Читать книгу Aistringasis lošėjas Venecijoje - Bronwyn Scott - Страница 2

Venecija, Italija – 1836-ųjų žiema

Visi lošėjai vienodai reaguoja į sėkmę. Jiems pažįstamas džiugesys, užplūstantis išgirdus dėžutėje tarškančius kauliukus, kortavimo stalų kurstomas adrenalino antplūdis, dekadentiškas jaudulys pastačius viską ant kortos, o kai ta korta iškrinta – toks didis pakylėjimo pliūpsnis, kad pergalės akimirką jie pasijunta nemirtingais dievais. Tačiau pralaimi kiekvienas skirtingai. Nuo tos akimirkos, kai apleidžia sėkmė, iki to mirksnio, kai derėjo atsistoti ir nueiti – bet jie to nepadarė – kiekvienas lošėjas nesėkmę išgyvena skirtingai.

Nolanas Grėjus mokėjo suprasti, kada priešininkas lieka plikas ir basas, ir grafas Agostinas Minotis buvo labai netoli to. Supamas Kalergių rūmų prabangos, kur patarnautojai nuspėdavo kiekvieną įgeidį, kur niekam neturėjo kilti jokių rūpesčių, grafas Agostinas jų nebeatsigynė. Tai išdavė nevalingai kaktą išpylęs prakaitas, paaštrėjęs žvilgsnis, kol protas mikliai apskaitė likusį turtą ieškodamas ko nors, ką būtų verta išmainyti į paskutinę ranką, sulig kuria, grafas buvo tikras, sėkmė pas jį grįš.

Nolanas žinojo, kad taip nenutiks. Jo paties ranka buvo per daug gera, o jeigu ir yra toks dalykas kaip sėkmė, ji šypsosi protingiesiems. Grafas ir pats turėjo suvokti, kad tikimybė ištraukti pikų damą kone nulinė. Nelaimėlis niekaip nebesurinks eilės. Jis gan akivaizdžiai rinko aukštas kortas per paskutinį dalijimą, ir visi prie stalo tai žinojo. Nolanas nepakentė kvailių, kurie nemoka skaičiuoti kortų, ir neužjautė vyrų, kurie stato daugiau, negu gali sau leisti. Grafui derėjo pakilti nuo stalo dar prieš valandą. Nolanas tikėjosi vieno – kad Agostinas pajėgs sumokėti, ką pralošęs šį vakarą. Jis pats turėjo planų, ką nuveiks su tais pinigais.

Grafas pastūmė likusius pinigus į stalo vidurį – toli gražu nepakankamai statymui padengti. Ką dar jis pasiūlys? Tačiau nuo kitų grafo žodžių Nolaną užplūdo nuostaba, vėliau ir pasidygėjimas.

– Du šimtai lirų ir mano dukters nekaltybė.

Tokių dalykų prie lošimo stalų Anglijoje nestatydavo ant kortos. Tačiau grafas vis vien pasirodė niekšas. Tokia padėtis užgavo Nolano nuostatą, kad lošti reikia sąžiningai. Lošėjas gali rizikuoti bet kuo, jeigu tik tas dalykas priklauso jam. Tačiau rizikuoti kitam priklausančiais dalykais, juolab kai tas žmogus nė nedalyvauja lošime ir neturi žodžio priimant sprendimą – nieku gyvu nepriimtina.

Greitai nužvelgęs sėdinčiuosius prie stalo, Nolanas suprato, kad tik jį graužia tokie skrupulai. Kiek ironiška žinant, ko jis buvo matęs per savo gyvenimą. Nolanui teko statyti ant kortos ir išlošti įvairiausių netradicinių laimikių, tačiau dar niekad nėra buvę taip, kad būtų lošiama iš moters, kuri nebūtų pati pasisiūliusi. Net ir tais atvejais tokia moteris norėdavo pralošti – pralaimėti jam. Tyčia. Šis atvejis buvo visiškai kitoks, ir Nolanui tai nepatiko.

Jam iš kairės lošėjas godžiai peržiūrinėjo savo kortas. Sėdintysis dešinėje metė šiurkštų juokelį apie merginą ir savo pajėgumą, jis būtų labiau tikęs pigiam viešnamiui negu elegantiškai Kalergių rūmų aplinkai. Kiti prie stalo ėmė kvatotis laidydami savas bjaurastis, viena už kitą šlykštesnes. Nolanas pajuto, kaip dėl tos nepažįstamos merginos jam užverda kraujas, ir liepė sau nurimti. Nereikia į tai veltis. Protas jam priminė, kad jis daug ko nežino. Be to, kad šįvakar prie stalo turtingiausias yra jis, negana to, turi geriausią ranką. Visi lošė su juo. Jis lyderis. Jis ir nulems merginos likimą – pasiims ją sau ar paliks kitiems, jeigu jau nepavyks pakreipti įvykių kita linkme.

