kaip ji plūkiasi, bandydama išsivaduoti, tačiau durys nepasidavė.

– Atsitraukite, – pasakiau.

Tada pasukau rankeną, kiek galėdamas kilstelėjau duris ir visu svoriu jas stumtelėjau. Kurį laiką jos nepasidavė, bet paskui atsilaisvino iš įtvirtintų rėmų ir iškrito fanera. Durys atsidarė ir aš įskridau į tetos glėbį. Ji pagavo mane abiem rankom, prispaudė prie krūtinės ir ėmė juoktis. Jaučiau vidinį jos kūno alsavimą.

– Mano didvyris, – pasakė ji kvatodama ir atstūmė mane per ištiestos rankos atstumą. – Mano didvyris, – vėl pasakė ji ir nusivedė mane į savo miegamąjį. Paleidusi mano ranką, ji išėmė iš piniginės amerikietišką dolerį ir įdėjo man į delną.

– Tėvas baisiausiai pyks dėl tų durų.

– Niekis, – nuramino truktelėdama pečiais. – Pasakysiu, kad aš jas sulaužiau.

Buvau pasiryžęs dėl jos eiti nors ir į pragarą.

Po pietų dėdė nusivedė mudu su Džeriu į savo automobilį. Sėdėjome jame tiesiai, pasitempę, kad visi vaikai gatvėje matytų, kaip mums pasisekė.

– Kiek jis turi arklio jėgų? – paklausė Džeris.

– Nesu tikras.

– Turėtų būti apie du šimtus. Tik paklausyk, kaip urzgia. Aštuoni cilindrai ar šeši?

– Šeši.

– Kol kas ir tiek neblogai. Tačiau kitą automobilį galėtum pirkti aštuonių cilindrų.

– Šešių užtenka, – pasakiau.

– Užsičiaupk, – nutraukė mane Džeris. – Nematai, kad kalbuosi su dėde?

Kai tik išlipome iš automobilio, dėdė ėmė kalbėti angliškai. Džeris mirktelėjo man, įvertindamas jo kalbinį subtilumą. Viešose vietose kalbėdavome angliškai. Visi kartu nuėjome į parduotuvę „Pas Kresgę“. Įėjęs į parduotuvę, dėdė kurį laiką pastovėjo ant blankių medinių grindų, bandydamas susivokti aplinkoje.

– Eime, berniukai.

Dėdė vedėsi mus tiesiai prie stiklinių dėžučių su saldainiais. Parduotuvė buvo tuščia. Tada jis išsiėmė „Parliament“ cigaretę, prisidegė ją ir vestuviniu žiedu pabarbeno į stiklinę dėžutę. Pasirodė pagyvenusi moteris standžiomis baltomis garbanomis ir pasipūtusi nukaukšėjo į savo darbo vietą už prekystalio. Ji vilkėjo mėlynu chalatu, o jos veidą „puošė“ rūgšti mina, pasibaisėtinai nederanti saldumynų parduotuvėj.

– Ačiū, ponia, – padėkojo dėdė. – Kaip dienelė?

Jos rūstus veidas šiek tiek sušvelnėjo.

– Kojos mane tuoj pribaigs, jeigu norite žinoti tiesą.

– Diena jau baigiasi. Prašome duoti berniukams po svarą saldainių. O jūs išsirinkite, kokius mėgstate.

Atsistojęs už mūsų dėdė luktelėjo, kol priėmėme nelengvą sprendimą, sumokėjo ir lengvai mostelėjęs pirštu atsisveikino su moteriške.

Ji nusišypsojo.

– Kur išmokai kalbėti angliškai? – paklausė Džeris automobilyje. Laikėmės įsitvėrę savo saldainių maišelių, bijodami juos atidaryti – dar niekada nebuvome turėję tiek skanėstų. Dabar mes vėl kalbėjomės savo kalba.

