Читать книгу Lovelasas Lukas - Caitlin Crews - Страница 2

Greisė Karter pakėlė akis nu kompiuterio ir suraukusi kaktą pažvelgė į priešais sustojusį perdėm savimi pasitikintį vyriškį, kuris ką tik, net nesiteikęs perspėjamai pasibelsti, įžengė į aukštai virš šaltų ir šlapių Londono gatvių įrengtą jos darbo kabinetą.

Greisė sėdėjo nuščiuvusi. Per kūną, tarsi viską kelyje deginantis ugnies kamuolys, nusirito karščio banga. Ji mėgino save įtikinėti, kad tai pasipiktinimas, – šis vyras juk nepasibeldė, kaip būtų padaręs bet kuris kitas save gerbiantis ir mandagus žmogus, – tačiau tikrąją tokios reakcijos priežastį ji puikiai žinojo.

Ji slypėjo jame.

– Labas rytas, – pasisveikino įėjusysis žemu, linksmu, pasitikinčio savimi žmogaus balsu, kuris tarsi aidas nuvilnijo Greisės kūnu. Jis atrodė kaip tikrų tikriausia deginanti ir besiranganti liepsna. Greisė atsisėdo tiesiau.

– Tikrai geras rytas, – atsakė ji ramiai ir ironiškai. – Kad jau užėjote, prašom.

Jis vilkėjo dailiai įliemenuotu itališku kostiumu, kuris tobulai gludo prie jo garsiojo ištreniruoto kūno, ir, palyginti su senamadiška daugiaaukštės Hartington’s– seniausios universalinės Anglijos prabangos prekių parduotuvės, kur senamadiška buvo gero gyvenimo sinonimas – pasiūla, jis atrodė gerokai pralenkęs laiką. Šokolado spalvos plaukai netvarkingai sušiaušti, – tyčia, – užgauliai pagalvojo Greisė, – ir krito ant įspūdingų žalių akių, kurių vieną puošė tamsėjanti mėlynė. Ji puikiai derėjo su praskelta lūpa – tai, keista, lūpoms teikė dar daugiau geidulingumo. Dėl įbrėžimų ir mėlynių jis atrodė šiek tiek šelmiškai, netgi dar patrauklesnis, nors tai vargu ar buvo įmanoma.

Na, bet jis tai puikiai žinojo.

– Ačiū, – padėkojo vyras, jo akyse švietė neslepiamas linksmumas, tarsi Greisės kvietimas būtų buvęs kuo nuoširdžiausias. Jis šyptelėjo savo gražiosiomis lūpomis. – Ar esu kviečiamas į jūsų biurą, ar kur kas įdomesnėms linksmybėms?

Greisė gailėjosi jį atpažinusi, verčiau jau būtų jo niekada nesutikusi, bet šį vyrą buvo mačiusi anksčiau. Tik vargu ar bent vienas žmogus sugebėtų jo nepažinti – jo veidas, įamžintas įvairiausiose kompromituojančiose situacijose, mažiausiai kartą per savaitę atsidurdavo vieno ar kelių bulvarinių laikraščių puslapiuose visose pasaulio šalyse.

Jo žodžiai Greisei įspūdžio nepadarė.

– Lukas Vulfas, – mėgindama atrodyti mandagi atsakė ji, nors balsas nuskambėjo visiškai abejingai.

Tai buvo Lukas Vulfas, antrasis velionio, liepsningu charakteriu garsėjusio Viljamo Vulfo – paparacų numylėtinio, neištikimo daugybės turtingų ir beprotiškai gražių moterų meilužio – sūnus, ir Greisei į galvą neatėjo nė viena priežastis, dėl kurios šis bulvarinių laikraščių numylėtinis kuo įprasčiausią ketvirtadienio rytą turėtų stovėti jos biure ir stebeilyti į ją žvilgsniu, kurį mažų mažiausiai galima būtų pavadinti kupinu vilties.

– Beveik du prašmatnūs metrai, – virš šelmiškų žalių akių aukštai išriesdamas tamsius antakius ištęsė jis. – Jūsų paslaugoms.

– Jūs esate Lukas Vulfas, – ignoruodama dviprasmišką jo užuominą, kuri traukė tarsi karštas šokoladas, pasakė Greisė. – O aš apgailestaudama privalau pranešti, jog turiu daug darbo. Gal galėčiau jus nusiųsti pas žmogų, kuris jums pagelbėtų?

