Читать книгу Vyriška silpnybė - Avril Tremayne - Страница 1

Išvydęs prie punšo dubens stovinčią raudonplaukę Skotas Naitas vos nenusikando liežuvio.

Aukšta, graži, išdidi… sprendžiant iš veido apgaulingai ciniška. Jam patiko.

Tik kaip prie jos prieiti skyrybų vakarėlyje? Ar čia tas pats kaip laidotuvės, kur merginas vilioja tik bepročiai?

Skotas minutėlę pamąstė ir dar kartą nužvelgė raudonplaukę. Vakarėlis buvo ne tik skyrybų – Vila šventė ir naujus santykius su Robiu. Kitaip tokia skuba Skotui pasirodytų nereikalinga, net jei ji veda prie Robio, kuris visa galva pranašesnis už Vilos buvusįjį Rakštį Pasturgalyje Veiną, tačiau šį kartą jis neskubėjo nieko smerkti, nes staiga atsivėrė visiškai nauja galimybė…

Raudonplaukė įsipylė dar punšo. Skotas jau spėjo pastebėti, koks dieviškas jos kūnas, ir dabar sukosi vienintelė mintis – kaip jį gauti.

Vedinas kilnaus tikslo – pasiimti alaus (punšas atrodė pernelyg mergaitiškas) pasuko prie jos.

– Kaip sakoma apie skyrybas? – retoriškai paklausė pakreipęs galvą į jos pusę.

Moteris atsigręžė jam dar nebaigus sakinio ir tą pačią akimirką jį užliejo nevaldoma geismo banga. Iš arti ji buvo dar patrauklesnė. Kaitinanti kraują. Ryškūs bruožai, pilkos akys, šelmiškai kilstelėti tamsiai rudi antakiai, karališkai aukšti skruostikauliai ir putlios, ryškiai raudonos lūpos.

Ji net nesivargino atsakyti. Žinojo, kad vyras ir taip užkibęs, ir išdidžiai laukė, ką dar jis pasakys. Jos beprotiškai geidulingose lūpose žaidė vos matoma šypsenėlė.

– Žanas Keras kažkada teigė, kad teisininkui draugiškos skyrybos patinka taip pat, kaip laidojimo namų darbuotojui patinka, kai baigus darbą numirėlis ima ir atsisėda ant stalo.

Aistringos lūpos iš nuostabos prasižiojo. Kampučiai vos kilstelėjo į viršų. Ji atrodė sužavėta. Skotas nusprendė, kad ji jau susidomėjo. Geras ženklas. Puiku!

Moteris iš lėto gurkštelėjo punšo ir įdėmiai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

– Ar sukiesi šiame versle? – kimiai paklausė ir jo libido sumurkė kaip į medžioklę išsėlinusi katė.

Mmm. Ji ne tik jį sugavo. Ji supančios jį ir privers maldauti sau po kojomis, o jis net nesiskųs.

Skotas nutaisė savo pasiruošęs seksui, kada tik užsimanysi šypsenėlę, kurią ypač mėgo, nes su ja paprastai nueidavo toli.

– Jei atvirai, taip, – atsakė jis.

Raudonplaukė nusijuokė. Nuostabus, žemas juokas.

– Turėjau galvoje skyrybų verslą.

– Esu nevedęs ir nesusižadėjęs, jei šito klausi, – žingsnelis artyn. – Ir nesusisaistęs jokiais kitais ryšiais.

Geidulingos lūpos šyptelėjo.

– Gaila. Būtų buvę smagu.

Skotą neretai užklupdavo nepasirengusį, tačiau raudonplaukei užteko tik kelių žodelių. Nuo kada būti vienišam bėda? Ar jai tinka tik vedę?

– Vis tiek gali būti smagu, – tarė supratęs, kad turi suktis greitai.

– Ir jokių pinigų? – pasigirdo apgailestavimo gaida ir atodūsis. – Kurgi ne.

Kas per velniava? Ją domina ne tik vedę, bet dar ir pinigingi? Kodėl ji Vilos vakarėlyje? O dar manė, kad jį domina viskas. Žinoma, tik ne sadomazochistiniai žaidimai. Mėgautis kitam teikiamu skausmu ar jį pakęsti – ne jam.

Moteris pastatė savo punšą ant stalo, įkišo ranką į žalią it smaragdai vakarinę rankinę, ištraukė sidabrinį dėkliuką ir viena ranka jį atidariusi padavė paprastą, baltą vizitinę kortelę.

– Keitė Kleri, – perskaitė. Ir… – O..O-oi.

Vėl pasigirdo žemas juokas.

