Читать книгу Vyriška silpnybė - Avril Tremayne - Страница 2

Keitė įėjo į savo butą, numetė rankinę ant sofos, nusispyrė batelius, pamankštino kojų pirštus ir sudejavo, tačiau ne dėl to, kad maudė kojas.

Skyrybų vakarėlis buvo tragiškas.

Negalėjo patikėti, ką vapėjo apie Rubiko kubą ir kabiamušį. Ji ne ką geresnė už Barnabą ir jo purvinuosius martinius! Flirtavo su tuo gražuoliu kaip hormonų valdoma paauglė.

O paskui pasirodė, kad ir gražuolis toks pats nuo hormonų apkvaitęs paauglys.

Keitė vėl suaimanavo.

Ar paauglystė gali užsitęsti iki dvidešimt septynerių?

Bet už tai jai trisdešimt dveji. Dėl Dievo meilės! Trisdešimt dveji ir ji nemoka nusileisti.

Keitė atidarė dvivėres stiklines duris ir žengė į prabangią terasą. Butą nusipirko vien dėl vaizdo – ne dėl Uosto tilto, boluojančio tolumoje, nors jis ir patiko, bet dėl laivų. Stebėdama, kaip jie švelniai supasi Raškaterio įlankoje, nusiramindavo, užsisvajodavo ir nutolusi nuo visų rūpesčių pasinerdavo į mintis apie nesibaigiančias galimybes ir nuotykius…

Pamėgino grįžti į realybę – priminė sau, kaip privertė vienos klientės vyrą parduoti jachtą ir atiduoti pusę gautos sumos. Tas verkė it mažas vaikas. Tačiau net ir šis prisiminimas neatbaidė nuo svajonių apie galimybes ir nuotykius.

Ypač apie galimybes ir nuotykius su Skotu Naitu.

Jis vis dar stovėjo prieš akis. Nuostabus kūnas. Aukštas, stiprus, plačiapetis. Truputį pasišiaušę rusvi plaukai. Budrus vaiskiai žalių akių žvilgsnis. Šypsenėlė, tarsi sakanti turiu paslaptį. Puikiai apskaičiuota ir dėl to tik dar labiau intriguojanti. Jo tingus, žemas balsas, visiškai nederantis prie žvitrių akių. Keitė priėmė tai kaip iššūkį apvynioti jį aplink pirštą.

Bet dvidešimt septyneri? Rimtai?

Ji užsidengė veidą rankomis. Iš gerklės išsiveržė dar viena aimana.

Nepasotinta aistra – štai kur bėda. Nuo kokteiliukų praėjo per daug laiko. Purvinasis martinis, Šiurkštus meilužis, Tarp paklodžių, Seksas paplūdimyje… Gerokai per daug.

Kol tos aistros nepatenkins, verčiau su Skotu Naitu nesimatyti. Per kitą „Žaliojo rifo“ susitikimą pirma turės įsitikinti, kad jo nebus. Ir apskritai bus dar geriau, jei nuo šiol eis tik į merginų susitikimus. Taigi tik Vila, Eimė, Džesika ir kita mergina, su kuria dar nesusipažino – Šantalė, jei tik ji kada nors pasirodys. Be Robio. Be Skoto. Lukas Singapūre, o kitas vaikinas, kurio vardas prasideda B… Breidis? Ne, Brodis, kol kas neatsirado. Jai užteks merginų.

Galės vynioti aplink pirštą kitus vyrus. Tokius kaip Filipas – laimingai išsiskyręs, subtilus, kultūringas, keturiasdešimtmetis, subrendęs teisininkas.

Tuomet galės apie tai pasipasakoti merginoms, Skotą pasieks žinia, kad ji užimta, ir bus viskas.

Taip, Filipas puikiai tiks. Paskambins jam pirmadienį ir susitars susitikti bare netoli jos biuro, išlenkti po „Atsuktuvą“. „Braškinį striptizą“. Arba „Sekso mašiną“. Arba… nesvarbu.

