Читать книгу Neatsitiktinis bučinys - Bronwyn Scott - Страница 1

Londonas, 1835-ųjų pavasaris

Džekas Hanlis, vikontas Veinsbridžas pirmasis, tvirtai tikėjo, kad pokylių salės skirtos tvarkyti verslo reikalams. Atmetus sietynus, vazonuose žaliuojančius augalus, putojantį šampaną bei kitus tipinius iškilmių papuošimus, pokylių salės buvo džentelmenų biurais. Tai buvo vietos, kuriose džentelmenai sudarydavo svarbiausius gyvenimo sandorius: užsitikrindavo padėtį visuomenėje ir susitardavo dėl vedybų. Džekas jau įvykdė pirmąjį ir nė neketino imtis antrojo. Šis vakaras – ne išimtis.

Džekas stabtelėjo skliautuotame Foteringėjų menės tarpduryje, pasitaisė vakarinio švarko rankovę ir vogčiomis apžvelgė patalpą. Mintyse perkratė susirinkusiųjų pavardžių sąrašą. Faktiškai susirinko tie patys įtariamieji. Džekui tai tiko. Šį vakarą užsiims neseniai iš Venesuelos atvykusia delegacija. Jis gavo itin aiškius nurodymus susipažinti ir išsiaiškinti, ar tyliai sklandantys gandai, kad Venesuela ruošiasi kautis dėl nepatvirtintų sienų su Britų Gviana, yra pagrįsti.

– Veinsbridžai! – duslų netylančių pokalbių gausmą pertraukė susijaudinęs moteriškas balselis. Prie jo prisiartino pokylio šeimininkė su įkandin gagenančių panelių pulku. Džekas užgniaužė dejonę. Spiečius užpuolė truputėlį anksčiau, nei tikėjosi. Tokia yra neseniai tituluoto, patrauklaus viengungio, garsėjančio tam tikra reputacija su damomis, kaina. Negelbėjo ir tai, kad jis – dar naujokas, nes tarnyba Sostui į Londoną atgindavo retai.

– Kaip žavingai šįvakar atrodote, ledi Foteringėj. – Džekas nutaisė malonų, cinizmą slepiantį šypsnį. Moterys pokylių salėse turėdavo savų verslo reikalų.

– Veinsbridžai, norėčiau supažindinti su savo dukterėčiomis. – Purpurinės stručio plunksnos pavojingai sulingavo ledi Foteringėj plaukuose. Jos buvo penkios, visos pavadintos gėlių vardais, – dukterėčios, ne stručio plunksnos, – nors Džekas nenustebtų, jei ta paika moteris, būtų davusi vardus ir plunksnoms.

Netrukus Džeko svita gerokai išaugo: prisipildė moterų, triukšmingai reikalaujančių, kad šeimininkė pristatytų patraukliam, naujai iškeptam vikontui su paslaptingais proseneliais. Kurį laiką Džekas buvo apsiaustas iš visų pusių, akiratyje nesimatė jokio kito vyriškio. Beliko spėlioti, kas paviliojo visus bičiulius – be abejo, kortos ir geras brendis.

Džekas su apsimestiniu domesiu klausėsi panelės Violetos Foteringėj gan nemokšiško traktato apie šių metų madą ir mintijo, kaip pasišalinti nuo šios grupelės ir rasti Venesuelos delegaciją, kai ausis pasiekė su niekuo nesumaišomas sodrus ledi Dulsinėjos Vaikroft juokas.

Net ir tokioje spūstyje kaip ši, tas tolimas garsas skambėjo maloniai ir provokuojančiai, kažkuo priminė Odisėjos sirenas; tas garsas būtų privertęs protingą vyrą baimintis dėl viengungio statuso. Žinoma, jei minėtoji moteris apskritai norėtų ištekėti. Per aštuonerius visuomenėje praleistus metus Dulsinėja neparodė jokio troškimo atsisakyti Londono Neprilygstamosios sosto. Nors pasitaikė daug progų tai padaryti: šešerios piršlybos, apie kurias Džekas žinojo, ir greičiausiai galybė kitų, kurias pražiopsojo dėl savo ilgų ir įvairių kelionių už miesto.

