Читать книгу Lovelasas Lukas - Caitlin Crews - Страница 3

Greisė atrodė persigandusi, o Lukas moterims paprastai keldavo ne tokią reakciją. Net tokioms iškrakmolytoms ir oficialiomis kaip šioji, nors per įprastines medžiokles tokios rūšies paukštyčių ne kažin kiek ir buvo sutikęs.

– Dirbsime drauge? – pakartojo ji, tarsi Lukas būtų pasiūlęs kažką neįtikėtinai nepadoraus. – Čia?

– Toks bent jau sumanymas, – plačiau nusišypsodamas atsakė jis. – Nebent, žinoma, sugalvotumėte geresnį laiko praleidimo būdą šiame niūriame kabinete.

Dažniausiai netgi šalčiausio būdo moterys – bibliotekininkės, vienuolės ir panašiai – tirpdavo, vien jam šyptelėjus. Šypsena net Luko vaikystės arsenale buvo svarbiausias ginklas. Ji nuginkluodavo ištisus moterų batalionus visame pasaulyje. Paties Luko nuomone, jo šypsena buvo žavesnė net už jaunesniojo brolio Natanielio, kuris kaip tik dabar pretendavo į Žydrojo ekrano apdovanojimą ir kurio ne tokia ryški šypsena figūravo beveik visuose pasaulio spaudos leidiniuose. Priežastis, dėl kurios Greisė Karter, pabrėžtinai oficiali prakeiktos Hartington’s renginių vadovė, nereaguoja į jo šypseną, kai legionai prieš ją tirpdavo, vos jai švystelėjus, Lukui vis dar buvo paslaptis.

Ji – neįtikėtina – nutaisė rūsčią miną.

– Tikrai nesugalvočiau, – kritiškai, ryžtingai ir su siaubu burbtelėjo Greisė. – Be to, labai jums padėkočiau, pone Vulfai, jeigu pasiūlymus pasilaikytumėte sau.

– Kaip? – tik iš smalsumo paklausė Lukas ir žengtelėjęs artyn stebėjo, kaip Greisė įsitempia.

– Kaip? – lediniu balsu atkartojo ji. – Lavindamas savo santūrumą, jeigu tokia savybė jums, žinoma, iš viso ką nors reiškia.

– Kaip man padėkotumėte? – paklausė jis, mėgaudamasis jos akyse žybtelėjusiu jau kitu jausmu. – Tikriausiai suprantate, kad pradedu greitai nuobodžiauti, todėl šiais laikais priimu tik labiausiai šokiruojamas ir išradingiausias padėkos formas. Tokia mano asmeninė politika. Juk reikia laikytis bent kokių nors standartų.

– Kaip įdomu, – ramiai pasakė Greisė. Ir vėl tas perdėtas mandagumas. – O man susidarė nenuginčijamas įspūdis, kad jūsų standartai labai jau neapibrėžti.

– Dažnai pasitaikanti klaidinga išvada, – nerūpestingai atšovė Lukas. – Esu ne ką daugiau neapibrėžtas, negu nesikišimo politika.

– Kaip suprantu, taip įvardijate savo taisyklių nepaisymą, – atkirto Greisė. Jos žvilgsnis nukrypo į sumuštą jo veidą. Lėta, dėmesį prikaustanti pietietiška tarsena tapo įtartinai miela. – Be galo viliuosi, kad neliks bjaurių randų.

– Ant mano garsiojo gražiojo veidelio? – apsimesdamas nustebęs ir šiek tiek pasibaisėjęs paklausė Lukas. – Tikrai ne. O jeigu motina gamta visgi pasirodytų klydusi, egzistuoja chirurgai.

O kad chirurgai galėtų išgydyti kitus, nematomus, randus, – niūriai pagalvojo Lukas. Vakar jį ne itin sutrikdė pačią intymiausią akimirką pasirodęs Samantos Kartrait vyras, filmų prodiuseris. Galiausiai jam padarė įspūdį tik keli iš eilės gauti smūgiai, nes juk įžeistas vyras privalo išlieti pyktį. Toji situacija, įskaitant ir mėlynes, niekuo nesiskyrė nuo kitų.

