Читать книгу Kur baigsis kelionė? - Carla Kelly - Страница 2

Nors šiuo klausimu nieko negalėjo padaryti, Merei Renei giminaičiai buvo gerokai įkyrėję. Galbūt tai dėl metų laiko, bet veikiau dėl pusseserės Dinos. Galbūt atėjo metas apreiškimui.

Jos tėvas, jau seniai miręs, buvo Škotijos bažnyčios dvasininkas. Apie apreiškimus jis šį tą išmanė, ypač apie arkangelo Gabrieliaus apreiškimą Mergelei Marijai. Merė turėjo galvoje kitokį apreiškimą – taip būna, kai ūmai suvoki tai, ką tikriausiai turėjai suprasti prieš daugelį metų.

Kaltę dėl to ji vertė polinkiui vėlai subręsti, bet štai ji – sulaukusi dvidešimt septynerių ir pavargusi nuo giminaičių, ypač Dinos. Tą ji ir pasakė poniai Morison, vienintelei savo patikėtinei, kai jiedvi virtuvėje skuto bulves.

Ponia Morison buvo virėja ir bulvių neskusdavo, tačiau Betei, virtuvės tarnaitei, suskaudo dantį, o ponia Morison, rodos, visada mielai susėsdavo paplepėti su Mere, ypač žvarbią spalio popietę Edinburge vaišinantis arbata ir sausainiais. Iki vakarienės dar buvo daug laiko bulvėms skusti, plepėti ir arbatai gerti.

– Ak, brangioji, Dina susižiedavusi su tuo atbodžiu svetimtaučiu ir yra kaip nesava, – atnešusi daugiau sausainių pareiškė virėja. – Negalima pasikliauti vyru iš anapus sienos.

Merė šyptelėjo. Pati dar niekada nebuvo kitapus sienos, bet tėvelis prieš daugelį metų tikino, kad anglai tik stengiasi kaip išmanydami ir kad net presbiterionai gali būti geraširdžiai.

– Taip, ponia M, – pasakė ji imdama atidžiau skusti bulves. Paskui pamovė vieną ant peilio ir pamosavo virėjai po nosimi. – Bet kodėl dėl jos sužieduotuvių turiu kentėti aš? Ji vis dejuoja, o aš nesuprantu, kodėl. Ar būsima nuotaka neturėtų džiūgauti?

Ponia Morison pažvelgė pro akinių viršų. Pritildė balsą ir pasilenkė arčiau.

– Man rodos, ji su baime laukia vestuvių nakties.

– Iki jos dar keli mėnesiai, – pakuždomis atsakė Merė. – Be to, manau, jog radus mylimą vyrą dėl to nuogąstauti nereikia, – pajutusi antrąjį apreiškimą ji atsilošė. – Aaa. Galbūt ji iš tiesų nemyli pono Peidžo?

Ponia Morison nukreipė į ją išmintingą žvilgsnį, papurtė galvą ir skusdama bulves caktelėjo liežuviu.

– Tada kodėl?.. – Merė padėjo peiliuką. – O, varge. Ar ji bijo nebesulauksianti kito pasiūlymo?

Merė susimąstė. Tikriausiai tai tiesa. Dina Reni negali pasigirti grožiu. Merė nesulaikė šypsenos prisiminusi, kaip praėjusią vasarą Dinai praeinant vienas gatvės šlavėjas susijuokė. Tačiau šaipytis iš ilgo Dinos veido nedora, bent jau taip pasakytų tėvelis. Ponia Morison kažką kalbėjo, taigi ji pakėlė akis.

– Šeimoje jūs gražiausia, man taip atrodo, – pasakė ponia Morison. Merė pakratė galvą ir vėl ėmėsi ant kelių pasidėto šakniagumbio, kurio paviršius pradėjo ruduoti.