Keitės pirmadienio rytas prasidėjo aštuntos valandos susitikimu su kliente.

Šią klientę Keitei norėdavosi apkabinti ir paglostyti. Gležna, baikšti Rouzė įslinko į jos kabinetą lyg ieškotų slėptuvės. Buvo taip įbauginta vyro, kad net nedrįso jam prisipažinti, jog nėra laiminga. Kaip ji prabils apie skyrybas, vis dar buvo paslaptis.

Klerių moterims tokios bėdos buvo svetimos!

Keistas susitikimas su Rouze priminė, kokia laimė būti neištekėjusiai. Priminė, kad reikia greičiau paskambinti santuokos kaip velnio bijančiam Filui ir susitarti dėl susitikimo. Malonus pokalbis užtruko vos keturias dalykiškas minutes.

Po dar dviejų susitikimų Keitė išsivirė kavos, atsivertė darbotvarkę ir… sumirkčiojo.

Mirk. Mirkt. Mirkt.

– Su kuo turiu susitikti šiandien pusę pirmos, Debe? – šūktelėjo savo nenusakomo amžiaus, griežtai ir tiesiog nepamainomai asistentei.

– Lukterk… – sutarškėjo klaviatūra. – Aa, Skotas Naitas. Jis skambino, kol buvai aštuntos valandos susitikime. Minėjo, kad šeštadienį susitarėte papietauti.

Keitė sudribo savo krėsle. Buvo sužavėta jo ryžto.

– Ar ne? – paklausė vaidindama pasipiktinusią.

– Ne? – Debė sukikeno. – O galvojau, kodėl nieko man neprasitarei, bet jis atrodė… na, tiek to. Pasakiau jam, kad per pietus esi laisva.

– Tiek to? – tarstelėjo Keitė ir nusišypsojo Debei pratrūkus kvatotis.

– Atšaukti? Palikti tave vieną su vištiena išsinešti ir prakeiktomis pupelių salotomis?

Keitė jau žiojosi atšauti taip, tačiau tuomet prisiminė ryte matytą Rouzę. Nervingą. Išsigandusią. Apimtą panikos. Bijančią išrėžti vyrui, kad nori skyrybų.

Kartu prisiminė savo pačios elgesį šeštadienio vakarą – kaip vengė Skoto Vilos vakarėlyje. Plykstelėjusi trauka ją taip išgąsdino, kad pasižadėjo nuo šiol matytis tik su Vila, Eime ir Džesika. Beprotybė. Gali matytis su bet kuo ir bet kada. Kodėl turėtų jaudintis, kad šalia pasipainios kažkoks jauniklis?

Lyg nesusitvarkytų su dvidešimt septynerių paaugliu!

Savo biure? Savomis taisyklėmis? Juokai.

Šį kartą viskas bus kitaip nei vakarėlyje, kai aistra užklupo ją nepasirengusią. Šiandien pasiruošusi. Tiesiai šviesiai jam pasakys, kad nėra laisva – ačiū, bet ne.

– Keite? – paragino Debė. – Ar atšaukti pietus?

Keitė atsisėdo tiesi kaip styga.

– Ne, viskas gerai. Su ponu Naitu užtruksiu vos penkias minutes, o paskui dar spėsiu suvalgyti vištieną su pupelių salotomis, – linktelėjo patenkinta. – Gal galėtum atnešti Makmeihono bylą? Noriu dar kartą ją peržiūrėti dėl skyrybų kompensacijos, kol neatvyko abi šalys.

– Mhmm. Skyrybų kompensacija… tai štai kaip dabar vadinamas Trečiasis pasaulinis karas?

Skotas mokėjo elgtis su moterimis, tad į Keitės biurą įžengė su gėlėmis rankoje. Nieko įmantraus. Paprastos gerberos, kurios turėjo perduoti žinutę aš pats toks žavus, kad galiu apsieiti ir be rožių.

Tačiau padavus gėles Debei, jos veide nekrustelėjo nei raumenėlis.