Išskyrus tai, kad išvykdamas iš viešbučio laukiančio automobilio vairuotojui Lukas liepė važiuoti ne į besielį butą pietinėje Temzės upės pusėje. Atsiliepdamas į vidinį raginimą, į kurį net neketino gilintis, Lukas liepė jį nugebanti į Bakingamšyro tyruose stūksantį Vulfų dvarą – apleistą akmens ir blogų prisiminimų pilį, kurios kiek įmanydamas vengė nuo tada, kai, būdamas aštuoniolikos, paliko namus.

Jis buvo girdėjęs gandus, neva jo paklydėlis vyresnysis brolis Džeikobas po dvidešimties prapulties metų pagaliau vėl grįžo namo, ir Lukas, apniktas nuosavo gausaus demonų būrio, kurie paprastai versdavo jį elgtis itin įžūliai, nusprendė, jog būtent ši girta aušra ir turi būti tinkamas metas patikrinti, ar toji istorija nėra laužta iš piršto.

Tačiau galvoti apie šitai jis nebuvo nusiteikęs. Nenorėjo prisiminti nei Džeikobo, nei priežasties, dėl kurios jis išvyko ir grįžo, ir tikrai ne brolio jam ištartų žodžių, kurie ir paskatino Luką elgtis visiškai nebūdingai, o kulminacija buvo atvykimas į šį biurą. Todėl verčiau jau sutelks dėmesį į priešais stovinčią moterį – tą jis didžiai ryžtingai ir meistriškai darydavo nuo pat jaunystės.

Šioji vis dar be galo rūsčiai žiūrėjo į jį.

– Jeigu būčiau kas nors kitas, – pasakė Lukas, akimis nusileisdamas iki išraiškingų stipriai suspaustų Greisės lūpų, – pagalvočiau, kad tas rūstus žvilgsnis reiškia, jog jums nepatinku. Bet tai, žinoma, neįmanoma.

– Niekada nesakykite niekada, – kuo maloniausiu balsu pasakė Greisė.

– Retai kada tai sakau, – tyliai užtikrino ją Lukas ir pakėlęs akis leido abiem pajusti jų kaitrą. – Mielai tai pademonstruočiau.

Įsivyravo trumpa kaitri pauzė.

– Ar jūs ką tik pasiūlėte tai, ką manau jus pasiūlius? – tarsi reikalaudama pasiaiškinimo paklausė Greisė, o jos tamsios akys grasinamai blykstelėjo ugnimi, siera ir kitokiais panašiais velniškais dalykais. Lūpos virto nepritarimą reiškiančia plonyte linija.

Lukas nebūtų sugebėjęs paaiškinti, kodėl tai jį taip pralinksmino.

– Negaliu pasakyti prisimenąs, ką siūliau, – vėl nusišypsodamas atsakė jis. – Bet reikėtų suprasti, kad jūs prieštaraujate.

– Tinkamesnis žodis būtų jaučiuosi įsižeidusi, pone Vulfai, – atkirto ji. – Ne prieštaraujanti.

Tačiau jis žinojo, ką reiškia toji kibirkštis jos akyse, ir ji tikrai nereiškė įsižeidimo.

– Jeigu jau taip sakote, – tarė jis ir atvirai nužvelgė jos kūną.

Greisė buvo aukšta ir liekna, su išlakiais apvalumais, ryškios spalvos šviesiais plaukais, rudomis ilgesingomis akimis, žodžiu, tobula ilgakojė. Deja, ji vilkėjo pernelyg griežto kirpimo drabužius, kurių visi buvo skirti nukreipti vyro akis nuo tų vietų, į kurias šios krypo savaime.

Prie viso šio derinio pridėkite kruopščiai į kuodą susuktus plaukus, ir neliks abejonės, kad ši moteris – viena tų neįdomių griežtų karjerisčių, kurios Lukui visada keldavo didžiausią nuobodulį. Iš tokios moters, kaip bylojo skaudi patirtis, galima buvo tikėtis tik vienos rūšies prasiblaškymo: sarkastiško pamokslavimo apie Luko nesuskaičiuojamus moralinius nusižengimus, o ne kelių karštų akimirkų, per kurias jos kojos būtų tvirtai apsivijusios jo klubus, o jis ritmiškai judėtų jos glėbyje.

Kaip gaila, – nenoromis pagalvojo Lukas.

– Atsiprašau?

Šitai ji pasakė jau ne pirmą kartą, – pagalvojo jis. Greisė vis dar žvelgė į jį su siaubu, kuris jam pasirodė gerokai perdėtas ir beveik įžeidžiamas, o jos medumi teptas balsas buvo kupinas šoko.