Toks priešinimasis santuokai, Džeko nuomone, Dulsinėją darė tik dar žavingesnę. Jei ir yra pagunda, kuriai Džekas neįstengė atsispirti, tai ji – sąmojinga, protingai kalbanti moteris, ištikimai atsidavusi pažadui išlikti netekėjusi, kaip ir jis nevedęs.

Dėl tokio panašumo ji buvo sudėtinga asmenybė, galinti tapti ir potencialia kompanione, ir iššūkiu. Džekas nieko labiau nemėgo nei gerų iššūkių, o per daugelį metų Dulsinėja Vaikroft būtent tai ir įrodė geriems aukštuomenės vyrams, iš kurių dar nė vienam nepavyko nusivesti jos prie altoriaus, nors nevalia sakyti, kad nebuvo bandoma.

Atsargiai, kad neapleistų panelės Foteringėj, Džeko akys nusekė juoko šaltinio link. Ak, aišku, kur dingo visi vyrai. Džeko būrelis ne vienintelis. Už dviejų pokylių salės kolonų grožiu ir sąmoju visus pavergusi panelė Vaikroft mėgavosi Londono viengungių grietinėlės dėmesiu. Šį vakarą pasidabinusi stulbinančiais granato raudonumo šilkais, žvilgančiais melsvai juodais plaukais, gaudančiais sietynų šviesas, ji buvo tikra Trojos Elena.

Džekas neatsispyrė.

Kaip ir dauguma Londono vyriškių.

Dulsinėja stovėjo apsupta gerbėjų. Jeigu jis – garsiausias aukštuomenės viengungis, ji – moteriškas jo atitikmuo. Kaip ir jis, Dulsinėja nesileis lengvai įveikiama ir tikrai ne šios pienburnių šutvės. Džekas sulaikė pasitenkinimo šypsnį regėdamas aplink ją susispietusius vyrus. Kvailiai. Ar nežino, kad neturi jokių šansų? Jie – tik bereikšmės kandys jos visa pasiglemžiančiai liepsnai. Bet kas galėtų juos kaltinti? Dulsinėja įkūnijo patį linksmumą kambaryje, pilname pavyzdingų kaip Violeta Foteringėj moterų, atliekančių gyvenimo joms paskirtus vaidmenis.

Tuos gerbėjus nuplikys Dulsinėjos liepsna, kaip nelaimingus kandis apakins šviesa. Ji sutryps jų troškimus taip pat užtikrintai kaip ir būsimus jaunikius, išsakiusius tuos siekius. Tokia moteris niekada nepasitenkins tipiška aukštuomenės santuoka. Šios aistros gyvenimui negalima įkalinti rūmuose Meifero rajone. Pats Džekas tyliai stebėjosi, kaip tokia aistra jos dar nesužlugdė. Iš savo patirties žinojo, kad skaisčiausios liepsnos dažnai praryja pačios save. Galbūt neišvengiama, kad Dulsės ugnis taps jos galutiniu nuopuoliu. Džekas pagalvojo, jog tikras stebuklas, kad tai dar neįvyko.

Jo žvilgsnis grįžo prie Violetos, tačiau mintys ryžtingai liko kitur – šalia Dulsinėjos. Būdamas senas jos brolio grafo Brendono draugas, Džekas daug metų pažinojo Dulsę, nors ir ne itin gerai. Jis užėmė įvairias diplomatines pareigas Karibuose ir tik prieš ketverius metus grįžo į Angliją. Visai nesitikėjo grįžti ir per trumpučius pasirodymus Londono aukštuomenėje nelauktai susitikti su dabartiniu Dulsės Vaikroft įsikūnijimu. Kaip patyrė, atimančiu kvapą ne tik savo grožiu, bet ir sąmoju.

Džekui lankantis mieste, jiedu susidurdavo panašiuose susibūrimuose ir neišvengiamai dalyvaudavo tose pačiose iškilmingose vakarienėse, politiniuose renginiuose, nekalbant apie didesnius pobūvius. Praėjusią žiemą, kai darbotvarkė leido pasilikti mieste, keletą kartų pričiupo save, besimėgaujantį žodinių atkirčių mainais su ja.

Džeko mintys stabtelėjo ir pakrypo kita linkme. Per Kalėdas jie apsimainė ne vien žodžiais, galbūt iš tikrųjų paskatintais amalo ir šventinės nuotaikos. Jis pabučiavo Dulsę ledi Veterbis oranžerijoje. Tie bučiniai išlaisvino tarp jų kažką pirmykščio ir pavojingo.

