Читать книгу Derybos su bosu - Barbara Dunlop - Страница 1

Pirmas skyrius

Оглавление

Šeštadienio vakaras Lorensui Takeriui – Takui – baigėsi anksti. Pasimatymas nenusisekė.

Jos vardas buvo Felisitė. Jos šypsena buvo ryški, plaukai – saulės šviesumo, figūra galėtų sustabdyti lekiantį automobilį, o intelektas prilygo basethaundo1. Taip pat jai buvo būdingas rėksmingas ir ištęstas pokalbio stilius, ji buvo kategoriškai nusiteikusi prieš finansuojamus vaikų darželius ir komandinį vaikų sportą. Be to, jai nepatiko Bulsai2. Koks save gerbiantis čikagietis galėjo nekęsti Bulsų? Tai buvo nelojalu.

Jiems suvalgius desertus, Takas pasijuto pavargęs nuo nesibaigiančių jos pamokymų. Jis nusprendė, kad gyvenimas per trumpas, todėl išleido ją prie namų ir trumpai pabučiavo atsisveikindamas.

Dabar jis įėjo į prabangų Takerių šeimai priklausančio namo fojė, galvodamas apie sekmadienio rytą, kai susitiks su savo draugu Šeinu Kolbornu žaisti krepšinio.

– Tai labai nerūpestinga, – iš bibliotekos pasigirdo piktas tėvo, Džeimisono Takerio, balsas.

– Nesakau, kad bus lengva, – tarė vyresnysis Tako brolis Diksonas iš pykčio įtemptu balsu.

Jie abu vadovavo daugiataučiam šeimyniniam konglomeratui – Takerio krovinių gabenimo įmonei – ir buvo neįprasta, kad ginčijosi.

– Per silpnai pasakyta, – tarė Džeimisonas. – Kas galėtų įsikišti? Mano rankos surištos. Bet neketinu siųsti į Antverpeną kokio jauniklio.

– Eksploatacijos vadovas nėra jauniklis.

– Atstovauti įmonei turi viceprezidentas. Tai turi padaryti tu.

– Tada nusiųsk Taką.

– Taką? – nusišaipė Džeimisonas.

Panieka tėvo balse neturėjo erzinti Tako, bet suerzino. Net po šitiek metų jis jautė nuoskaudą dėl nuolatinio tėvo nepasitikėjimo ir nepagarbos.

– Juk jis – viceprezidentas, – tarė Diksonas.

– Tai tik pavadinimas. Vargu…

– Tėti…

– Ką „tėti“? Juk žinai savo brolio ydas taip pat gerai, kaip ir aš. Nori išeiti ilgalaikių atostogų būtent dabar?

– Ne aš pasirinkau šį laiką.

Džeimisono balsas šiek tiek nurimo.

– Ji niekingai su tavimi pasielgė, sūnau. Visi tai žino.

– Mano žmona po dešimties metų išdavė visas priesaikas, duotas vienas kitam. Ar bent įsivaizduoji, kaip jaučiuosi?

Takas pajuto užuojautą Diksonui. Buvo praėję keli siaubingi mėnesiai nuo tada, kai Diksonas užtiko Kasandrą su kitu vyru. Šios savaitės pradžioje atkeliavo galutiniai skyrybų dokumentai. Diksonas daug apie juos nekalbėjo. Tiesą sakant, jis buvo neįprastai tylus.

– Pyksti ir tai normalu. Bet skyrybų byloje laimėjai: dėl priešvedybinės sutarties ji liko beveik be nieko.

Diksono balsas atrodė bejausmis.

– Tu viską matuoji tik pinigais.

– Kaip ir ji, – atsakė Džeimisonas.

Jiedu nutilo ir Takas suprato, kad tą akimirką galėjo išeiti iš bibliotekos ir sugauti jį slapta besiklausantį. Jis tyliai atbulas žengė prie lauko durų.

– Takas nusipelnė galimybės, – pamėgino Diksonas.

Takas sustingo ir ėmė klausytis toliau.

– Jis turėjo galimybę, – atsakė Džeimisonas ir jo žodžiai vėl skaudžiai įgėlė.

Kada? – norėjo sušukti Takas. Kada jis turėjo galimybę padaryti ką nors daugiau, nei sėdėti vadovybės aukšte esančiame kabinete ir jaustis nepageidaujamu svečiu?