Gal tai ir tiesa, bet aš neturiu pinigų, – pamanė Merė suvokdama, kad virėja iš gerumo tai nutylėjo. Žinia, Reniai nėra labai išvaizdūs, bet tėvelis vedė Maksvel iš Spring Hilo – iš ten ir atsirado kitoniškumas: škotiškos putlesnės lūpos, liekna figūra, tamsiai kaštoniniai plaukai be morkinio Renių atspalvio ir ryškios žalios akys. Merei rodėsi, kad strazdanos buvo trūkumas, bet mama visada sakydavo, jog tai tik linksmas nosies papuošimas ir anokia kliautė.

– Norėčiau turėti pinigų, – prisipažino ji žinodama, kad ponia Morison nelaido liežuvio. – Man dvidešimt septyneri, juk jau turėjau ką nors patirti.

Tą naktį gulėdama lovoje Merė galvojo apie savo metus ir skaistybę. Tamsoje ji nusišypsojo prisiminusi, kaip atsargiai teta Marta prisilietė prie sueities klausimo – kaip tai atliekama ir kad moters vaidmuo tame reikale menkesnis. Kadangi jiedvi panašaus amžiaus, Dina taip pat dalyvavo tame pokalbyje išpūtusi akis ir išsižiojusi. Merė klausėsi, kaip teta nukaitusi kalbėjo užuominomis, ir savo nuomonę nutylėjo. Mama prieš mirdama, kai Merei buvo penkiolika, kalbėjo tiesiau.

Nors ir tada neapsieita be tylaus įspėjimo, be įžangos į pokalbį apie vyrus ir moteris ir Tai, ką jie daro. Atmink tai, brangi dukra: vieną dieną atsiras vyras, atitiksiantis visus tavo reikalavimus. Lauk jo, nes tikrai bus verta, – patarė mama, nė nesistengdama nuslėpti akyse žybsinčios Maksvelų kibirkštėlės.

Deja, praėjus dviem savaitėms mama mirė palaužta sekinančios ligos. Tėvelio sveikata niekada nebuvo gera, tad po šešių mėnesių jis pasinaudojo proga prisidėti prie žmonos geresnėje vietoje nei pastoriaus namas Montrouze, kur kaminų trauka buvo prasta ir visi nuolat šaldavo.

– Taip aš atvykau į Edinburgą, – pranešė Merė luboms apreiškimo vakarą. – Su manimi čia gerai elgiasi. Man nieko nestinga, bet jaučiuosi tapusi baldu.

Mintys neapleido jos net praėjus savaitei po Visų Šventųjų. Nors teta Marta niekada neprisipažintų, ji buvo prietaringa moteris. Visų Šventųjų išvakarėse, kai aplinkui vaikštinėja dvasios, ji niekada neidavo į tarnų kambarius nešina kalėdinio pyrago receptu. Merė ir ponia Morison nedrįso gerajai moteriškei užsiminti, kad net vaiduokliams neįdomus Renių kalėdinio pyrago receptas.

Merė visada stebėjosi, kodėl tetulė vaisinio pyrago receptą slėpė savo kambaryje, tarsi tai būtų koks didis lobis, kurį iš tokios nesaugios vietos kaip virtuvė galėtų kas nors pavogti. Merė nė už ką neprasitars tetulei, kad ponia Morison jau seniai nusirašė receptą ir laikė jį toje virtuvėje tarp kitų dažnai naudojamų receptų, kur bet kas galėjo jį nukniaukti ar dar nežinia ką iškrėsti.

– Atėjo metas, – pareiškė teta Marta ir įteikė aplamdytą lapą taip išdidžiai, kaip mokėjo tik škotė. – Šiemet prašyčiau iškepti dvylika.

Visada reikėdavo dvylikos. Keturis, brandintus šešias savaites, palikdavo suvalgyti namie per Kalėdas. Kitus aštuonis išsiuntinėdavo draugams ir giminaičiams.

