Читать книгу Pirkiniai išsimokėtinai - Antanas Šileika - Страница 5

Krito paskutinės apleisto lauko obelys. Išpjovę jas darbininkai tvarkingai suguldė į dešinę pusę. Netrukus turėjo atvažiuoti sunkvežimis jų išvežti. Mūsų naujajame priemiestyje medžių neliko, išskyrus keletą vyšnių ar obelų, kurios atsitiktinumo valia augo kokio nors būsimojo kiemo ribose. Dangus virš naujutėlaičių namų kažkodėl atrodė nepaprastai didelis – milžinišką jo skliauto žydrynę drumstė tik baltas debesis, amžinai kybojęs virš bendrovės Canadian Gypsum Company fabriko, įsikūrusio rajono pakraštyje. Ne mums tamsūs miesto namai medžiais apsodintose gatvėse, kur nėra kelių įvažiuoti ir kur dėl pasibaisėtinai mažų langų kambariuose viešpatauja amžina prieblanda. Mūsų svetainių langai buvo panoraminiai, o mažesnius miegamųjų langus dengė užuolaidos su paveikslėliais, vaizduojančiais kaubojus ant besispardančių mustangų.

Į namą, esantį kiek toliau nuo mūsiškio, įsikraustė Laimų šeima. Laimų pora turėjo devynis vaikus, nors net nebuvo katalikai! Jie nesivargino sodinti pievelės ir net nesulygino žemės kauburių, likusių po statybų. Dabar, nugriovę savo išvietę, turėjome kaimynus, į kuriuos patys galėjome žvelgti iš aukšto. Tėvas Laimas atsitempė namo du „T“ modelio fordus, kuriuos ketino restauruoti, ir paliko juos priekiniame kieme. Jie stovėjo ten ištisus mėnesius. Sekmadieniais jis krapštydavo automobilių variklius ir piktindavo kaimynus, siurbčiodamas alų iš butelio, kurį pasistatydavo netoliese. Baptistai, kurių merginos ir moterys sekmadieniais visada pasipuošdavo skrybėlaitėmis ir pirštinaitėmis, eidami pro jį į bažnyčią nusisukdavo į kitą pusę.

Ponas Teiloras net pasakė tėvui:

– Reikia pasvarstyti, kokių priemonių miestas galėtų imtis, kad priverstų Laimus susitvarkyti savo kiemą.

Šis giliamintiškai linktelėjo ir paptelėjo savo pypkę, nebyliai reikšdamas pritarimą. Tėvo anglų kalbos įgūdžiai nė kiek nepatobulėjo, todėl net abejojau, ar jis suprato pono Teiloro žodžius, tačiau jautė, kad pasipiktinęs kaimynas į jį kreipiasi kaip į bendražygį. Dabar, kai mes gyvenome jau ne statomo namo rūsyje, o tėvas užpylė žvyru mūsų įvažiavimo kelio vėžes, ponas Teiloras pradėjo su mumis kalbėtis.

Džeriui tai buvo nė motais, jis ir toliau liepsnote liepsnojo neapykanta. Jo rūstybės nesušvelnino ir tai, kad ponas Teiloras su mumis sveikindavosi, mojuodamas iš kitos gatvės pusės.

– Kai gausiu darbą, uždirbsiu tiek daug pinigų, kad nupirksiu tą jo namą ir užsakysiu buldozerį jį nugriauti.

– Kokia prasmė jį griauti, jeigu namas jau priklausys tau.

– Vis vien verta. Nusiųsiu jam pakvietimą į vakarėlį, nurodydamas jo senąjį adresą, o kai jis atsirioglins, stovėsiu tarp griuvėsių ir juoksiuosi.

Mes mokėmės kanadiečių kasdienio gyvenimo ypatumų iš Makvitų, kurie išsinuomojo antrąjį mūsų namo aukštą. Ponas Makvitis buvo kanadietiška mano tėvo versija. Kiekvieną rytą girdėdavome, kaip dunda jo sunkūs darbiniai batai, kai jis su juoda pietų dėžute rankoje leidžiasi laiptais, traukdamas stumdyti žemių, mat dirbo greiderio vairuotoju. Tėvas, nešinas savo staliaus įrankiais, sunkiais žingsniais kildavo iš rūsio ir traukdavo darbuotis naujų namų, dygstančių tokiuose priemiesčiuose ir miestuose kaip mūsiškis, statybose. Vyrai ateidavo ir išeidavo, o moterys likdavo namie.