Bet, vos pajutęs nuoskaudą, priminė sau, kad jam tai nerūpi. Vienintelė gynybos strategija prieš tėvą buvo nepagarbos, nepripažinimo ar negalėjimo reikšmingai prisidėti prie šeimos verslo ignoravimas. Daug kas pavydėjo jo gyvenimo būdo, todėl jis turėjo tylėti ir mėgautis.

– Žinojau, kad tai prasta mintis, – pripažino Diksonas.

– Tai siaubinga mintis, – atsakė Džeimisonas.

Takas ištiesė už nugaros ranką ir atidarė lauko duris. Tada stipriai jas užtrenkė ir demonstratyviai patrepsėjo kojomis ant kietmedžio grindų.

– Ar kas nors yra?! – sušuko jis eidamas į biblioteką ir suteikdamas jiems pakankamai laiko apsimesti, kad kalba apie ką kita.

– Sveikas, Takai, – įžengus į tamsių spalvų vyrišką erdvę pasisveikino brolis.

– Nemačiau tavo automobilio, – tarė Takas.

– Pastačiau jį garaže.

– Nakvosi?

Diksonas turėjo butą miesto centre, kur gyveno su Kasandra, bet kartais pasilikdavo nakvoti šeimos namuose.

– Pasiliksiu čia, – atsakė Diksonas. – Šiandien pardaviau butą.

Iš tėvo veido išraiškos Takas spėjo, kad ir jam tai buvo naujiena.

– Vadinasi, kurį laiką pagyvensi čia? – nerūpestingai paklausė Takas. Jis atlaisvino ir nusiėmė kaklaraištį. – Ką gersi?

– Glen Garron, – atsakė Džeimisonas.

– Skamba neblogai. – Takas nusivilko švarką ir numetė jį ant sodriai raudonos spalvos odinio krėslo.

Per septyniasdešimt metų biblioteka pasikeitė nedaug – nuo grindų iki lubų driekėsi knygų lentynos, vienoje pusėje stūksojo akmeninis židinys, erdvę užpildė didžiuliai odiniai krėslai ir ornamentais išdrožinėti riešutmedžio staliukai. Ją pastatė Tako senelis Randalas, kaip vietą, kur džentelmenai galėjo pasislėpti nuo pasaulio – tais laikais, kai džentelmenai manė, kad turi nuo ko slėptis.

Takas nepertraukė tylos, bet specialiai laukė, norėdamas pamatyti, kur brolis ir tėvas nukreips kalbą.

– Kaip sekėsi pasimatymas? – paklausė tėvas.

– Neblogai.

Džeimisonas demonstratyviai pažiūrėjo į sunkų platininį laikrodį.

– Ji nebuvo raketų specialistė, – tarė Takas, atsakydamas į neištartą klausimą.

– Kada nors susitikinėjai su raketų specialiste? – paklausė Džeimisonas.

Takas susiraukė nuo pašaipaus tėvo tono. Jųdviejų akys susitiko, kol Džeimisonas vėl prašneko.

– Įdomu, kaip gali lyginti.

– Pirmas pasimatymas? – paklausė Diksonas ne tokiu teisiančiu tonu.

Takas nuėjo prie baro ir paėmė krištolinę taurę.

– Paskutinis pasimatymas.

Diksonas kapotai nusikvatojo.

Takas įsipylė viskio.

– Nori rytoj pažaisti krepšinį su Šeinu? – paklausė brolio.

– Negaliu, – atsakė Diksonas.

– Dirbsi? – paklausė Takas.

– Tvarkysiu nepabaigtus reikalus.

Takas atsisuko į brolį.

– Dėl buto?

Diksono veido išraiška buvo neįskaitoma.

– Ir dėl kelių kitų dalykų.

Takas pajuto, kad Diksonas kažką slepia, bet broliai retai kada atvirai kalbėdavosi girdint tėvui. Takas ištaikys akimirką rytoj ir paklaus Diksono, kas vyksta. Nejaugi jis iš tiesų ketino pasiimti ilgalaikes atostogas? Takui tai padarytų įspūdį.

Bet tėvas buvo teisus. Pilnaverčiam Takerio krovinių gabenimo įmonės veikimui reikėjo Diksono. Takas negalėjo jo pakeisti.

Amberė Boven žiūrėjo tiesiai Takerio įmonės prezidentui į akis ir melavo.

– Ne, – pasakė ji Džeimisonui Takeriui. – Diksonas man nieko neminėjo.

