Читать книгу Neatsitiktinis bučinys - Bronwyn Scott - Страница 2

Dulsės pareiškimas tučtuojau susilaukė nepritarimo iš visų, išskyrus Džeką.

– Bet kitas valsas priklauso man, – paprieštaravo kvailokas vaikinukas, grafo Karstairso sūnus, žengtelėjęs priekin.

Berneliui pritrūko greičio. Džekas pareiškė neginčijamas savo teises delnu uždengdamas pirštinėtą Dulsės ranką ant savo rankovės.

– Neabejoju, ledi Dulsinėja jums šį tą paliko ateičiai.

– Kaimiškas ketvirtos dalies šokis laisvas, – Dulsė skubiai pataisė rūškaną vaikino veidą.

– Geras pasirinkimas, – tyliai pridūrė Džekas ir palydėjo ją į šokių aikštelę. – Mažiau progų pokalbiams per kaimišką šokį. Greičiausiai darai jam paslaugą. Abejoju, ar turi pasirengęs pusvalandžio trukmės pašnekesį, kad užpildytų visą valsą.

– Aš sau pačiai darau paslaugą. – Dulsė uždėjo delną ant Džeko peties jiems ruošiantis šokiui. – Vyrukas turi smegenų ir sudėtas lyg jautis. Mažiausiai penkis kartus numynė pirštus per Balforų puotą praėjusią savaitę.

– O aš maniau, kad nori apsaugoti Ortisą, kai iš tikrųjų nesitvėrei kailyje pašokti su manimi.

– Neglostyk savo savimeilės. Taip stipriai, kaip kitos moterys pokylyje, su tavimi šokti netrokštu.

– Jos geidžia daugiau nei pašokti, užtikrinu tave. Pastebėjai mano gerbėjų būrį? Gana didelis.

Dulsė nuraudo, kaip Džekas ir tikėjosi.

– Kas? Žodžiuose gerbėjos ir didelis nieko blogo. – Jis suvaidino neišmanantį, ką reiškia užuomina.

– Išskyrus, kai tai sakai tu. Negaliu sutikti, kad pastebėjau tavo gerbėjas, bet matau, kad esi toks pat pasipūtęs kaip oranžerijoje.

Džekas nusikvatojo iš Dulsės apmaudo, o viduje sukirbėjo pažįstamas geismas. Jam tai patiko: ranka ant jos nugaros, kūno šiluma prasiskverbia pro ploną suknelės šilką, jo protas patiria malonumą, kai mintyse treniruojasi atremti jos komentarus.

– Tiesa. – Džekas įsuko juodu į valso sūkurį. Jis ėmė spėlioti, ar šį vakarą emocinei sienai gali grėsti pavojus. Nieko nebūtų geriau, nei pamėginti nugvelbti dar keletą bučinių.

– Kad visos moterys miršta iš meilės tau?

– Nėra reikalo pavyduliauti. Tarsi kita Londono pusė nekristų po tavo kojomis. – Džekas dirstelėjo į pamestą turtingą paveldėtoją pasienyje. – Būčiau pagalvojęs, kad dauguma moterų laikytų jį gana patraukliu. Aukštas, raumeningas kaip bulius. Išties angliško vyriškumo pasididžiavimas.

– Po dešimties metų visa tai virs riebalais, – dalykiškai atsakė Dulsė. – Man labiau patinka lieknesni vyrai. Didieji ne itin gerai šoka.

– Tavo brolis aukštas, – Džekas ginčijosi tik dėl paties kivirčo. Su Dulse negalėjai sukčiauti net ginčydamasis. – Damoms patiktų su juo šokti, jei tik Nora suteiktų progų.

– Brendonas – išimtis.

– Kad jau apie jį prašnekome, prieš mėnesį gavau nuo tavo brolio laišką. Jie su Nora laikosi gerai. – Brendonas buvo vienintelė saugi pokalbių tema tarp jų. – Kaip supratau, į miestą neatvyko dėl naujagimio.

