Читать книгу Maištingasis mergišius Paryžiuje - Bronwyn Scott - Страница 4

Mačas su Leodegransu niekaip neišėjo Havilandui iš galvos ir atitraukė dėmesį nuo elegantiškų ponios Agilard pramogų. Kad ir koks gražus buvo italės sopranas, kad ir koks talentingas pianistas jai akompanavo, jis negalėjo sutelkti dėmesio ilgiau nei kelioms minutėms. Jo akių nepatraukė net išpuoselėti namų šeimininkės piršteliai, provokuojamai glostantys jam ranką. Nepaisant visų žemiškų pramogų, mintimis jis nuolat grįždavo prie beveidžio, tylaus Leodegranso. Nors vyriškis neparodė savo veido ir nepratarė nė žodžio, Havilandą traukė jo charizma. Po tokio susitikimo buvo keista išsiskirti nieko nepasakius. Fechtuodamasis su Leodegransu Havilandas jautėsi tarsi fechtuodamasis su vaiduokliu. Jam dar nebuvo tekę stoti prieš tokios paslapties gaubiamą priešininką, tad niekaip negalėjo to pamiršti.

– Ko toks paniuręs, – sotto voce18 subarė Nolanas jiems per pertraukėlę susitikus minioje. – Tai blogo tono ženklas ir šeimininkė būtinai pastebės. Vis dar galvoji apie mačą?

– Ne, visai ne, – gindamasis pamelavo Havilandas.

Nolanas sukikeno.

– Dar ir kaip galvoji. Tu prastas melagis. Gerai, kad nemėgsti lošti kortomis. Leodegransas tau lyg koks dievaitis? Tai turėtų būti Leodegranso fetišas. Jis, šiaip ar taip, prancūzas.

Nolanas patraukė pečiais tarsi pasakius, kad žmogus prancūzas, būtų savaime aišku, jog jis ekscentriškas.

Jis paplekšnojo Havilandui per nugarą.

– O aš sėsiu prie kortų stalo kitame kambaryje ir nerizikuosiu nuvilti mūsų šeimininkę. Ten lošia kažkoks inspektorius. Sako, kad jis neįveikiamas.

Prancūzai buvo išprotėję dėl lošimų, tad prie kortų stalų Nolanas iškart sulaukė populiarumo. Net praleidus mėnesį Paryžiuje Havilandui vis dar buvo keista, kad prancūzų visuomenėje gebėjimas išlošti dideles sumas itin gerbiamas.

– Girdėjau, kad šį vakarą loš ir labai graži prancūzų našlė, – į pokalbį nugirdęs paskutinį sakinį įsitraukė Arčeris. Jis padavė draugams po aukštą taurę šampano.

Nolanas plačiai išsišiepė.

– Ponia Helena – talentinga lošėja. Tikiuosi, ji pastebės mano gabumus.

– Na, jei nepastebės šitų gabumų, tai tikrai įvertins kitus. Girdėjome gandus, – nusijuokė Arčeris.

– Kokius dar gandus? – paklausė Nolanas pakėlęs antakius ir vaidindamas įsižeidusį.

– Mūsų gerasis liokajus minėjo, kad visą praėjusią savaitę nepusryčiavai namie, – paaiškino Arčeris.

Tikrai? Havilandas nė nepastebėjo. Jis klausėsi, kaip Nolanas ir Arčeris draugiškai traukia vienas kitą per dantį, bet pats neturėjo noro prisijungti. Reikėtų džiaugtis, kad Paryžius toks svetingas, kad visi gerai leidžia laiką. Arčeris jau rado grupelę jaunų vyrų, kurie domėjosi žirgais ir noriai dalijosi žiniomis apie žemyno veisles. Nolanas be didelių pastangų įsimaišė į lošėjų gretas, o Brenanas… Havilando žiniomis Brenanas mėgavosi prancūzių lovomis. Deja, tai, ką Havilandas turėtų jausti ir ką juto, nesutapo.