Darbuotoja buvo lojali savo vadovui, Diksonui Takeriui. Prieš penkerius metus jis suteikė jai galimybę, kokios niekas kitas nebūtų suteikęs. Ji buvo ką tik baigusi vidurinę mokyklą, be aukštojo išsilavinimo ir darbo patirties. Tada Diksonas ja pasitikėjo ir Amberė neketino dabar jo nuvilti.

– Kada paskutinį kartą su juo kalbėjai?

Džeimisonas Takeris atrodė impozantiškai, sėdėdamas už didelio stalo savo kampiniame kabinete trisdešimt antrajame Takerio krovinių gabenimo įmonės pastato aukšte. Žili plaukai buvo tvarkingi, jis kirpdavosi kas tris savaites. Kostiumas pasiūtas modeliuotojo taip, kad paslėptų plačią krūtinę. Vyras nebuvo toks aukštas, kaip abu jo sūnūs, bet labai tvirtas. Turėjo storą kaklą, tarsi buldogas. Kakta buvo aukšta, veidas kvadratinis.

– Vakar ryte, – atsakė Amberė. Šį kartą nemelavo.

Jis įtariamai prisimerkė.

– Nematei Diksono vakar vakare, kai užsidarė biuras?

Klausimas apstulbino Amberę.

– Aš… Kodėl?

– Atsakyk tik taip arba ne, Ambere.

– Ne.

Kodėl Džeimisonas to klausė ir dar tokiu įtariu tonu?

– Ar esi įsitikinusi? – paklausė Džeimisonas ir jo žydrose akyse galima buvo įžvelgti skepticizmą.

Amberė padvejojo prieš atsakydama.

– Ar turite priežastį galvoti, kad praėjusį vakarą jį mačiau?

– Ar matei jį praėjusį vakarą? – Vyro balse girdėjosi nekantrumas.

Amberė nematė. Bet žinojo, kur Diksonas buvo praėjusį vakarą. Jis buvo oro uoste ir įlipo į privatų lėktuvą, ketindamas skristi į Arizoną. Žinojo, kad jis išvyko iš Čikagos ir labai ilgai negrįš.

Jis sakė, kad šeimos nariams paliko raštelį, kad jie nesirūpintų. Ir privertė ją prižadėti, kad niekam neatskleis daugiau informacijos. Ir ji ketino tesėti pažadą.

Diksono šeima begėdiškai naudojosi geru jo charakteriu ir stipria darbo etika. To padarinys tas, kad Diksonas buvo persidirbęs ir išsekęs. Pastaruosius porą metų jam teko vis didesnė vadovavimo atsakomybė Takerio įmonėje. O neseniai įvykusios skyrybos vyrą sužlugdė psichologiškai ir emociškai. Negavus profesionalios pagalbos, jam grėsė psichologinis išsekimas.

Amberė žinojo, kad jis mėgino paaiškinti tai artimiesiems, bet šeima atsisakė išklausyti. Diksonas nebeturėjo kitos išeities, kaip tiesiog išnykti. O tėvui ir tingiam, niekam tikusiam jaunesniajam broliui Takui nori nenori teks jį pakeisti.

Mergina ištiesė pečius.

– Norite pasakyti, kad mane su Diksonu sieja asmeniniai santykiai?

Džeimisonas nežymiai palinko į priekį.

– Nieko nenoriu pasakyti.

– Taip, norite. Pasakėte. – Amberė suprato, kad žengia ant plono ledo, bet supyko ir dėl savęs, ir dėl Diksono. Diksoną išdavė žmona, o ne jis ją.

– Kaip drįsti? – Džeimisono balsas tapo žemesnis.

– Kaip jūs drįstate? Turėtumėte pasitikėti sūnumi.

Džeimisono akys išsipūtė, veido oda paraudo.

– Kodėl tu…

Amberė pamėgino susiimti ir suspaudė kėdės ranktūrius, bijodama, kad dabar bus atleista. Teliko tikėtis, kad grįžęs Diksonas vėl ją pasamdys.

Bet Džeimisonas sudejavo ir uždėjo ranką ant krūtinės. Jo kūnas sustingo didžiuliame krėsle ir jis tris kartus trumpai įkvėpė.

Amberė pašoko ant kojų.

– Pone Takeri?

Vyro veido išraiškoje atsispindėjo nuoširdus siaubas.