– Skyrybų advokatė. Vilos skyrybų advokatė. Ji ne tik sėdi ant stalo, bet ir susiradusi šokių partnerį skrieja parketu, ir aš esu tuo visiškai patenkinta. Kokių dar citatų žinai apie skyrybas? – kilstelėjo antakį. – Na, žinoma, Za Za Gabor: „Jis išmokė mane tvarkyti namus, tai aš juos ir pasiliksiu.“

Skotas nusijuokė. Jam gerokai palengvėjo, tačiau dabar susidomėjo ir įsiaudrino dar labiau.

– Visiškai aišku, kodėl Vilai atiteko namas. Kas būtų drįsęs tau atsakyti?

– Drįsta daug kas, bet laimėtojas gali būti tik vienas, o man patinka laimėti.

Iš pradžių kaip katinas murkęs libido dabar suriaumojo.

– Skotas Naitas. Architektas, – ištiesė ranką. – Etatinis nusikalbėtojas.

Moteris tvirtai suėmė jo delną ir spustelėjo du kartus – ne per silpnai, bet ir nesutraiškė. Tobula.

– Malonu susipažinti, Skotai. Gali kloti visus juokelius apie advokatus, kiek žinai. Gal kokio būsiu negirdėjusi?

– Po antro smūgio man gali prireikti siūlių.

Keitė pasiėmė savo punšo taurę.

– Rankinėje turiu adatą ir siūlo, – gurkštelėjo. – Ir kabiamušį, jei nori… šiurkščiau.

Skotas perbėgo ja akimis. Nuo kaklo iki vidurio šlaunų ją dengė aptempta, juoda suknelė. Visiškai paprasta ir nepaprastai viliojanti. Nuogos rankos ir kojos. Kūno spalvos aukštakulniai. Mažytė, žalia rankinė. Raudoni plaukai palaidi, o lūpos… Dieve brangus.

Užuodus jos kvapą kūnu lengvai perbėgo šiurpas. Tuberozos. Jo mėgstamiausios.

– Man esi panašesnė į plėšrūnę, o ne į taikdarę, – tarė vien tam, kad nenutrūktų pokalbis. Turėjo žūtbūt likti šalia jos, net jei dėl to reikėtų pradėti šnekėtis apie kelio sąnario keitimo operaciją.

– Nes tokia ir esu.

– Manęs neišgąsdinsi.

– Kas tuomet?

– Puikiai žinai, kas, Keite Kleri, tad galime eiti tiesiai prie esmės. Ar atėjai čia ne viena? Su kuo nors, ko neįveikčiau Rubiko kubo varžybose? – ir sulaikęs kvapą laukė atsakymų. Ne, ne, ne.

– Ar Rubiko kubas tavo specializacija?

– Na, su kubu man sekasi geriau nei artimoje kovoje, nors dėl tavęs galėčiau virsti gladiatoriumi.

– Tada tau labai pasisekė, nes esu vieniša. Ar irgi turėsiu parodyti, ką sugebu su Rubiko kubu?

– O tavo ilgi, ploni piršteliai miklūs?

– Miklūs per vienuolika sekundžių, – ir liežuvio galiuku apsilaižė lūpas. – Bet galiu ir lėčiau.

Skoto šnervės išsiplėtė pajutus jos kvapą, jos pergalę. Jis palinko į priekį. Dabar jie beveik lietėsi.

– Norėčiau pamatyti, kaip tai darai ir greitai, ir lėtai.

Ji ir vėl kilstelėjo antakį. To užteko, kad Skotas suprastų, kad lovoje ji būtų nuostabi, tačiau jis privalo patikrinti savo hipotezę. Galbūt šiąnakt…

Keitė truputį atlošė galvą. Išdidžiai, lyg mesdama jam iššūkį.

– Bus matyt.

– Kas?

– Koks tavo pasiūlymas.

Jis jau ketino siūlyti iš čia nešdintis ir aptarti pasiūlymą kitur, kai staiga šalia išdygo Vila ir Robis. Prakeikimas. Na gerai, gal ir neišdygo, galbūt atėjo, bet jis buvo toks įsijautęs, kad nepastebėjo. Šiaip ar taip, jį sutrukdė labai ne laiku. Knietėjo į ką nors trinktelti.

– Keite, džiugu matyti, kad jau susipažinai su Skotu, – tarė Vila. Atrodė laiminga ir susijaudinusi. – Bet jo tarp tavo klientų nebus. Jis užkietėjęs „Žaliojo rifo“ viengungis!

Skotas net krūptelėjo. Toks apibūdinimas tiko homoseksualui arba mergišiui. Robis užjaučiamai paplekšnojo jam per nugarą.

Keitė negalvotų, kad jis homoseksualus. Tik ne po pokalbio, kurį tie du pertraukė.