– Turite tiek daug darbo, kad neatsiras laiko net mano kerams ir grožiui? – paklausė Lukas, o nuo šelmiško jo šypsnio akyse blykstelėjo ugnelės; jo veido išraiška atrodė įtaigi, nerimstanti ir stebėtinai užkrečiama. Greisei tik didžiausiomis valios pastangomis pavyko užgniaužti instinktyviai kylantį norą jam nusišypsoti.

– Žinoma, kad ne. Kai išauš tokia diena, pragaras suledės.

Nekreipdama dėmesio į pašnekovą ir norėdama atgauti įprastą šaltakraujiškumą Greisė pakilo nuo kėdės.

– Norėčiau paprašyti jūsų jaustis kaip namie, – šypsodama beveik mandagia šypsena pro sukąstus dantis iškošė ji. – Tik kad tai jau būtų daugiažodžiavimas, tiesa?

Kiekviena jos kūno dalelė reikalaute reikalavo išrėžti šiam vyrui viską, ką mananti apie tokių kaip jis padermę. Mergišių, netikšų, parazitų – kaip ir visi vyrai, kuriuos jos motina, kai Greisė dar buvo mažytė, parsivesdavo į jų priekabą, tuometinius namus. Kaip ir jos tėvas, kurio ji niekada nesutiko, bet kuris, pasak aplinkinių, tarp visų kitų tebuvo dar vienas išvaizdus ir neatsakingas švaistūnas. Kaip ir visi kiti idiotai, kuriuos per metų metus jai buvo tekę paniekinti.

Tačiau įmonėje Hartington’s Lukas, Vulfų šeimos narys, buvo laikomas mėlyno kraujo atstovu, nes juk ir pati įmonė kadaise priklausė jo šeimai. Nors Hartington’s jau nebebuvo Vulfų nuosavybės dalis, įmonės valdyba ir toliau mielai tikėjo juos siejančiu nenutrūkstamu ryšiu; o renginių vadovė Greisė, atsakinga už Hartington’s šimtmečio reklamą – kampanija turėjo prasidėti vos po kelių savaičių, – privalėjo visada, visais atžvilgiais ir bet kokia kaina paisyti įmonės interesų.

– Visuomet jaučiuosi kaip namie, – blykčiodamas šelmiškomis, linksmomis akimis, dviprasmiška intonacija patikino Lukas. – Turiu prisipažinti, kad visur ir visada jaustis kaip namie yra kone viso mano gyvenimo darbas.

Greisės laukė didžiulis projektas, o tai reiškė, kad ji turėjo kur kas svarbesnių darbų, nei plepėti su šiuo niekam naudos nenešančiu – nors ir pritrenkiamai išvaizdžiu – vyru. Greisė nekentė laiko švaistymo. Šis jausmas jai užguldavo krūtinę ir neleisdavo net kvėpuoti.

– Atleiskite, – šypsodamasi visiems gerai žinoma mandagiąja šypsena pasakė ji. Šaltas merginos žvilgsnis tebebuvo įsmigęs į Luką. – Apgailestauju, bet šiandien tikrai esu pakankamai užsiėmusi. Gal galėčiau…

– Jūs man atrodote matyta, – lėtai tardamas žodžius nutraukė ją Lukas – juk jam priklausė visas pasaulio laikas.

Greisė pasibaisėjusi jautė, kaip sodrus jo balsas nuvilnija per visą kūną ir liepsningais liežuviais lyžtelėjęs odą susirango pačioje papilvėje. Ji tai pajuto, ir ją apėmė panika. O juk turėtų būti atspari tokio tipo vyrų skleidžiamam išmoktam ciniškam žavesiui, ji buvo moteris, kuri didžiavosi esanti nepajudinama!

– Labai abejoju, – atkirto Greisė, nors tai ir buvo melas. Kita vertus, juk ji su Luku Vulfu daugiau niekada nesikalbės, tiesa? Ir dabar net nenutuokė, kodėl jie apskritai šnekasi, kodėl ciniškas nuobodulys, kuris iš jo sklido prabangiame sausakimšame viešbučio bare praėjusį vakarą, dabar virto kažkuo kitu, pavojingu ir jaudinančiu. Tarsi giliai po gerai žinoma tviskančia išore slėptųsi tamsi beprotybė.

Bet, žinoma, tai netiesa. Ji prisigalvoja nebūtų dalykų.