Džeko nuomone, dažniausiai toks potraukis vestų prie savaime suprantamos pabaigos. Tačiau Dulsė nepaisė tokios logiškos išvados ir paliko jį nieko nepešusį: slaptas ir privatus Džeko darbo pobūdis užkirto kelią progoms vaikytis bet kokių santykių, – tarsi būtų troškęs ko nors ilgalaikio, – dėl to ir liko nieko nepešęs. Santykiai, kurių greičiausiai būtų siekęs, vargu ar būtų susilaukę Brendono pritarimo. Geriausio draugo sesers niekas neįsitaisydavo į meilužes arba neužmegzdavo su ja romano. O Džekas nesirengė vesti Dulsės dėl kelių puotoje įsižiebusių bučinių, apie kuriuos niekas nenumanė.

Dievas mato, būtent tas susidūrimas galėjo baigtis geriau – arba blogiau, priklausomai nuo to, kaip pažiūrėsi, jei Džeko nelauktai nebūtų iškvietę iš užmiestyje vykusio vakarėlio. Šiaip ar taip, pasisekė, kad ištrūko tik su vieninteliu, įkandin sviestu vazonu. Dulsė įsiuto dėl jo piktnaudžiavimo, nors Džekas įtarė, kad mėgavosi bučiniu kaip ir jis. Dulsė pyko ne ant jo. Ji tūžo ant pačios savęs.

O pasekmės tokios, kad dabar jų geraširdiškos pašaipos tapo mažumėlę aštresnės. Nesvarbu. Šį vakarą pakako vieno žvilgsnio, ir Džeko kūnas visiškai pasiruošė tęsti nuo tos vietos, kur jie baigė, kad ir su dūžtančiais vazonais.

Kaip ir kiekvienas vyras kambaryje. Po teisybei, Dulsei jau derėjo išsirinkti vieną iš jų ir pradėti aukštuomenės matronos gyvenimą. Vis dėlto ji nieko nedarydavo pagal taisykles. Dulsė neslėpė savo nepriklausomo būdo, nepaprasto susidomėjimo Karališkąja geografijos draugija ir fechtavimusi, ir kad jai reikėjo žymiai daugiau laisvės nei kitoms netekėjusioms moterims iš gerų šeimų. Toks pasitikėjimas savimi buvo milžiniška jos žavesio dalis. Joks džentelmenas ilgai nespėliodavo, kad Dulsei Vaikroft reikalingas vyras, kuriuo ji pasikliautų.

Taip ji išsisukdavo nuo vedybų ir ne tik jų – Džekas žinojo, nes Dulsė labai rūpestingai stengėsi nesulaužyti pačios svarbiausios taisyklės. Jos vardas buvo be menkiausios dėmelės, kalbant apie mergišką nekaltumą. Kad ir kokiu laukiniu bruožu drauge su nepriklausomybe pasižymėjo Dulsė, jis nesiekė seksualinių pergalių karalijos.

Džekas prisiminė oranžeriją ir pertvarkė savo mintis. Na, bent jau ne toliau nei keli nuvogti bučiniai.

Netoliese, pokylių salėje, Dulsė linktelėjo priekin rodydama aiškius susidomėjimo ženklus vyru jai iš kairės ir, Džeko galva, dosnią dalį krūtinės. Vyriškis buvo nepaprastai patrauklus ispanas. Džekas tyliai nusikeikė. Po velnių su visais velniūkščiais. Teks praeiti pro Dulsę, kad susipažintų su jais. Kol nutikimas oranžerijoje dar šviežias, labiau patiktų reikalus ir malonumus išlaikyti atskirai.

Turėjo numanyti. Suprantama, kad Dulsė būtų atsidūrusi linksmybių centre. Aukštuomenėje ji pažinojo visus. O kurių nepažinojo, aiškiai stengėsi prisistatyti. Delegacija mieste dar tik savaitėlę, o Dulsė jau sugebėjo susipažinti su garbės svečiais, būtent tais žmonėmis, kurių pakamantinėti jis atvyko. Pagal Džeko gautus apibūdinimus, vyras Dulsės pašonėje, meistriškai šaudantis į jos krūtinę – ne kas kitas, o Kalistas Ortisas, vienas iš Venesuelos delegacijos narių, aukštą rangą užimančio ambicingo vyriausybės pareigūno sūnėnas. Be jokios abejonės, kiti taip pat sukinėjosi minioje aplinkui Dulsę. Išties teks prieiti prie jos, kad būtų pristatytas. Vadinasi, kils scena, bent jau mažutėlė.