Ponia Morison linktelėjo ir paėmė receptą, žadėdama jį nusinešti į lovą ir pasidėti po pagalve, kol jis vėl saugiai atsidurs viršuje pas ponią Reni.

– Viešpatie, pagailėk jos, – sumurmėjo virėja, kai šeimininkė grįžo į viršų.

Pyragus išgelbėdavo tik storas marcipanų sluoksnis, kuriuo ponia Morison aptepdavo namie, Vapingo gatvėje, liekančius du pyragus. Kai ponia Morison pirmąkart taip pasielgė, ponia Reni tik dar griežčiau suspaudė lūpas, tačiau dėdė Samuelis pritariamai linktelėjo ir kalba buvo baigta.

Dar labiau jam patiko kiti du namams skirti pyragai. Stengdamasi, kad jie nebūtų tokie sausi – galbūt pati pajutusi apreiškimą – ponia Morison kitus du pyragus paskandindavo rome. Tiesa, recepte romas buvo nurodytas, tačiau tik nedidelis jo kiekis. Bijau, kad ranka bus sudrebėjusi, – pamelavo ponia Morison šeimininkei pirmąkart patiekdama tokį pyragą.

Dėdė Semas ne tik pritariamai palinksėjo. Jis ištiesė lėkštutę prašydamas antro gabalėlio. Ir atpjaukit storiau, – pridūrė jis vograudamas.

Taigi Vapingo gatvėje liekantiems pyragams buvo skirtas romas ir marcipanai. Dovanų siunčiamuose pyraguose romo buvo, bet ne tiek daug.

Pyragų gamyba trukdavo ištisą savaitę. Pirmadienį ir antradienį reikėdavo susmulkinti daugybę džiovintų vyšnių, citrusinių vaisių žievelių, razinų bei spanguolių. Migdolus dažniausiai kapodavo per pusę. Namams skirtus pyragus ponia Morison kepdavo trečiadienį, kad jie turėtų daug laiko bręsti tamsioje vietoje. Negana to, virėja į marcipaninius pyragus, kurie storu glajaus sluoksniu pasipuoš tik prieš pat Kalėdas, pildavo vis daugiau romo. Merė visą savaitę padėjo poniai Morison ir danties netekti spėjusiai virtuvės tarnaitei gaminti kalėdinius pyragus. Dinai nepakako kantrybės smulkinti ir pjaustyti ir Merė dėl to jautė palengvėjimą. Pusseserę ji mylėjo, bet kelias valandas pasiklausius nepertraukiamos šnekos Merei įskausdavo galvą. Susižiedavus Dinos pokalbiai darėsi vis gaižesni, be to, ji dar dažniau verkšlendavo.

Gal aš pavydžiu, – toptelėjo Merei pagal tikslius ponios Morison nurodymus pjaustant džiovintas vyšnias ir vaisių žieveles. – Pati norėčiau vyro, nes tada turėčiau vaikų, o mažutėliai man tikrai patinka.

Ketvirtadienį buvo pagaminti dar keturi pyragai, kuriuos iškepė, sudrėkino romu ir nunešė į tamsų kampą ilsėtis ir laižytis žaizdų.

Paskutiniai keturi kasmetiniai pyragai buvo kepami penktadienį, kai į virtuvę įsiveržė ir viską sugadino Dina. Merė kaip tik sumušė kiaušinius į minkštą sviestą ir cukraus pudrą. Jai maišant ir poniai Morison po truputį dedant miltus Dina liepsnojančiomis akimis vaikštinėjo po virtuvę. Ji mosavo kažin kokiu nedideliu daiktu. Merė norėjo, kad pusseserė išeitų. Jai labiausiai patiko maišyti tešlą. Norėjo ramiai mėgautis tešlos minkštumu ir sviesto aromatu, kurį nustelbė nebent tik vanilės ankšties kvapas.