Ji pačiupo biuro telefoną ir, rinkdama 911, pakvietė sekretorę.

Džeimisono padėjėja Margaretė Smiters per akimirką pasirodė tarpduryje.

Kol Amberė kalbėjosi su greitosios pagalbos operatore, Margaretė pakvietė įmonės seselę.

Po kelių minučių seselė paguldė Džeimisoną ant nugaros ant kabineto grindų ir ėmė daryti širdies masažą.

Amberė su siaubu visa tai stebėjo. Nejaugi vadovo širdis iš tiesų sustojo? Ar jis taip ir mirs čia, kabinete?

Mergina žinojo, kad reikia pranešti jo šeimai. Žmona turėjo žinoti, kas vyksta. Bet, kita vertus, ponia Taker neturėtų išgirsti tokių žinių būdama viena. Ir dar iš įmonės sekretorės.

– Turiu paskambinti Takui, – tarė Amberė Margaretei.

Margaretės veidas buvo perbalęs. Ji buvo suklupusi šalia Džeimisono.

– Margarete? – pakartojo Amberė. – Takas?

– Ant mano stalo, – sušnibždėjo moteris taip, tarsi jai būtų skausminga kalbėti, – yra telefonų sąrašas. Ten parašytas Takerio numeris.

Amberė išėjo iš kabineto prie Margaretės stalo.

Kol rinko Takerio numerį, pro ją prabėgo paramedikai su neštuvais. Sujudimą Džeimisono kabinete ji matė tarsi pro miglą.

– Alio? – atsiliepė Takas.

Ji krenkštelėjo, mėgindama nežiūrėti pro kabineto duris, nes bijojo to, ką ten pamatys. Jai pasirodė, kad girdi defibriliatoriaus ūžimą. Tada paramedikai sušuko:

– Pradedam!

– Čia Amberė Boven, – prisistatė, stengdamasi, kad balsas nedrebėtų.

Įsivyravo tyla ir ji suprato, kad Takui jos vardas nepažįstamas. Tai daug ką pasakė. Bet dabar buvo ne laikas galvoti apie jaunėlio nesidomėjimą įmone, kuri finansavo jo palaidą gyvenimo būdą.

– Esu Diksono padėjėja, – paaiškino ji.

– Ak, Ambere, tiesa. – Jis atrodė išsiblaškęs.

– Turite atvažiuoti į biurą. – Staiga ji nutilo.

İš tiesų Takas turėjo važiuoti į ligoninę ir pasitikti ten greitąją. Ji ieškojo būdo, kaip visa tai pasakyti.

– Kodėl? – paklausė Takas.

– Jūsų tėvas…

– Mano tėvas nori, kad atvažiuočiau į biurą? – Ištęstą kalbėjimo manierą persmelkė sarkazmas.

– Turėjome iškviesti greitąją.

Tako balse pasigirdo rūpestis:

– Ar tėvas parkrito?

– Labiau susmuko…

– Ką? Kodėl?

– Nežinau. – Amberė manė, kad tai širdies smūgis, bet nenorėjo spėlioti garsiai.

– Kaip tai nežinai?

– Paramedikai šiuo metu guldo jį ant neštuvų. Neskambinau poniai Taker, nes nenorėjau gąsdinti.

– Teisingai. Geras sprendimas.

– Tikriausiai turėtumėte juos pasitikti centrinėje ligoninėje.

– Ar jis sąmoningas?

Amberė pažvelgė į užmerktas Džeimisono akis ir išbalusią odą.

– Nemanau.

– Važiuoju.

– Gerai.

Telefono linija nutilo ir Amberė padėjo ragelį.

Paramedikai pravežė pro ją Džeimisoną. Jis buvo prisegtas prie neštuvų, ant veido buvo užmauta deguonies kaukė ir į veną įvesta lašelinė.

Amberė susmuko į Margaretės kėdę, nes kojos nusilpo ir drebėjo keliai.

Iš Džeimisono kabineto išėjo Margaretė ir seselė. Margaretės akys buvo paraudusios, skruostais tekėjo ašaros.

Amberė pakilo jos pasitikti.

– Viskas bus gerai. Jis gaus geriausią pagalbą.

– Kaip? – retoriškai paklausė Margaretė. – Kaip tai galėjo nutikti?

Seselė atsiprašė ir nusekė paskui paramedikus.

– Manai, jis turėjo bėdų su širdimi? – tyliai paklausė Amberė.