Turint omenyje paskutinius jų žodžius oranžerijoje, to ir reikėjo tikėtis. Tiesą sakant, viskas priklauso nuo Dulsės. Jis pasielgė negražiai. Niekas nevagia bučinių ir nepasprunka nugvelbęs dar truputuką.

Staiga Džekas pajuto, kad panelė Foteringėj liovėsi kalbėti.

– Gan įžvalgu, – skubiai atsakė jis šypsodamasis jaunai, su viltimi žvelgiančiai moteriai. – Tikiu, kad dauguma jaunų merginų laikosi jūsų nuomonės. – Neabejojo, kad laikėsi, nors niekaip neprisiminė, kokia ta nuomonė. Velniškai keblu, kai esi taip pričiumpamas, o dėmesys nukreiptas visai kitur. Metas judėti tolyn. – Damos, man buvo nepaprastai malonu, bet matau žmonių, su kuriais vertėtų susipažinti, jeigu leistumėte atsiprašyti. – Džekas sėkmingai prasiyrė pro savo grupelę ir apdairiai patraukė Dulsinėjos būrelio link. Pasirinko ilgesnį kelią vengdamas įžeisti kieno nors jausmus. Nieko gero, jei tučtuojau pastebėtų, kaip žygiuoja nuo vieno sambūrio prie kito.

Džekas timptelėjo liemenę rengdamasis mūšiui. Kai būdavo su Dulsinėja, viskas tapdavo varžybomis, – žavingomis rungtynėmis, bet vis tiek rungtynėmis, – o tam derėjo pasiruošti.

– Raminkis, drauguži, – patyliukais burbtelėjo Džekas. Nėra ko baimintis. Ko ugnis nesudegina, padaro stipresnį. O kalbant apie tokias moteris kaip Dulsė Vaikroft, Džekas užsigrūdinęs lyg Damasko plienas.

Jis atsargiai nustūmė jauną gerbėją, nusikaltusį tik stovėjimu šalia Dulsinėjos. Gerasis Dieve, bėgant metams gerbėjų ratas tik jaunėjo. Lordo Badeno sūnus šiąnakt šmirinėjo tarp susirinkusių. Ar berniokas jau ganėtinai suaugęs rodytis mieste? Šie jaunikliai vargiai priminė vyrus, gal tik peraugusius šunyčius. O gal paprasčiausiai jis sensta? Sulaukęs trisdešimt ketverių jautėsi kaip veteranas Dulsės jaunų patinų kolekcijos būryje. Nepaisant to, jie toli gražu netiko į porą Dulsės sąmojui. Nė vienam iš jų nepavyks išlaikyti jos dėmesio.

– Labas vakaras visiems, – Džekas probėgšmais akimis pasisveikino su grupele.

Kolektyvinė būrelio akis įsispitrijo į jį, buvo kolektyviai sulaikytas kvapas ir laukiama prasidėsiančių linksmybių. Svečiams jau tapo savotiška pokylių pramoga stebėti, kaip juodu su Dulse kivirčijasi. Na, netikslu sakyti, kad jie kivirčijosi. Jie nesipešė. Jie apsišaudydavo rūpestingai į visuomenei priimtiną įpakavimą įvyniotais iššūkiais ir žodžiais. Džekui šį susišaudymą labiau patiko priskirti lauko tenisui. Su išlavintu žavesiu jis tingiai nutęsė:

– Labas vakaras, ledi Dulsinėja.

Mačas prasidėjo.

Galvos nukrypo į Dulsę. Jeigu ji ir nustebo jį matydama, to neparodė. Pasisveikino šaltai, bet mandagiai, kaip su praeinančiu pažįstamu, nors tarp jųdviejų buvo šis tas daugiau.

– Veinsbridžai, nesitikėjau jūsų šį vakarą pamatyti. – Dulsė ėmėsi jį kankinti nužiūrinėdama vaiskiai mėlynomis akimis, nepraleido nė vieno jo aprangos colio.

