Читать книгу Lemties prisilietimas - Carole Mortimer - Страница 1

– Atleiskite, senjorita?

Betė pažvelgė į besišypsantį dailų jauną vyriškį, prieš kelias akimirkas už gretimo stalelio besimėgavusį kava Buenos Airių San Telmo rajono lauko kavinėje ir kartkartėmis žvilgčiodavusį į ją susižavėjimo kupinomis gražiomis šokolado spalvos akimis.

Nespėjusi atsakyti ji akies krašteliu pastebėjo kitą vyrą, kuris išdygo greta neįtikėtinai greitai, turint galvoje jo aukštą ūgį ir raumeningą kūną. Po kelių sekundžių jaunesniojo vyro ranka buvo skausmingai užlaužta už nugaros ir jis nebegalėjo pajudėti.

– Rafaeli! – nesmagiai pasijutusi sušuko Betė ir pašoko; aukštaūgė ir liekna, su džinsais ir juodais marškinėliais po rudu odiniu švarkeliu.

Rafaelis nė nepažvelgė į ją.

– Atstok nuo jos, – griežtai paliepė jis sutrikusiam vyrukui, nė sekundei neatlaisvindamas jo rankos; Rafaelio veido išraiška buvo rūsti.

– Tai tu turėtum atstoti, Rafaeli! – Betė pervėrė jį piktu žvilgsniu. – Tiesą sakant, tavęs čia nė neturėtų būti…

Kvaila buvo tikėtis nors trumpam pasprukti, juk privalėjo žinoti, kad Rafaelis Kordoba vis vien ją suras ir pavers niekais kelias laisvės akimirkas!

– Ar šis žmogus jums trukdo? – nepabūgęs įniršusio Rafaelio, laužyta anglų kalba paklausė jaunasis argentinietis.

Ar Rafaelis Kordoba jai trukdo?

Rafaelis Kordoba ,,trukdo“ Betei nuo pat pirmos jųdviejų pažinties minutės! Ir ne vien dėl to, kad jai nepatinka būti jo, lyg kokio sarginio šuns, saugomai dieną naktį…

Beveik dviejų metrų vyriško tobulumo įsikūnijimas – tamsūs plaukai, rėminantys tarsi išskaptuotą veidą skvarbiomis ryškiai mėlynomis akimis, kokių pavydėtų kiekvienas modelis; platūs pečiai ir lieknas raumeningas kūnas, kurio negalėjo paslėpti net paprastai Rafaelio dėvimi trijų dalių kostiumai. Kuri moteris liktų abejinga?!

– Tenorėjau pasikalbėti su jumis.

Jaunąjį argentinietį, kaip ir Betę, sutrikdė stiprusis Rafaelis.

– Suprantu, – tarė Betė ir smerkiamai dėbtelėjo į Rafaelį.

– Ar saugu palikti jus su šiuo žmogumi?

– Saugiau nei su tavimi, tu…

– Rafaeli, būk geras! – nuvargusiu balsu paprašė Betė, žavėdamasi jaunuolio, nepabūgusio nežaboto Rafaelio pykčio, ryžtu. – Tai… sudėtinga. – Ji atsiprašė ir drąsinamai nusišypsojo nepažįstamajam. – Nebijokite, jis tikrai manęs nenuskriaus.

– Jūs tuo įsitikinusi?

– Žinoma, ji tuo įsitikinusi, – niūriai patikino Rafaelis.

Betė nė neabejojo, kad juodi saulės akiniai plačiais veidrodiniais stiklais slepia žudikišką skvarbių mėlynų akių žvilgsnį. Bet ji tikrai žinojo, kad Rafaelis Kordoba niekada jos nenuskriaus. Tiesą sakant, priešingai. Juk jis – jos asmens sargybinis, pasamdytas Cezario Navaro apsaugoti ją nuo bet kokio pavojaus. Jei tiksliau, neleisti niekam skriausti jaunos moters Gabrielės Navaro, kuria nuo šiol visi laikė Betę.

Išskyrus pačią Betę…

Vos prieš savaitę ji kuo ramiausiai gyveno Anglijoje, džiaugėsi nauju darbu Londono leidykloje ir šiek tiek jaudinosi tik dėl savo sesers Greisės, savaitgaliui išskridusios į Argentiną su savo naujuoju viršininku, kvapą gniaužiančiu gražuoliu milijardieriumi Cezariu Navaru, jo nuosavu lėktuvu. Betė nė neįtarė, kad Greisės viešnagė Buenos Airėse taip smarkiai paveiks jos pačios gyvenimą!