Bet Dinai reikėjo žiūrovų. Merė skausmingai suvokė jau per ilgai ne savo noru buvusi viena jų. Aš pernelyg rami, – sakė ji sau, kol Dina vis labiau audrinosi. – Ką ji darytų, jei išeičiau?

Merei nebuvo lemta sužinoti. Dinos akyse pasirodė ašaros.

– Klausiu tavęs, ar yra šykštesnis vyras už Aldžernoną Peidžą? – putojo ji.

– Kas nutiko, brangioji? – galiausiai pasiteiravo Merė, nes reikėjo tai padaryti. Ji toliau dubenyje maišė cukraus kristalėlius galvodama, kad Dina susiprotės.

Tik ne Dina. Pusseserė Merei prie veido prikišo žiedelį.

– Tas… tas nagas Kalėdoms man atsiuntė šitą pigų menkniekį! Jis mano, jog jį mūvėsiu.

Merė pažvelgė atidžiau. Žiedas tikrai buvo mažas, labai plono aukso ir, regis, subraižytas. Ji prisimerkė. Ne, tai lapų arba šakų raštas.

– Hm. Galbūt jų šeimai jis ką nors reiškia, – spėjo ji.

– Nebent tai, kad visa ta šeima vieni šykštūnai, – atšovė Dina. – Ar tu tokį mūvėtum?

Mūvėčiau, jei mylėčiau būsimąjį vyrą, – pamanė Merė, nors žinojo niekada to nepasakysianti. Ji nusprendė, kad Dina laukia kokio nors atsako, todėl kažką sumurmėjo, kad nutrauktų tylą.

– Aš jo nemūvėsiu, – pasakė Dina ir ilgas jos veidas dar labiau ištįso. Ji įsispoksojo į pyrago tešlą tarytum mesdama jai iššūkį. Paskui prisimerkė ir metė neįtikusį žiedą į tešlą. – Štai! Nusiųskit jį kam nors.

Dina nė neatsigręžusi išėjo iš kambario. Merė pažvelgė į tešlą, paskui į ponią Morison.

– Ji tikriausiai juokauja.

– Vargšas ponas Peidžas, – purtydama galvą pasakė virėja. – Ji tikrai jį pašokdins, – ponia Morison sukikeno ir paėmė medinį šaukštą, kurį Merė atrėmė į dubenį atėjus Dinai. Kelis kartus pamaišė, tada išsiuntė Merę į sandėliuką atnešti skardinės džiovintų vaisių ir apelsinų žievelių.

– Įmaišyk viską, mieloji, – paliepė ji Merei.

– Tikrai? – paklausė Merė stebėdamasi ponios Morison įžūlumu.

Virėja linktelėjo.

– Žiedelis nekoks, – ji nusijuokė dar garsiau. – Tikėkimės, kad niekas į jį dantų neatmuš!

Merė taip pat nusijuokė.

– Vargu ar kas nors šituos pyragus valgo, tiesa?

– Nežinau ir tikrai niekada to nepasakyčiau jūsų tetai.

Kai viskas buvo sudėta, ponia Morison pasinaudojo jai suteikta galia ir sukrėtė tešlą į keturias apsibraižiusias pagarbos nusipelniusias formas, kurias Reniai tikriausiai naudojo nuo pat tada, kai iškilo imperatoriaus Adriano siena. Kai ponia Morison atidarė krosnies dureles, Merė sudvejojo.

– Jūs įsitikinusi?

Merei pašaunant skardas virėja trūktelėjo pečiais.

– Šituos pyragus padėsiu atskirai. Jei panelė Užgaiduolė persigalvos, žiedą surasime.

– Bet juk…

– Gaila? Man atrodo, kad tai ją pamokys, – ponia Morison prisimerkusi nukreipė piktą žvilgsnį į lubas. – Jūsų pusseserė mums skolinga, – ji įsisprendė rankomis į klubus. – Ar suprantate, kad Dinos klausytis turėsime iki pat kovą įvyksiančių tuoktuvių?