– Nori „gumbo“ sriubos su vištiena? – vieną dieną per pietus paklausė manęs ponia Makviti. Gumbo. Nežinojau, kas tas „gumbo“, bet šio žodžio skambesys man kėlė įtarimų, net jeigu tas „gumbo“ buvo parduodamas skardinėje su užrašu Campbell. „Gumbo“, gumbas, guma – šie žodžiai skambėjo nemaloniai. Gal tai buvo tik viščiukas miltų ir morkų tyrėje. Atrodė, kad morkų dedama visur. Aš atsisakiau šio keisto pasiūlymo, bet man baisiai magėjo paragauti jos margarino. Dviem baltomis lazdelėmis ji atgnybdavo šiek tiek sviesto, įdėdavo jo į dubenėlį, paskui iš tūbelės išspausdavo šiek tiek dažiklio ir įmaišydavo margarino. Kartais ji paspausdavo tūbelę per smarkiai ir margarinas nusidažydavo ryškia šleikščiai geltona spalva, kaip gimtadienio tortas iš parduotuvės „Pas Kresgę“2. Jeigu antrame aukšte su mumis būdavo Tomas, jis kartais kyštelėdavo savo pirštelį į dubenėlį ir prarydavo kokį šaukštelį tos geltonos masės, jeigu ponia Makviti nespėdavo jo sustabdyti.

Mes prašėme motinos, kad ji irgi nupirktų margarino.

– Negaliu, – sakydavo motina. – Mudu su tėvu per karą jo tiek prisivalgėme, kad aš springstu kiekvieną kartą, kai įsidedu jo į burną.

– Jis gaminamas iš panaudotų variklio tepalų, – sakydavo tėvas.

Mes troškome margarino ir beveik visko, kas būdavo parduodama skardinėse. Tėvas ant duonos dėdavosi gabalus keptos mėsos, bet mes valgydavome tik konservuotą kiaulieną, Bolonės dešrą ir vištienos lazdeles.

Kartą per savaitę ponas Makvitis pietums namo parnešdavo picą. Tėvui baisiai nepatiko jos kvapas.

– Atrodo kaip vėmalai ant duonos, – sakydavo jis.

Vienintelis tualetas namuose buvo antrame aukšte, taigi mes turėjome pasiteisinimą eiti ten kada panorėję. Makvitų keturiolikmetė dukra miegojo ant ištraukiamos sofos svetainėje, o mažylis Tomo amžiaus sūnus kartu su tėvais. Kai išgirsdavau viršuje lengvus Tinos žingsnius, bėgdavau į tualetą ir trypinėdavau laiptinėje. Kartais Makvitai pavaišindavo mane karamele, o ponas Makvitis pakviesdavo pasiklausyti per radiją transliuojamų ledo ritulio rungtynių. Paimdavau karamelę arba likdavau klausytis radijo, bet taip elgdavausi tik dėl Tinos.

Tina paprastai leisdavo laiką tinginiaudama – drybsodavo ant sofos, pasikišusi ranką po galva ir spoksodama į lubas. Iš kramtomosios gumos ji pūsdavo nepaprastai didelius burbulus ir parodė man vieną gudrybę – jeigu pūsdamas burbulą reikiamu momentu sučiaupi lūpas, išeina du burbulai. Kai išmokau tai daryti, berniukai mokyklos kieme būriuodavosi aplink mane ir bandydavo pakartoti triuką. Džeris irgi išmoko šios gudrybės. Jis sėdėdavo klasės gale ir, kai mokytojas nusisukdavo, pūsdavo burbulus.

Kartą motina Leonė, direktorė, per atidarytas klasės duris pamatė jį tai darant. Apimta drausmės palaikymo pakvaišimo, ji puolė prie jo ir susprogdino burbulą ranka. Mokiniai ir mokytojas apstulbę stebėjo, kaip guma prilimpa jai prie rankos, paskui tįsta ant abito. Kai pabandė ją nubraukti, plonytė rausva gumos membrana išsisklaidė plaušeliais ir plačiai pasklido ant juodos vilnos. Už tai Džeris turėjo savaitę lankytis aštuntos valandos mišiose. Kadangi buvo gavėnia, jis laimėjo atviruką su švento Antano atvaizdu už tai, kad dažniausiai lankėsi ryto mišiose. Jis galėjo būti diskvalifikuotas, nes jose dalyvaudavo tik motinos Leonės lieptas, tačiau ši buvo atlaidi. Įteikdama jam tą atviruką ji širdingai paplekšnojo Džeriui per nugarą, tarytum bokso treneris sveikindamas savo auklėtinį. Ji ir buvo nelyginant treneris. Motina Leonė rengė karius Kristaus kariaunai.

Jei tik ji būtų žinojusi. Džeris sudegino atviruką su švento Antano atvaizdu, norėdamas įrodyti, kad mes Dievui nė motais. Būsimieji aštuntokai buvo pasibaisėję, tačiau tuo pat metu juo žavėjosi ir nė vienas nepaskundė motinai Leonei. Poelgio pasekmės galėjo būti labai rimtos ir baugino net menkus skundikų protelius. Žinojome, kad apie tokį elgesį galėjo būti pranešta vyskupui.