Margaretė papurtė galvą.

– Ne, bet praėjusį vakarą… – jos skruostu nuriedėjo dar viena ašara.

– Ar vakar kažkas nutiko? – Amberė pamanė, kad bendradarbė turi omenyje vakarykštę popietę.

– Jis buvo labai geros nuotaikos. Išgėrėme šiek tiek vyno.

– Gėrėte vyną biure?

Margaretė sustingo. Moters veide staiga pasirodė panika ir kaltė, ir ji žengė žingsnį atgal, nukreipdama žvilgsnį į šalį.

– Nieko tokio, – sumurmėjo ji ir nukreipė dėmesį į kažkokius dokumentus ant savo stalo, sudėdama juos į krūvelę.

Amberė buvo priblokšta.

Džeimisonas ir Margaretė praėjusį vakarą buvo kartu? Ar jie buvo kartu? Atrodė, kad taip.

Margaretė nerangiai apėjo aplink stalą.

– Aš… Tai yra… – ji susmuko kėdėje.

– Taip, – pritarė Amberė, nežinodama net kam pritaria, bet įsitikinusi, kad turi pabaigti šį pokalbį ir grįžti prie savo stalo.

Ji pradėjo eiti koridoriumi, bet staiga, pareigos priversta, sustojo.

– Paskambinsiu vyriausiems vadybininkams ir pranešiu jiems naujienas. Ar Džeimisonas sakė tau apie Diksoną?

Margaretė pakėlė akis.

– Ką apie Diksoną?

Amberė nusprendė, kad žinios apie Diksono išvykimą galėjo kelias valandas palaukti.

– Nieko, pakalbėsime vėliau.

Margaretė vėl nuleido galvą ir paspaudė keletą klavišų ant klaviatūros.

– Šiandien Džeimisonas turėjo suplanuotus pietus ir trečią valandą susitikimą su valdyba.

Amberė paliko Margaretę dirbti, mėgindama suvokti viską, kuo reikia pasirūpinti.

Diksonas išvyko. Džeimisonas susirgo. Nebuvo nieko atsakingo. Ji nežinojo, kur Takas. Tiesą sakant, net negalėjo įsivaizduoti, kas nutiktų, jei Takas perimtų vadžias. Jis nebuvo tikrasis viceprezidentas. Jis buvo tik dalininkas, retkarčiais užsukantis į biurą ir pagreitinantis širdies plakimą pusei darbuotojų moterų.

Praėjus savaitei, Takas suprato, kad turi pripažinti tikrovę. Kol tėvas pasveiks po širdies smūgio, praeis savaitės, o gal net mėnesiai. Diksonas buvo tiesiog dingęs. Kažkas turėjo vadovauti Takerio krovinių gabenimo įmonei. Ir tas kažkas turėjo būti jis.

Vyriausieji įmonės vadovai sėdėjo aplink susirinkimų stalą ir atrodė susirūpinę, matydami Taką prezidento kėdėje. Jis negalėjo jų kaltinti.

– Nesuprantu, – papriekaištavo Harvis Mileris, finansų direktorius, – kodėl net nesikalbi su Diksonu.

Takas dar nebuvo nusprendęs, kiek jiems atskleisti apie brolio dingimą. Jis mėgino jam skambinti, rašė žinutes ir elektroninius laiškus, bet negavo jokio atsakymo. Nebuvo jokių užuominų, išskyrus paslaptingą laišką, kurį Diksonas paliko tėvui ir kuriame rašė, kad išvažiuoja mėnesiui, o gal ir ilgiau.

– Diksonas atostogauja, – paaiškino Takas.

– Dabar? – negalėdamas patikėti nusistebėjo Harvis.

Mari Silas nustebusi ir nusivylusi pakėlė galvą.

– Nieko apie tai nežinojau.

Ji buvo atsakinga už personalą ir Takas žinojo, kad didžiavosi tuo, jog visada viską žino.

– Iškviesk jį, – pareikalavo Harvis.

Vietoj to, kad atsakytų kuriam nors iš susirinkusių, Takas peržvelgė penkių vadovų veido išraiškas.

– Iš kiekvieno jūsų rytoj ryte noriu gauti būklės ataskaitas. Amberė paskirs susitikimus su kiekvienu iš jūsų atskirai.

– O kaip Niujorko prekybos paroda? – paklausė Zakaris Ingelsas, rinkodaros direktorius.