Kita vertus… mergišius? Šito nepaneigsi, tačiau moteris, kurios tikėdavosi su juo rasti ilgai ir laimingai, jis įspėdavo pats. Mokėjo gražiai supažindinti jas su taisyklėmis, užtikrinančiomis, kad abiem bus smagu. Iki atsisveikinimo. Jam nereikėjo, kad draugai baidytų nuo jo potencialias suguloves, kai dar nesulaukė net pirmojo bučinio.

– Gal likime prie tiesiog viengungio, Vila, – iškošė pro sukąstus dantis.

Aiškiai nesupratusi užuominos ji paklausė:

– Argi nesi užkietėjęs viengungis? Juk tavęs nedomina niekas, kas peržengia draugų su privalumais ribas? Žinoma, čia nieko blogo.

Skotas be žado stebeilijo į draugę. Šalia Robis atsiduso, tarsi žadėdamas nesijuokti. Keitė stovėjo prikandusi lūpą, tokia pačia mina kaip ir Robis.

– Po to, kas nutiko Sekminių saloje… – Vila staiga nutilo ir skaisčiai nuraudo.

Skotas vis dar spoksojo sustingęs, melsdamasis, kad ji neužbaigtų sakinio.

– Na, ką gi. Keitė geriausia teisininkė šeimos reikalais Sidnėjuje ir nuostabi, miela, užjaučianti…

– Ačiū, Vila, – ramiai pertraukė Keitė. – Bet aš dar ne šventoji.

Vėl pradėjęs kvėpuoti Skotas pastebėjo, kad jos aukšti skruostikauliai raustelėjo – ir ne gražiai, o pribloškiančiai. Jis privalo atgauti pusiausvyrą ir grįžti prie sumanymo.

Skotas kaip sąmokslininkas palinko prie Vilos ir sušnabždėjo:

– Girdėjau, kad Keitė Rubiko kubo čempionė.

Keitė vos nepaspringo juoku.

Dėl to Skotas jos troško dar labiau. Reikėjo ją iš čia išsivesti. Galbūt į terasą, į atokų kamputį, kurį, kaip žinojo iš patirties, nuo pašalinių akių saugojo didelis vazoninis augalas.

Deja, pasigrobti Keitę jam sutrukdė kita sena draugė iš „Žaliojo rifo“. Eimė. Ji žengė tiesiai tarp jų – Eimė visada užsitikrindavo, kad bus pastebėta, o jai iš paskos atkaukšėjo ir jos kambariokė Džesika. Džesikos Sekminių saloje nebuvo, bet ji jau spėjo su visais susipažinti.

Sumanymas pakibo ant plauko, tačiau jis neprarado vilties. Tereikia pusvalandžio ir Keitė bus jo.

Eimė pakštelėjo jam į skruostą ir tuoj pat apkabino Keitę.

– Keite! – sucypė. – Šimtas metų.

Keitė nusijuokė.

– Tiksliau dvi savaitės. Tą vakarą „Lapėje“ išgėrei ne taip ir daug. Neprisimeni?

Kokia čia velniava? Nejaugi jis vienintelis nepažįsta Keitės? Na, gal ir nevienintelis – Vilos brolis Lukas Singapūre. Čia kažkoks „Žaliojo rifo“ sąmokslas? Ar galiausiai pasirodys Šantalė ir Brodis? Kažin ar jis susitvardytų. Įsivaizdavo, kaip Brodis prieina, kaip pasiglemžia dar vienos jo moters širdį…

Ne, Keitė nėra jo moteris.

Dabar apsikabino Džesika ir Keitė. Jis nieko nebesupranta. Net ir Džesika pažįsta Keitę?

– „Lapėje“ naujas martinis.

Keitės skruostai vėl raustelėjo.

– Smulkmenas galėsime aptarti vėliau, – tarė ir teatrališkai nusipurtė.

Skotas privalėjo išgirsti tą istoriją.

– Nemėgsti martinių? – pasiteiravo ir tą pačią akimirką Vila, Eimė ir Džesika pratrūko kvatotis.

Jis atsisuko į Robį, bet tas tik gūžtelėjo pečiais, tarsi sakydamas manęs neklausk.

– Purvinųjų martinių, – pridūrė Eimė. – Kuriais ją vaišino Barnabas, mano senas priešas, tą patį vakarą buvęs „Lapėje“. Šviesiaplaukis, mėlynakis gražuolis Barnabas. Jis manosi esąs Dievo dovana rinkodarai. Ir moterims. Iš dalies, tiesa, bet Keitei ši taisyklė negalioja.

Keitė juokdamasi papurtė galvą, mėgindama pakeisti temą.