– Ne, jie nepasirodys. To ir reikėjo tikėtis. Abu labai pareigingi tėvai. – Dulsės lūpomis paminėjus naująjį sūnėną perbėgo šypsnys, ir jos bruožai įgavo retą švelnią išraišką. Džekui dingtelėjo, kad ilgai karaliaudama Dulsė, Neprilygstamoji, turėjo jaustis labai vieniša. Draugės, kartu su ja debiutavusios prieš aštuonerius metus, jau seniai ištekėjo ir sukūrė šeimas. Tokia mintis dar nebuvo šovusi galvon – kaina, kurią mokėjo už ryžtą likti netekėjusi. Daugmaž tą patį jis mokėjo už savo pasirinktą gyvenimo būdą. Jam taip išėjo visai netyčia. Ar Dulsei taip pat?

O tai – akivaizdus priminimas, kad gerai nepažinojo Dulsės Vaikroft, nenutuokė, kaip ji pasikeitė per tuos metus, kai jo nebuvo. Ji tapo pilnametė ir debiutavo visuomenėje, kol jis vykdė įvairiausius pavedimus, užtikrinusius vikonto titulą.

Didesniąją pilnametystės dalį Džekas praleido ne Anglijoje: dėl imperijos vykdė tai, apie ką su niekuo negalėjo pasikalbėti. Todėl labai mažai nutuokė apie moterį, kuria ji tapo. Gerasis Dieve, Dulsei buvo šešiolika, kai jis išvyko iš Anglijos, o jam – vos dvidešimt ketveri. Tie įsiterpę metai bolavo it tuščias popieriaus lapas. Džekas tik jautė, kad jos grožis, sąmojis, vidinė aistra gyvenimui ir laukinė pusė, kurią stengėsi nuslėpti, negrąžinamai jį traukė, kad ir kokias pastangas dėjo. Jis nedrįso pernelyg giliai nagrinėti savo nepaaiškinamo potraukio priežasčių. Geriausia palikti neištirtas, nes baiminosi, kad atras troškimus ir tiesas, kurios liks be atsako arba nebus priimtos. Negalėjo sau leisti įsimylėti, o ypač Dulsės. Sunkiai tai paaiškintų Brendonui.

Dulsė atkragino galvą ir pervėrė jį įdėmiu žvilgsniu.

– Džekai, kokie šįvakar tavo kėslai? Turbūt svarbūs, jei susiradai mane. Tavo žiniai, priežastys, dėl kurių priėjai, manęs neapkvailino. Norėjai, kad tave supažindinčiau.

Džekas staigiai juos apsuko, kad nesusidurtų su ne tokiu pastabiu Hertfordšyro grafu.

– O man reikia turėti kažkokių kėslų? Gal tik norėjau pašokti su gražiausia mergina salėje?

– Abejoju. Paskutinį kartą, kai mane matei, virš tavo galvos suskaldžiau keramikinį vazoną. – Dulsė prisimerkė spėliodama. – Juk nepasakysi, ką iš tikrųjų čia veiki, ar ne? – apkaltino ji.

Sena tema. Sena tema, sena žaizda. Senesnė už kivirčą oranžerijoje. Jau anksčiau tai aptarinėjo su kitomis moterimis. Jam neleista kalbėti apie savo reikalus su ja ar kuo nors kitu. Gana ironiška, kad gautas titulas atvėrė Džekui kelią į visuomenės pripažinimą, bet atėmė laisvę elgtis taip, kaip nori. Moteris turėjo teisę tik į vieną jo dalį. Kita – be jokių klausimų arba svarstymų – priklausė Karūnai.

Dulsė su tokia sąlyga nesutiko. To įrodymas – jos nepriklausomas statusas. Jei toleruotų pusėtinas priemones, būtų pasinaudojusi santuokos teikiamais privalumais. Vis dėlto jis gali pasiūlyti tik pusėtinas priemones. Tai, ką Džekas dirbo karaliui, buvo laikoma didžiausioje paslaptyje ir į tai ne visada palankiai žiūrėjo aukštesnieji sluoksniai. Nors Džekas numanė, kad jeigu visko ir neatskleidžia, Dulsė vis tiek turi savo teorijų apie jo poelgius, ir nė vienas jų nepateikia jo palankesnėje šviesoje.