Džekas pasiruošė artėjančiai šmaikščiai pastabai. Iš Dulsės galybės dendžių su ryškiomis liemenėmis ir dabitišku stiliumi, tamsūs Džeko drabužiai išsiskyrė paprastesniais atspalviais, kuriuos praskaidrino tik balandžio pilkumo liemenės brokatas. Labiausiai vertinamas karaliaus patarėjas negali staipytis it koks povas iš lengvabūdžių sluoksnio. Tačiau kokiais klausimais jis patarinėjo karaliui daugumai liko paslaptimi.

– Veinsbridžai, ar šie niūrūs tonai viskas, ką sugebate? Toks pasirinkimas sugadintų net ir šventiškiausias progas, – ištarė Dulsė pakėlusi tobulai išriestą antakį. Galvos grįžtelėjo Džeko pusėn, ir visi ėmė tyrinėti jo drabužius.

Džekas nusilenkė ir visiškai ramiai priėmė papeikimą.

– Aš jūsų paslaugoms, ledi Dulsinėja. Kokią spalvą norėtumėte, kad vilkėčiau? Vaivorykštė – jūsų. Pasirinkite bet kurį jos toną, o aš pasirūpinsiu, kad jums būtų paklūsta. Rytoj tokiu metu turėsiu drabužius, pasiūdintus jūsų pasitenkinimui.

Grupelė spoksojo į Dulsę ir laukė nuosprendžio. Džekui toptelėjo, kad rytoj tokiu metu jis ne vienintelis demonstruos Dulsės išrinktas spalvas. Siuvėjai visame mieste darbuosis nuo pat ryto.

Dulsė spragtelėjusi išskleidė vėduoklę ir pervėrė Džeką gudriu žvilgsniu. Kaip ir numanė, ji kuo puikiausiai suvokė dilemą, kurion jis įstūmė. Ji neišdrįstų liepti vilkėti baisios spalvos drabužių, nes drauge su juo ir visa svita atrodytų kvailai. Tačiau negali pasiūlyti ir nieko nuobodaus, kadangi pati metė iššūkį. Dulsė kaip ir jis garsėjo reputacija laikytis savo.

– Mėlyna. Renkuosi mėlyną, – apsimestinai droviai paskelbė ji dirsčiodama pro išmargintos vėduoklės viršų, iš pradžių suvaidinusi, kad įtemptai mąsto, ką atsakyti. Gal ir mąstė. Džekas turėjo pripažinti, kad mėlyna – puikus apdairaus atsakymo pasirinkimas. Yra tiek daug mėlynos atspalvių – džentelmenas gali pasirinkti toną, kurį vilkėdamas jaustųsi patogiausiai.

Džekas vėl nusilenkė.

– Tebūnie mėlyna, ledi Dulsinėja. Aš deramai priimu jūsų pavedimą, o šie džentelmenai yra mano liudininkai. Rytojaus vakarą priėmime pas Denbius įvykdysiu savo užduotį.

Džekas nukreipė žvilgsnį į šalia būrelyje stovintį vyriškį, tarsi tik dabar pastebėjęs ispanų džentelmeną.

– Ledi Dulsinėja, meldžiu jus mane pristatyti. Atrodo, kad šis džentelmenas ir aš nesame pažįstami. – Mačas baigėsi. Dulsė laimėjo varžybas, tačiau jis gavo, ko atėjęs. Likusieji būrelyje to nesuvoks. Bet Dulsė supras.

Ji apgaulingai saldžiai nusišypsojo ir supažindino.

– Veinsbridžai, tai – senjoras Kalistas Ortisas iš Venesuelos diplomatinės delegacijos. Man nusišypsojo sėkmė su juo susitikti per Karališkosios geografų draugijos vakarienę. Señor, leiskite pristatyti vikontą Veinsbridžą.

Ispanas grakščiai nusilenkė ir pristatė du kitus džentelmenus: senjorą Adalbertą Vargas – aiškiai garbingą delegacijos vadovą – ir senjorą Diasą, kurio pusėtina apranga, neabejotinai, piršo mintį, kad jis esąs pakalikas.

Ortiso manieros buvo nepriekaištingos, ir jis Džekui iškart nepatiko. Jis buvo dešimtmečiu jaunesnis už savo kolegas iš Venesuelos, tamsaus gymio, itin juodų plaukų, prabangiai apsirengęs ir spinduliuodamas akivaizdų patrauklumą kerėjo moteris. Ortisas daugiau nesistengė sužavėti Džeko, savo žavesį jis nukreipė į Dulsę.