– Gaila, kad išleidai tiek pinigų gėlėms, kai tau skirtos vos penkios minutės.

– Jos ne Keitei, – tarė jis. – Jos tau.

– Šiaip ar taip… – pasakė Debė, tačiau Skotas pastebėjo, kaip sužibo jos akys. – Jos susitikimas truputį užsitęsė. Prisėsk, jei žadi palaukti.

Skotas įsitaisė taip, kad per stiklinę sieną matytų susirinkimų kambarį. Viduje buvo ji. Keitė.

Sėdėjo prie ilgo stalo, atsukusi jam nugarą. Šalia sėdėjo šviesaus gymio moteris, apsirengusi žaliai. Ji atrodė labai prabangiai. Turbūt klientė. Kitoje stalo pusėje sėdėjo teisininko įsikūnijimas. Juodas kostiumas su dryželiais, balti marškiniai, konservatyvus kaklaraištis. Šalia Dryžuotojo sėdėjo kitas, kiek per daug pasikaitinęs saulėje. Marškinių apykaklė prasegta, ant krūtinės masyvi, auksinė grandinė. Auksinė Grandinė ant rankų laikė mažą gauruotą šuniuką, kurį vis glostė.

Visi keturi – penki, jei skaičiuosime šunį – vis purtė galvas, retkarčiais linktelėdavo ir nuolat kažką mosikavo. Vienu metu Keitė pavargusi pasitaisė į uodegą surištus plaukus. Skotui norėjosi ją paliesti.

Nemalonu prisiminti, bet vienintelis prisilietimas, kurio jis sulaukė šeštadienio vakarą, buvo rankos paspaudimas. Kas jam darosi?

Staiga Keitė atsistojo, rankomis atsirėmė į stalą ir palinko į priekį. Tikriausiai kažką įrodinėjo. Vilkėjo kreminį kostiumėlį su sijonu. Jis puikiai jai tiko.

Skotui taip stebint nuostabų Keitės užpakaliuką ji dar truputį palinko į priekį ir sijonas sekundėlei pakilo dar aukščiau, tačiau tiek užteko, kad jis pastebėtų nėriniuotas… oho… prisegamąsias kojines.

Ji dėvėjo prisegamąsias kojines.

Kraujas staiga plūstelėjo į kirkšnis ir Skotui teko sukąsti dantis, kad neišleistų nei garso.

Prisegamosios kojinės!

Prisegtos prie kojinių diržo? Prie korseto? Koks skirtumas?

Tik jai atsisėdus Skotas suprato, kad buvo sulaikęs kvapą, ir dabar lėtai iškvėpė.

Jis prisivertė nusukti žvilgsnį į šalį, kol nepradėjo seilėtis. Auksinė Grandinė pabučiavo šuniukui į nosį, nenuleisdamas akių nuo žmonos kitoje stalo pusėje.

Panašu, kad Blondinę tai papiktino. Visai suprantama – atrodė bjauriai. Ji pašoko ant kojų ir suspigo taip garsiai, kad jos balso nesulaikė net stiklinė siena. Po akimirkos stovėjo visi. Jie mosikavo, rodė pirštais, Blondinė netgi treptelėjo koja, tačiau Keitė tuoj pat parodė jai, kad susitvardytų. Pati šiame chaose atrodė visiškai rami. Dryžuotasis taip pat mėgino raminti Auksinę Grandinę, bet jį aplojo šuo.

Pasigirdo šūksniai. Globa, atostogos, pamiršai paimti. Jie keikėsi taip garsiai, kad nuraudo net Skotas.

Jis priblokštas atsisuko į Debę. Ar ji neturėtų skambinti policijai, kol kas nors iš tiesų nepradėjo mojuoti kumščiais? Tačiau ji ramiai sėdėjo prie kompiuterio. Vadinasi, tokios situacijos – Keitės kasdienybė? Ar dėl to ji atrodė tokia ciniška Vilos vakarėlyje?