– Juk nesiruoši įgyvendinti kokio nors plano, kaip tada, kai iš Vemblio išviliojai grynakraujį ristūną per komerso4 partiją? – Ji rūsčiai pasižiūrėjo, ir Džekas nesulaikė juoko.

– Esi mažoji veidmainė, mano brangioji. Kodėl visos linksmybės turi atitekti tik tau? Be to, Vemblis to nusipelnė. – Džekas pasilenkė arčiau prie ausies, įkvėpė silpno levandų aromato, tokio gaivaus ir kerinčio, kaip ir juo dvelkianti viliokė. – Girdėjau, praėjusią savaitę laimėjai lažybas per lenktynes Ričmonde.

Sekundėlę Dulsė atrodė sunerimusi.

– Apie tai niekas nežino. Kas tau išpliurpė? – Dulsė sustabdė save klausimo viduryje ir papurtė galvą. – Nesvarbu, buvome tik dviese, kurie žinojome. Puikiai nutuokiu, kas pasakė. – Ji gražiai papūtė lūpas. – Galvojau, kad lordas Amberstonas turi daugiau proto.

Džekas nusikvatojo.

– Nesijaudink, tavo reputacija nenukentėjo. Vis dėlto man atrodo, kad žaidi pernelyg arti ugnies: ar aukštuomenė numano, kad jos brangi Neprilygstamoji nuolatos sukiojasi netoli skandalų?

Dulsė nesileis, kad būtų nukreiptas jos dėmesys.

– Džekai, kalbame ne apie mane. Duok man žodį. Nenoriu, kad loštumei kortomis su senjoru Ortisu.

Džekas tapo apsimestinai rimtas.

– Prižadu, tai ne dėl kortų. – Ši prielaida skambėtų juokingai, jei padėtis nebūtų tokia rimta. Dulsė nesuvoktų sustabdžiusi dar neprasidėjusį karą, kaip ir jis pats neįstengtų suprasti, kad nėra dėl ko svarbesnio nerimauti negu kortų žaidimas. Bjauriausia, kad kitaip negalėjo jai atsakyti.

– Ar duodi žodį? – Dulsė skeptiškai priėmė lengvai išgautą jo sutikimą.

– Duodu, Dulse. Mainais noriu tavojo, kad daugiau nebebus jokių naktinių lenktynių Ričmonde. Tai pavojinga. Turi daugiau proto, nei rizikuoti savo galva ir žirgais.

– Ir kas dabar veidmainis? – Dulsė pokštaudama nusišypsojo ir skruoste pasirodė duobutė. – Pats vargiai primeni dorovingo elgesio arbitrą. Prisimenu, kaip prieš keletą metų persirengei dabita, kad padėtum Brendonui sugauti Mančesterio Katę. Ta išdaiga neabejotinai netoli įstatymo pažeidimo. Mano žirgų lenktynės – tik neapgalvotas poelgis.

Džekas prisiminęs išspaudė šypsnį.

– Tai – geriausia tavo broliui padaryta paslauga. Be to, dar jam ir žmoną įtaisiau ir nuo tol jis laimingai gyvena.

Dulsė atrėmė jo žvilgsnį ir taip pat nusišypsojo. Iš jos mėlynų akių blykstelėjo šiluma. Jiems šokant, Džekas priglaudė ją arčiau savęs. Dulsė nesipriešino subtiliai kontrolei. Džekas paslaptingai ir supratingai pasižiūrėjo į ją. Žinojo, kad Dulsė prisimena jaudulį žygio, kuriuo juodu norėjo apsaugoti Norą ir vidurnakčio vedybų ceremoniją, per kurią Brendonas, grafas, vedė liūdnai pagarsėjusią Katę. Gal ji prisiminė pavojingas geismo kibirkštis, staiga ir neprašytai įsiplieskusias oranžerijoje per Kalėdas.

– Baik, Džekai, – tyliai perspėjo ji.