– Čia svarbiausia, kaip jis pasakė „purvinasis“, – įsikišo Džesika imdama taurę punšo. – Viena, kai tavęs klausia, ar norėtum purvinojo martinio, ir visai kas kita, kai tavęs paklausia: Ar mėgsti išsipurvinti, mažute? Po tokios frazės susilydytų bet kuri, bet tik ne Keitė.

Merginoms vėl pratrūkus juokais Keitė ranka užsidengė akis.

Robis aiškiai būtų prasmegęs skradžiai žemę.

– Rimtai?

Vila pakštelėjo jam į skruostą.

– Ne visi vyrai tokie subtilūs kaip tu, Robi.

Robis atsisuko į Skotą.

– Ar kada esi pasakęs ką nors panašaus?

– Ne, ir po reakcijos, kurios sulaukė Barnabas, vargu ar kada ryšiuos. Nors kažkada jaunystėje prisidariau gėdos mestelėjęs dvynėms komentarą apie ménage a trois1.

Džesika išpūtė akis.

– Dvynėms? Ta prasme… ménage a trois? Čia kažkoks kokteilis?

– Kokteilis, – patikino Skotas. – Ir, pasirodo, labai skanus, nes užsisakiusios atrodė labai laimingos. – Krenkštelėjo vaidindamas, kad susigėdo. – Turiu galvoje gurkšnodamos.

– Jos užsisakė tik kokteilių ar kartu ir tave? – pasipiktinusi sumirkčiojo Eimė.

Skotas nusišypsojo. Šią tingią, plačią šypsenėlę pasilaikydavo flirtui su moterimis, kurios niekada neatsidurs jo lovoje.

– Džentelmenas negali išduoti damų paslapčių.

Eimės akyse kažkas pasikeitė. Sunerimo? Tačiau ji persimainė taip greit, kad pasirodė, jog pasivaideno, ir netrukus ji jau juokėsi kartu su visais.

– Šiaip ar taip gana kalbų apie jaunystę. Jei teisingai suskaičiavau, tau dvidešimt septyneri – vos metais vyresnė už mane, tad noriu patikinti, kad vis dar laikau save jaunu.

Staiga aiktelėjus Keitei Skotas apsisuko. Panašu, kad ji apsipylė punšu, nes ranka valėsi suknelę. Tikriausiai užtiško vos lašelis, nes jis nieko nepastebėjo, bet Vila jau vedėsi ją į vonią, o Eimė klausė Robio, ko įpylė į punšą, nes Keitė paprastai taip greitai neapgirsta.

Pasirodo, į punšą buvo įmaišyta degtinės, baltojo vyno, baltojo romo, šampano ir truputis braškių. Nelabai mergaitiška. Keista, kad kiti svečiai neklupinėjo ir nevartė skulptūrų ir gėlių vazonų.

Tačiau Skotas nujautė, kad Keitės atveju punčas niekuo dėtas. Kažkodėl ji atrodė pritrenkta. Negali būti, kad dėl istorijos apie ménage a trois? Ji ne tokia. Užtektų dviejų minučių viską jai paaiškinti. Vadinasi, jai išrengti liko dvidešimt aštuonios.

Tačiau per artimiausias dvidešimt minučių Skotui nepavyko net prie jos prisiartinti. Vos tik žengdavo jos pusėn, ji pasukdavo kur nors kitur. Tarsi jo vengtų. Beprotybė. Tokia pati beprotybė kaip ir nuolat kylantis testosteronas jo organizme. Žingsniuodama po namus ji atrodė velniškai seksualiai.

Pamatęs, kad praėjo jau dvidešimt keturios minutės, Skotas, rodos, šimtąjį kartą pamėgino prie jos prieiti, tačiau Keitė kaipmat nudūmė prie žmonių grupelės, kurios amžiaus vidurkis turėjo būti apie šimtą keturis. Taip. Ji iš tiesų jo vengė.

Dieve mano.

Jis vaikėsi, o ji bėgo. Skotui iki šiol dar nebuvo taip nutikę, bet kol stebėjo ją mėgindamas suprasti, ką padarė ne taip, gundymui skirtas pusvalandis ėjo į pabaigą, o ji… dingo. Kaip Pelenė. Tik nepametus savo gundančių kurpaičių.

Skotas kišenėje apčiuopė jos vizitinę kortelę.

Keista. Ką jis pasakė? Ką padarė? Paslaptis. Bet jam patiko paslaptys. Ir iššūkiai. Ir moterys raudonomis lūpomis.

Staiga pasidarė visiškai aišku, kad tarp jo ir Keitės Kleri (o tarp jų tikrai kažkas buvo) viskas nesibaigs pralietu punšu ir paslaptingu dingimu.

Dar kartą pažvelgė į adresą jos vizitinėje. Vos per kvartalą nuo jo biuro.

Bus nesunku.