Skotas vėl įsiklausė į riksmus už stiklinės pertvaros. Kova dėl globos? Tikriausiai… Abiem pusėms, ko gero, truputį per trisdešimt. Vaikai turbūt maži. Kiek vaikų jie galėtų turėti?

Įdomu, kaip dėl globos būtų kovęsi jo tėvai? Jei tik būtų pasiryžę tokiam neoriam sprendimui kaip skyrybos. Senų giminių sąjunga, bendras turtas. Bet jis niekada nematė tėvų besibučiuojančių ar bent susikibusių už rankų. Jųdviejų sąjunga buvo pernelyg tobula, kad pripažintų, jog tai klaida.

Visgi, net jei būtų nusprendę išsiskirti, kažin ar šitaip peštųsi dėl globos. Bent jau dėl jo. Būtų šaltakraujiškai sudarę lankymo tvarkaraštį. Jį paimtų ir parvežtų taksi.

Vyresniojo brolio globa visai kas kita. Tobulo sūnaus taikiai nepasidalytų. Galbūt dėl to jie liko drauge, žinojo, kad negalės padalyti jo pusiau?

Gerai, kad susitikimų kambario durys atsivėrė nutraukdamos jo mintis.

Pirmoji išėjo Auksinė Grandinė su šuneliu rankose. Jis kažką piktai aiškino savo teisininkui. Dryžuotasis laikė klientą už rankos, meistriškai vengdamas šunelio nasrų. Keitė dar kelias minutes šnektelėjo su Blondine, bet galiausiai išėjo ir jos. Keitė linkčiojo, raudonos lūpos užjaučiamai sučiauptos.

Pastebėjus Skotą Keitės skruostai skaisčiai suliepsnojo, tačiau visas jos dėmesys buvo sutelktas į klientę.

– To nepakaks, – tarė Blondinė. – Jis nuolat grąžina ją per vėlai. Jei tai nesiliaus, reikalausiu daugiau pinigų. Taip jam ir pasakyk, Keite.

Keitė sušnabždėjo kažką paguodžiamo ir išlydėjo ją pro duris.

Tuomet stojo tyla.

Debė pažvelgė į Skotą. Kilstelėjo antakius. Jos akyse vėl blykstelėjo kibirkštėlės.

Skotas taip pat kilstelėjo antakius. Neįtikėtina ir kartu žavu, kaip puikiai Keitė tvarkėsi su tokiomis bjaurystėmis. Taip pat neįtikėtina, kad mažas šunelis gali būti toks aršus. Nuo jo reikėtų saugoti net pitbulį.

Keitė grįžo ramiai šypsodamasi. Tikra savo srities žinovė.

– Skotai, – tarstelėjo tiesdama jam ranką.

Skotas ją spustelėjo.

– Keite, – tarė linksmai. Prieš keturiasdešimt aštuonias valandas jie ruošėsi pasimylėti, o dabar turėjo tenkintis rankos paspaudimu.

Ne. Tiesiog… ne.

Keitė parodė į kabinetą šalia susitikimų kambario. Skotas nuėjo pirmas, atidarė sunkias, medines duris ir sustojęs viduje apsižvalgė. Kilimu išklotos grindys, masyvus stalas, o už jo didelis tamsinto stiklo langas į išorinį pasaulį. Kitas langas žvelgė į vidų – per jį Skotas matė, kaip Keitė kalbasi su Debe, nes horizontalios žaliuzės buvo paliktos atitrauktos. Pora modernių dokumentų spintelių, priešais stalą du juodi odiniai krėslai. Spalvų įnešė tik ryškus paveikslas ant sienos.

Keitė įėjo vidun ir uždariusi paskui save duris atsisuko į jį. Stovėjo arti. Labai arti. Kreminis kostiumėlis. Raudoni plaukai. Nežemiškai žalios akys. Tuberozų kvapas.

Sekundėlei prieš akis blykstelėjo prisiminimas apie prisegamąsias kojines.

Jos varė jį iš proto.

Ko gero, dėl to čiupo ją už pečių, prispaudė prie sunkių durų ir įsisiurbė į lūpas.