Kai vėliau tą vakarą vilkėdama naktinius tapsėjo koridoriumi, kad pasiteirautų, ar pusseserei nieko nereikia, Merė galvojo apie žiedą. Kažin kodėl taip elgiuosi, – paklausė ji savęs ir vos neapsigręžė. Prisiminė ponios Morison virtuvėje pasakytus žodžius ir nutarė nusiraminti. Iki kovo dar daug laiko.

– Man nerūpi, – atkirto pusseserė, kai Merė užsiminė, kad ji dar spėtų susirasti žiedą. – Paduok man tą apklotą, Mere.

Merė padarė, kaip prašyta, svarstydama, kada gi Dina liovėsi dėkojusi už tokias paslaugėles. Keista, kad prieš ankstesnį apreiškimą apie tai nesusimąstė. Akimirką palaukė, bet Dina tik įsakmiai mostelėjo ranka.

– Nėra už ką, – tyliai ištarė Merė. Po to apie žiedą ji nebeužsiminė.

Dvi savaites brandinti namams skirti pyragai buvo sukrauti į dėžutes ir padėti kambarėlyje greta virtuvės. Kiti keturi pyragai atsidūrė pašte Karališkosios mylios gatvėje, kur juos iškilmingai nunešė naujieji liokajai. Nerimaudama dėl paskutinių iškeptų pyragų Merė pasiteiravo Dinos, ar ši nepersigalvojusi. Pusseserė tik mostelėjo žiedu nepapuošta ranka ir su teta Marta išėjo pro duris matuotis suknelės. Apie Reni ir Peidžo sužieduotuves sumanyta paskelbti per Naujųjų metų išvakarėse vyksiantį vakarėlį, o tam reikėjo naujos suknelės.

– Žinokis, Dina, – sumurmėjo Merė paskutinius keturis rome išmirkusius pyragus, suvyniotus į marlę, sudėtus į dėžes ir adresuotus, paduodama liokajui kartu su tikslia suma. Paskui užlipo laiptais į savo kambarį ir raukydamasi peržvelgė apgailėtiną garderobą svarstydama, ką galėtų atnaujinti iki vakarėlio. Žinojo, kad teta Marta leistų ir jai įsigyti naują suknelę, bet būtų maloniau, jei teta pati tai pasiūlytų.

Merė pažvelgė pro langą ir išvydo pašto link žingsniuojantį liokajų.

– Štai viskas ir baigėsi, – pasakė ji galvodama apie žiedą.

Bet viskas toli gražu nesibaigė.

Kitą dieną sėdėdama pašto karietoje Merė nusprendė, kad 1814 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienį, Vapingo gatvės name prisimins ilgai. Ji vis dažniau pusryčiaudavo apačioje su ponia Morison, nes mėgo virėjos draugiją. Viršuje kartu su ja pusryčiaudavo tik dėdė Samuelis, o jam patikdavo tik žvilgtelėti į ją per laikraščio viršų, linktelėti, ir vėl panirti į puslapius. Dina keldavosi tik po dešimtos, kai atnešdavo laiškus.

Apačioje ponia Morison dažnai glaustai nupasakodavo, kas vyksta Renių ūkyje. Jei žinių nebūdavo, virėja susėdusi su Mere peržvelgdavo tos dienos patiekalus ir paskirdavo naudingų užduočių, kad Merei nebūtų nuobodu viršuje, kur gyventi patogu, bet iš jos mažai reikalaujama.

Kadangi artėjo Kalėdos, ponia Morison paskyrė jai malonų darbą sutvarkyti prieskonių spintelę. Nuo pat tada, kai prieš dvylika metų apsigyveno pas Renius, Merei kasmet tekdavo pareiga atidaryti visus kvapnius prieskonių spintelės stalčiukus, pauostyti ir nuspręsti, kurie prieskoniai jau nebetinkami naudoti, o kurie dar metus gali pabūti.

