Читать книгу Kur baigsis kelionė? - Carla Kelly - Страница 3

Tik mažas berniukas kelionę Karališkojo pašto karieta gali laikyti nuotykiu. Kapitonas Renis mieliau būtų keliavęs samdoma karieta, bet ponia Pričert užsiminė, jog Natanas troško pasivažinėti pašto kinkiniu.

– Kai būname uoste, ištempęs ausis jis laukia vadelėtojo signalo ir nuolat stebi arklius, – paaiškino ponia Pričert. – O dar tos uniformos! Nuo pat penkerių metų jis trokšta tokios.

Rosui nė nereikėjo aiškinti. Jis taip pat elgdavosi Damfrise aname šimtmetyje, kai pasaulis buvo taikus, o jis – mažas berniukas. Vargiai prisiminė aną metą; ačiū Dievui, kad sūnus tai primena.

– Taip, Natanai, važiuosime pašto karieta, – pasakė jis ir berniukas net stryktelėjo iš džiaugsmo.

Tačiau vyrui, pirmąkart per daugiau nei dešimt metų labiausiai trokštančiam patogumo, keliauti buvo sunku. Kai gruodžio šeštą karieta sustojo Karlaile, kapitonas Renis juto visų trisdešimt aštuonerių sunkiai pragyventų metų naštą. Natanas, priešingai, buvo toks pat guvus kaip tą rytą, kai juodu išriedėjo iš Plimuto, palydėti ponios Pričert ašarų ir palaiminimo.

– Tokios jau tos moterys, – ramino sūnų Rosas, vaikui stebint tolstantį Plimutą. – Jos paverkia, papurkštauja ir galiausiai paleidžia.

– Bet ji man ne mama, – pasakė Natanas dairydamasis nosinaitės. – Mano nosis bėga.

Rosas išmintingai nepaisė sūnaus šniurkščiojimo. Jis skausmingai suvokė, jog vaikas prisirišęs prie gerosios ponios Pričert – jokios kitos motinos berniukas nepažįsta. Jis uždėjo ranką Natanui ant sprando ir švelniai jį papurtė.

– Berneli, minėsi mano žodžius – kai po mėnesio grįšime į Plimutą, ji tavęs lauks.

Mylioms slenkant jis dar kartą skausmingai suvokė, kad nesmagu matyti, kaip iš akių dingsta vandenynas. Jis tai pasakė Natanui ir šis nutaisė tokį patį žvilgsnį, kokį jis nukreipė į sūnų, kai iš akių dingo ponia Pričert.

– Smagiai praleisime laiką, – nuramino jį Natanas ir juodu liko patenkinti vienas kitu.

Pirmos dienos su Natanu visada nedrąsios. Kai sūnus dar buvo mažas, kelias pirmas dienas jie turėdavo susipažinti iš naujo, abu vis droviai žvilgčiodavo, pradėdavo sakinius, bet jų nebaigdavo. Dešimtmečiam Natanui pakako vos kelių valandų, kad prisimintų tėvą. Baigiantis pirmajai kelionės į šiaurę dienai jis jau juokėsi ir pasakojo Rosui per metus susikaupusius įspūdžius apie mokyklą, per prievartą atmintinai mokytąsi šventraštį ir pro žiūroną stebimą uostą. Pavargęs Natanas atsirėmė Rosui į ranką ir patenkintas atsiduso. O gal tai pats Rosas atsiduso.

Prieš išvykdami iš Plimuto jiedu susitarė. Galbūt Natanas ir nori keliauti pašto karietomis, bet, dievaži, juodu kas vakarą apsistos padorioje užeigoje. Nors ir labai mylėjo savo seserį, Rosas ne tiek skubėjo nusigauti į Damfrisą, kad keliautų ir naktimis. Jam ir anksčiau teko vykti šiuo keliu, todėl žinojo, kur galima rasti gardžių valgių ir minkštų lovų. Be to, šį kartą jis turėjo sąrašą. Ir ne bet kokį, o tą sąrašą.

Gruodžio šeštą jie atsirado Karlaile, paskutiniame bent šiokios tokios svarbos mieste prieš Škotiją. Rosas Natanui buvo davęs Anglijos ir Škotijos žemėlapį, nes dešimt metų – tinkamas amžius išmokti sudaryti maršrutą. Todėl nenustebo išvydęs sūnaus žvilgsnį, kai pranešė, kad jie apsistos užeigoje Sergėtojas.

– Bet, tėt, jei šiąnakt nesustotume, tai…

– Damfrise būtume dar prieš vidurnaktį, – užbaigė jis. – Tiesa, – jis pasilenkė prie berniuko. – Dar viena tiesa: daugelį metų svajojau apie Kamberlando dešrą – keturių pėdų6 ilgio – ir duoną, patiektą su Kamberlando romu pagardintu sviestu.

– Keturių pėdų ilgio dešra? – išpūtęs akis pakartojo Natanas.

– Pasidalysiu, – pažadėjo Rosas, tikras dosnumo įsikūnijimas. Jis pašiaušė sūnui plaukus. – Ar uždraustum tokiu maistu pasimėgauti kapitonui, laive mitusiam tik sausainiais ir sutirštintu vandeniu?

– Niekada, tėt.

– O jei dar rastume karamelinio pudingo…

Pašto karieta sustojo prie užeigos Pasieniečiai ir Rosas pasiteiravęs, kada išvažiuoja rytinis ekipažas į Damfrisą, nuvedė Nataną Aukštąja gatve iki Sergėtojo, kur jam teko ragauti skaniausios Kamberlando dešros.