– Ką baigti? – pašnibždomis paklausė Džekas puikiai nutuokdamas, kad jos mintys pakrypo ta pačia linkme, o jo kūnas mėgaujasi jos prisilietimais daug stipriau, nei derėtų ant pokylių salės parketo. – Neprisiminti tavęs oranžerijoje? Išsitaršiusių tavo plaukų, drėgnų ir raudonų lūpų, laukiančių mano bučinio žvakių šviesoje? Tavo kūno, prisispaudusio prie manojo taip tvirtai, kaip tik įstengia du drabužius vilkintys kūnai? Kaip galiu pamiršti, jei nuo tada regiu tave mintyse kiekvieną naktį? – Jo žodžiai svaigino. Džeką, garsėjantį patirtimi tarp moterų, glumino jausmai, užvaldantys kaskart pagalvojus apie Dulsę.

Niekas nepajėgė nurungti tų minčių, nors Džekas išties stengėsi. Dulsė buvo moteris, reikalaujanti, kad vyras atsiduotų visas, o tai jam pernelyg pavojingas įsipareigojimas, kaip ir jai pačiai. Bet dabar jis begėdiškai flirtavo, gundė Dulsę žodžiais, jo kūnas ir protas degė iš jaudulio dėl jos metamų iššūkių.

Džekas matė, kaip klausant jo žodžių, Dulsės kakle plaka pulsas, išduodantis prieštaravimą jos pačios žodžiams.

– Neprisimink, Džekai. Abu žinome, kad suklydome ir suklystume dar kartą.

– Dulse, aš nedarau klaidų, kai kalbama apie gundymą.

– Ne, bet paskui pridarai daugybę. Tavo seductus exitus reikia patobulinti.

– Tai išgalvota lotyniška frazė.

– Exitus – taip, tačiau nekeičia fakto, kad su tavuoju reikia padirbėti.

– Tik praktika veda į tobulybę. – Džekas sunkiai atsiduso išreikšdamas per daug išpūstą nusivylimą. – Deja, pasitaiko tiek mažai progų praktikuotis.

– Aš girdėjau priešingai.

Džekas netroško aptarinėti tų konkrečių gandų, susijusių su viena aktore, braškėmis ir nemaža kruopele tiesos. Jei tik pavyktų išsivesti Dulsę iš minios, kuo toliau nuo akių, stebinčių kiekvieną jų žingsnį, gal jie įstengtų pasikalbėti, gal nuveiktų šį tą daugiau. Jis tikrai norėjo pasikalbėti. Norėjo išsiaiškinti, ką ji žino apie venesueliečius. Tačiau ką jis apgaudinėja? Geidė daugiau nei kalbėtis. Troško pamatyti, ar tie pojūčiai niekur nedingo. Gal Kalėdos buvo išimtis. Tai iš tikrųjų rizikingas pasiūlymas, ypač jeigu jis klysta, tačiau šį vakarą jo sveikas protas negalėjo rungtis su Dulsės granatų raudonumo šilkais ir prisiminimais apie karštus bučinius.

– Tada, Dulse, pasivaikščiokime po sodą. – Džekas kvėptelėjo prie jos ausies įkvėpdamas levandomis praskalautų plaukų aromato. Jautė, kaip jos kūnas pasiduoda, kad ir kaip ginčijosi protas. Numanė, kad nepastovūs padorumo ir garbės kodeksų besilaikantys tėvynainiai atsakydami į tai reikalautų, jog jie pasirinktų kitą kelią.

– Gerai, bet tik pasivaikščiosime, – sutiko Dulsė.

Džekas tyliai sukuždėjo jai į ausį:

– Neabejoju, prireikus po ranka atsiras, ką į mane sviesti. – Jis įtempė ranką ant jos liemens ir stumtelėjo prie stiklinių durų, vedančių laukan. Pokylių salės gal ir skirtos verslo reikalams, bet sodai… ak, sodai sutverti malonumams.