Net didžiausi neklaužados per gavėnią atsisakė kokių nors gardumynų, tačiau Džeris nutarė pasipuikuoti ir pasakė kramtysiąs gumą kiekvieną dieną, kol nuo velykinių statulėlių bus nuimti purpuriniai maišai. Mes visi juo baimingai žavėjomės, bet vis tiek keverzojome raides „JMJ“3 savo sąsiuvinių puslapių ir kontrolinių darbų lapų viršuje, manydami: net jeigu dieviškas įsikišimas nesuteiks žinių, kurių neįgijome dėl tinginystės, tai mūsų dievobaimingumas bent jau suminkštins rašto darbus tikrinančių mokytojų širdis.

– Jeigu nori dirbti vien tam, kad galėtum nusipirkti daugiau skudurų Vestono centre, tai pirmyn, bet negalvok, kad mums reikia pinigų, – pareiškė tėvas.

Jis pakilo iš savo krėslo ir ėmė pašėlusiai mojuoti savo pypke. Maniau, kad dėl to iš jos kaušelio iššoks žioruojantis tabako gniūžis, kaip buvo nutikę, kai motina leido Džeriui nakvoti vieno draugo namuose.

– Jeigu eisi į darbą, vaikai ims šlaistytis prie parduotuvių ir taps nusikaltėliais. Mes niekada žmoniškai nevalgysime, sulysime ir nusilpsime. Ko čia šypsaisi? Taip jau atsitiko Anatolijui. Jo žmona pradėjo dirbti, ir po šešių mėnesių žmogus mirė.

– Jis buvo alkoholikas. Pats suardė sau kepenis.

– Nes namuose nebuvo žmonos, kuri pasirūpintų, kad būtų pavalgęs. Jis sėdėdavo su buteliu rankose laukdamas jos, o kai ši parsirasdavo, niekas jau nebelįsdavo į burną.

– Tai dėl jo mirties kalta žmona?

– Žinoma. Argi Mergelė Marija dirbo? Ar tau teko kur nors Biblijoje skaityti, kad ji būtų užsidėjusi plaukų tinklelį ir pakavusi maistą į dėžes? Ar teko girdėti, kad ji būtų pardavinėjusi apatinius parduotuvėse? Vienintelė Biblijos moteris, kuri dirbo ne namuose, buvo Marija Magdalietė, bet ir ji metė savo darbą.

– O ar Kristus bent kartą buvo pasigėręs?

– Nepiktžodžiauk. Nepakęsiu to savo namuose.

Motina susirado darbą pakuoti sausainius kepykloje, bet tam jai teko pameluoti apie savo išsilavinimą. Pasakė, kad mokėsi aukštojoje mokykloje ir jos nebaigė, nes buvo pašalinta.

– Per tris savaites neuždirbai nė cento, – priminė motina.

Ji stovėjo abiem rankoms įsirėmusi į klubus ir palinkusi prie tėvo, tarytum medkirtys prie pasirinkto kirsti kamieno.

– Namų statyboje darbų tai padaugėja, tai sumažėja. Juk pati žinai. Atsigriebsiu iš kito užsakymo.

– Tačiau maisto ir drabužių reikia visada. Negaliu leisti berniukų į mokyklą be pavasarinių švarkelių.

– Matai? Tapai mados verge! Tu pasirengusi sugriauti šeimą, kad praturtintum kokį nors gobšuolį dizainerį! Jeigu nešvaistytum pinigų, išsiversti būtų lengviau.

– Ir kurgi aš švaistau pinigus?

– Tu vedei vaikus pas dantų gydytoją.

– Jiems skaudėjo dantys.

– Tai reikėjo duoti vaikams butelį karšto vandens arba pasakyti man. Pririšai prie danties virvelę, pritvirtinai prie durų rankenos, truktelėjai – ir penki doleriai sutaupyti.

– Tai sakai pinigų mums nereikia? Teisingai supratau?

– Sakau, kad uždirbu pakankamai gyvenimui. Aš vykdau savo pareigas. O tu – motina. Turėtum rūpintis savo pareigomis.

– Neatsakei į mano klausimą.

– Kokį klausimą?

– Sakai, kad mums nereikia pinigų?

– Teisingai.

– Tada eisiu dirbti, bet pinigus pasiliksiu sau.

– Jau pirmadienį būsi išleidusi savaitės uždarbį, o antradienį skolinsiesi pinigų iš manęs. Šiaip ar taip, kas prižiūrės Tomą?