– Žinau, kad esu jus matęs, – prisimerkęs žvelgdamas į Greisę tęsė Lukas, paskui perdėm išlavintu žvilgsniu ėmė slysti žemyn jos figūra, įsprausta į Carolina Herrera ir kitus išskirtinius drabužius, kurie tokiam vyrui kaip Lukas Vulfas turėjo atrodyti gerokai per prastos kokybės. Geismui ir vilionėms sukurtos lūpos, regis, nuolat… kviečiančios patirti uždraustus dalykus, sukrutėjo. – Jūsų lūpos nepakartojamos. Bet kur?

Per Greisės kūną nuvilnijo karščio banga, deginanti visur, kur tik prisiliesdavo žalias jo žvilgsnis: krūtis, liemens linkį, klubus, kojas. Teko sau priminti, kad toks vyras kaip Lukas Vulfas taip pat veikiausiai žvelgia į kiekvieną sutiktą žmogų, – kad sekso ir intrigos pažadas, kuriuo, regis, spinduliuoja jo veidas, jam reiškia ne ką daugiau, nei kitam reikštų paspausti ranką. Netgi mažiau.

Greisės kūnu nusklendė kažkas panašaus į keistą aidą – gelminis pavojaus signalas, primenantis apie tą naivią mergaitę, kokia ji taip seniai buvo ir kokia prisiekė daugiau niekada nebebūti. Tik ne su dar vienu tokiu vyru, kuris paverstų ją ne mažiau apgailėtina ir apgauta, nei jos vargšę patiklią motiną. Kuris, jeigu tik ji leistų, sugriautų jai gyvenimą.

Taip elgėsi visi tokio plauko vyriškiai. Vien todėl, kad mokėjo tą daryti tobulai.

Greisė tai žinojo geriau, nei kas nors kitas.

– Jis atrodo geriau, nei nieko sau, tiesa? – praeitą vakarą, per įspūdingą Samantos Kartrait, vienos labiausiai numylėtų Londono avangardinės madų kūrėjų, šou, kai Greisė pirmą kartą pamatė Luką, suburkavo Hartington’s mados vadybininkė; jis atrodė gerokai labiau įkaušęs ir išsitaršęs nei dabar, nors vargu ar tai apskritai buvo įmanoma.

Iš kitos modernaus baro pusės žiūrėdama, kaip Lukas, nekreipdamas dėmesio į visų aplinkinių – įskaitant ir Greisės – stebinčius bei vertinančius žvilgsnius, flirtuoja su pačia Samanta Kartrait, Mona garsiai atsiduso:

– O mes, žinoma, privalome elgtis su juo kaip su karaliumi – jeigu jis bent teiktųsi žvilgtelėti mūsų pusėn. Tokie šefo nurodymai.

Greisė linktelėjo galva, tarsi jai mažiausiai norėtųsi bendrauti su šiuo žymiu, nerūpestingu ir gausybės moterų suvedžiojimu pagarsėjusiu palaidūnu. Ką jau kalbėti apie plačiai aptarinėjamą jo alergiją viskam, kas susiję su darbu, ypač įmonėje Hartington’s, kuri jau metų metus stengėsi jį užverbuoti į nominalaus įmonės vadovo vietą, kurią anksčiau užėmė jo ne mažiau prasta reputacija garsėjęs tėvas.

Greisę užplūdo galinga susijaudinimo ir pasišlykštėjimo banga. Kaip toks vyras kaip Lukas, kuris pusės miesto akivaizdoje nesidrovėdamas flirtavo su gerokai už jį vyresne ir ištekėjusia Samanta Kartrait, pačiame Londono elito sūkuryje sugebėjo atrodyti toks… kupinas gyvybės, toks kunkuliuojantis energija, tarsi vienintelis būtų tikras, o visi kiti – tik muliažai?

Visgi net jo seksualumas ir žavesys neužkirto kelio šiek tiek vėliau žmoną su Luku nuošaliame kampelyje užtikusio Samantos Kartrait vyro pasipiktinimui – ir viskas per tą gražųjį Luko veidelį.

Faktas, kad ji asmeniškai su šiuo vyru išgyveno keistą akimirką – netgi beveik sąlytį, – neturėjo jokios reikšmės. Akivaizdu, jis to neprisiminė, o ji… Na, net jeigu ne kažin kiek praeitą naktį miegojo, kiek tai buvo svarbu? Nemiga galėjo ištikti ir dėl stiprios kavos – nereikėjo užsisakinėti po vakarienės.

– Esu beveik tikra, kad mačiau jus vakar per Kartrait šou, – tarė Greisė ir apsidžiaugė pamačiusi, kaip Lukas, tarsi nesitikėjęs išgirsti tokio atsakymo, sumirksėjo. Greisės šypsena skrodė kaip skustuvo ašmenys; ji leidosi sklidinai pripildoma neapykantos jam ir visiems, tokiems kaip jis, – nerūpestingiems ir bejausmiams. – Nors nemanau, kad mane prisimintumėte.