– Kai buvau studentas, mokiausi vokiečių ir prancūzų kalbos, – pasakė mano dėdė, – o kai moki šias dvi kalbas, išmokti anglų kalbos nesunku. Reikia tik sumaišyti vokiškus ir prancūziškus žodžius, įplakti į mišinį šiek tiek absurdo, keistos rašybos ir anglų kalba einasi kaip iš pypkės.

Kai grįžome namo, suaugusieji valgė, rūkė ir gėrė iki pat vėlyvo vakaro. Kai apie devintą sutemo, tėvas ėmė kalbėti vis garsiau ir garsiau, o jo veidas dar labiau įraudo. Jie kalbėjosi apie prieškario laikų politiką, apie besiartinantį Rusijos ir Amerikos karą. Apie pusę dešimtos tėvas pakilo nuo stalo ir išėjo. Motina su dėde ir teta šnekučiavosi toliau. Po valandos tėvas sugrįžo prie stalo, bet nesisėdo. Jis mūvėjo trumpikes ir vilkėjo apatiniais marškiniais su didelėmis iškirptėmis prie pažastų. Atrodė apstulbęs.

– Ką, jūs vis dar sėdite? – pasipiktino tėvas.

– Grįžk į lovą arba apsirenk ką nors, – pasakė motina.

– Kas jūs per girtuokliai, sėdite iki paryčių. Marš visi į lovą!

Mudu su Džeriu puikiai žinojome, ką toks jo balsas reiškia. Jis vėl ima vadžias į rankas, kaip beprotis, mėginantis vadovauti skęstančiam laivui.

– Gražūs apatiniai, – įgėlė teta.

– Pasakiau – marš miegoti! Neleisiu paversti savo namų girtuoklių irštva.

Bijojau dėl tetos. Žinojau, jeigu ji suerzins tėvą, šis ims siautėti dar labiau.

– Tučtuojau grįžk į lovą! – aštriai rėžė dėdė. – Girdėjai, ką pasakiau. Į lovą! Ir kad daugiau nė žodžio negirdėčiau iš tavo juokingos srėbtuvės.

Tėvas susvyravo, tarytum būtų patyręs smūgį.

– Į lovą! – pakartojo dėdė ir tėvas apsisukęs ant kulnų per tamsią virtuvę nukėblino į savo miegamąjį.

Mudu su Džeriu susižvalgėme apimti baimingo susižavėjimo.

Savo naujajame miegamajame abu turėjome atskiras lovas ir norėdami pasikalbėti privalėjome šnabždėtis, nes jeigu tėvas išgirsdavo besišnekant, įsiverždavo į kambarį ir sukeldavo audrą. Kartą jis pričiupo Džerį su žibintuvėliu rankose po antklode skaitant knygą ir pagautas įtūžio sviedė žibintuvėlį per kambarį taip, kad sudaužė dengiamąjį stiklą ir lempą. Džeris pasakė, kad jis kvailys, nes pakeisti lempą pigiau negu baterijas, o dengiamajo stiklo apskritai nereikėjo.

– Jis davė pylos Seniui, – pasakiau aš.

– Jo. Kai kyla stumdymasis, vyresnysis brolis visada laimi.

– O tu sakei, kad jis bus toks pat kaip Senis.

– Ne-e. Senis turbūt buvo įsūnytas, o gal jį augino vilkai, suradę laukuose, kai buvo mažas.

– Norėčiau išvažiuoti kartu su jais.

– Jis turi dvi dukteris. Norėtum gyventi su mergaitėmis?

– Kaip nors įprasčiau.

– Tau patiktų. Galėtum matuotis jų nailonines kojines.

Nors tamsiame kambaryje nieko nemačiau, sviedžiau į jo pusę pagalvę.

– Puiku. Dabar turiu dvi pagalves, – nusišaipė Džeris.

Gulėdami tamsoje mudu girdėjome juos besikalbant valgomajame. Tėvas gretimame kambaryje garsiai ir nutrūkstamai knarkė, kartkartėmis kažką sumurmėdamas per miegus, tarytum būtų žinojęs, kad apie jį kalba.

