Читать книгу Derybos su bosu - Barbara Dunlop - Страница 2

Amberė blaškėsi tarp susierzinimo ir užuojautos.

Pastarąją savaitę Takas atvykdavo į biurą lygiai aštuntą valandą. Pirmą valandą vyras atrodydavo šiek tiek mieguistas, todėl prieš jam atvykstant ji palikdavo didelį puodą kavos jam ant stalo. Mergina spėjo, kad jam kol kas nepavyko priderinti savo pašėlusių naktų prie darbo grafiko.

Amberė persikraustė nuo savo stalo šalia Diksono kabineto, prie stalo šalia Tako kabineto. Kadangi anksčiau jis retai lankydavosi darbe, neturėjo padėjėjos, bet dabar jam teko perimti Diksono darbus. Be to, dar ir Džeimisono. Po Džeimisono širdies smūgio Margaretė ėmė nuolat sirguliuoti, todėl Amberė ėmėsi bendrauti su visais vadovais, vadybininkais ir jų padėjėjais, kad žinotų visas naujienas ir nieko nepraleistų.

Šįryt iš už Tako kabineto durų girdėjosi pakelti balsai. Pas jį buvo Zakaris Ingelsas, prekybos vadovas. İki Niujorko prekybos parodos buvo likusios dvi savaitės ir terminai negailestingai spaudė.

– Turėjai patvirtinti galutinį prekės ženklą, – šaukė Zakaris. – Atsiunčiau tau tris variantus. Jie visi elektroniniame laiške.

– Mano pašte yra du tūkstančiai laiškų, – atkirto Takas.

– Tavo neorganizuotumas – ne mano rūpestis. Praleidome spausdinimo terminą – simbolių, afišų ir visų kitų reklamų.

– Turėjai man pranešti apie kritinę situaciją.

– Pranešiau.

– Laiške, kurio neskaičiau.

– Štai patarimas… – pradėjo Zakaris, bet staiga nutilo.

Amberė įsivaizdavo Tako žvilgsnį. Takas gal ir įklimpęs iki ausų, bet ne kvailas ir ne pastumdėlis.

Po minutėlės Tako kabineto durys atsilapojo ir Zakaris, rūsčiai pažvelgęs į Amberę, pralėkė pro jos stalą.

– Pasakyk savo bosui, kad man nerūpi, jei jis turės sumokėti vėlavimo baudas.

Amberė nesivargino atsakyti. Jai niekada nepatiko Zakaris. Jis buvo reiklus ir išdidus, negailestingas savo darbuotojams ir visiems tiems, kas buvo žemesni už jį įmonės hierarchijoje. Diksonas taikstėsi su Zakariu tik todėl, kad jis buvo Džeimisono išrinktasis ir kad mokėjo bendrauti su stambiais klientais, turinčiais brangių prekių gabenimo poreikius.

Tarpduryje pasirodė Takas.

– Dešimtą valandą ateis Lukas, – tarė ji. – Tad ateinančią pusę valandos esi laisvas.

– Gal spėsiu perskaityti kelis šimtus elektroninių laiškų.

– Puiki mintis.

Jis įkvėpė ir, atrodė, kad nori pabėgti.

– Ką darau ne taip?

– Nieko.

– Atsilieku dviem tūkstančiais laiškų.

– Diksonas buvo labai organizuotas.

Takas nesitikėjo nurungti brolio vos per savaitę. Diksonui prireikė daugybės metų, kad taptų tokiu puikiu viceprezidentu.

Takas piktai pažiūrėjo į ją.

– Taip visi sako.

– Diksonas labai ilgai ir daug dirbo, kad to pasiektų.

Taip, Takas atvykdavo laiku. O tai buvo daugiau, nei ji tikėjosi. Bet Diksonui prireikė daug daugiau nei ankstyvų rytų ir vėlyvų vakarų darbo su sistemomis ir procesais, kad susidorotų su visa darbo apimtimi. Atrodė, kad Takas tikėjosi stebuklo per vieną naktį.

Jo tonas tapo griežtesnis.

– Prašau draugiško patarimo. Man nereikia paskaitos apie mano brolio šventumą.

– Negali tikėtis tiesiog ateiti čia ir tapti tobulas.

– Nesitikiu nieko panašaus. Patikėk, žinau, kad Diksonas – ypatingas. Girdėjau tai visą gyvenimą.

Amberė pajuto kaltės dilgtelėjimą.

Atrodė, kad Takas stengėsi. Nors neturėjo kito pasirinkimo. Ir tai nekeičia fakto, kad anksčiau nepasirodydavo darbe tol, kol nebūdavo užspaudžiamas į kampą. Bet dabar jis buvo čia. Ji turėjo tai įvertinti.

– Zakaris turėjo tave informuoti apie ženklinimą, – tarė Amberė. – Jis turėjo informuoti tave apie terminą.

– Neturėjau to praleisti, – pripažino Takas.

– Bet praleidai. Ir praleisi dar daug ką. – Sekretorė nematė prasmės apsimetinėti.

– Tavo pasitikėjimas manimi labai įkvepiantis.

Ji pajuto, kad susierzino dėl tokio Zakario elgesio ir susierzinimas atsispindėjo balse.

– Pasakyk jam, – patarė Amberė. – Pasakyk visiems, kad jie privalo informuoti tave apie kritinius terminus ir ne vien elektroniniais laiškais. Tegul tai tampa įprasta susitikimų dalimi. Ir renk tuos susitikimus dažniau, jei prireiks, net kas dieną. Jei tik pajėgsi kas dieną pakęsti Zakarį.

Takas nusišypsojo.

Tai buvo pokštas. Bet Amberei nederėjo taip sakyti.

– Žinau, kad nederėjo taip sakyti.

Jis žengė porą žingsnių arčiau jos stalo.

– Neturiu rūpesčių su tuo, kas nederama. Tai puiki mintis. Nusiųsiu jiems elektroninį laišką.

– Neprivalai siųsti jiems laiško. – Profesionalumas nugalėjo susierzinimą dėl Tako praeities tingumo. – Aš jį nusiųsiu. Taip pat galiu peržvelgti tavo pašto dėžutę, jei nori.

Tako veidas nušvito ir jis priėjo dar arčiau.

– Perskaitysi mano laiškus?

– Taip. Ir ištrinsiu nesvarbius.

– Kaip tai padarysi?

– Trynimo mygtuku.

Jis atsirėmė rankomis į stalą ir pritildė balsą.

– Gali tai padaryti ir išgelbėti įmonę?

Amberė vos sulaikė šypseną.

– Taip. Kai kuriais laiškais pasirūpinsiu pati, kai kuriuos persiųsiu skyrių vadovams, o svarbius persiųsiu tau.

– Prisiekiu, galėčiau tave už tai pabučiuoti.

Tai buvo sąmojis. Bet nuo šių vyro žodžių jaudulys nuvilnijo jos kūnu.

Amberės žvilgsnis nukrypo į Tako lūpas ir ji ėmė įsivaizduoti bučinį. Tada staiga sutiko jo žvilgsnį ir oras aplink juos įkaito.

– Nebūtina, – paskubomis nuramino ji.

– Manau, pakaks čekio.

– Taip, pakaks.

Takas atsitiesė ir sidabro pilkumo akys suspindėjo.

– Bet pasiūlymas galioja.

Ji nužvelgė patrauklų pasitikintį veidą ir tvirtą seksualų kūną.

– Tu visiškai į jį nepanašus, tiesa?

– Į Diksoną?