– Mano atmintis nepriekaištinga, – lipšniai sumurkė Lukas, ir Greisė turėjo prisipažinti vėl įkliuvusi. Jis apskritai neturėjo jos paveikti – ta tingi jo glamonė, kaip burbonas ir nuodėmė, – bet paveikė. Šis vyras buvo pavojingas, ir ji nenorėjo turėti su juo nieko bendro.

– Kaip ir manoji, pone Vulfai, – dalykiškai pasakė ji. – Todėl puikiai žinau, kad šiandien nesame susitarę susitikti. Tikriausiai galėčiau jus nusiųsti kur nors?..

Sąmoningai neužbaigusi sakinio, Greisė pamojo ranka į duris ir už jų esančius kitų darbuotojų kabinetus. Tačiau Lukas Vulfas net nesujudėjo. Tik akimirką ją stebėjo. Sužalotos, bet seksualios jo lūpos nežymiai šyptelėjo.

– Pažinote mane, vos pamačiusi. – Regis, jis gerokai įsismagino. Lukas triumfavo. O Greisė nesuprato, kodėl ją tai erzino.

– Manau, kad visoje Anglijoje nerastumėte žmogaus, kuris nežinotų, kas jūs toks, – atrėžė Greisė. O jos antakiai, atskleisdami panieką, išsirietė. – Belieka manyti, kad po tokios gausybės skandalų, kurie visi pareigingai užfiksuojami laikraščiuose, tokia ir yra jūsų intencija.

– Visgi jūs – ne anglė, – pakeisdamas pozą pasakė Lukas, ir Greisė staiga kvailai apsidžiaugė, kad tarp jų stovi stalas.

Ji netikėtai pajuto, koks Lukas galingas, koks tvirtas ir kaip puikiai ištreniruotas jo kūnas, nors viskas buvo slepiama po tingia šypsena, apskaičiuojančiomis akimis ir išskirtine apranga. Jo tamsi galia tūnojo giliausiame požemyje, nors užuomina apie ją slypėjo visai čia pat. Tarsi išorinė mergišiaus asmenybė būtų tik kaukė… Bet buvo absurdiška taip galvoti.

– Jūs amerikietė, tiesa? – Jo galva nežymiai pasviro į šoną, o akys toliau įdėmiai ją stebėjo. – Iš pietinės dalies, jeigu neklystu.

– Nesuprantu, kaip tai susiję su mūsų aptariama tema, bet, taip, esu kilusi iš Teksaso, – kiek įmanoma abejingesniu balsu pasakė Greisė. Apie praeitį ji nekalbėdavo. Apie asmeninį gyvenimą – taip pat, juo labiau darbe ir tikrai ne su pašaliečiais. Akcento, kurį kiek įmanydama stengėsi išgyvendinti, kilmė nuo jos buvo taip pat toli, kaip ir noras kalbėtis šia tema. – Bet jeigu pasakytumėte, kokiu tikslu čia apsilankėte, galėčiau surasti tinkamesnį…

– Ką tiksliai vakar matėte mane darantį? – vėl ją nutraukdamas paklausė Lukas, o jo akyse tebežaidė linksmos ugnelės, šypsena dar labiau paplatėjo. – Ar aš tai dariau jums? – Jo žvilgsnis tapo šiltesnis, kviečiantis. – Gal gailitės, kad tai nebuvote jūs?

– Vargu, ar jums būtų užtekę laiko, – trumpai nusijuokusi pasakė Greisė, tačiau jo akyse kažkas keistai blykstelėjo, ir ji pasistengė vėl susikaupti.

Greisė pernelyg sunkiai dirbo, pernelyg daug kliūčių turėjo įveikti, kad dabar visus pasiekimus pamintų dėl tokio tipo. Ji niekaip nesuvokė, kodėl iš visų žmonių būtent Lukas Vulfas privalėjo suvirpinti jos sielos stygas. Ji jau nuo koledžo laikų dirbo renginių vadybos srityje ir buvo užtektinai prisižiūrėjusi didžių asmenybių – tiek beprotiškai turtingų, tiek besivaikančių šlovės, tiek įvairaus plauko tarpinių variantų. Kodėl šis vyras turėjo pasikėsinti į jos garsųjį ramumą?