Tako suvokimas apie kasmetinę prekybos parodą buvo labai paviršutiniškas. Jis porą kartų lankėsi joje, todėl žinojo, kad Takerio įmonė parodoje įkurdavo didžiulį paviljoną, kuriame įdarbindavo daug žmonių. Bet praeityje jį labiau domindavo ten dirbančios merginos ir vakariniai renginiai, o ne pardavimai.

– Rytoj paruoškite man visą informaciją, – pakartojo jis.

– Man reikia sprendimų, – nekantravo Zakaris.

– Pateiksiu juos tau, – pažadėjo Takas.

Jis gal ir nenutuokė, ką darė, bet gerai mokėjo paslėpti nepasitikėjimą.

– Gal galime bent per susirinkimus surengti konferencinius skambučius su Diksonu? – paklausė Harvis.

– Jis nepasiekiamas, – atsakė Takas.

– Kur jis?

Takas įtempė žandikaulius ir pažiūrėjo į vyrą.

– Nori pilnos ketvirčio ataskaitos ar suvestinės? – paklausė Lukas Stilas. Jis buvo jauniausias iš visų vadovų, eksploatacijos vadovas.

Nors kiti vadovai vilkėjo elegantiškus kostiumus, Lukas dėvėjo džinsus ir tamsų sportinį megztinį. Žydri marškiniai buvo tvarkingai išlyginti, bet jis nesivargino užsirišti kaklaraiščio. Šis vyras laviravo taro dviejų pasaulių – buhalterių ir teisininkų, kurie nustatydavo strateginę kryptį, ir krovinių gabenimo vadybininkų visame pasaulyje, kurie rūpinosi prekių pervežimu iš taško A į tašką B.

– Kol kas pakaks suvestinės. – Takui patiko pragmatiškas Luko situacijos suvaldymas.

Lukas pakėlė antakius ir tyliai paklausė kitų vyrų, ar jie nori dar ką nors pasakyti.

Takas nusprendė pasinaudoti galimybe ir pabaigė susirinkimą.

– Ačiū, – padėkojo jis ir pakilo nuo kėdės.

Visi pakluso ir išėjo iš susirinkimų kambario, palikdami Taką vieną su Diksono padėjėja Amberė.

Anksčiau Takas nebuvo atkreipęs į ją dėmesio, bet dabar mergina padarė jam įspūdį kaip tvirtybės ir dalykiškumo pavyzdys. Kol tėvo padėjėja Margaretė atrodė palūžusi, Amberė išliko rami ir susikaupusi.

Jei ji dalyvautų aktorių atrankoje, idealiai tiktų patikėtinės vaidmeniui. Tamsūs plaukai buvo tvarkingai supinti į kasą, makiažas – neryškus. Sekretorė dėvėjo pilką sijoną, baltą susagstomą palaidinę ir megztuką.

Tik du dalykai sužadino Tako dėmesį – plonos plaukų sruogos, išsprūdusios iš kasos, ir smailūs juodi aukštakulniai, kurių auksiniai padai spindėjo jai einant. Plaukų sruogos atrodė žavingai, o bateliai – intriguojamai. Abu šie dalykai galėtų sujaudinti, jei būtų tai sau leidęs.

Bet neleido.

– Turime priversti Diksoną grįžti, – nusprendė Takas, susitelkdamas darbui. Brolis buvo svarbiausia.

– Nemanau, kad turėtume jam trukdyti, – paprieštaravo Amberė.

Takui toks atsakymas pasirodė absurdiškas.

– Jis turi vadovauti įmonei.

Sekretorės žydros akys plykstelėjo pykčiu.

– Tu turi vadovauti įmonei.

Nežinia kodėl Takui pasirodė netikėta, kad Amberė, nors ir priešiškai nusiteikusi, reiškia jausmus. Tai buvo dar vienas jį suintrigavęs dalykas. Bet ir tai Takas ketino ignoruoti.

– Abu žinome, kad to nebus, – kategoriškai pasakė.

– Nieko mes nežinome.

Takas nebuvo hierarchijos šalininkas, bet sekretorės elgesys jam pasirodė nederamas.

– Ar su Diksonu kalbi taip pat?

Atrodė, kad klausimas nustebino Amberę, bet ji greitai susiėmė.

– Kaip?

Takas neketino pasiduoti.

– Puikiai supranti, ką turiu omenyje.

– Reikia duoti Diksonui laiko. Skyrybos jį labai paveikė.