***

Pasivaikščioti po sodą su Džeku – bloga mintis. Bet kas su Džeku bloga mintis, ir Dulsė tai gerai žinojo iš paskalų ir trumpos asmeninės patirties. Juk ne be priežasties jis garsėjo savo reputacija, tiesą sakant, net dėl kelių priežasčių. Dulsė nesigailėjo sutikusi pasivaikščioti po sodą, tačiau vėliau gailėsis. Ji tai žinojo, vis dėlto leido jam vesti ir žodžiais, ir akmenukais grįstu sodo takeliu, nes nuo Kalėdų daugiau apie nieką neįstengė galvoti, nepajėgė atsispirti Džekui su visomis jo ydomis.

Trūkumų, be abejo, būta galybės, bet jie tik kurstė smalsumą dėl vyro, besislepiančio už paskalų – kur jis išvyko ištisiems mėnesiams, kai dingo iš Londono? Kokią paslaugą atliko karaliui Viljamui, kad iš vargšo dvarininko sūnaus šoktelėjo į diduomenės gretas ir gavo paveldimą titulą? Ar teisingi už damų vėduoklių sklandantys plepalai, kad Džekas – su niekuo nesulyginamas meilužis? Turbūt yra priežastis, kodėl smalsumas pražudė katę, mąstė Dulsė. Bus geriau, jei pamirš tuos niekingus dalykus ir tikėsis, jog Džekas neskaito minčių.

Šią akimirką pasirodė daug sunkiau išmesti visa tai iš galvos, nei vylėsi. Džekas nusivedė ją į šoną, truputėlį toliau nuo sodo takelio, ir jie pasiekė jo numatytą vietą – nedidelę pavėsinę su čiurlenančiu fontanu ir akmeniniu suoliuku. Virš galvų žėrėjo mėnulis, o popieriniai žibintai, šventiškai sukabinti išilgai sodo takelių, skleidė užtektinai šviesos, kad klaidžiotum be baimės suklupti.

Ši aplinka išryškino Džeko privalumus. Sidabriniuose mėnesienos atšvaituose spindėjo tamsiai gelsvi plaukai, glotnūs ir žvilgantys, kiekviena sruogelė savo vietoje. Įmantriai ir skrupulingai pasiūdintas apdaras išryškino pečių plotį, tvirtą liemenį ir ilgas kojas, priminė, kad po išpustyta nepriekaištinga ir gerai išpuoselėta išore ir drabužiais slepiasi pirmykštė didelė jėga, bylojanti apie vyrą, kurio gyvenimas kupinas įvairiausių patyrimų.

Dulsė dažnai spėliojo, ar kas nors pastebėjo šią Džeko savybę. Kuo ilgiau buvo su juo pažįstama, tuo mažiau jį pažinojo. Džekas buvo iliuzijos meistras. Visi matydavo tik tai, ką jis norėdavo parodyti, ir tomis progomis jai taip pat lengvai apdumdavo akis kaip ir kitiems.

Ji nenutuokė, kas iš tikrųjų varė Džeką į priekį, skirtingai nei kitus aukštuomenės narius. Norėtų žinoti daugiau. Po vakaro oranžerijoje nemažai mąstydavo apie Džeką, dėmesį sutelkdavo į kiekvieną apie jį tą savaitę sklandantį gandą. Po Kalėdų girdėjo, kad jis neleido laiko veltui ir bučiavosi su ledi Skofild didžiuliame Lambeto sode.

Malonus drebulys suvirpino Dulsę. Ar Džekas atsivedė ją čia, į šį sodą, kad padarytų tą patį? Ar ji leis, ar turėtų jam leisti? Tie kalėdiniai bučiniai pernelyg užvaldė mintis. Ji negalėjo paneigti tiesos: geidė, kad Džekas ją pabučiuotų ir galbūt ne tik. Kūnas nepajėgė pamiršti Džeko rankų įpliekstos kaitros, troškimo kažko daugiau, kurį joje pabudino jo kūnas. Dulsė norėjo vėl taip pasijausti, geidė, kad jis dar kartą ją sužadintų.

Šį kartą Dulsė pasirinko rafinuotesnį būdą. Nenorėjo, kad Džekas, jeigu jo galvoje iš tikrųjų sukosi vilionės, galvotų, jog ji pernelyg nekantrauja. Ir jau visai netroško pasirodyti per daug nekantraujančia, jei tokių minčių nebuvo – taip apsiskaičiuoti būtų gėdinga, ir tik dar labiau pakurstytų jau ir taip didelį jo išpuikimą.