Bet po kelių dienų ji taip pat atsidūrė Buenos Airėse, o kraujo tyrimai įtikino visus (išskyrus pačią Betę!), kad ji – Gabrielė, Karloso ir Esteros Navarų duktė, pagrobta prieš dvidešimt vienus metus.

Rafaelis Kordoba, anksčiau buvęs Cezario Navaro asmens sargybinis, dabar saugojo Betę kiekviename žingsnyje. Beje, ir nuo gražių jaunų vyrų, tenorinčių pasikalbėti su ja!

– Palik jį ramybėje, Rafaeli, – liūdnai sumurmėjo Betė, suprasdama, kad jos laisvės minutės tikrai baigėsi. – Aš jau išeinu, – patikino ji. – Manau, kad pienas mano kavoje sugižo.

Betė išsiėmė kelias monetas iš rankinės ir susimokėdama už gėrimą numetė jas ant stalelio, tada, nė nepažvelgusi nei į vieną iš vyrų, išėjo. Kurių galų pasilikti, jeigu vis tiek nebus leista ramiai sėdėti ir šnekučiuotis su nepažįstamuoju (be to, taip tik sukeltų pavojų ir jam), o gatvėje Rafaelis seks paskui, atsilikęs per kelis žingsnius.

Nuo to laiko, kai kraujo tyrimai tariamai įrodė, kad Betė yra dingusioji Gabrielė Navaro, jis visą laiką sekioja jai iš paskos. Betė kabinosi už to „tariamai“. Tiesiog privalėjo, nes nenorėjo pripažinti kraujo tyrimo rezultatų, kol Cezaris Navaras nesuras kitų įtikinamesnių įrodymų.

Kad ir kaip per pastarąsias dienas jai pradėjo patikti Karlosas ir Estera Navarai, Betė buvo įsitikinusi, jog įvyko kažkokia klaida. Jos tėvai (tikrieji tėvai) – Džeimsas ir Karla Lorencai – mylėjo ją. Bleikai, įtėviai, – taip pat. Vien nuo minties, kad ji – ne Elizabetė Lorenc, ne Betė Bleik, o visai kitas asmuo, jai kiekvieną sykį sutraukdavo skrandį, imdavo drebėti rankos.

Mergina daug apie tai galvojo…

O Cezaris Navaras savo asmens sargybinį ir artimiausią draugą Rafaelį Kordobą pavertė Betės šešėliu.

Cezaris Navaras…

Nors Betė niekada nebūtų atvirai prisipažinusi, kaip tik Rafaelis nepaprastai ją baugino.

Rafaelis?

O taip, nors ji žūtbūt stengėsi neišsiduoti, Rafaelis Kordoba kėlė didžiulę baimę. Šis vyras buvo beveik dviejų metrų ūgio. Iš jo sklido keista grobuoniška ramybė: nuo pat trumpai kareiviškai kirptų juodų plaukų, skvarbių mėlynų akių įdegusiame labai gražiame veide iki plačių raumeningų pečių ir treniruotos krūtinės, liekno liemens, tvirtų šlaunų ir kuo ilgiausių kojų. O prabangūs pagal užsakymą siūti kostiumai tik pabrėžė visus šiuos pranašumus.

Trisdešimt trejų metų Rafaelis Kordoba atrodė taip, kaip ir turi atrodyti buvęs Argentinos specialiojo dalinio karininkas, be to, velniškai ją gąsdino!

Padėtį dar labiau sunkino tai, kad Greisė ruošėsi kitą mėnesį įvyksiančioms vestuvėms su Cezariu Navaru. Betė džiaugėsi matydama, kaip karštai sesė myli savo gražuolį argentinietį ir kaip tas paprastai santūrus vyras atsako jai nemeluotai giliu jausmu. Vis dėlto Betė jautėsi lyg pakliuvusi į spąstus, nes iš tikrųjų tenorėjo susikrauti lagaminus, grįžti į Angliją ir pamiršti Navarų šeimą.

Tačiau taip nebus. Net jei ir galėtų pabėgti, jai niekaip nepavyks išvengti Greisės sužadėtuvių ir vestuvių su Cezariu Navaru. Nors prieš įvaikinama Bleikų ji tikėjo esanti Elizabetė Lorenc, pabėgdama įskaudintų Karlosą ir Esterą Navarus, o šito ji nenorėjo. Tai būtų žiauru, nes prieš dvidešimt vienus metus jie prarado savo mažąją dukrelę.