– Nenoriu pasirodyti nemandagi, pone Vulfai, bet ar yra bent menkiausia tikimybė, kad iš jūsų kraujo dar neišgaravęs alkoholis?

Kad ir kiek Greisė stengėsi paslėpti savo žavesį, Lukas buvo tikras moterų ekspertas. Jis aiškiai matė, kokių džiaugsmų žada putli apatinė lūpa ir galėjo tiksliai įsivaizduoti malonų jos iškilių krūtų svorį savo delnuose. Nors jam buvo neaišku, kodėl moteris turėtų taip sąmoningai slėpti savo grožį, to aiškintis tikrai neketino.

Nei šiandien, nes paslapčių jo gyvenime pakako ir taip, nei kada nors vėliau.

Žengęs prie priešais stalą stovinčios kėdės, jis patogiai joje įsitaisė visą laiką stebėdamas, kaip didelės rudos Greisės akys seka kiekvieną jo judesį. Ne su šoko ir geismo persunkta pagarbia baime, prie kurios jis buvo pripratęs, bet su neabejotinu ir jam netikėtu atsargumu. Tokia Greisės reakcija prieš jo paties valią Luką be galo domino.

– Visiškai jokios, – šypsodamas ir puikiai žinodamas, kad net dabar jo prakauliame žandikaulyje matyti viena tų legendinių duobučių, atsakė jis. – Nors išgerti tikrai būtų ne pro šalį. Ačiū. Šią savaitę esu neabejingas burbonui.

– Nesiūlau jums nei išgerti, nei ko nors kito, – sausai atkirto Greisė, nors vis dar šaltai šypsojosi. – Iš to, ką teko matyti vakar, neįsivaizduoju, kaip galėtumėte norėti dar.

– Atleiskite, – vis dar šypsodamas ir viena ranka paremdamas smakrą lengvabūdiškai pasakė Lukas. – Ar mes vakar šnekėjomės, ar jūs tiesiog buvote viena tų gausių stebėtojų? Minios dalis? Net visiški pašaliečiai mėgsta sekti kiekvieną mano judesį ir kurti istorijas, derančias prie jau susidarytos nuomonės apie mano charakterį.

Luko žodžiai buvo skirti sugėdinti Greisę, nes jis žinojo, jog tokių apibūdinimų nepakenčia net didžiausi liežuvautojai, tačiau ji nė nemėgino teisintis. Nenuleisdama nuo jo akių Greisė mostelėjo ranka į jo pajuodusią mėlynę ir perskeltą lūpą. Ji žvelgė, galima sakyti, drąsiai.

– Ar dar reikia kokių nors išgalvotų istorijų? – iš po apgaulingos mandagumo kaukės, kurios netikrumą Lukas aiškiai permatė, paklausė ji. – Tiesa ir taip atrodo neabejotinai niekinga.

Kiekviena savo kūno dalele spinduliuodamas nuosmukį ir pasileidimą, – tą begėdiškumą, kuriuo ji tikėjo jį pasižymint, – Lukas prisivertė dar giliau susmegti į kėdę. Apie apgaulingą išorę, kaukes ir neteisingą dėmesio nukreipimą jis nusimanė labiau, nei kas nors kitas. Jam tai buvo geriausia ir efektyviausia gynyba. Nuvijęs šalin šiandien pernelyg žemai virš galvos pakibusį juodą debesį – dar vienas akmuo į paklydėlio Džeikobo daržą, – Lukas prisivertė nusišypsoti.

– Nuodėmės atpildas, – sumurmėjo jis mąsliu, įtaigiu balsu.

Jis žinojo, kad Greisė išgirs jo žodžiuose tai, ką norės išgirsti. Pamatys parazitą, ištižusį mergišių. Jos visos jį tokiu laikė.

– Nuodėmė yra jūsų kompetencijos sritis, pone Vulfai, – guviai pasakė ji. – Manoji – renginių vadyba.

– Skirtingi kaip dangus ir žemė. – Jis teatrališkai atsiduso. – Man plyšta širdis.

– Esu linkusi manyti, kad anatomine prasme turėjote omenyje ne tą kūno dalį, – pasakė Greisė, ir jos tamsios akys blykstelėjo.

– Jaučiuosi pamalonintas, kad galvojate apie tą mano kūno dalį, – pasakė jis. – Galite nesivaržydama naudotis. Kiek tik širdis geidžia. – Jis nusišypsojo.