Merė kaip tik buvo atidariusi gvazdikėlių stalčiuką, kai iš kambario viršuje pasigirdo nežmoniškas riksmas. Kildama vis aukščiau ir aukščiau nata artėjo prie isterijos ribos. Merė sunerimo ir išpūtusi akis stebėjo, kaip virpa krištolinė vaza.

– Dieve mano, – ištarė ji uždarydama stalčiuką ir puldama į virtuvę, kur ponia Morison spoksojo į lubas.

Viršuje trinktelėjo durys, kitos atsidarė ir su trenksmu užsidarė, praėjo kelios akimirkos ir namo Vapingo gatvėje ramybę sudrumstė dar vienas kančios persmelktas riksmas. Ponia Morison persižegnojo, nors nebuvo katalikė.

– Gal… gal… eime viršun, – pasiūlė Merė, bet pasiūlymas buvo vangus, visai kaip paskutinio žiogo svirptelėjimas ant židinio ateinant žiemai.

Nebyliai sutarusios abi moterys liko kur buvusios. Trinktelėjo dar vienerios durys ir kažkas sudundėjo ant laiptų, nelaimės garsas aidėjo vis arčiau virtuvės.

Merė ir ponia Morison sumišusios susižvalgė.

– Ką mes padarėme? – paklausė Merė.

Triukšmui pasiekus į virtuvę vedančius laiptus jiedvi susikibo rankomis. Durims trankiai atsilapojus Merė įkvėpė, ir pro staktą vienu metu prasibrovė teta Marta ir Dina – tetos Martos akys liepsnojo, o Dina buvo išblyškusi kaip popierius.

Jei nebūtų tokia sumišusi, Merė būtų sukikenusi, nes teta Marta rankoje gniaužė Dinos ir taip retėjančius plaukus. Ji papurtė dukterį.

Merė išsižiojusi spoksojo, o teta Marta ištarė pro jos lūpas retai prasprūstančius žodžius ir įbruko dukterėčiai į rankas laišką.

Laikydama taip, kad matytų ir ponia Morison, Merė perskaitė laišką – nykų, net moters susižavėjimo nevertą raštelį nuo Dinos sužadėtinio. Ji išpūtė akis ir pajuto, kad pati išblyško. Netikriems suopiams plasnojant ir tupiant virtuvėje Merė dar kartą perskaitė laišką.

– Mano išrinktoji, tą blizgutį, kurį tau atsiunčiau, pati karalienė Elžbieta įteikė mano nežinia kelintos kartos proproproproproseneliui. Mano didžiausias noras – ir Peidžų šeimos tradicija – išvysti jį ant tavo piršto mudviem pranešant apie sužieduotuves gruodžio trisdešimt pirmą dieną.

– O, varge, – sukuždėjo Merė. Ji pažvelgė į tetą.

Teta Marta vėl papurtė dukterį.

– Dina man tokią pasaką sukurpė! Atėjau, kad ją paneigtumėte.

– Bijau, kad tai neįmanoma, – galiausiai prakalbo Merė, kai niekas kitas nesiryžo prabilti.

– Tada mes žlugę, – ištarė teta Marta susmukdama ant kėdės, kurią paskubomis pristūmė Merė.

Dina ėmė raudoti, tačiau ją staigiai užčiaupė šaižus mamos antausis.

– Tu kvaila kvaila mergiūkštė, – sušnypštė teta Marta. – Ką mums daryti?

Stojo tyla, kol atsikrenkštė ponia Morison.

– Paprasta. Išsiųsime Merę surasti tų keturių pyragų ir atgauti žiedo. Ji išvyks rytoj.

Merė pasibaisėjusi įsispoksojo į virėją. Ponia Morison tik nusišypsojo ir patapšnojo jai ranką.

– Mieloji, tau seniai laikas patirti nuotykį. Kaip manai?