Laimei, Betei buvo nė motais, ar įžeis Rafaelio Kordobos jausmus!

– Gal atstosi? – tūžmingai išrėžė jį, pajutusi, kad jis seka paskui, tik jam būdingu grobuonišku žingsniu tiesiog mina ant kulnų.

Bet Rafaelis nė nemanė paklusti.

– Buvo labai kvaila taip lengvabūdiškai pradingti iš Cezario namų.

Betė susiraukė išgirdusi priekaištą.

– Pasijutau lėtai dūstanti!

– Nevalia tokiu elgesiu jaudinti Esteros, – pridūrė Rafaelis ir sučiaupė lūpas.

Kaip jam taip pavyksta? Iš kur Rafaelis žino, ką pasakyti, kad ji pasijustų kalta?

Kad ir kokia sunki, nepakeliama susiklostė padėtis, Betė nenorėjo skaudinti tiek daug iškentėjusios poros. Kai Cezaris užaugo ir įstojo į universitetą, Estera ir Karlosas nebeįstengė gyventi kartu, nors ir mylėjo vienas kitą, – tarp jų skausmingai įsiterpė mylimos dukrelės šmėkla.

Pora nuoširdžiai tikėjo, kad Betė – kadaise dingusi ir dabar sugrįžusi jų mylima atžala…

Tačiau pati Betė tiesiog neįstengė to pripažinti.

Jau vien dėl to, kad beveik dvidešimt ketverių metų sulaukusią merginą Navarų šeimai įprastas prabangus gyvenimo būdas vertė jaustis žuvimi, ištraukta iš vandens. Tiesa, per pastarąsias dienas Betė spėjo pamilti vyresniuosius Navarus, bet negalėjo pakęsti akiplėšiško Cezario Navaro pasipūtimo. Širdyje ji nesijautė sava nei šioje šeimoje, nei apskritai Argentinoje. Betė iki kaulų smegenų anglė. Tokia ją išaugino pasiturintys, bet ne turtuoliai įtėviai – Klaivas ir Hetera Bleikai.

Nepaisant to, Betė, kaip ir Rafaelis, kuo puikiausiai suprato, kaip dukters sugrįžimas paveikė vyresniųjų Navarų santykius. Daugelį metų gyvenę skyrium – Karlosas Buenos Airėse, o Estera savo gimtosiose Jungtinėse Valstijose, Greisei su Bete atvykus į Buenos Aires, juodu dalijasi lova Cezario namuose…

Betė sunkiai atsiduso.

– Gerai, atleisk man. Norėjau šiek tiek pabūti viena.

Rafaelis žvelgė į Betę per veidrodinius saulės akinių stiklus ir lengvai perprato kintančias nuotaikas išraiškingame ir nepaprastai gražiame veide. Iš dalies jis užjautė Betę, kad ji prastai jaučiasi tapusi Gabrielė Navaro. Bet ne taip lengva paneigti kraujo tyrimų rezultatus. Ir kaip Cezario vaikystės draugas, Rafaelis puikiai suprato, kokia svarbi yra ši jauna moteris Navarų šeimai: rimtam ir santūriam Karlosui, šiltai ir mylinčiai Esterai, arogantiškajam Cezariui. Šeimai, kuri priėmė Rafaelį į savo tarpą, kai prieš daugelį metų po barnio su tėvu jis buvo priverstas palikti gimtus namus.

Nesvarbu, ar užsispyrusi ir itin savarankiška Betė Bleik pripažins (nors akivaizdu, kad nepripažins) savo naująją tapatybę, Rafaelis visais įmanomais būdais privalo rūpintis jos saugumu. Nori ji to ar ne, jis sergės ją kiekvieną dieną dvidešimt keturias valandas!

Tai, kad mergina prieš kurį laiką (ir vėl!) paspruko iš Cezario namų, atskleidė jam, kokia nepakenčiama jai yra susiklosčiusi padėtis.

– Gabriele…

– Po velnių, mano vardas Betė! – pataisė ji. Akys niūriai sužibo, skruostai suliepsnojo iš pykčio.