Luką sužavėjo spalva, kuria nusidažė aukšti jos skruostikauliai, tai, kaip susispaudė jos putlios lūpos. Greisės apranga bylojo tik viena – kompetenciją ir eleganciją, – ir Lukas matė, kaip puikiai jos elgsena atitinka sudaromą įspūdį. Bet tik aklas galėjo nepastebėti jos tobulos figūros, o jam be galo knietėjo pamatyti po juodos ir pilkos spalvos drabužiais aklinai užsagstytą tobulą kūną.

Ji save taip valdingai kontroliavo. Kaip jis galėjo nemėginti įsivaizduoti, kokia ji būtų, atleidusi vadžias?

– Turėčiau prisipažinti, – tingiai, nusibraukdamas nuo atlapo įsivaizduojamą dulkelę, tarsi visai jos akylai nestebėtų, pradėjo Lukas, – kad dar niekada nesu matęs užsisagsčiusios moters, kurios man nesinorėtų atsagstyti – nesvarbu, ar ryžtųsi savo norą įgyvendinti, ar ne. – Matydamas, kaip Greisės ranka pakyla prie švarkelio sagučių ir paskui vėl staigiai nusileidžia prie šono, tarsi jai save subarus, jis nusišypsojo. – Tai viena iš daugybės mano ydų.

Greisė apėjo darbo stalą ir atsirėmusi į jį nugara sukryžiavo ant krūtinės rankas. Atsistojo tokia poza, kad, pati tai suvokdama, pro savo subtilią ir dailią noselę galėtų žiūrėti į patogiai kėdėje išsidrėbusį Luką. Akivaizdu, ji norėjo, kad jis pasijustų už ją gerokai menkesnis. Tačiau Lukas užaugo nepastovių tirono Viljamo Vulfo, giliai neapkęsto ir beveik visai negedėto tėvo, nuotaikų bei nuolatinio jo žiaurumo atmosferoje ir išmanė galios žaidimus, kuriuos ne tokie išmintingi žmonės ryždavosi su juo žaisti. Jis taip pat žinojo, kaip juos laimėti. Juk jis – Lukas Vulfas. Legenda ne atsitiktinai.

Jo sieloje kažkas sukirbėjo.

– Norėčiau būti jums atvira, pone Vulfai, – pasakė Greisė ir vėl nusišypsojo ta mandagia ir taikia šypsena, kuri – jis žinojo – buvo skirta jį suvaldyti ir atvėsinti, nors ir slėpė tikruosius jausmus. Deja, jos lūpos tik patraukė Luko dėmesį.

– Jeigu iki šiol su manimi neatviravote, niekaip neįžvelgiu skirtumo, – ištęsė jis, o rudos Greisės akys prisimerkė. – Ar jau dabar vilktis šarvus?

Maloni dirbtinė šypsena praplatėjo.

– Tikrai nereikia, – atsakė Greisė, o tas medumi teptas balsas, regis, nuslinko žemyn, susirangė jo tarpukojyje ir paskatino nepatogiai sustandėti. Tai nustebino Luką. Ir suintrigavo. – Aš, žinoma, be galo apgailestauju atrodanti ne itin sužavėta to, kas, esu tikra, taps ilgais ir vaisingais santykiais tarp jūsų ir Hartington’s. Kaip tikriausiai žinote, Hartington’s didžiai vertina santykius su jūsų šeima.

Jo šeima. Lukas nenorėjo apie ją galvoti, tai buvo didelė traumų maišalynė, kurią prisimindamas jis kaipmat ir vėl atsidurdavo priešais žiojinčią kaltės prarają, kurios gyliu nelenkė net jo epiniai paklydimai. Keikdamas Džeikobo vardą ir netikėtą jo pasirodymą, o paskui, kaip visada, save, Lukas nuvijo mintis ir prisiminimus į šalį. Reikia pamiegoti, – galvojo jis, – kad atgaučiau įprastą savitvardą ir, mažų mažiausiai, humoro jausmą.

– Ar oficialius pareiškimus spaudai visuomet pranešate jūs? – stengdamasis, kad balsas neišduotų vidinės sumaišties, švelniai paklausė Lukas. – Ar ši garbė teks man? Nes mano nedalomo dėmesio reikalauja kur kas įdomesni dalykai.