Džeris pakirdo pirmas, įėjęs į virtuvę užklupau jį beplaunantį nuo lūpų „Napoleono“ torto trupinius.

– Ar pakvaišai? Juk reikės priimti Komuniją.

– Užsičiaupk.

Jis nusiplovė trupinius nuo veido kaip tik tuo laiku, kai tėvas įėjo į virtuvę. Jo plaukai stirksojo kuokštais, akys buvo apsiblaususios, jis vis dar vilkėjo trumpikėmis ir apatiniais marškinėliais. Tėvas mums linktelėjo, nusiprausė veidą, palygino ranka plaukus ir patraukė laiptų link.

– Tėti, – perspėjo Džeris, – prieš eidamas bent jau apsivilktum.

– Jie šeimos nariai, – atsakė tėvas. – Koks jiems skirtumas?

Jis sunkiai, tarytum Frankenšteino pabaisa, užkopė aukštyn. Girdėjome, kaip jis stabtelėjo ir sustojo tarpdury be durų.

– Ei, ar yra kas gyvas?

Atsistoję laiptų apačioje mudu su Džeriu viską girdėjome. Viršutiniame aukšte beveik nebuvo baldų, todėl garsas atsimušdavo į tuščias sienas. Girdėjome, kaip sugirgždėjo spyruoklės, kai tėvas atsisėdo ant lovos krašto.

– Kiek valandų? – paklausė dėdė.

– Pusė aštuonių, – pasakė teta.

– Maniau, kad jis iš to bus išaugęs.

– Jis niekada nesikeičia, kad ir kokiame žemyne gyventų.

– Gana filosofuoti, – suriaumojo tėvas. – Kelkitės ir renkitės. Devintą turime būti bažnyčioje.

– Kodėl einate į ankstyvas mišias? – nusistebėjo teta.

– Nes mums reikia priimti Komuniją, ir aš išalkstu, jeigu einame vėliau.

– Jeigu jau taip nori, nueisiu į mišias, – bandė išsisukti dėdė, – bet Komunijos nepriimsiu.

– Privalai, – nenusileido tėvas. – Pagalvok apie tuos du berniukus apačioje. Tu jiems patinki. Jie žavisi tavimi ir jeigu tu nepriimsi Komunijos, jie dėl tavo kaltės degs pragare.

– Liaukis kvailioti su tais savo prietarais. Kalbi kaip žmogus iš praėjusio šimtmečio.

– Nesiginčysiu su tavim, – pasakė tėvas. – Sekmadieniais nesiginčiju. Tik padaryk taip, kaip prašau, dėl berniukų.

Kai tėvas ėmė leistis žemyn, mudu su Džeriu pasišalinome. Jis be garso švilpiniavo sausa burna.

O kokios kankinančios katalikų pagirios sekmadienio rytą prieš Komuniją. Tėvas net burnos nesusivilgė, nors aš įtariau, kad teta ir dėdė, užsidarę vonioje, gėrė iš čiaupo į valias.

Mudu su Džeriu buvome įpratę prie suaugusiųjų pagirių. Mums jos buvo tapusios beveik kasdienybe, nes visi tėvo draugai gėrė taip pat kaip ir jis – iki užsimiršimo, kol iki paskutinio lašo neištuštindavo visų butelių ant stalo. Ilgainiui supratome, kad rytais, ypač sekmadienio rytais, geriau jų vengti. Motina tvirtino, kad aspirinas ir vanduo – ne maistas, bet tėvas tuo netikėjo.

Nišoje tarp durų ir laiptų apačios dėdė sąmokslininkiškai mums sušnabždėjo:

– Pažadėkite padaryti vieną dalyką, kai užaugsite.

– Ką tik norite, – patikino Džeris.

– Pažadėkite, kad perskaitysite Volterą.

Jis stabtelėjo susirūpinusia veido išraiška, tarytum būtų pasakęs per daug.

– Bet pažadėkite ir dar vieną dalyką. Skaitykite jį tik tada, kai sulauksite dvidešimt vienerių.