Šį vakarą Džekas užtektinai taikstėsi su slaptais vyriškio žvilgsniais į Dulsės krūtinę, taip gardžiai įspraustą į ankštą suknelės korsažą. Panašus atpažįsta panašų ir Džekas suvokė, kad Ortisas – aukščiausio rango mergišius.

Savaime suprantama, laikas kuo mandagiausiai mesti iššūkį. Nedidelės varžybos visada parodo tikrąjį žmogaus veidą, ir Džekas nesitikėjo, kad Ortisas – taisyklės išimtis. Bet jis tikrai vylėsi, kad ispanas įgels atsakydamas į kelias taiklias pastabas. Džeko darbas – neieškoti draugų. Jam duoti nurodymai labai aiškūs: perprasti delegaciją. Nė vienu žodeliu neužsimenama apie draugystę.

Džekas įsiterpė į bendrą pokalbį stojus tylos valandėlei ir paprastai metėsi į pirmąjį išpuolį.

– Senjore Ortisai, como le gusta Londres1?

Sklandžios kalbos žinios padarė trokštamą įspūdį. Ortisas, išgirdęs ispanų kalbą, akimirksnį atrodė nustebęs. Džekas norėjo, kad jis nustebtų ir būtų perspėtas. Gal venesueliečiai už tūkstančių mylių nuo namų ir gimtųjų sienų, bet anglai čia irgi nėra bejėgiai. Venesueliečiams neteks susidurti su Londono politikais, neišmanančiais Naujojo pasaulio geografijos.

Ortisas apdovanojo Džeką šaltu šypsniu.

– Užtikrinu jus, gana laisvai kalbu angliškai, – trumpas ir atžarus atsakymas pripildė sambūrį įtampos. Lengvai įsiplieskiantis jaunuolis, pagalvojo Džekas, taip stipriai įsižeisti dėl šešių pažinties žodžių.

– Je parle français, aussi2, – tęsė Ortisas ir įdėmiai įbedė plieninį žvilgsnį į Džeką.

– Très bien. J‘aime parles français3, – Džekas lengvai prabilo prancūziškai. Jei Ortisas trokšta, kurį laiką gali žaisti šį žaidimą. Gal jis ir neturi oficialių mokslininko poligloto diplomų, tačiau Džekas galėjo į lovą pasiguldyti moterį šešiomis skirtingomis kalbomis.

Greitai įsiterpė senjoras Vargas:

– Senjoras Ortisas mokėsi geriausiuose universitetuose. Jis – mūsų kraštui paskirto vicekaraliaus sūnėnas.

– Ach! – šūktelėjo Džekas kaip įmanoma supratingiau. Senjoro Ortiso vaidmuo delegacijoje darėsi vis aiškesnis. – Ar jūs tikitės užimti oficialų diplomatinį postą?

Klausimas pasiekė tikslą. Menkutis atpildas matyti, kaip patraukliojo vyriškio šypsena tampa niūria mina.

– Aš – ombudsmenas.

– Aišku. Gana įspūdingas titulas, – plieninis Džeko tonas perteikė tai, ko neišsakė garsiai. Jie abu žinojo, kad ombudsmeno veiklos sritis ribota. Titulas geriausiu atveju tebuvo garbės reikalas, mėginimas įsiteikti kažkieno savimeilei.

Tamsios Ortiso akys pavojingai blykstelėjo. Džekas atsakė šaltu šypsniu. Vyras kuo puikiausiai suprato užuominą ir nerodydamas nepasitenkinimo priėmė įžeidimą. Bet blyksnis akyse teigė, kad taip noriai nugalimas nepasiduos. Ortisą reikia stebėti. Jo elgesys piršo mintį, kad yra greitai supykstantis, skubiai griebiasi impulsyvių veiksmų, kurių galbūt vėliau gailisi.

Dulsė uždėjo delną ant Džeko rankovės.

– Metas šokiui, kurį prižadėjote.

Džekas iškart sutiko. Daugiau nieko nepeš provokuodamas Ortisą. Gavo tai, dėl ko atėjo. Susidarė nuomonę apie delegaciją, kuri buvo ganėtinai įspūdinga.