O Lukas ir toliau žiūrėjo į ją švelniu žalių akių žvilgsniu, ir Greisei vėl pasivaideno, kad viskas tėra kaukė, – iš pusiausvyros išmušantis vyriškas grožis, šelmiškas patrauklumas, seksualus pasipūtimas, – po kuria slypėjo kai kas gerokai skvarbesnio. Tačiau kodėl ji taip pamanė? Pradėjusi pati savimi piktintis, ji nuvijo šią mintį.

– Atsiprašysiu, – pasakė ji tobulai ramiu balsu, kuris niekuo neišdavė keistos vidinės kovos, – bet tikrai privalau grįžti prie darbo.

– Tačiau aš kaip tik dėl to čia ir esu, – tarė Lukas, o jo nuostabios žalios akys vėl nuodėmingai sušvito. Lūpos išsitempė į kvailą vypsnį, ir jis vėl, tarsi ruošdamasis smūgiui, pakeitė pozą – tarsi ruošdamasis smūgiui, kurį – tą bylojo jo kūno kalba – buvo pasiruošęs atremti.

Greisės sprando oda sudilgsėjo, ir jai panūdo pasitaisyti savo glotnų, santūrų kuodą – įsitikinti, kad jis ir toliau prideramai suveržęs jos nevaldomus šviesius plaukus. Ji tenorėjo pasišalinti, kad ir vėl galėtų atgauti ledinės karalienės ramybę, pasitarnavusią jai šimtus kartų, kad galėtų užgesinti šią trikdančią liepsną, kuri kiekvieną minutę vis labiau intensyvėjo.

– Ką norite tuo pasakyti? – paklausė ji vildamasi, kad klausimas nuskambės ne smalsiai, o šaltai. Ne spontaniškai, o griežtai.

Ji buvo pasiryžusi atleisti bet kurį savo komandos narį, įleidusį pas ją šį žmogų, kuris šitaip blaškė dabar, kai visas jos dėmesys turėjo būti sutelktas į reklamos kampaniją. Visgi net taip mąstydama Greisė suvokė, kad visoje įmonėje neatsirastų nė vieno darbuotojo, kuris drįstų šiam asmeniui ką nors atsakyti, – jis juk buvo Vulfas. Ir ne tik tai – jis buvo Lukas Vulfas, žavingiausias nepaprastai įdomios ir spalvingos šeimos narys.

Šiuos kerus jautė net Greisė – toji, kuri jau seniai manėsi išsivysčiusi nepagydomą alergiją tokios rūšies vyrams.

– Esu naujas viešasis Hartington’s veidas, juo buvo ir mano brangusis velionis tėtušis, – ištęsė Lukas, o jo skvarbios žalios akys šaipėsi, tarsi jis skaitytų merginos mintis. – Kaip tik spėjau į šimtmečio reklamos kampanijos traukinį.

Paskui jis nusišypsojo savo garsiąja nepakartojama šypsena, kuri, Greisė netruko įsitikinti, turėjo galią įžiebti kaitriausią ugnį, nepaisant žinojimo, kad jis veikiausiai treniruojasi prieš veidrodį.

– Atsiprašau? – apimta nevilties paklausė ji, nors puikiai viską suprato. Tačiau vis dar niekaip negalėjo patikėti, priimti naujienos kaip fakto; nors ir žinojo, kad tai tiesa, merginos skrandis protestuodamas susitraukė.

Luko šypsena paplatėjo, skruoste išryškėjo nepaaiškinamą reakciją kelianti duobutė, kuri visiškai nuginkluodavo. Šioji šypsena padėjo jam prasiskverbti į daugybės pasaulio žmonių širdis ir fantazijas. Ši šypsena blaškė moteris ir vertė priimti sprendimus, kurių jos vėliau gailėdavosi.

Tačiau ne mane, – vis dar neprarasdama vilties pasakė sau Greisė. – Manęs ji nepaveiks niekada!

– Kaip suprantu, dirbsime drauge, – užtvirtino Lukas ir nusišypsojo visažinio šypsena. Tarsi pažinotų Greisę kur kas geriau, nei ji pati galėjo tikėtis save kada nors pažinti. Tarsi jau laikytų tą galią savo rankose, tarsi jau laikytų savo rankose ją ir, kas žino, ką dar. – Galiu tik viltis, kad esate bendradarbiauti linkusi kolegė, – tęsė jis balsu, kuris, užuot ją siutinęs, vertė jaustis silpna. Lengvai pasiduodančia. Lukas, lyg tai supratęs, nusišypsojo dar plačiau. – Bent jau aš tikrai toks.