– Ką darysime dabar, Džekai? – Dulsė nutaisė ištobulintą drovią šypsenėlę. Žengtelėjo į pavėsinę, vertinančiu žvilgsniu permetė ten stovinčius baldus. – Fontanas – greičiausiai ne koks pasirinkimas, tačiau suoliukas – jau galimybė.

– O tau netoptelėjo mintis, kad tave čia pasikviečiau ne suvilioti? Jei gerai prisimenu, pokylių salėje priešiškai vertinai tokią susitikimo vietą, – Džekas atsišliejo į akmeninę koloną prie įėjimo į pavėsinę, atrodė mandagus ir atsipalaidavęs, pripratęs prie tokių situacijų. Tačiau Dulsė jautė jo akis, karštas ir nukreiptas tiesiai į ją, sekančias kiekvieną judesį. Ilgai nepavyks jo mulkinti. Džekas pakankami patyręs, kad suprastų, jog rengiama kažkas negero.

– O nuo kada tave tai stabdo, Džekai? Kuo didesnis iššūkis, tuo labiau tu stengiesi. – Dulsė ranka perbraukė vandenį fontane.

– Būdavo progų, kuriomis pasinaudodavau. – Džekas nedorai šyptelėjo ir žingtelėjo prie jos. – Pasižymiu tvirčiausiu ryžtu arba bent jau taip man sakė.

Dulsė pernelyg gerai pažinojo jo viliokišką vypsnį. Tai buvo slaptas Džeko ginklas Londono pokylių salėse: šypsena, reiškusi, kad ji – jo dėmesio centre, kad tuoj bus išpildytas kiekvienas jos noras, kiekvienas troškimas ir ne tik. Matė, kaip tuo patikėjo galybė moterų. Buvo lengva patikėti tuo šypsniu. Prieš savo sveiką protą Dulsė tikėjo juo dabar. Ji žengė atgal siekdama padidinti atstumą. Ne to ieškodama atvyko į Foteringėjų pokylį. Sezonas dar tik prasidėjo. Manė skirsianti keletą savaičių sau, kai pasirodė Džekas ir sukėlė sumaištį jos jausmuose. Rodos, girdėjo, kad jis išvažiavęs iš miesto.

– Džekai, šiąnakt po savo sparneliu priglaudei visas moteris. Nėra reikalo vaikytis manęs.

– Bet tu vienintelė, kurios noriu. – Dabar Džekas plačiai šypsojosi. Velniai griebtų, jis žinojo, kad privertė ją slapstytis.

– Ne, Džekai, tai paprasčiausiai tavo arogancija. Negali pakęsti, kad ne kiekviena moteris kambaryje griūva tau po kojomis.

Džekas nusikvatojo, o griežti aristokratiško veido bruožai sušvelnėjo ir tapo berniokiškai žaismingi.

– Dievaži, Dulse, niekas manęs nepastato į vietą taip kaip tu ir, Dievas mato, kartais man to reikia. – Džekas atrodė dešimčia metų jaunesnis: kad ir kokie slapti rūpesčiai jį slėgė, jie išsisklaidė, o tamsa ir paslaptys, supusios jį nuo grįžimo į Angliją it debesys saulę, sumažėjo. Dulsė susimąstė apie tai, koks jis buvo anksčiau. Juk toks nebuvo visada? Kaip vyras tampa toks kaip Džekas?

– Dulse, – jos vardo garsas jo lūpose skambėjo lyg kvietimas nusidėti. To pakako, pavyko tai, ko nepasiekė suplanuota Džeko įžanga. Dulsė akimirksniu atsidūrė jo glėbyje ir leido kūnui mėgautis jo jėga, pojūčiu, migdoliniu muilo kvapu, leido protui pamiršti visas priežastis, kad tai – bloga mintis. Džeko lūpos užvaldė jos burną ilgu lėtu bučiniu, erzino ir tingiai tyrinėjo, viena ranka jis prilaikė kaklą, o pirštai paniro į plaukus. Jos geismas ėmė stiprėti.