Pirmu puolimu jis pamėgino priversti grafą apsigalvoti, galbūt net sužadinti kitų lošėjų nepritarimą.

– Penki tūkstančiai lirų? Man atrodo brangoka, – kiti sėdintieji prie stalo taip nemanė. Jie buvo gimę Venecijoje, o čia – Venecijos karnavalas, kuriame nekaltybė – rečiausiai aptinkama prekė. Miestas garsėjo sukalbamiausiomis kurtizanėmis visoje Europoj, o ne tyrų mergelių garbstymu. Pasiūlos ir paklausos santykis, kaip ir grafo neviltis, darė kainą įtikimą. Beveik įtikimą – kalba ėjo apie žmogų, kuriam ir anksčiau buvo tekę pajusti neviltį.

– O kokia garantija, kad ji tebėra nekalta? Iš kur žinoti, kad nesate siūlęs jos anksčiau? – atsainiai pajuokavo Nolanas ir įsitempęs apžvelgė stalą, ar nebus įžeidęs kitų lošėjų. Jeigu grafas ryžosi parduoti dukrą, vadinasi, išties atsidūrė aklavietėje ir nepaiso jokių pavojų. Žinoma, jeigu toji mergina išties jo duktė. Dėl akivaizdžių priežasčių grafas Nolanui nepanašėjo į tėvą. Tačiau tokių jis buvo sutikęs ir anksčiau. Tas pat taikytina ir paties Nolano tėvui.

Minočio akys pavojingai prisimerkė.

– Sakote, kad mano dukra kekšė?

– Ar ji tokia? – atsilošė krėsle Nolanas abejingumu dangstydamas vidinę įtampą. Buvo pasiruošęs Minočio puolimui. Švarko rankovėje raminamai prie rankos glaudėsi naujo peilio ašmenys. Nereikėtų nė sekundės, ir peilis atsidurtų delne.

Minočio akys kryptelėjo kairėn, į langus, pro kuriuos buvo matyti Didysis kanalas, tada vyras pilnu pasitenkinimo balsu pergalingai pareiškė:

– Pats nuspręskite. Mano Džana ten, su melsva suknele.

Nolanas būtų atpažinęs tą merginą ir be apibūdinimo. Ji atrodė papuolusi ne ten, kur jai dera būti, nors ir vilkėjo akį rėžiančio brangumo perlais siuvinėta melsvo damasto suknia. Viešpatie, toji suknia turbūt svėrė kokius penkiolika svarų ir puošė palazzo kaip koks meno kūrinys. Vis dėlto drabužio prabanga neslėpė tiesos, kad merginai nederėtų čia būti. Kalergių rūmai gal ir karališki, o šis pobūvis skirtas keliems šimtams rūmų šeimininkų artimiausių draugų ir jų svečiams, bet vis tiek tai tėra karnavalo įkarščiu surengtas vakarėlis – ne vieta kilmingo žmogaus dukrai. Tarsi pajutusi, kad yra aptarinėjama, mergina pasisuko į stalą ir jos akys įsmigo į Nolaną. Antra vertus, nekalta ji ar ne, penki tūkstančiai – visai nedidelė suma už tokią prekę.

Jeigu nekreipsi dėmesio į suknelę, mergina atrodė stulbinama. Ne taip kaip kitos salėje susirinkusios moterys; ne dėl makiažo, šilkinių suknelių giliomis iškirptėmis ir įmantrių šukuosenų, – po ilgų valandų darbo dirbtinai sukurtos gražuolės. Jos grožis buvo tikras, tyras, skyrėsi nuo ją supančios kosmopolitiškos aplinkos ir nė kiek ne menkesnis dėl neryškių merginos bruožų. Nuostabaus grožio įspūdį kūrė jos oda – lygutėlė, perregimo alebastro su švelniu nuoraudžiu spalvos, ją išryškino tamsūs, kone juodi, plaukai.