Paprastai jie būdavo balti ir glotnūs it puikiausias porcelianas. Akys tamsiai rudos ir gilios, noselė riesta, lūpos tobulai išlenktos, smakras valingas. O ilgi plaukai tarsi šilkas… Tik viena Rafaelio pažįstama moteris dar turi tokius tankius šviesius plaukus, spindinčius visais aukso ir blyškiausio sidabro atspalviais, – Estera Navaro. Moteris, kurios kraujo tyrimai parodė, jog ji yra biologinė Betės motina.

– Man tu esi Gabrielė Navaro. – Rafaelis gūžtelėjo plačiais pečiais.

Betei tebuvo dveji metukai, kai ją atskyrė nuo tikrosios šeimos, todėl ji vargiai galėjo prisiminti mačiusi Rafaelį Navarų šeimoje. Bet jis prisiminė ją, nes dažnai viešėdavo pas Cezario tėvus, o per mokyklos vasaros atostogas čia būdavo nuolatos. Abu vyresnieji berniukai lepino Gabrielę, numylėtą Cezario sesutę, tikrą auksaplaukį angelą.

Dabar Betė Bleik veikiau priminė įniršusią tigrę.

– Kaip puiku, kad man visai nerūpi, kuo tu mane laikai!

– Kraujo tyrimai rodo, kad tu – Gabrielė Navaro, man to pakanka. O tavo nuomonė apie mane man lygiai taip pat nesvarbi. – Rafaelis leido sau pašaipiai šyptelėti, nors susiaurėjusios sodriai rudos Betės Bleik akys išdavė, kad pašaipa jai ne prie širdies.

Ji užgauliai suprunkštė.

– Tu tikrai neapsidžiaugtum sužinojęs, ką aš apie tave manau, Rafaeli!

Kaip apie asmens sargybinį turbūt ne, o kaip apie vyrą? Iš tikrųjų viskas kiek kitaip, nei jai norėtųsi. Betės Bleik paslapčia svaidomi nepaprastai juslūs žvilgsniai iš po tankių juodų blakstienų išdavė, kad kaip vyras Rafaelis jai įdomus ir patrauklus.

O asmens sargybinis Rafaelis tiesiog siutino!

Lygiai taip Rafaelis pripažino sau, kad jį žavi viliojančios pilnos Betės krūtys, geidulingai švelniai siūbuojantys klubai. Bet dėl savo statuso jis buvo tvirtai apsisprendęs palaikyti su Bete Bleik tik dalykinius santykius, kad niekas netrukdytų ją saugoti.

– Gal ir taip, – atsainiai sutiko jis. – Ar jau galėtume grįžti namo?

Betė niūriai dėbtelėjo į jį.

– Kodėl klausi, jei vis vien parvesi mane, noriu to ar ne?

– O kodėl tu, po galais, nepaliauji priešintis savo lemčiai? – pasiteiravo Rafaelis, šaltai žvelgdamas į ją per saulės akinius plačiais stiklais.

Betė skausmingai susiraukė.

– Gal dėl to, kad nelaikau to savo lemtimi?

– Bet Greisė nesunkiai pripažino Navarų šeimą sava.

Betė Bleik liūdnai nusišypsojo.

– Aš nesu Greisė. Ji pati nusprendė įsimylėti Cezarį, sutiko už jo tekėti ir tapti Navarų šeimos nare, kad ir kokios būtų viso to pasekmės.

Rafaelis kilstelėjo tamsius antakius.

– Argi įmanoma nuspręsti įsimylėti?

Prieš keletą dienų Rafaelis, dar būdamas Cezario asmens sargybinis, tapo tyliu šios poros gimstančios meilės liudininku ir matė, kad ne viskas rutuliojosi taip sklandžiai ir maloniai, kaip teigė Betė.

Galbūt tik dabar Cezaris ir Greisė išpažino vienas kitam meilę ir nusprendė tuoktis, bet pradžioje net žiežirbos lakstė, kai jie beveik dėl visko ginčydavosi, ir tik veržliai auganti abipusė trauka buvo išimtis.

Dabar juodu su Bete panašiai dėl visko ginčijasi…

Kita vertus, visai kitaip. Rafaelis stengėsi apie tai negalvoti. Kad ir kaip jį traukė Betės Bleik ugninga prigimtis ir grožis, grakštus ir viliojantis lieknas kūnas, jis neketino sau leisti, kad potraukis virstų kuo nors daugiau nei grožėjimusi. Juk ji mylima sugrįžusi Cezario sesutė ir niekada netaps viena iš daugelio moterų, per pastaruosius penkiolika metų trumpai šildžiusių Rafaelio guolį.