– Atleisk dėl oranžerijos, Dulse, – sušnabždėjo Džekas nuoširdžiai atgailaudamas. Kaip ji galėtų jam neatleisti? Dulsės akys išvydo kažką už Džeko peties ir ji suakmenėjo, o protas atsiminė visas priežastis.

Džekas drąsindamas pasitrynė nosimi į jos kaklą.

– Dulse, dabar turėtum pasakyti, kad irgi gailiesi dėl sviesto vazono, o pirštais perbraukti mano plaukus tarsi ieškodama nelemto guzo, kurį įstatei, užuomazgų.

– Nemanau, Džekai. – Dulsė įsirėmė jam į krūtinę ir atsitraukė, sekundėlę atrodė susipainiojusi tikrovėje, nusivylusi. Buvo pasiruošusi patikėti. Ji krestelėjo galvą ir linktelėjo Džekui apsisukti aplinkui. Tarytum jie ir vėl būtų atsidūrę oranžerijoje.

Tamsoje pasigirdo kostelėjimas. Nervingas ir raudonuojantis pažas, vilkintis karališką Hanoverio livrėją, sumikčiojo:

– Atsiprašau, milorde. Turiu jums skubią žinutę iš Klarenso rezidencijos. Man liepta jus surasti ir pranešti, kad tučtuojau prisistatytumėte.

Dulsė stebėjo, kaip Džekas beveik nepastebimai ištiesino pečius, iš karto nuslopino berniokišką pasitenkinimą, taip neseniai gaubusį jo veidą. Pokytis įvyko taip staiga, kad galėjai pamanyti, jog tik įsivaizdavo tą kitą vyriškį. Džekas į pasiuntinuko delną įspraudė keletą monetų, be abejo, vildamasis nupirkti jo tylą, kaip ir kur jis rado vikontą ir leido jam pasišalinti, paskui atsisuko į Dulsę.

– Atleisk. Privalau eiti. Ar galėčiau palydėti tave atgal į vidų? – Koks pareigingas. Taip atsitikdavo su visomis jo moterimis ar nesisekė tik jai? Neteko girdėti, bet nepajėgė įsivaizduoti, kad kuri norėtų girtis, kaip ją pametė Džekas, nes jį pakvietė valdžia.

– Ko karaliui prireikė tokį vėlyvą metą? Ar nelanko savo klubų, nepramogauja? – Dulsė iš karto atpažino adresą – Viljamo IV-ojo rezidencija.

– Anglija niekada nemiega, Dulse. – Džekas meiliai nusišypsojo, jo šypsnys jai pasirodė globėjiškas.

– Džekai, nenurodinėk man, – atšovė Dulsė.

– Rytoj pas tave užsuksiu, – pasiūlė Džekas. Bet ji nepriims jo alyvos šakelės kaip atgailos ženklo.

– Tau manęs nebus namuose. Nesirengiu tapti viena iš tavo lengvai prieinamų moterų, kurios leidžiasi bučiuojamos kada tik sumanai pravažiuoti pro miestą. – Dulsė prasispraudė pro jį, labiau pykdama ant savęs nei jo, nes Džekas visada bus Džekas, kad ir kas iš tiesų tas žmogus. Galvojo, kad praleidusi šitiek laiko klausydamasi gandų, galėjo jau ir susiprasti. Pati ras kelią atgal, o praėjus tinkamam laikui, važiuos namo. Vakaras prarado žavesį. Tačiau Džekas sustabdė ją nuoširdžiai krizendamas, o tai reiškė, kad nė akimirką nepatikėjo jos blefu.

– Dulse, negali manęs ignoruoti. Gerai, neįsileisk į svečius. Bet rytoj vakare pasimatysiu su tavimi. Denbių priėmime, jei prisimeni! – Džekas tyliai šūktelėjo. – Vilkėsiu mėlynai. Gal pervadinkime pokylį Mėlynuoju Denbių pokyliu. Tai būtų mūsų asmeninis pokštas.