Galbūt grožio pridėjo ir akys. Iš toli Nolanas negalėjo nuspėti jų spalvos, bet to ir nereikėjo. Įžvalgiose, skvarbiose akyse spindėjo iššūkis ir protas. Nolaną užplūdo nesmagus jausmas, kad jis pats yra vertinamas. Ar ir mergina jautė tą patį, kai į ją įsmigo lošėjų akys? Ar ji žino, kad tėvas atiduos ją tam, kuris laimės šį žaidimą? Jeigu nežino, bus sukrėsta. Bet jeigu žino…

Nolaną apėmė cinizmas. Gal tėvas su dukra tai yra darę ir anksčiau? Gal tokia suktybe naudojasi kaskart, kai tėvui ima nebesisekti? Visas šis reikalas žadėjo vien bėdas. Nolanas nuleido akis į kortas. Įspėjantis balselis galvoje, kuris įprastai tylėdavo, dabar plyšavo visa gerkle, prabudo savisauga. Galėtų mesti tas kortas ir išlošti tuos pačius pinigus kitur…

Šis laimėjimas susijęs su tam tikrais įsipareigojimais, tiksliau – nekalta mergina. Šito jam visai nereikia. Ką jam veikti su nekalta mergele? Nolanas neketino gulti su mergina į lovą prieš jos valią. Jo akys nukrypo į pinigų krūvelę stalo viduryje. Tačiau pinigų traukai buvo sunku atsispirti… Tik didikai stato tokias sumas. Prireiktų kelių naktų, kol tiek išloštų prastesniuose lošikų susiėjimuose. Būtų gaila praleisti auksinę progą. Šįvakar galėtų įgyvendinti tikslą. Jo viltys pasiekiamos ranka… ir kažkokia skaistuolė nepastos jam kelio. Grafas kilstelėjo ranką ir pamojo dukrai.

* * *

Jausdama, kad tėvas ir visas stalas ją stebi, Džana pamatė mostą. Paširdžius suspaudė nerimas. Kokį velnią jis dabar sumanė? Ar to pragaro, kurį teko iškęsti šią popietę, neužteko jo nuobodžiui patenkinti? Dantės „Inferno“ – vieni niekai, palyginti su grafu Minočiu, kai šis siekia keršto ir to, ko užsigeidžia.

Kad nusiramintų, mergina kelis kartus perbraukė delnais sijono klostes, jas sulygino ir tyliai pakartojo mantrą: grafas nestos man skersai kelio; aš jam neleisiu. Kad ir ką jis padarytų, ji bus sumanesnė, pergudraus jį kaip visada. Darė tai penkerius metus, ištvers dar mėnesį. Jis man nieko nepadarys. Neišdrįs. Pinigai apsaugos mane. Tačiau šįvakar žodžiai nesuteikė įprasto nusiraminimo. Jos laisvė jau arti – liko vos mėnuo vadinamosios grafo globos.

Prie stalo grafas suėmė ją už rankos, negalėdama tverti jo prisilietimo Džana atšlijo.

– Vis dar nusiminusi dėl popietės, meilute? – sausai pasidomėjo jis, tarytum popietė tebūtų buvęs nereikšmingas rūpestėlis, paprastas žaidimas, nors taip nebuvo – nei jai, nei jam. Tačiau Džana daugiau nepakęs jo prisilietimų.

– Ką padarėte? – žemu balsu paklausė mergina įsmeigusi į jį akis. Vyrai prie stalo nužiūrinėjo ją su gašliu goduliu. Džanos nerimas vis stiprėjo, bet ji neišsidavė. Grafas norėtų pamatyti jos baimę ir pajusti, kad gali ją valdyti.

Vyras patraukė pečiais, tarsi rodytų, kad nenutiko nieko svarbaus.

– Šįvakar man nesiseka. Bet reikalai tuoj pasitaisys. Turiu gerą ranką. Tikrai išlošiu.

Džana nujautė, kur suka šis bjaurus pokalbis. Ji atlaikys. Mergina jau ketino išsisegti perlų auskarus, kurie kadaise priklausė jos motinai. Šįvakar grafas liepė jais pasipuošti. Turbūt planavo priversti ją juos atiduoti. Žinojo, kaip ji brangina šį papuošalą. Kartą Džana jau pasipriešino jo įsakymui ir padarė klaidą – parodė grafui, kaip vertina šiuos auskarus. Ji greitai pasimokė ir klaidos nebekartos.