Tik tokius santykius su moterimis Rafaelis galėjo sau leisti, nes būdamas jaunas patyrė tėvo antrosios žmonos klastą.

– Tikriausiai ne, – tarstelėjo Betė. – Bet Greisės meilė Cezariui ir yra paskata pripažinti jo gyvenimo būdą.

– O tu to negali, nes nemyli Cezario ir savo tėvų?

Betė pajuto priekaištą Rafaelio Kordobos balse. Be abejo, nuėmusi tuos jo prakeiktus saulės akinius, pamatytų ir smerkimą veriančiose mėlynose akyse.

– Neiškraipyk mano žodžių, Rafaeli, – sumurmėjo ji. – Kaip galėčiau mylėti žmones, apie kuriuos prieš keletą savaičių nė nežinojau?

Savaime suprantama, kaip tik dėl to Betė jautėsi sutrikusi ir nežinojo, kaip elgtis.

Ji stengėsi prisiminti Karlosą ir Esterą kaip kadaise turėtus tėvus, net ir pasipūtėlį Cezarį kaip brolį, bet jai nepavyko. Ir tai tik stiprino jos netikėjimą giminystės saitais, nors kraujo tyrimai bylojo priešingai.

Vyresnieji Navarai, drauge ir atskirai, tikino ją, kad su laiku viskas susitvarkys. Jie neabejotinai vylėsi, kad Betė viešėdama Argentinoje viską apie juos sužinos…

– Per tuos dvidešimt vienus metus nebuvo nė dienos, kad jie negalvotų apie tave. – Rafaelis Kordoba nebuvo nusiteikęs taip pakančiai. Sprendžiant iš to, kaip šaltai žvelgė į ją iš aukšto, jo kantrybė buvo visai išsekusi.

Betė sunkiai atsiduso.

– Man tikrai nuoširdžiai gaila. Bet tik kaip pašaliniam žmogui, išgirdusiam apie Navarų dukrytės pagrobimą ir sielos kančias, kurias per tuos metus jiems teko patirti, – tvirtai pasakė ji.

Rafaelis ryžtingai atkišo smakrą.

– Ar tau neatrodo, kad Karlosas ir Estera jau pakankamai dėl tavęs prisikentėjo?

– Tai neteisinga…

– Jie patys geriausi, šilčiausi žmonės, kokius kada nors pažinojau.

– Tikiu. – Betė atrodė įskaudinta. – Bet jau turėjau dvejus mylimus tėvus. Treti ne mažiau mieli, bet… to jau per daug.

Rafaelis primerkė akis.

– Skirtumas tas, kad jie – tikrieji tavo tėvai.

– Kodėl nė vienas iš jūsų nenorite bent pamėginti suprasti, jog nepajėgiu su tuo susitaikyti? – Betės akys pajuodo, taip pat kaip ir Cezario, kai šis pykdavo ar jaudindavosi. – Pamėginti išsiaiškinti, kodėl negaliu, kodėl noriu grįžti į Angliją, – ryžtingai išdrožė ji.

– Mes visi stengiamės…

Jis susilaikė nuo priekaištingų žodžių, kuriuos ketino pasakyti, ir tik ryžtingai ištiesino pečius; ginčas su kliente, kurią turi saugoti, nepadeda sukurti tarpusavio pasitikėjimo, būtino tokiais atvejais. O Betė Bleik atkakliai atsisako juo pasitikėti. Apie tai jis būtinai pasikalbės su Cezariu, kai tik pasitaikys galimybė persimesti žodžiu akis į akį.

– Jei neliksi Argentinoje dėl Navarų, bent pagalvok apie Greisę. Juk ji kitą mėnesį ruošiasi ištekėti už Cezario.

– Oho, smūgis žemiau juostos, Rafaeli, – ironiškai sumurmėjo Betė. – Kai kitaip nepavyksta, apeliuoji į seseriškus jausmus.

Jo šypsena neatrodė atsiprašoma.

– Ar tai veikia?

– Neabejotinai, – nenoriai patvirtino ji.

Rafaelio nenudžiugino liūdnai žvelgiančios akys gražiame veide.

– Jei tave tai paguos, žinok, vos susipažinę Greisė su Cezariu taip pat nuolatos ginčydavosi.

Betės šviesūs antakiai pakilo, rudose akyse šmėstelėjo nuostaba.

– Ir kas?