Tą sekmadienio rytą tėvas buvo nusiteikęs neįprastai pakiliai. Jautėsi taip, tarytum į tikėjimą būtų atvertęs du laukinius, ir kai jiedu su dėde stovėjo eilėje prie Komunijos, švelniai uždėjo ranką broliui ant peties. Atidžiai stebėjau, ar ostija neiššoks iš ateisto dėdės burnos, bet ji šmurkštelėjo jam pro lūpas kaip ir visiems kitiems.

Praėjusį vakarą motina įsigudrino paslėpti pusę butelio, tad kai grįžome po mišių ir sėdome pusryčiauti, alkoholio dozė vėl pakėlė jiems ūpą. Norėjau, kad jie sėdėtų prie stalo, kol sukaupsiu drąsą. Kai dėdė su teta ėmė ruoštis išvažiuoti, mudu su Džeriu pasisiūlėme nunešti jų krepšius į automobilio bagažinę. Dėdė padavė mums jos raktus. Papasakojau Džeriui apie savo planus. Kai tik juos išdėsčiau, jis visas išraudo.

– Aš irgi važiuoju, – pasakė Džeris.

– Tu negali. Kas uždarys bagažinę?

– Tada aš važiuosiu vietoj tavęs. Aš vyresnis.

– Aš pirmas tai sugalvojau.

– Man nerūpi. Senis pasius ir išlies pyktį ant to, kuris liks.

Palikau bagažinę atidarytą ir grįžau į namą. Džeris atbėgo paskui.

– Negali taip pasielgti. Tik aš prisigalvoju tokių šunybių. Tu gi pas mus gerutis.

– Arba tu uždarysi bagažinę, arba aš susirasiu virvę ir pats ją uždarysiu.

– Ir kaip manai, kas bus, jeigu tau pavyks? Jis tiesiog grąžins tave atgal.

– Bent jau pamatysiu Ameriką. Galbūt jie leis man pasilikti.

– O kas, jeigu tu mirsi bagažinėje?

– Kodėl turėčiau mirti?

– Jeigu grindyse yra skylė, į vidų gali prasiskverbti išmetamojo vamzdžio dujų.

– Tai nesenas automobilis. Į bagažinę dujų nepateks.

– Tačiau šiandien karšta. Tu gali ten iškepti arba mirti iš troškulio dar nepasiekęs Detroito. Jeigu automobilis suges, jie turės palikti jį per naktį autoservise.

– Tai uždarysi bagažinę ar ne?

Džeris prikando apatinę lūpą. Atrodė, kad jis tuoj pravirks. Tačiau, grįžus paniurusiai jo veido išraiškai, supratau, kad laimėjau.

Dėdė ir teta jau stovėjo svetainėje. Turėjau suktis greitai. Apkabinau ir pabučiavau juos, tačiau visiems suaugusiems, kuriuos pažinojau, atsisveikinti reikėjo amžinybės, todėl laiko dar buvo. Mudu su Džeriu grąžinome raktus ir vėl puolėme į kiemą. Bagažinėje vietos man buvo į valias. Džeris ją užtrenkė, palaukė keletą sekundžių, paskui dukart pabeldė. Atsakydamas aš taip pat pabeldžiau du kartus – girdi, viskas gerai.

Nulindęs į patį bagažinės galą atsiguliau ant kilimėlio ir, baimindamasis, kad prieš išvažiuodami jie gali ją atidaryti, apsiklojau tetos drabužiais, riogsojusiais ant pakabų. Praėjo daug laiko, kol automobilis pagaliau pajudėjo. Jie tikriausiai stebėjosi, kodėl neatėjau atsisveikinti. Įsivaizdavau, kaip tėvas siunta dėl tokio nemandagaus elgesio ir džiaugiausi, kad daugiau man nereikės kvaršinti sau galvos dėl jo pykčio. Apie mamą stengiausi negalvoti.