Grafas papurtė tamsiaplaukę galvą. Džana sukando dantis ir pasirengė atsegti perlų vėrinį. Tai tik daiktai, sakė ji sau. Nuramink jį, duok tai, ko nori. Tai nieko nereiškia. Po jųdviejų kivirčo šią popietę reikalavimai galėjo būti ir didesni. Ji parodys dėkingumą už šią menką malonę. Džana tik troško kuo greičiau viską baigti. Padarys viską, kad ištemptų dar mėnesį. Tada jai sukaks dvidešimt dveji, ir ji galės pareikšti teises į paveldėjimą be jo pagalbos. Džana niekaip nepajėgė suvokti, kuo šis žmogus patraukė jos motiną.

Grafas vėl papurtė galvą, ir Džana sustingo.

– Tu labai dosni, bet bijau, kad perlų nepakaks, – jo lūpas perkreipė žiauri šypsena. – Bent jau šių perlų. Tačiau šiems džentelmenams vienas perlas pasirodė vertingas, – vyras patylėjo. – Pastačiau tave, Džana. O konkrečiau – perlą tarp tavo kojų.

Merginą užplūdo panika. Iškrypėlis pakartojo tuos vulgarius žodžius akivaizdžiai mėgaudamasis. Iš pirmo žvilgsnio – pasibaisėtinas statymas. Tačiau tikrąjį baisumą galėjo suvokti tik pats grafas.

– Nejau mano motina jums reiškia tiek mažai, kad paverstumėte jos dukrą kekše?

– Tavo motina mirusi, – bejausmiu balsu atrėžė jis. – Šią popietę siūliau geresnę išeitį, bet tu atsisakei. Pati prisiprašei.

Lik rami. Nieku gyvu nerodyk jausmų. Dabar Džana suprato vyrų žvilgsnius. Jie ją nurenginėjo įsivaizduodami, ką su ja padarytų, išskyrus vieną, kurio akys buvo įbestos į grafą. Džanai nudiegė paširdžius. Savitvarda menko. Tik sutelkusi visas pastangas ji išlaikė ramybę. Džanai norėjosi griebti tas meistriškai išpūstas stiklo taures nuo stalo ir trenkti jas į šilku apmuštas sienas, balsu išlieti įsiūtį dėl barbariško grafo poelgio. Tačiau ji nieko neparodys šiems vyrams, o užvis labiau – grafui, kuris manė galįs leisti ją per rankas, užstatyti it kokį vidutinės vertės žaisliuką, kortos mostelėjimu sužlugdyti jos planus, lyg jos žodis nieko nelemtų. Nors dėl paskutinio punkto būtų galima nesutikti – kol nesulaukei dvidešimt dvejų, teisiniu požiūriu neturi žodžio.

– Tai kerštas, – tėškė ji, gyslas sprogdino pyktis. Jeigu būtų vyras, nudėtų grafą. Bet jeigu būtų vyras, nieko panašaus nebūtų nutikę. Džana būtų seniausiai palikusi grafą. – Jūs mane šantažuojate.

– Taip, brangioji mano, nutinka, kai nepalieki man kito pasirinkimo, – sušnypštė jis.

– Siūlėte tekėti už to pasileidėlio Romano Lipio arba už jūsų paties, – spjovė Džana. – Kažin ar buvo iš ko rinktis, nes ir vienu, ir kitu atveju didžioji mano palikimo dalis būtų atitekusi jums. – Grafo veidas apniuko, ir Džana pajuto akimirksnio pasitenkinimą. – Nesu kvaila. Žinau, ką judu su Lipiu rezgate. Judu nusprendėte pasidalyti mano palikimą.

– Turiu ką nors gauti, Džana. Padėsi man ar ne, bet savo penkis tūkstančius aš atsiimsiu. Neturiu nė skatiko, man likai tik tu. Nesijaudink. Aš išlošiu, o tu galėsi dar kartą apmąstyti pasiūlymą. Nesureikšmink visko. Pastačiau tave tik teoriškai.

Plačiai šypsodamasis grafas įsitaisė krėsle. Vaidino linksmą bičiulį, nors toks įvaizdis nederėjo prie trumpo ir atžaraus jųdviejų pokalbio. Džana jautėsi pakliuvusi į spąstus. Jeigu galėtų – bėgtų, tačiau ji ne tik neturėjo kur bėgti, būtų tiesiog nepajėgusi. Nelemta suknelė pernelyg sunki, su ja ji įstengė tik ramiai vaikščioti. Tad Džana stovėjo ir laukė, žiūrėjo ir stengėsi nepulti į paniką.

Apimtas lažybų įkarščio, įraudęs ir užtikrintas savo pergale grafas palinko į priekį.

– Gerai, džentelmenai, parodykite kortas.

Džana nutyko. Išmušė tiesos akimirka.