Takas puikiai žinojo, kaip brolį paveikė skyrybos.

– Jam be žmonos geriau.

– Pritariu. – Amberė buvo užtikrinta.

– Jis tau pasakojo apie žmoną? – nustebęs paklausė Takas.

Amberė iš karto neatsakė ir jis suprato, kad mėgina sukurti gražų atsakymą.

Takui pasidarė smalsu, kiek artimas Diksonas su savo padėjėja. Ar sekretorė buvo brolio patikėtinė? O gal daugiau?

– Mačiau juos kartu, – galiausiai paaiškino Amberė. – Girdėjau kai kuriuos jų pokalbius.

– Nori pasakyti, kad slapta klauseisi? – Ne itin pagirtinas elgesys. Bet, kita vertus, ne jam teisti.

– Noriu pasakyti, kad ji gana garsiai šaukė.

– Negalėjai išeiti ir palikti jų vienų?

– Ne visada. Dėl darbo privalau sėdėti prie stalo, kuris yra už Diksono kabineto durų.

Takui buvo labai smalsu, kokios buvo Amberės pareigos, kai Diksono santuoka ėmė pamažu byrėti. Jis nužvelgė tvarkingus merginos drabužius ir dailiai sušukuotus plaukus. Nors drabužiai aklinai užsagstyti, mergina labai patraukli.

– Suprantu…

– Liaukis, – rėžė ji.

– Liautis ką?

– Liaukis galvoti kažką, ko nepasakai. Jei nori ko manęs paklausti, klausk.

Takui tai tiko.

– Kas buvai mano broliui?

– Buvau jo patikėtinė, – atsargiai atsakė Amberė.

Takas šiek tiek palinko į priekį.

– Ir ką gi jis tau patikėjo?

– Viską.

– Supranti, ko klausiu.

– Tai paklausk tiesiai.

Nepaisant jos elgesio, ji jam patiko. Takas žavėjosi jos tiesmukiškumu.

– Ar miegojai su mano broliu?

Pažiūrėjęs į jos spindinčias žydras akis Takas staiga suprato, koks svarbus jam Amberės atsakymas. Nenorėjo, kad ji pasirodytų esanti Diksono meilužė.

– Ne.

Jam palengvėjo.

– Įsitikinusi?

– Tikriausiai nebūčiau to pamiršusi. Galbūt automobilio raktus… Gal nupirkti katei ėdalo… Bet pamiršti, kad miegojau su bosu? – Mergina tapo kategoriška. – Taip, Takai, įsitikinusi.

Jis užsimanė ją pabučiuoti. Staiga jį užvaldė nenugalimas troškimas prisitraukti ją artyn ir paragauti putlių lūpų.

– Turi katę? – vietoj to paklausė jis.

– Susikaupk, Takai. Diksonas negrįš. Bent jau kurį laiką. Žinau, kad iki šiol į darbą čia žiūrėjai pro pirštus, bet tai baigta. Dabar turi rimtai imtis darbo ir neleisiu tau bėgti ir slėptis.

Dabar Takas dar labiau troško ją pabučiuoti.

– Ir kaip ketini tai padaryti?

– Įtikinėjimais, atkaklumu ir prievarta.

– Manai, pajėgsi mane priversti?

– Manau, kad giliai širdyje esi vyras, norintis, kad jam pasisektų ir norintis padaryti įspūdį tėvui.

Amberė klydo, bet Takui buvo smalsu.

– Kodėl taip manai? – paklausė.

– Atrodai panašus į tokį.

– Niekada nemaniau, kad sudarau tokį įspūdį.

Tiesa buvo tokia, kad jis nenorėjo padaryti įspūdžio tėvui, bet norėjo padaryti įspūdį Amberei daug labiau, nei prisiminė kada norėjęs kitai moteriai.

Deja, sekretorei neteks stebėti jo mandagaus, pasaulietiško ir turtingo Tako vaidmenyje. Ji stebės, kaip jis vargsta prie multimilijoninės įmonės vairo. Takas negalėjo įsivaizduoti prastesnių aplinkybių.

1

Basethaundas – trumpakojų šunų veislė. (Čia ir toliau – vert. pastabos).

2

Čikagos „Bulls“ (angl. Chicago Bulls) – NBA Rytų konferencijos Vidurio pogrupio krepšinio komanda iš Čikagos.

Derybos su bosu

Подняться наверх