Jei pabandytų paaiškinti Natanui, kaip troško šitos akimirkos, dešimtmetis niekaip nesuprastų. Varginančios blokados metu arba plūduriuojant Ramiojo vandenyno viduryje būdavo akimirkų, kai jis įsmeigdavo žvilgsnį į tolį bandydamas prisikviesti Kamberlando dešrą. Dabar gėda pagalvoti apie tą keistą apsėdimą, bet taip jau buvo. Žinojo ne vienas troškęs dalykų, nesusijusių su karu. Tokia jau pabaisos prigimtis: norisi nuo jos nutolti.

Juodu nuėjo Aukštąja gatve ir pasuko į šoninę gatvelę. Trumpą akimirksnį Rosas baiminosi, kad Sergėtojas bus užsidaręs arba nebesiūlys dešrų. Išvydęs garbingą pastatą, kuris tikriausiai atrodė taip pat, kaip ir tada, kai Cezario legionai brovėsi prie baro kaupdami drąsą, kad užpultų piktus, jis nusišypsojo.

Prisiminė nusiimti aukštą trikampę skrybėlę, nes durys buvo žemos. Tikriausiai vis tiek būtų ją nusiėmęs iš pagarbos Kamberlando dešrai, kurią jau užuodė.

– Norėtume kambario šiai nakčiai, – pasakė jis iš pažiūros matytam šeimininkui. – Ir, savaime suprantama, vakarienės.

Regis, užeigos šeimininkui tokia prabanga ankštame vestibiulyje padarė įspūdį, jei tik kapitono apsiaustą galima vadinti prabangiu. Jis įsispoksojo į Roso skrybėlę, padėtą ant stalo.

Kapitonas stengėsi kalbėti ramiai.

– Užuodžiu Kamberlando dešrą, ar ne?

– Tikrai taip, admirole.

– Tik kapitonas.

Tik. Tik. Niekas čia, šiaurėje, taip toli nuo kranto, nė nenutuoktų, kaip sunkiai jis užsitarnavo kapitono pareigas ir teisę dėvėti du antpečius vietoje vieno. Rosą apėmė ciniška nuotaika. Kitas kapitonas, žuvęs blokados metu, kartą kajutkompanijoje gurkšnodamas pigų romą pastebėjo:

– Kai segi du antpečius, berniokai tau į karstą bent jau įdės dar vieną patrankos sviedinį, kad greičiau nuskęstum.

Pasibaigus sandoriui užeigos šeimininkas atsuko svečių knygą ir ištiesė plunksną. Rosas ją pamirkė rašale ir pasirašė.

Pastebėjęs vardą virš savojo jis įdėmiau pažvelgė į svečių knygą.

– Merė Reni?

Užeigos šeimininkas taip pat klausiamai pažvelgė į svečių knygą.

– Ak! Atsiprašau, pone. Ji minėjo, kad vėliau pasirodys vyrukas. Atvykote anksčiau, nei maniau. Esu tikras, norėsite dalytis kambariu, – jis nusišypsojo Natanui. – O čia jūsų berniukas?

– Taip.

Vienoda pavardė užeigos šeimininkui tikriausiai suteikė drąsos kalbėti familiariau.

– Sakyčiau, jis nepanašus nė į vieną iš jūsų.

– Pone, aš… – prabilo Rosas, bet užsičiaupė, nes šeimininkas jau norėjo svečius ir suguldyti kartu.

– Tikriausiai pageidausite apsistoti viename miegamajame.

– Ne, aš…

Užeigos šeimininkas jau ėjo koridoriumi. Rosas pažvelgė į sūnų ir trūktelėjo pečiais. Žinojo turįs pakankamai įtakos ir patirties, kad sustabdytų tą vyrą vienu kapotu keiksmu – dievaži, jis daugelį metų varė siaubą leitenantams, – bet ūmai pasijuto nenorįs to daryti.

– Išsiaiškinkime, kas toji Merė Reni, – pakuždėjo jis Natanui, kuris suokalbiškai nusišypsojo. – Gal ji mums patiks.

Šeimininkas sustojo priešais uždarytas duris ir didingai mostelėjo.

– Vakarienę patieksiu čia, kapitone, – pasakė jis, paskui kaukštelėjo kulnais ir staigiai apsisuko – vaizdą gadino tik suliulėjęs vyriškio kūnas. Rosas žinojo, kad šiuo metu su Natanu geriau nesusižvalgyti.

Kol jis dvejodamas stovėjo, Natanas pasibeldė į duris.

– Pone Baraklou? Jūs ankstyvas, – iš kitapus durų pasigirdo balsas ir skubūs žingsniai.

Tiksliau, jam pasirodė, kad ji taip pasakė, nes kalbėjo su ryškiu, sodriu akcentu. Žvilgtelėjęs į sūnų Rosas suvokė, kad Natanas nieko nesuprato.

Merė Reni atidarė duris. Rosas pasijuto žvelgiąs į dailų veidą ir nevalingai aiktelėjo.

Jis tik skubriai ją nužvelgė, nes spoksoti būtų nemandagu. Gyvendamas jūroje išmoko greitai vertinti padėtį. Per trumpą akimirksnį, tą pauzę tarp Ugnis! ir Užtaisyt! jis nužvelgė nuostabius kaštoninius plaukus ir žalias akis, kurios jam priminė vieną įlanką netoli Neapolio. Merės Reni žvilgsnis buvo atviras, tiesus ir neįtarus. Labiausiai jį sužavėjo strazdanos ant jos nosies.