Pagaliau motoras užsivedė, automobilis truktelėjo ir pajudėjo. Praskleidžiau drabužius ir atidžiai įsižiūrėjau į tamsą, ar nėra šviesos taškelių bagažinės grindyse – norėjau įsitikinti, kad iš nesandaraus išmetamojo vamzdžio dujos neprasiskverbs į vidų. Jokių šviesos taškelių nemačiau, toliau uostinėjau aplinkui, tikrindamas, ar nejaučiu dujų kvapo, ir svarsčiau, ar teta ir dėdė išgirstų mane, jeigu pradėčiau belsti. Užuodžiau benzino ir tepalų kvapą, tetos kvepalus, įsigėrusius į jos drabužius. Kartais man atrodydavo, kad uodžiu kažką degant, bet tikėjausi, kad tai tik „Parliament“ cigarečių, kurias rūkė teta ir dėdė, kvapas.

Buvau pasiruošęs kęsti troškulį ir karštį, tačiau prieš lipdamas į bagažinę pamiršau nueiti į tualetą. Kol kas reikalas manęs dar nespyrė, tačiau žinodamas, kad tuoj prispirs, nerimavau. Automobilis dažnai trūkčiojo ir stabčiojo, nes tais laikais dar nebuvo greitkelių, o dėl supimo bei karščio mane apėmė miegas. Aš užsnūdau, kažką susapnavau, paskui atsibudau, svarstydamas, ar tik nebūsiu miręs nuo nuodingų dujų, o po kurio laiko vėl užmigau. Miegai galutinai išlakstė, kai spaudimas šlapimo pūslėje tapo nepakeliamas; pradėjau muistytis, bandydamas numaldyti poreikį nusišlapinti. Pamaniau: jeigu išleisiu tik truputį – tiek, kad nesimatytų – spaudimas susilpnės, tačiau pradėjęs šlapintis į kelnes nebegalėjau sustoti ir kurį laiką jaučiau neapsakomai saldų palengvėjimą. Tada įsivaizdavau mane pasitinkančias pusseseres ir save, stovintį šlaputėlėmis kelnėmis, kaip kūdikį. Jos pasibjaurės manimi, o dėdė iš gėdos nusisuks – baisėjausi mintyse.

Laikrodžio neturėjau, o jeigu ir būčiau turėjęs, vis tiek nebūčiau įžiūrėjęs ciferblato, tačiau man atrodė, kad važiuojame visą amžinybę. Du kartus automobilis sustojo ir kiekvieną kartą galvojau, kad bagažinė tuoj atsivers ir jau būsime vietoje, prie dėdės namo Detroite. Kai bagažinė pagaliau atsidarė, mane apakino ryški vėlyvos popietės saulė, vienintelis dalykas, kurį įžiūrėjau, buvo kariškos skrybėlės kontūrai.

– Juk tai Deivas, – išgirdau nustebusios tetos balsą.

– Tai jūs pažįstate šį berniuką? – pasitikslino vyriškis su skrybėle.

– Žinoma, pažįstu. Tai mano sūnėnas.

– Dauguma žmonių tvirtina anksčiau niekada gyvenime akyse neregėję vaikų, besislepiančių jų bagažinėje. Eime su manimi.

Man nebuvo atėję į galvą, kad bagažines kartais tikrina, kai žmonės grįžta į savo šalį, ypač jeigu grįžtantieji kalba su akcentu. Amerikos muitinės pareigūnai nuvedė mus į vieną iš žema eile nusitiesusių biurų.

Vėlai vakare tėvas pasitiko mane autobusų stotyje Toronto centre. Išlipau iš autobuso rankoje laikydamas popierinį maišelį su šlapiomis kelnėmis – mūvėjau naujomis, kurias kažkas rado muitinės biure. Tai buvo suaugusio žmogaus kelnės, atraitotomis klešnėmis, kad nebūtų man per ilgos. Atrodžiau juokingai.

