Читать книгу Aistringasis lošėjas Venecijoje - Bronwyn Scott - Страница 3

Nolanas žinojo tiesą dar prieš atskleidžiant kortas. Grafo ranka buvo gera – suprantama, kodėl jis tikėjosi išlošiąs. Tačiau grafas, kaip ir daugelis kitų neprofesionalių lošikų, stokojo gebėjimo matyti toliau savo rankos. Nolanas žinojo ne tik tai, ką turi jis pats, bet ir kitų žaidėjų kortas. Grafas dar neperprato, kad ranka gera tik tada, kai palygini ją su kitomis.

Nolanas atvertė savo kortas. Kiti žaidėjai, kurie nebuvo pastatę tiek, kiek negalėtų šauniai pralošti, komiškai sudejavo. Tačiau grafas išbalo. Jis prarado viską, net ir dukrą. Bent jau taip oficialiai skelbė. Nolanas vis dar netikėjo, kad mergina jo duktė ir kad ji nekalta, nors išbalęs grafo veidas rodė, kad tai tikėtina. O gal tai tik pralaimėjusiojo apgailestavimas, krytis iš viršūnės, į kurią buvo pakylėję nepaprastai aukšti statymai. Mergina šalia jo nerodė jokių jausmų, tik jos aštrus tamsiai žalių akių žvilgsnis susitiko su jo akimis.

Tą akimirką Nolanas suprato klydęs. Ji ne mergaitė, o moteris. Sunku buvo vertinti jos amžių ir patirtį, bet ji tikrai ne pirmametė debiutantė. Vis dėlto mergina negalėjo būti vyresnė kaip dvidešimt vienų ar dvejų. Per properšas blykčiojanti jaunystė nederėjo prie išmintingo žvilgsnio, tačiau ji – moteris, mergystę palikusi prieš daugelį metų. Ir vėl iškilo tas pats klausimas: ar ji yra dariusi tai ir anksčiau? Įprastai Nolanui žmones būdavo kaip atversta knyga, bet šioji jam buvo tuščia.

– Gal dar partijėlę, sinjore Grėjau? – grafo balsas virpėjo.

Nolanas to ir tikėjosi – ko gi daugiau griebsis lošėjas, jei ne dar vienos partijos, dar vieno bandymo – bet ko, kad tik ištrintų pralaimėjimo gėlą.

– Turite dar vieną dukrą? – abejingai pasidomėjo Nolanas. Apgailestaujamai šyptelėjęs viešpataujant mirtinai tylai jis pakilo nuo stalo. Visų labui pasišalinti reikia greitai. – Taip ir maniau. Daugiau neturite ko pastatyti, – Nolanas ištiesė ranką merginai; jos veidas atrodė bejausmis, tarytum tuščia drobė, nors jos likimas nulemtas. Grafas nesulauks pasigailėjimo. Teks išsiskirti su savo arogantišku statymu. Jeigu mergina ir jautė išgąstį, pyktį, gėdą ar bet kurią iš daugybės emocijų, kurias jaustų pastatytas ant kortos žmogus, ji neparodė nė vienos. Tačiau Nolanas nebuvo toks bukas, kad leistųsi apgaunamas. Iš patirties žinojo, kad ramiuose vandenyse slypi įvairiausi pavojai.

– Signorina, regis, mums teks vykti kartu, – Nolanas paėmė ją už parankės. Elgsis su ja pagarbiai tol, kol pati nesuteiks pagrindo elgtis kitaip. Jis nepavydėjo merginai. Jeigu ji niekuo dėta, turėjo patirti šoką. Jeigu ji bendrininkė, turės atlaikyti jo pyktį, kai paaiškės apgaulė.

Nolanas linktelėjo grafui. Kai prakalbo, žodžiai buvo skirti Minočiui, tačiau elgesiu siekė patikinti merginą, kad viskas bus gerai.

– Buonanotte, man rodos, jūsų žaidimas šįvakar baigtas, Minoti. Linkiu sėkmės kitą dieną. Grąžinsiu ją jums, – Nolanas pasirodė esąs didžiadvasis. Dėl grąžinimo nebuvo aiškiai susitarta kaip ir dėl negrąžinimo. Šio sandėrio sąlygos ir jų vykdymas liko migloti. Nolanas pagalvojo, kuris variantas būtų geresnis merginai. Ar grįžusi pas grafą turės toliau kęsti tokį gyvenimą? Pasilikti ją neįmanoma; tokių planų jis neturėjo. Nolanas galėjo tik įsivaizduoti, ką pasakytų Brenanas, pirma, žinoma, nustojęs juoktis.

* * *

Džanos juokas neėmė. Panika virto pykčiu. Ji parduota kažkokiam užsieniečiui, ir dabar jis ją išsigabena kaip daiktą. Žinoma, ne tiesiogine prasme. Jis nepersimetė jos per ganėtinai plačius pečius, tačiau jo delno prisilietimas prie juosmens lydint per sausakimšą salę virto paskutiniu lašu, perpildžiusiu jos kantrybės taurę. Ji pasitraukė, kad jis nebegalėtų jos liesti ir šaltu reikliu balsu pareiškė:

– Patraukite nuo manęs rankas. Aš – ne jūsų nuosavybė.

Britas prajuko nė kiek nesutrikęs dėl šalto tono ir sugriebęs ją už dilbio su nepranokstama arogancija tyliai sukuždėjo žemu balsu jai į ausį:

– Keturi tūzai kalba ką kita.

– Aš jums nepriklausau, – karštai pareiškė Džana, bet žodžiai liko žodžiais. Jie abu žinojo, kad žodžiai nereiškia nieko. Šią akimirką ji neturėjo kur bėgti, kur pasidėti, tik eiti su juo. Jai reikėjo plano. Reikėjo rasti būdą, įžvelgti šios padėties pranašumus. Kaip paversti tragediją galimybe? Jeigu pavyktų įveikti paniką, kuri sukaustė ją prie stalo, pyktį ir baimę, kurie užvaldė ją dabar, Džana rastų sprendimą. Tačiau išgirdus brito žodžius darėsi sunku tvardytis.

– Ir vėl drįstu su jumis nesutikti. Jūs priklausote man, kaip ir penki tūkstančiai lirų, sinjoro Beliozio auksinis laikrodis ir keturi kaklaraiščių segtukai su deimantais. Vienintelis skirtumas – iš jūsų mažiau naudos. Negaliu paversti jūsų grynaisiais.

To buvo per daug. Nuo tų žodžių Džanos sutrikimas išsisklaidė. Ji daugiau nebus jokio vyro pastumdėlė, nei grafo, nei juolab šio užsieniečio, kuris elgiasi taip, tarytum tai būtų tik smagus pokštas. Palazzo