Šią akimirką ji buvo tokia panaši į savo vyresnįjį brolį, kad Rafaelis vos sulaikė besiveržiantį pašaipų juoką. Kad ir kaip Betė prieštarautų, jos giminystės ryšys su Navarų šeima nepaneigiamas. Šią akimirką ji neabejotinai tikrų tikriausia Navaro!

– Man atrodo, kad Navarų šeima nėra bloga, jeigu Greisė sugebėjo taip greitai juos pamilti, – ramiai pratęsė jis.

Betė suglumo ir pakreipusi galvą kelias sekundes įdėmiai žiūrėjo į jį.

– Tau patinka mano vyresnioji sesuo… – pagaliau pašnibždomis nutęsė ji.

– Žinoma, patinka, – nedvejodamas patvirtino Rafaelis.

Greisė Bleik buvo tokia pat ūmi ir tiesi, kaip ir jos jaunesnioji įvaikinta sesuo, todėl, be abejo, puikiai tiko dažnai despotiškam ir pasipūtusiam Cezariui.

– Dar nesi toks beviltiškas, Rafaeli! – pareiškė pašaipiai nusišypsojusi Betė.

– Kaip turėčiau tai suprasti? – Rafaelis kilstelėjo antakius.

– Kad vis tik labiau priklausai žmonių giminei, o nesi bejausmis robotas, kokiu tave laikiau! – atsikirto ji.

Išgirdęs tokį sąmoningą įžeidimą Rafaelis trūksmingai įkvėpė.

– To jau per daug, Gabriele!

– Ir kas? – Betė pasistengė nereaguoti į tai, kokiu vardu jis, neabejotinai tyčia, ją pavadino. Bent jau šį kartą…

– Neversk manęs įrodinėti, kad nesu robotas!

Betė įdėmiai pažiūrėjo į jį, jai norėjosi (ne pirmą kartą per dieną), kad jo skvarbių mėlynų akių neslėptų tie prakeikti saulės akiniai. Nors neaišku, ar jo žvilgsnis nebus toks pat aštrus kaip ir tonas…

– Ar tai turėtų mane išgąsdinti? – švelniai įgėlė ji.

Ir šįkart net per saulės akinius pajuto aštrų it lazerio spindulys žvilgsnį.

– Yra gerokai daugiau… malonių būdų sutramdyti nepaklusniai moteriai, nei ją gąsdinti.

Betė pajuto per nugarą perbėgant šiurpuliuką. Ne iš baimės, o iš susijaudinimo…

Kaip tik dėl to ji nuolat jautė poreikį prieštarauti šiam vyrui. Dar niekada su jokiu kitu vyru Betė nesijautė taip kaip su Rafaeliu Kordoba. Tas išdidus jo grožis ir raumeningo kūno galia, kuriuos tik išryškina dizainerio tobulai pasiūti kostiumai. Net Rafaelio kvapas – sandalmedžio, citrinų ir sveiko vyriško kūno kvapų mišinys – jaudrino visas jusles. Todėl Betė visada, dar prieš pamatydama, pajusdavo jį esant kambaryje. Koks nemalonus atradimas moteriai, kuri į vyrus reaguodavo šaltai ir santūriai, kol sutiko šį arogantišką argentinietį.

Tiksliau pasakius, Rafaelis Kordoba ją trikdė.

„Sutramdyti nepaklusniai moteriai?“ Betė pašaipiai pažvelgė į jį.

– Ar privalai elgtis kaip neandertalietis?

– Patikėk, nė viena moteris dar nesiskundė dėl… būdų, kuriuos pasirinkdavau jų saugumui užtikrinti. – Jis nusišypsojo santūriai, be ironijos.

Betė galėjo kirsti lažybų, kad nesiskundė! Toks gundantis vyras, apdovanotas ilgomis seksualiomis kojomis, tai dėl ko gi skųstis?

Gana, ji tikrai nenorėjo žinoti apie buvusias Rafaelio moteris.

– Tuo blogiau joms, – su pasibjaurėjimu atkirto Betė ir pasisukusi ant kulniukų dideliais žingsniais nužirgliojo Cezario namų link.

Ji visą laiką jautė, kad Rafaelis seka paskui, atsilikęs per du žingsnius.

Taip pat jautė smulkų dilgčiojimą per visą nugarą; tai vis dėl tų skvarbių mėlynų akių, kurios įdėmiai stebėjo siūbuojančius džinsais aptemptus klubus ir sėdmenis, jai einant priekyje…