Mudu tylėdami paskutiniu autobusu nuvažiavome į Vestoną. Kai įėjau pro duris, motina į mane nė nežvilgtelėjo. Ji kažką mezgė ir įdėmiai žiūrėjo į virbalus. Džeris jau buvo lovoje. Tėvas nusivedė mane tiesiai į rūsį. Kai leidomės laiptais, girdėjau, kaip jis krapštosi, atsegdamas diržą.

Atsistojau įprastiniame kampe, o jis ėmė vanoti mano sėdmenis diržu, kalbėdamas:

– Čia visą vakarą buvo policija. Jie su šunimis apieškojo laukus, manė, gal kas nors tave nužudė ir ten paslėpė kūną. Motina visą popietę raudojo. Noriu tau šį tą pasakyti. Tavo dėdė dirba prie konvejerio „Fordo“ gamykloje. Jis dirba su litavimo lempa ir kiekvieną dieną virina tą patį sujungimą. Šimtus kartų per dieną – diena po dienos. Tavo teta dirba pardavėja „Krogers“ parduotuvių tinkle ir kiauras dienas pardavinėja kojines. Jeigu manai, kad jų gyvenimas geresnis negu mūsų, keliauk ten sau sveikas ir gyvenk. Tačiau teks palaukti, kol sukaks dvidešimt vieneri, o kai tik kirsi sieną, jie paims tave į kariuomenę ir nusiųs žūti į Korėją ar dar kokią nors vietą, kur guldo galvas amerikiečių berniukai. O iki to laiko gyvensi čia, džiaugsies ir klausysi kiekvieno mano žodžio arba mes vaikščiosim čia tol, kol neateisi į protą.

– Ar skaudėjo? – pašnabždomis paklausė Džeris, kai išgirdome, kad motina su tėvu atsigulė.

– Truputį.

– Man irgi nuo jo kliuvo.

– Prisipažinai?

– Kai vėl atėjo policija, pasakiau jam, kur tavęs ieškoti. Jis nepatikėjo, kad tu pats užsidarei bagažinę.

– Aišku.

Keletą minučių jis gulėjo tylėdamas.

– Jie sakė, kad tu vis dėlto nusigavai į kitą tilto pusę Amerikoje.

– Atrodo, taip.

– Taigi, dabar tu vienintelis iš šeimos, buvęs Valstijose.

– Jo.

– Ar ten gražu?

– Nedaug ką mačiau. Tačiau, kai mane vežė per tiltą atgal į Kanados pusę, žiūrėjau pro langą. Tas tiltas didžiulis, toks aukštas, kad atrodo tuoj pasieksi dangų. Jis jungia plačios upės krantus, viename iš jų – Detroitas.

– Kaip jis atrodo?

– Palei upę daugybė fabrikų, baržų ir laivų, o toliau matyti dangoraižiai.

– Kiek jų yra?

– Daug. Visi susispietę vienas prie kito ir aukšti kaip tiltas – gal net aukštesni.

– Kiek aukštų jie turi?

– Kokį šimtą.

Jis tyliai švilptelėjo.

– Tačiau Kanados pusė kitokia. Ten nemačiau nė vieno fabriko. Visur vien žaluma. Tarsi prie vandens būtų daugybė pievelių.

– Šioje sienos pusėje niekada niekas nevyksta.

– Ir niekada nevyks.

Mes dar šiek tiek pasikalbėjome, bet jau buvo vėlu. Džeris nutilo. Tikriausiai užmigo, nes nieko nesakė, kai atsivėrė mūsų kambario durys ir įėjo motina. Buvo tamsu, tačiau mano akys įpratusios prie tamsos, ir aš įžiūrėjau baltus jos naktinius.

Ji atsisėdo ant lovos krašto ir valandėlę glostė man galvą.

– Žinau, kad nemiegi, – pasakė motina. Jos balsas buvo visai nepiktas. Gal tik šiek tiek liūdnas, o tai dar blogiau.

Kurį laiką motina sėdėjo tylėdama.

– Norėjau paklausti tik vieno dalyko, – tarė ji. – Ar ten gražu?