– Makvitai prižiūrės jį už dešimt dolerių per savaitę.

– O! Jau leidi pinigus, kurių dar neuždirbai.

Rytą ji mums paserviruodavo stalą, o pusryčius palikdavo orkaitėje, kad neatauštų. Kai grįždavome namo pietų, tėvas, kuriam vis nesisekė susirasti darbo, dažnai jau būdavo iškepęs maltos jautienos su bulvėmis. Kartais jis pakepindavo Bolonės dešros, papjaustęs griežinėliais; kai griežinėliai išsipūsdavo, jis juos apversdavo, o įdubimus užpildydavo plaktais kiaušiniais.

– Ko išmokote šįryt? – paklausė jis kartą.

– Nieko.

– Puiku, saugosiu savo įrankius, kad jie būtų tinkami dirbti. Kai jus už kvailumą išmes iš mokyklos, galėsite keltis šeštą valandą su manim ir iki sutemų plūktis su rąstais ir lentomis. Būsime komanda. Statysime namus trise.

Kai pusę šešių namo grįždavo motina, Džeris, Tomas ir aš puldavome prie jos, ištraukdavome iš rankų rankinę, norėdami pažiūrėti, ar ji nebus parnešusi namo sulūžusių sausainių. Kartą, vos įžengusi pro duris, net nenusivilkusi palto, ji ėmė komanduoti:

– Deivai, padenk stalą. Džeri, nuskusk bulvių.

Tėvas laukė rūsyje, kol pašaukėme jį vakarieniauti.

– Kaip čia išeina, kad visada valgome keptą maistą? – paklausė tėvas.

– Nes tik iškepti ką nors ir spėju, kai grįžtu iš darbo.

– Šit kaip! Visa šeima turi kentėti dėl to, kad tu nori kažką nusipirkti pas skudurininką miesto centre.

– Kodėl tu nepradedi ko nors gaminti, kol manęs nėra?

– Gaminti maistą – motinos pareiga.

– Berniukai, nesakau, kad turite gaminti, kai aš namie. Tačiau noriu, kad nuo šiol iki mano sugrįžimo padengtumėte stalą ir priskustumėte bulvių. O tu – ji pasisuko į tėvą – kai nedirbi, gali iškepti mėsos. Tiesiog įdėk ją į kepimo kaistuvą, uždenk, tada – į orkaitę, paskui nustatyk jungiklį ties skaičiumi „350“. Kaip manai, ar susidorosi su tokia užduotimi?

– Cha! Apie maisto gaminimą žinau viską, ko reikia.

Mudu su Džeriu mėgome klausytis, kaip ji nurodinėja tėvui.

Savaitėms einant, pradėjo dėtis nuostabūs dalykai. Kai įtrūko Džerio ritulio lazdos mentė, motina nupirko jam naują lazdą. Jis kruopščiai apvyniojo lipnia juosta įtrūkusiąją ir naudojo ją žaisti kelio ritulį, o naująja žaisdavo tik ant ledo. Ji net nupirko jam guminį bumbulą uždėti ant lazdos galo, užuot apvyniojus jį lipnia juosta. Kartais Džeris paskolindavo tą bumbulą man, ir tada įmušdavau daugiau įvarčių.

Tėvas liepė mums parašyti skelbimus „Stalius ieško darbo“ su mūsų telefono numeriais ant sukarpytų juostelių skelbimo apačioje ir išklijuoti juos ant universalinės parduotuvės skelbimų lentos.

Vieną dieną motina parnešė kartono dėžę su šešiais mažais koka kolos buteliukais. Man, Džeriui ir Tomui teko po du, ir, rodydami savo dėkingumą, mes netgi davėme gurkštelėti koka kolos ir jai.

– Tai kiek tu uždirbi? – paklausė tėvas, stebeilydamasis į tuščius koka kolos buteliukus.

– Tai tik pinigai smeigtukams – pats taip sakei.

– Žinoma, smeigtukams, drabužiams, koka kolai ir ritulio lazdoms. Kodėl neskiri pinigų kokiems nors naudingiems dalykams?

– Pavyzdžiui, buteliui?

– Kodėl gi ne? Butelis ruginės kartą per keletą savaičių, kad parodytum savo dėkingumą, būtų visai ne pro šalį.

– Kodėl pats nenusiperki?

– O kas čia moka sąskaitas?

– Sakei, kad tau nereikia mano pinigų.

– Man ir nereikia, tik negaliu pakęsti tokio išlaidavimo.

– Štai ką tau pasakysiu – susitarkime: aš kas antrą savaitę pirksiu bakalėjos prekes ir mokėsiu už vandenį, o tu mokėk už elektrą.

– Va, čia tai kalba! Aš taupysiu pinigus svarbesniems dalykams.